Indonezija 1-a dalis

Prisėdau aprašyti kelionę į Indoneziją ir staiga suvokiau, kad nebuvau aš Indonezijoj, na ne tiesiogine prasme, bet vis dėl to. Pabuvimas Balio saloje, ar kaip mūsų atveju, dar ir Lomboko saloje, tai toli gražu ne Indonezija. Labai gerai apie tai papasakojo vietinis gidas, vežiojęs mus po Lomboko salą. Kai jis nuvyko į sostinę Džakartą, jo paklausė iš kur jis esąs. Kai pasakė, kad iš Lomboko, vieni sostinės gyventojai klausė, kokia čia šalis? Kiti, labiau išprusę, buvo nustebę, kad jis civilizuotai apsirengęs, mat galvojo, kad jie ten tose savo salose vis dar laksto nuogi kaip laukiniai. Ką jau bekalbėti apie automobilius ar kitus civilizacijos privalumus. Na, bet vis dėl to, mes susiruošėm į Indoneziją, o ne į kažkokį vietiniams nežinomą užkampį. Beje, apie Balį žino ir Džakartoje. Skridome ilgai, jei kas nors nesupranta ką reiškia žodis ilgai, primygtinai rekomenduoju atsisėsti ant kėdės, prisirišti diržu, ir taip prasėdėti pusę paros, taip taip, dvylika valandų. Dar paprašykit, kad koks kaimynas, ar šiaip prašalaitis eksperimento pradžioje ir prieš pabaigą atneštų kokią pabuvusią picą su mėgstamu gėrimu, va ir gausite ilgą skrydį. Tiesa, dar ne viskas. Dar kokie giminaičiai lai pabus Malaizijos pasų kontrolės viršininkai, tada truputį, gal kokią valandėlę atsipūskite ir vėl į kėdę, dar trims valandoms. Šį kartą kaimynai, ar šiaip prašalaičiai už maistą ir mėgstamą gėrimą, tegu prašo gražaus pinigo. Va taip ir atskridome į Balį. Na, gal tik viena smulkmena, skridome iš Amsterdamo, kuriame praleidome visą dieną. Atskridome vėlai, bet tai ne bėda, dar Lietuvoje facebuke susiradome tokį Aleksą, kuris vežioja turistus Balio saloje. Tai sau ramiai jo ir laukiame, nes taip buvome sutarę. Jau visos saulelės vakarop, o Alekso kaip nėr, taip nėr. Skambinam jam. Pasirodo, jis galvojo, kad mes atskrisim tik rytoj. Tūkstantį kartų atsiprašė ir liepė laukti 10 min. Po geros valandos mes jau sėdime Alekso automobilyje ir važiuojame į savo viešbutį Ubude. Ubudas – tai Balio rajonas pačiame salos centre. Jis neturi priėjimo prie vandenyno, gal todėl taksi važiuoja tik į vieną pusę- į Ubudą, Ubude taksi nėra, neskaitant, žinoma, „vietinių taksistų“. Su Aleksu buvom sutarę ir tolesnius mūsų maršrutus, bet dėl visa ko, primenu jam, kad poryt lauksime jo 9:00. OK, viskas sutarta. Na o dabar miegoti, kas nedarė eksperimento, tas žinoma pamiršo apie 12+3 skrydį. Nežinau kaip Jūs, bet aš bet kokią kelionę pradedu suvokti tik atsikėlęs kitą rytą. Kaip šilta, kaip šviesu, o dar tie vaizdai…O labiausiai smagu, kad viskas tik prasideda. Pradžioj patraukėm į Ubudo turgų. Aš visad nepailsdamas kartosiu – nieko nėra geresnio už Azijos turgų. Ko tik čia nėra, ir mangų nėra, tai ne juokas, tikrai nėra. Mat mangų sezonas pasibaigęs, o kaip pas mus, apkasti smėliu ir laikyti, kol niekas neturės ir brangiau parduoti, jie neturi tokios mados. Gerai, gerai viso kito tikrai buvo daug ir ne vien tik vaisių. Tiesa, nepaminėjau, kad Indonezija musulmonų kraštas, o Balis ne. Tai lyg ir induizmas, lyg ir budizmas, kažkas labai sumišę. Visur mažos šventyklėlės, smilkaliukai rūksta. Prie kiekvieno namo įėjimo padėtas maistas indelyje, toks pat yra ir viduje. Iš išorės maistas skirtas blogosioms dvasioms, kad jos pasisotintų ir neitų vidun, o viduje gerosioms, kad jos pasisotintų ir liktų viduje. Kaip jos ten susigaudo kas kam priklauso, nelabai aišku. Po turgaus keliaujam į beždžionių mišką. Jo plotas kiek daugiau negu 12 hektarų. Gyvena čia nei daug nei mažai, apie 700 beždžionių. Jos yra prižiūrimos, maitinamos, bet tai