Mes – trys grupiokai, mėgstantys keliauti ir seniai puoselėję mintį kartu aplankyti Indiją. Radome šiauliečio Ginto aprašymą apie patogią kelionę automobiliu po Radžastaną. Susisiekėme su vairuotoju Kuldypu Indijoje ir sutarėme dėl 2 savaičių turo. Maršrutą pasirinkome patys, o Kuldypas parinko viešbučius bei išnuomojo „TATA Indigo“, kurią ir vairavo.
Taigi, mūsų maršrutas automobiliu: Dheli – Jaipur – Bundi – Chittaurgarh – Udaipur – Ranakpur – Jodhpur – Osiyan – Jaisalmer – Pushkar – Abhaneri – Barathpur – Fatehpur Sikri – Agra . Nuo Agros keliavome traukiniais: Agra – Khajuraho – Varanasi – Dheli. Viso: 2 savaitės Radžastane ir 1 savaitė už jo ribų. Radžastano turas mums kainavo 3800 LT (įskaitant auto su vairuotoju ir viešbučius su pusryčiais), arba 1265 LT kiekvienam. Bendra visos 3 savaičių kelionės sąmata – 4200 LT žmogui. Rupijos kursas 1 Lt = 16 Rs arba 100 Rs = 6 Lt. Kelionė vyko 2010.11.15 – 2010.12.06
Du iš mūsų jau lankėmės Indijoje, todėl žinojome ko tikėtis ir kaip pasiruošti. Iš karto pasakysiu – jokios trydos neištiko, antibiotikų neprireikė, tačiau nuo nuolatinių AC (kondicionierių) visi persirgome lengva peršalimo forma, nepadėjo net indiškas viskis. Taigi, važiuojant lapkričio – gruodžio mėnėsiais ne pro šalį turėti megztinį arba šiltesnę palaidinę. Oro temperatūra dienomis siekė 24 – 26 laipsnius šilumos, o naktimis nukrisdavo iki 12 laipsnių šilumos. Paryčiais arba vėlai vakare slankiojant po miestus būdavo žvarboka. Be to, tris paskutines savaites prieš mums atvykstant beveik kasdien lynodavo – labai netipiškas reiškinys šiam metų sezonui…
O dabar nuosekliai apie kelionę:
DELHI (reitingas **)
Jau leidžiantis lėktuvu pajutome degėsių smarvę virš šio megapolio. Miestas net 3-ią valandą nakties skendėjo rudame drėgno smogo debesyje. Sulaukėme ryto ir išėjome iš oro uosto, kur mūsų laukė Kuldypas su tradicinėmis gėlių girliandomis. Nuvykę į viešbutį, suderinome maršruto detales ir sumokėjome nedidelį avansą vairuotojui. Kolegos su Kuldypu išvyko pasiblaškyti po miestą ir užsipirkti viskio, o aš nutariau paklaidžioti po apgriuvusį Paharganj rajoną, kurime įsikūrę dauguma biudžetinių viešbučių. Iš karto pasakysiu – nemėgstu Delio. Jo oficialus centras primena stalinistinę Maskvą, o Red Fort, Jama Masjid mečetė įspūdingi tik savo dydžiu, Connaught Place priminė subombarduotą Londoną. Miestas per didelis, per purvinas, per triukšmingas. Būnant jame ištinka kafkiškas laiko ir erdvės klampumo jausmas, kai jokios tavo pastangos nepadeda pajudėti norima kryptimi. Tu kaip košmare, eini ratu skersgatviais, bet vis sugrįžti ten pat. Be abejo, skyrus Deliui daugiau laiko galima atrasti įdomesnių užkaborių, egzotiškų tipažų, bet tam tiesiog gaila laiko. Ir dar – neplanuokite grįždami „shopintis“ Delyje. Seniai jau išnyko turgūs su tikru antikvariatu, pusbrangiais akmenukais, autentiškais kašmyro gaminiais. Karaliauja Gariūnai ir „wholesale“ principas. Bet kadangi tarptautinis oro uostas yra būtent Delyje, tenka kelionės pradžią ir pabaigą stumti čia.
JAIPUR (****)
Kitą dieną 07:00 patraukėme link Radžastano. Atstumas iki Jaipuro, Radžastano sostinės – 260 km, bet teko įvertinti, kad vidutinis greitis Indijos keliuose 30-40 km/val., todėl kelionė užtruko 6 valandas. Ir tai važiuojant greitkeliu! Visų pirma, nuo Delio prasidėjo intensyvus eismas. Kadangi sedėjau šalia Kuldypo, visą kelią koja spaudžiau automobilio dugną ir mintyse, o kartais ir balsu baisiai keikiausi. Jokių eismo taisyklių nėra – tiesiog egzistuoja intuityviai hierarchinis principas. Kas didesnis, tas teisesnis. Pėstysis – absoliutus nulis. Pagrindinis instrumentas – garsinis signalas. Jau maniau, kad Artimuosiuose Rytuose chaosas keliuose, tačiau palyginus su Indija, arabai – drausmingumo įsikūnijimas. O dar karvės, buivolai, kupranugariai, šunys, netgi drambliai… Greitkeliui kertant miestelį ar kaimą, plentas pavirsta beforme purvo ir šiukšlių pelke, kurioje „tvarką“ daro TATA sunkvežimiai ir autobusai. Visi kiti eismo dalyviai spiegdami sprunka jiems iš kelio. Lenkimas vyksta iš kairės ir dešinės. Kas porą valandų pamatai partrenktą motociklą arba apsivertusį sunvežimį. Tada tenka brautis pro žioplių kamštį. O šiaip važiavome normaliai (kai pripratome).
Dar viena keliautojų bėda Indijoje – reto nykumo kraštovaizdis. Ant pirštų galėjome suskaičiuoti vietas, kur pabusdavome iš nirvanos ir imdavome dairytis aplinkui. O šiaip ištisai plyti pasėlių plotai ir pavieniai medžiai. Kaimeliuose nužvelgdavome sunkiai suvokiamo skurdo vaizdus, purve ar dulkėse sėdinčius žmones ir vėl užsimerkę pasinerdavome į dausas. Tiesa, pradžioje dar džiugindavo vienas kitas valstietis, tupintis kelkraštyje ir atliekantis gamtinius reikalus, bet ir prie jų pripratom.
Popiet atvykome į Jaipurą, bet kadangi stipriai lijo, nutarėme užsiimti indiško viskio degustavimu. Ir vieningai pripažinome, kad anglų ir škotų įdirbis nenuėjo veltui. Indiški viskiai gaminami maišant vietinio ir škotiško viskio rūšis, todėl skonis visai neblogas.
Kitą rytą iš karto nuvykome į Amber Fort, esantį apie 12 km nuo Jaipuro. Sunkiai aprėpiamas akimis, milžiniškas, kalnų viršūnėmis nutolstantis rūmų ir fortų kompleksas. Iš karto tapo liūdna, kad neturėsime laiko apeiti bent nedidelę dalį įspūdingos, aukštomis gynybinėmis sienomis aptvertos teritorijos. O iš aprašymų žinojau, kad ten stūkso dešimtys įdomių šventyklų ir kitokių pastatų bei jų griuvėsių. Tam reikia skirti mažiausiai 1 – 2 dienas. Todėl pasitenkinome keletą valandų paklaidžioję pagrindinių rūmų kiemų ir koridorių labirintais. Ypač įdomus pasirodė žemiau rūmų esantis nedidelis miestelis, tirštai nusėtas šventyklų ir įvairių rūmų griuvėsių. Lenktyniaudami su langūrais ir makakomis, nardėme tuščiose nuo turistų gatvelėse, aikčiodami nuo fantastiškų perspektyvų, braudamiesi tarp karvių, vaikydami į draugus besiperšančius šunis.
Sutartu laiku Kuldypas susėmė mus ir, grįždami į Jaipurą, keletui minučių stabtelėjome prie pakelėję easančio ežero, kurio vidury plūduriavo Lake Palace. Keletas kadrų ir lekiame link miesto. Jaipuras įspūdingas savo Pink City – senamiesčio kompleksu, kurį tvirta ranka suprojektavo ir pastatė vienas iš Mogolų – Jai Singh. Didžiulis, rytų – vakarų kryptimi nutįsęs kvartalų blokas, su nebūdingu rytams reguliariu gatviu tinklu. Per didelis, kad išlandžioti per dieną, todėl perėjome žymiausiomis vietomis, priblokšti intensyvaus gyvenimo tempo, triukšmo ir kvapų. Nuostabus atokvėpis – Jantar Mantar, senovės observatorija su puikiai sutvarkyta teritorija, įspūdingais dangaus stebėjimo įrengimais ir statiniais. Kaip vėliau pastebėjome – visi UNESCO ir kitų organizacijų globojami (ir finansuojami) objektai yra puikiai prižiūrimi. Po astronominių prietaisų apžiūros vėl nėrėme į gatves, bergždžiai bandydami pagal žemėlapį surasti kokią nors užeigėlę. Po ilgo žygiavimo, netoli Ajmeri Gate vartų, turgaus rajone radome viešbutį „Sweet Dream“, kurio restorane puikiai papietavome.