nereiškia, kad pasikeitė jų prigimtis. Tik neapsižiūrėk ir jau ištraukė iš kuprinės kišenės butelį vandens. Pati atsisuka dangtelį papila vandens ant žemės ir geria, skanus tas žmogaus vanduo. Na, o jei palikai akinius be priežiūros nors minutėlei, beždžionėlė staigiai nusprendžia, kad jie tau nebereikalingi ir tiek juos te matei. Vos tik pasigirsta segamo kuprinės užtrauktuko garsas, visos aplinkinės beždžionės lekia pažiūrėti, kas gi toje kuprinėje yra geresnio. Mūsų nuostoliai – butelis vandens ir akiniai nuo saulės. Atsigavę nuo praradimų, keliaujam pasimokyti gaminti Balio maistelio. Prieš tai buvom užvežti  kavos degustacijai. Pamatėm kavamedžius, robusta, arabika. Na ir žinoma žymioji Balio luwako kava. Tai ta pati arabika ar robusta, bet perėjusi luwak gyvūnėlio (palminio musango) virškinimo sistemą. Kaip suprantate, tokios kavos pagaminama, na kiek tas gyvūnėlis gali jos suvalgyti, palyginti nedaug, tai kavos kaina tikrai kandžiojasi. Na, o skonis, čia gal geriau kavos gurmanai apie skonį lai parašo, aš savęs prie tokių nepriskiriu. Beje, gyvūnėlis aktyvus tik naktį, o dieną miega. Po kavos degustacijos kibom gaminti maisto. Nėra taip, kaip rodoma reklamose, nėjom mes į laukus skinti žolelių, ar į turgų pirkti kartu su šefu šviežių daržovių ir mėsos, viskas jau buvo suskinta ir nupirkta. Beliko tik tą susmulkinti, tą sugrūsti, iškepti, išvirti ir vaišės gatavos. Gavosi tikrai skaniai. Štai ir baigėsi pirma kelionės diena, dar pasimaudom baseine ir ilsėtis, ryt Aleksas vežios mus po salą. Jei jau taip vis tą Aleksą miniu, vadinasi, kažkas turi įvykti. Va ir ne. Nieko neįvyko. Aleksas neatvažiavo. Va taip paėmė ir neatvažiavo. Mano patarimas besiruošiantiems į Balį, neieškokit aleksų būdami dar namuose, pilna jų vietoje ir tarp kitko pigesnių. Dar tą patį rytą susiradom kitą aleksą ir išvažiavom. Pirmas sustojimas – Tegenungan vandens krioklys. Gražu. Kodėl nerašau, kad įspūdinga, nes vandens truputį mažoka. Dar ne lietingasis sezonas. Kad užlipti prie krioklio viršaus, teko kaip reikiant palaipioti, labai daug laiptų. Kitas mūsų aplankytas objektas – Gunung Kawi šventykla. Tai 11 amžiaus šventykla ir laidojimo kompleksas. Daug yra visokių prielaidų ir spėliojimų, kokie karaliai ir karalienės yra palaidoti šioje šventykloje. Viena yra tikra, šiaurinėje  šventovėje  (rytų pusėje) yra užrašas: „Haji Lumahing Jalu”, o tai reiškia „karalius čia pastatė šventyklą”. Ir dar vienas tikras faktas – žiauriai daug laiptų. Kojos jau prašosi poilsio. Dar vienas niuansas, eidami link šventyklos nepirkite skraistės kojoms uždengti, prie pat įėjimo į šventyklą, gausite ją nemokamai. Kita šventykla – Tirta Empul. Jau daugiau nei tūkstantį metų Balio induistai traukia į Pura Tirta Empul (Šventojo vandens šventyklą), kurių šventus šaltinius, kaip sakoma, sukūrė Dievas Indras ir jie turi gydomųjų savybių. Ši tradicija vis dar išlieka beveik nepakitusi, ir šiandien, turistai iš viso pasaulio  atvyksta į šią vietą maudytis gaiviame palaimintame vandenyje. Pats didžiausias jos privalumas, visai nėra laiptų. Čia galima pasidaryti ritualinį apsivalymą šventame vandenyje. Mes to nedarėm ne todėl, kad neturim ko valyti, tiesiog labai daug buvo norinčių nuplauti savo nuodėmes, matyt didesnes už mūsų, o laiko turėjom labai ribotai. Toliau atvažiavom prie apžvalgos aikštelės, pasigėrėti Agungo ugnikalniu. Paskutinį kartą šis nenuorama stipriai išgąsdino vietinius gyventojus 2017 metų lapkričio 21 dieną. Kai paklausiau mūsų gido, kaip jie jautėsi, sakė, kad buvo labai baisu. Dėl laiko stokos pasigėrėjom Agungu tik iš tolo. Paskutinis