Apie maistą. Kadangi abu mano kolegos yra tikri gurmanai, patys gaminantys aštrų indišką maistą, teko savo skrandžiu išmėginti visą paletę degančių patiekalų, kol suradau savo kulinarinę nišą, pagrįstą nuosaikiu aštrumu ir optimaliu kiekiu. Persivalgymas ir riebumas visai nesvetimi indų virtuvei, nereikia įsivaizduoti, kad ten viskas vegetariška ir liesa. Pavojus sublogti negresia, kai į vištienos ar avienos „masala“ įdrėbtas geras šaukštas ghee – superriebaus buivolių sviesto Todėl kiek užtruko, kol išmokau rinktis sau tinkamą maistą ir įspėti padavėją „non spicy non hot“. Bet ir čia slypi pavojus. Kaip sakydavo Štirlicas, pokalbį užbaikite sau palankia fraze, kurią ir atsimins pašnekovas. Taigi, jei padavėjui pasakysite – vieną patiekalą „non spicy“, o du „spicy“, jis visus tris atneš „spicy“. Ir nieko napadarysi. Tas pats su viešbučio tarnautojais – jei paprašysite trijų skirtingų daiktų, jis atneš tik paskutinį paminėtą, pvz. tualetinį popierių, o rankšluosčius ir dekius dar neš du kartus, kaskart viltingai tikėdamasis gauti savo 10 rupijų arbatpinigių. Užknisa, bet paskui ėmėm viską versti juokais, speliodami, kokią frazę užfiksavo jo smegenėlės. Tęsiant maisto temą, negaliu nepaminėti „chaj masala with milk“, kurį gėriau rytą vakarą neįtikėtinais kiekiais. Saikingai pagardinta prieskoniais, tai tikra atgaiva gerklei nuo dulkėtų gatvių ir prakeiktų AC. Dar vienas puikus užkandis – Pakora, kurią naudojome kaip starterį prie alaus. Pakora – tai sūris, daržovės ar vištiena, užkepti tešloje. Na, o prie sriubos visada užsisakydavome Garlic Naan, ant tandori krosnies keptos duonytės su česnaku. Buvo ir labai skanių avienos kebabų, Tandori Chicken, Curry, Korma, nuostabūs Chatni padažai (tamarindai, kalendra, česnakas, mėta, mangas, čili). Visa tai puikiai galima užgesinti su Lassi, jogurtiniais gėrimais, įvairiausių skonių, netgi su marichuanos sėklytėmis. Aš nuolankiai susitaikiau su aštrumais, nes visgi tai geriausia priemonė prieš bakterijas ir virusus.
Taigi, pasiblaškę po Pink City, pėsčiomis neskubėdami grįžome į viešbutį, pakeliui kaišiodami nosis į suvenyrų, kašmyro, prieskonių, antikvaro parduotuvėles. Stoiškai vengėme apsikrauti pirkiniais kelionės pradžioje, todėl tenkinomės vien apžiūrinėdami prekes, o jei pardavėjas prikibdavo, atbaidydavome jį reikalaudami sarių, megztinių, marškinėlių ar žiedų su svastika. Jo veidas nuliūsdavo ir jis guosdavosi, kad europiečiai nemėgsta svastikų. O mes išdidžiai išsinešdindavome. O svastikos, tarp kitko, nupaišytos ant kiekvieno indiško namo, šventyklos, automobilio, netgi kupranugario. Tai vienas populiariausių sekmės simbolių induistų, budistų ir džainistų religijoje ir aplamai indų kultūroje. Dvi mažas pėdutes su svastika tarp jų rasite ant daugumos namų, viešbučių, parduotuvių slenksčių. Net keista, kaip toli siekia Vakarų Europos neurozės. Ypač nustebau vienoje šventykloje radęs ant tūkstančio metų senumo kolonos išraižytus vieną šalia kito Om, svastikos, šešiakampės žvaigždės (Star of Goloka), gyvenimo rato ir kitus simbolius.
Vakare užmigome šaudant saliutams – mieste vyko gausybė vestuvių, po gatves vežiojami jaunosios ir jaunieji, lydimi juokingai išsipuošusių orkestrantų. Vestuvių sezonas…
BUNDI (*****)
Rytinė kelionė neužtruko, nors Bundi buvo už 210 km, tačiau plentas buvo pustuštis. Net aiktelėjome, kai sustojome anapus nemažo, ryškiai žalio tvenkinio, kurio kitoje pusėje į kalną ropštėsi nedidelis Bundi senamiestis, vainikuojamas privalomų City Palace ir aukštyn besitęsiančių fortų. Nuojauta kuždėjo, kad čia bus ką veikti. Ir tikrai, kol važiavome link savo viešbučio, akys fiksavo nepakartojamus gatvelių vingius, ištaigingų haveli, egzotiškų personažų vaizdus. Bundi – grynai iš turizmo gyvenantis miestelis (tiksliau, senamiestis), tačiau jo ramybė, lėtas gyvenimo tempas, iš kavinių sklindanti šiuolaikinė ir tradicinė muzika nuteikia taip atpalaiduojančiai, kad net užmiršti, kad turi tik gerą pusdienį jam pažinti. Bundi – vienas mano kelionės atradimų ir didžiųjų džiaugsmų. Nors buvau matęs Bundi nuotraukas, nemaniau, kad tikrovėje visa tai taip ryšku, autentiška, linksma ir betarpiška. Apdujęs slankiojau gatvelėmis, nepavargdamas stebėtis vis kita šventykla ar turtingu haveli fasadu.
Haveli – tai Radžastanui (ir Pakistanui) būdingas fenomenas, XVII a. – XIX a. statyti prabangūs pirklių namai, kartais panašesni į rūmus. Fasado apdaila tiek subtili ir originali, kad sunku, net suvokti, kaip tai galima iškrapštyti iš akmens. O kur dar išraityti langų rėmai, masyvios durys. Galima tik įsivaizduoti, kokiu įmantrumu švytėjo interjerai.
Priėjęs vieną iš senų nedidelių šventyklų „tortų“, išgirdau širdį glostančią melodiją. Nusiėmęs sandalus užlipau laiptais ir viduje radau jaukiai sėdinčią šeimyną, grojančią tablomis, fisharmonija ir varpeliais. Šeimos galva, ūsuotas žilas indas su oranžiniu turbanu draugiškai linktelėjo galva ir pakvietė tūpti. Susiraičiau netoliese ir pusvalandį skendau nuostabioje, su išmanymu ir malonumu atliekamoje muzikoje – maldoje. Indai dainavo ir grojo paprastai, aiškiai, tai buvo jų kasdienis ritualas, be pretenzijų į ekstazę, tačiau nuoširdus ir džiaugsmingas. Taip ir palikau juos, pasinėrusius į ritmo pulsus. Žilas indas atsisveikindamas oriai linktelėjo man, palydėdamas eilinį besiblaškantį turistą. Kartais, paliekant tokį Dievo užantį, plykstelna mintis – na nieko, kada nors vėl sugrįšiu ir sedėsiu kiek norėsiu, neskubėdamas ir atsipalaidavęs. Ir tuoj pat gaudai save – skiesk skiesk, kiek sykių jau žadėjai ir netesėjai. Visada atsiranda argumentas – pasaulis toks didelis, gyvenimas vakarop, reikia skubėti. O skubame gi tos pačios ramybės link…
Ir dar apie Bundi. Tai buvo vienas švariausių miestelių mūsų kelionėje. O kodėl indai taip dergia aplink save, sunku paaiškinti. Jei kas bandytų tai teisinti kultūriniais savitumais, nusijuokčiau jam į veidą. Yra dešimtys tautų, gyvenančių panašiose klimatinėse sąlygose, tačiau nešikančių sau po kojomis. Ir kai pradedi galvoti apie arijus, atėjusius į Indijos pusiasalį prieš 4000 metų ir atnešusius visą filosofiją, kultūrą, religiją, nejučia imi lyginti juos su egiptiečiais, sukūrusiais vieną didžiausių pasaulio civilizacijų, o išnykusiais be pėdsakų puslaukinių afrikiečių ir arabų genčių apsuptyje.
Kitą rytą, dar saulei nepatekėjus, vėl išsėlinau į Bundi gatveles. Nėra gražesnio vaizdo, kaip bundantis (koks žodžių žaismas!) miestelis su tuščiomis, tyliomis gatvelėmis, dar nepabudusiais vaikais, jau stropiai kulniuojančiais į mokyklą (indukai eina į mokyklą nuo ketverių), namų šeimininkėmis, kuriančiomis krosnis, šluojančiomis aslas, grįžtančiomis iš nežinomų laukų su malkų ryšuliais ant galvos. Pasklinda gardūsi ankstyvų pusryčių kvapai, atsidaro gatvės virtuvėlės su arbata ir kukliomis užkandėlėmis, prie kurių spiečiasi benamiai ir piligrimai. Dar keliolika minučių ir miestas įgaus sau įprastą veidą, garsus, ritmą. O kol kas jis mano, visas sutelpantis į kelioliką neįkainuojamų kadrų…
Papusryčiavę viešbučio terasoje su Edgaro Po plunksnos vertu vaizdu į žalią tvenkinį, išvykstame į Chittaurgarhą. Atstumas apie 150 km, todėl tikėjomės greitos kelionės. Tačiau mūsų vairuotojo noras rasti geresnį kelią nuklaidino mus į Dievo pamirštą provincijos plentą, kuris vingiavo per archajiškus kaimus. Ten į mus, lėtai riedančius sutrupėjusiu asfaltu, žiūrėjo su tokiu nuoširdžiu nustebimu ir smalsumu, kad net nejauku darėsi. Taigi, riedėjome mes tuo „lost highway“ kokias 6 valandas, tarpais netgi atrodė, kad tuoj tuoj plentas virs paprastu lauko keliuku ir visai išnyks. Koks buvo džiaugsmas, kai atsirėmėm į tikrą šešių juostų autostradą ir paskutinius 20 km skriejome 100 km/val greičiu. Tai buvo kreiserinis mūsų TATA greitis, tiesa, laiks nuo laiko teko apvažiuoti gulinčias karves arba prasilenkti su prieš eismą važiuojančiais traktoriais, na, bet tai normalu.