sustojimas šiandien – ryžių terasos. Mūsų gidas pasakė, o ir patys matėm, kad atvykom į Balį pačiu laiku, ryžiai pačiame gražume. Tokia sodri žalia spalva atrodo net per daug sodri tokiame karštyje. Kas gal kiek nemaloniai nuteikia, tai nuolatinis aukų reikalavimas. Na įsivaizduojate ryžių terasas, praėjimas tik vienas ir siauras, atsistojus masyvi moteriškė su aukų dėžute ant kelio, kol „nepaaukosi“, nepraleis. Ir taip kelis kartus. Nors įėjimas mokamas. Beje šventyklos taip pat mokamos. Pilni įspūdžių grįžome į viešbutį, po poilsio valandėlės keliaujam į miestą vakarienės. Kažkurioj tai gatvelėj tolėliau pamatom kažkokią iškabą, kad visiems neiti patikrinti kas ten, priminsiu apie laiptus ir pabaigai ryžių terasas, einu žvalgybon vienas. Viskas gerai, geras barelis, grįžtu atgal pranešti džiugią žinią. Prie kitos kavinės meniu maža mergaitė žiūrinėja užrašus, o jos mama, tuo metu kai aš esu jau visai prie jų ir sako: paskaityk čia. Na pagalvokit patys, eini sau ramiai kažkur pietų pusrutulyje ir gauni įsakymą tavo gimtąja kalba – skaityti, na žinoma pasilenksi ir pradėsi skaityti. Matau daug daug klaustukų moters akyse. Bet jūs gi liepėte man skaityti, paaiškinu jai. Žinoma buvo daug juoko, bet labiausiai man patiko mergaitės komentaras: mama, tas žmogus kalba lietuviškai. Grįžę į viešbutį pasimaudom baseine ir miegot, ryt vėl važiuosim. Tas pats aleksas jau laukia mūsų ryte. Iš karto priimame jo priesaiką, kad šiandien laiptelių bus nedaug. Pirmoji Pura Luhur Batukaru šventykla. Įsikūrusi ant pietinio Batukaro kalno šlaito, Balio antrame pagal aukštį ugnikalnyje, šventykla yra viena iš devynių kayangan jagat (tikslinių šventyklų), skirta apsaugoti Balį nuo piktųjų dvasių. Dar ir šiandien Pura Luhur Batukaru išlieka labai šventa vieta Balio induistams. Toliau maunam į kalnus. Vis aukštyn ir aukštyn, net ausis užgula. Truputį žemyn ir mes jau be galo nuostabioje Pura Ulun Danu Beratan šventykloje. Šventyklos kompleksas yra ant Bratano ežero kranto, kalnuose netoli Bedugulo. Pastatyta 1633 m. ežerų ir upių deivės Dewi Danu garbei. Kiek atsigaivinę leidžiamės toliau. Dar vienos ryžių terasos. Gerokai didesnės, nei matytos vakar, na ir žinoma gražesnės. Per terasas veda betonuotas keliukas, gali pasirinkti norimo ilgio maršrutą. Nuo trumpiausio, vos 1 km iki ilgiausio, berods 18 km ilgio. Va čia tai grožis. Kalnai, ryžių laukai, eik, gėrėkis, medituok… 600 hektarų stebuklo. Alio. Ar girdit mane, atsibuskit, užtenka medituoti, keliaujam toliau. Sustojam pakeliui pas valstiečius, pasimokyti, kaip reikia taisyklingai sodinti ryžius. Tarp kitko, kažkas tikrai pasimokė, befilmuodamas tiesiu taikymu į griovį pilną vandens. Na nerodysim pirštais kuris čia taip. Paskutinė šiandien, Tanah Lot šventykla. Tanah Lot reiškia „žemė jūroje” Balio kalba. Esanti Tabanan mieste, maždaug 20 kilometrų nuo Denpasaro, šventykla įsikūrusi didžiulėje akmeninėje uoloje jūroje, kurią daug metų formavo vandenyno bangos. Atvažiuoti čia turėjome kiek vėliau, stebėti saulėlydžio. Taigi, kol yra laiko, galima ir pašventinimą gauti. Tik va nubristi iki pašventinimo vietos nesušlapus ne taip ir paprasta. Nepasisekė su saulėlydžiu, debesys aptraukę dangų. Net ir nelaukėm vakaro, grįžom į Ubudą. Štai ir viskas. Kodėl nelipom pasitikti saulės į Baturo kalną? Na priežasčių daug. Mano mieloji dar neišsigydžiusi kojos traumos, gautos rudenį lankantis Vietname. (Kodėl neaprašiau kelionės? Na rašiau jau apie Vietnamą, beveik niekas nepasikeitę.) Ji lipti negali. Kodėl draugai nelipo? Jų reikia paklausti. O aš ką, pats kraštinis, man labiausiai reikia?