CHITTAURGARH (****)
Jau artėjant prie miestelio, didingai atsivėrė forto sienų ir bokštų panorama. Pats miestelis nieko vertas, eilinė geležinkelio sankryža, dulkėtas turgus, beveidžiai nameliai. Tačiau solidus, gynybiniais bokštais nužymėtas serpantinas nenuilstamai vedė į aukštumose išsidėsčiusi fortą, užimantį visą didžiulės kalvos viršūnę. Kai pasiekėme pagrindinius vartus ir įvažiavome į vidų, net nesitikėjo, kiek čia daug erdvės. Nutolę nemažu atstumu viens nuo kito, rikiavosi visa eilė rūmų, šventyklų, gynybinių pastatų, bokštų. Kad negaišti laiko, nuo vieno objekto iki kiti pavažiuodavome mašina. Visas fortas buvo pilnas pasipuošusių indų, didelėmis grupėmis lankančių šventyklas, grupelės merginų aukojo lėkšteles su gėlėmis. Ir viskas vyko su didžiausiu entuziazmu, netylančiu alasu, „gražiai fotografuojantis“, pakeliui užkandžiaujant ir dalinantis įspūdžiais. Kas Indijoje lengva – tai fotografuoti žmones. Vos ištraukus kamerą, rikiuojasi eilės norinčių įsiamžinti. Ir visai nesvarbu, kad jie niekada neturės tos nuotraukos. Vien parodžius displėjuje gautą vaizdą, kyla neapsakomo džiaugsmo ir juoko banga – ir visi laimingi išsiskirsto. Todėl frazė „one photo, sir“ tapo viena kelionės dominančių.
Kita smagi Chittaurgarho tvirtovės atrakcija – pilkieji langūrai, simpatiškos šunbeždžionės su juodais, nedidukais senukų veidais. Visiškai pripratę prie žmonių minios, jie maitinasi, miega, pešasi per porą žingsnių nuo žmonių, visai nekreipdami į juos dėmėsio. Tačiau visada būtina išlaikyti pagarbų atstumą nuo patelių su jaunikliais, nes per sekundės dalį galite tapti visos bandos ar dominuojančio patino atakos objektu. Be abejo, negalima palikti be priežiūros daiktų ar kuprinės, nors vagiliavimas daugiau būdingas makakoms.
Štai taip, pakaitomis fotografuodami žmones, beždžiones ir šventoves, smagiai praleidome popietę ir vakarop pasiekėm Udaipurą.
UDAIPUR (*****)
Udaipure įsikūrėme vaizdingoje vietoje, prie vieno iš daugelio čia esančių ežerų. Saulei leidžiantis panorama priminė kažkokį kinietiškos tapybos motyvą – tokie subtilūs buvo peizažo pustoniai ir sunkiai nusakomi debesų atspalviai. Tolumoje gaudžiantis miestas grimzdo į sutemas, užsižiebė aukštai iškilusio City Palace prožektoriai, ežero paviršiuje atsimušė pakrantės pastatų ir saloje esančio restorano šviesos, o mes sedėjome ant viešbučio stogo ir lėtai siurbčiojome „Fisherking“, vienintelį mums žinomą indišką alų. Apėmė ramybės ir atsipalaidavimo nuotaika. Skambėjo kažkokia „oriental lounge“ muzika, netoliese lojo šunys, kažkas prausėsi ežere. Bet žvilgtelnu į laikrodį – septynios vakaro, negi drybsosi. Palieku kolegas, bediskutuojančius apie fotoobjektyvų subtilybes ir neriu į gatvelių prieblanda. Kelios minutės mūsų kaimelio labirintais ir atsirandu triukšmingame transporto sraute, nešančiame mane pro apgriuvusius vartus į Udaipuro senamiestį. Išeinu prie kanalo, pasuku krantine, perbėgu venecijietišku pėsčiųjų tiltu – ir jau pats centras. Gatvės lempų šviesoje aptinku po medžiais pasislėpusius nedidelius „ghatus“ – ritualinius laiptus į vandenį, kur atliekamos aukojimo ir maudymosi apeigos. Prie skaitlingų altorėlių dega aliejaus žvakės, murma neaiškios žmogystos, skamba pakabintas varpas, sklaidosi kvapnūs smilkalai. Jau smagu. Einu toliau, tai nutoldamas nuo kranto, tai vėl nejučia prie jo sugrįždamas. Žmonių daug, pilnos kavinukės europiečių, nuošalesnėse gatvelėse kaip katinai tyliai murkia „žolytės“ siūlytojai. Nesuprantu, ko jie slapukauja, jei baltieji nesikuklindami kavinėse traukia suktinukes. Už vieno staigaus posūkio staiga atsiveria nusileidimas prie Pichola ežero, įrėmintas nuostabiais trijų arkų vartais, vedančiais į Gangaur ghat. Ši vieta tapo mano mėgstamiausiaa, nes įsitaisęs nuošalyje, galėjai stebėti visą įvykių raidą viename iš pagrindinių Udaipuro ghatų, visai netrikdydamas ritualų eigos. Rytais čia susirinkdavo moterys atnašauti savo dievams ir plukdydamos kokoso laivelius su žvakutėmis, ateidavo fantastiškai veidus išsidažę brahminai ir sadhus, kiek tolėliau brisdavo iki kaklo į vandenį ir melsdavosi vyrai, o vakare sugužėdavo įvairūs atlikėjai, tame tarpe ir europiečiai, pagarbinti dievų ir pademonstruoti savo muzikinių sugebėjimų. Dieną laiptai lyg niekur nieko pavirsdavo skalbykla ir maudykla, kur išimtinai vyrai inirtingai daužydavo skalbinius. Kaip smagu žiūrėti į vandenį ir dirbančius žmones…
Į valias prisižiopsojęs indiškų apeigų, dar spėjau nukėblinti iki Jagdish šventyklos ir City Palace prieigų. Ką gi, ankstyvo ryto maršrutas nustatytas, galima ir grįžti namo. Nupirkau didelį butelį „Coca Cola“, kurią mes laikėme geriausia kasdiene antimikrobine priemone (po viskio ir aštrių prieskonių), ir nusikalęs paršliaužiau į viešbutį.
Anksti ryte, saulei tik tik užtekant, dar kabant drėgnoms rūko užuolaidoms, greitai perbėgau nužymėtomis vietomis ir susirinkau gražiausius vaizdelius. Jau po gero pusvalandžio saulė apakino šviesos pertekliumi ir beliko tik siurbčioti savo „chaj masala“ ant viešbučio stogo. Po pusyčių, kaip sąžiningi turistai su kuprinėmis išsiruošėme privalomai ekspedicijai. Pradėjome nuo City Palace. Na, gražūs, didingi rūmai. Daug vidaus kiemelių, be proto daug kambarių ir koridorių. Tačiau kam šovė į galvą pavadinti visa tai muziejum, nesuprantu. Eksponatų praktiškai nėra, kažkokie nublukę genealoginiai medžiai bei keletas veidrodėliais išklijuotų kambariukų. Indai tai ten alpsta nuo ekstazės, bet tai jų reikalas. Jei galite – nelįskite į vidų, nes ten visi juda tik viena kryptimi ir išeiti nebeįmanoma. Situacija beveik klaustrofobiška, nes praėjimai ir laiptai labai siauri, todėl erdvesnėse vietose tenka jungti trečią greitį ir lenktį nesibaigiančias turistų grupes. Kiemuose vyksta nesibaigiantis stalų nešiojimas nuo vieno furšeto iki kito. Na, panašiai kaip mūsų Rotušėje. Taigi, manau idealiausia su City Palace susipažinti išoriškai – įspūdis liks geresnis (tai galioja visų lankytų miestų citypalociams beigi rūmams).
Po neilgo pasvaikščiojimo senamiestyje ir pinigų keitimo (ATM yra visur ir visi veikia normaliai, o grynųjų keitimas nesudarė problemų, nes kursas įvairiose vietose tesiskirdavo 1 – 2 %), vairuotojas mus nuvežė į Shilpgram, už 10 km esančias indiškas Rumšiškes, kurias savo laiku visose Indijos valstijose pristeigė Radživas Gandis, nutaręs, kad tauta turi žinoti savo kaimiškas šaknis. Važiavome nusiteikę kritiškai, bet vietoje viskas pasirodė žymiai įdomiau. Vienoje vietoje pamatėme ne tik Radžastanui būdingus kaimo statinius, bet ir apėjome rankdarbių turgelį, pažiūrėjome lėlių teatriuką, mums trims pašoko ir padainavo trijų skirtingų regionų atstovai, apsirėdę nuostabiais autentiškais kostiumais. Rezultate likom visai patenkinti dviem prabėgusiom valandom.
Į miestą grįžom popietę, kai švelniu auksu nusidažė šventyklų ir rūmų stogai. Dar vienas ratas aplink senamiestį ir jau sutemo. Kad būtų linksmiau, nuėjome į vieną rekomenduotą kavinę, kur išbandėme Bhang Lassi – jogurtą su kanapėmis. Jogurtas buvo skanus, o priedų poveikis pasireiškė malonia somnambuliška būsena. Vėliau Kuldypas mus nuvedė į Bagore-ki Haveli, kur žiūrėjome valandą laiko trukusią Radžastano liaudies šokių programą, viškai skirtingą nuo mums įprastų indiškų šokių. Buvo taip gražu, taip gražu, kad vos nenuvirtom nuo kėdžių (čia ne poezija, o būsena). Po to garsiai kalbėdami, grįžome namo ir miegojom kaip užmušti, net vienas kito knarkimo negirdėjom.
RANAKPUR (*****)
Rytas mus nuvylė žemais debesimis ir nesibaigiančia dulksna, retkarčiais pereinančia į lietų. Po valandos važiavimo pakilome į nuostabų žalią kalnų slėnį, tokį skirtingą nuo beveidžių lygumų, kad širdis plyšo iš nevilties, kad negalime sustoti prie upelio krioklių – lietus pylė kaip prakeiktas. Lėtai leidomes kelio serpantinu, akimis nulydėdami tarp uolų ir vešlių lapuočių nusidriekusį slėnį. Tai vienur, tai kitur stypsojo policininkai ir kariškiai – vairuotojas paaiškino, kad Ranakpure turi apsilankyti kažkoks vietinis maharadža, labai įtakingas šulas. Atvažiavę į Ranakpurą, dar pusvalandį pasedėjome kavinėje, o po to patraukėme link šventyklų. Deja, lietus vis nesustojo ir mes basi kaip piemenys braidžiojome aplink pagrindinę Jain šventyklą, dangstydamiesi vieninteliu skėčiu ir megindami kažką nupaveiksluoti. Į vidų mūsų irgi neleido, nes turi atvažiuoti maharadža. Na, situacija kaip belaukiant Godo. Galu gale po valandos atidardėjo policijos ir senų mersedesų kolona, išlipo mažas storas „įtakingas“ žmogelis, nutipeno į šventyklą su palyda ir po 15 minučių išsinešdino. Dieve, kokia pažįstama situacija. Bet mes galų gale įžengėme į vidų. Šventykla tikrai graži, ir iš išorės, ir viduje. Tikslios proporcijos, subtilios skulptūros ir bareljefai, šviesotamsos žaismas – kaip čia būtų puiku, jei šviestų saulė. Tačiau yra kaip yra ir mes ilgesingai atsisukdami paliekame šį nuostabų kampelį, tęsdami savo kelionę į Jodhpurą.
JODHPUR (*****)
Įvažiuojame į Jodhpurą temstant. Lietus jau apstojo. Nudžiugino viešbutis – „Heritage Kuchaman Haveli“, tikras autentiškas haveli senamiestyje, su stilingu interjeru ir griežtai besižvalgančiu šeimininku, kieta ranka valdančiu tingius pavaldinius. Dar spėjame iššokti į gatveles, nubėgame iki turgaus, aplankome viskio parduotuvėlę ir vaistinę – braidymas po lietų jau atsiliepė mūsų sveikatai. Be to, dar nusiperkame garsiųjų „Himalaya“ vaistų „PartySmart“ nuo pagirių. Puiki dovana draugams ir bendradarbiams. Tenka grįžti į viešbutį, nes apie 20:00 val. viskas po truputį užsidaro.
Iš įpročio šeštą ryto apeinu artimiausias prieigas, bet sunkūs debesys dar nesisklaido ir tenka tik pasižymėti būsimą maršrutą. Po pusryčių prašvinta ir mes, apsiginklavę savo Canon‘ais, ryžtingai iškeliaujame į purvinas miestelio gatves. Slėpkitės, karvės ir šunys, landsknechtai ateina. Reti praeiviai smalsiai apžiūri mūsų trijulę, šlepsinčia aptriestais skersgatviais, o mums kas – atostogos. Smagus atradimo jausmas stumia link „Blue City“, garsiosios senamiesčio dalies, išdažytos ryškia indigo spalva. Pakeliui aptinkame miesto tvenkinius ir labai įdomų baori – laiptuotą didžiulį šulinį, kuriame irgi buvo kaupiamas vanduo. Pažaliavusios pakopos leidosi link šiukšlėm užpilto dugno ir visas šis geometrinis chaosas alsavo nesuvokiama jėga ir trauka. Nejučia norėjosi pasvirti ir skristi į tą antivisatos centrą. Apšaudėm savo plačiakampiais šį stebuklą iš visų pusių ir patraukėm toliau. Vėl priėjom turgų ir pasukom aukštyn link Meherangarho pilies. Štai čia ir prasidėjo spalvų ataka. Buvo vietų, kur atsistojęs sukaisi 360 laipsnių, nes absoliučiai viskas žaibavo mėlyna, žalia, electric, raudona ir likusiomis spalvomis. O kur dar išraižytos fasadų detalės, langai, medinės durys, vartų arkos. Ir kiekviename kadre nejučia atsiranda oranžinis turbanas, raštuotas saris, vaiko šypsena arba karvės užpakalis. Tiesiog Lukulo puota akims ir objektyvui. Po truputį kylame virš miesto, atsiveria padūmavusi panorama su tolumoje rausvėjančia Umaid Bhavan rūmais. O po kojomis – „Rapsody in Blue“ iš netaisyklingų stogų ir balti šventyklų bokštai. Net debesys negali prigesinti tos spalvų maišalynės.
Trumpam užsiropščiam iki pilies papėdės, pasidairom po apylinkes ir vėl neriame į gatvelių labirintą. Žavingų haveli kiekis jau net slegia, nes atmintis tiek nesugeba užfiksuoti, o fotografuoti kartais net ir užmiršti. Bet vieną kiemelį šalia Tambaku turgaus įsiminau itin stipriai. Jau atbukęs nuo matyto grožio, beveik automatiškai, dėl visa ko, įsmukau į eilinį tarpuvartę ir apsalau – nedidelį kiemelį supantys haveli buvo autentiški, nepaliesti „patobulinimų“, apleisti, bet nuo to tik dar gražesni. Aplinka kažkuo priminė Užupio kiemų dvasią, iš lango smalsiai kyštelėjo moters veidas, tuoj pat iš durų pabiro triukšmingų vaikų trijulė su amžinu „one photo sir“. Po kiek laiko mane ten atrado kolegos, skaniai kemšantys gatvėje įsigytus pyragėlius. Taip juos ten kerštingai ir užfiksavau – tegu istorija žino, kam kas svarbiausia.
Beklaidžiodami išėjome į prekybinę gatvę ir ilgai keliavome ja, sutikdami daugybę piligrimų, sadhus ir kitokių gražių žmonių. Ir vėl žaismingi haveli, mažytės parduotuvėlės, arbatos virtuvėlės, karvės, šunys, karvės, mopedai, grakščios moterys su nešuliais ant galvos, brahminai, buivolai, mėlynas minaretas, ir galų gale – tuktukas, kuris mus sugrąžino prie viešbučio.
Po pietų pradėjo švisti, tolumoje pasirodė viltingos mėlynos properšos. Kuldypas mus nuvežė prie pilies prieigų. Ten užsukome į Jaswant Thad marmurinę šventyklą, ramią ir tvarkingą, ryškiai kontrastuojančią su apačioje verdančiu miestu. Atsistatę savo dvasinę pusiausvyrą, patraukėme link Meherangarho tvirtovės, galingo fortifikacinio koloso, įspūdingai stūksančio virš Jodhpuro. Viskas alsavo Mogolų dinastijos jėga ir galybe. Pradėtas statyti dar 1459 metais, jis buvo tobulinamas ir gražinamas iki pat XIX a. pabaigos. Vidaus kieme kyla dar aukštesni 8 aukštų maharadžų rūmai. Nesigilinau į interjero subtilybes, tam pasiaukojo kolegos, užsidėję ausines su įrašais ir patraukę klaidžiais koridoriais ir salėmis. O aš nušuoliavau išilgai gynybinių sienų, apstatinėtų visų laikų patrankom ir mortyrom, link nedidukės šventyklos pačiame pietiniame tvirtovės smaigalyje. Ir koks buvo mano džiaugsmas ir nusivylimas. Džiaugsmas, nes trumpam išlindo saulė ir apačioje esantys Blue City stogai nušvito ryškiu ultramarinu. Bet širdį suskaudo, kai supratau, kad mūsų dieninė kelionė buvo tik įžanga į Mėlynąjį miestą. Didžioji ir seniausioji jo dalis liko anapus pietinio tvirtovės iškyšulio. Akimis rijau atsivėrusią stogų jūrą ir karštligiškai primetinėjau kaip ir kada pasinerti į ją. O po to atsisukau į baltąją šventyklą už nugaros ir visas mano nerimas išgaravo – reikia džiaugtis tuo, ką turi ir netąsyti likimo už ūsų. Taikingai baigiau paveiksluoti į sutemas grimztančius kraštovaizdžius ir ramiai grįžau link pilies rūmų. Mano sutikti draugai net neįtarė, kokias metamorfozes išgyvenau. Palikome Meherangarhą ir su Kuldeepu grįžome į miestą. Norėčiau į Jodhpurą grįžti dar sykį…
OSIYAN (****)
Ryte dangus buvo apniukęs, bet nelijo. Kraštovaizdis už Jodhpuro vis labiau priminė, kad esame pusdykumių zonoje. Medžiai tapo panašūs į grybus, augalija ženkliai nuskurdo, šen bei ten ėmė kyšoti smėlio kopos. Kelias vis labiau tuštėjo – vakarinis Radžastano pakraštys yra pilnai kontroliuojamas kariuomenės. Jie jau 50 metų ruošiasi karui su Pakistanu, pagrindiniu Indijos priešu. Vakarais per TV galima pamatyti širdį draskančias karines dramas apie drąsių Indijos sūnų kovą prieš niekingus ir klastingus pakistaniečius. Alpome, žiūrėdami, kaip gražus sikhas su turbanu, nutvėręs Molotovo kokteilį, atsistoja prieš visą bjaurių pakistaniečių dalinį, įskaitant ir tankus. Ir kas nugali? Kvailas klausimas. Kas gražesnis, tas ir nugali.
Osiyaną pasiekėme po poros valandų. Jau prie įvažiavimo į nedidelį miestelį puikavosi keletas nedidelių, bet gana senų šventyklų (VIII a. – X a.). Bet jau apšiukšlinta ir aptriesta viskas kapitaliai. Kažkodėl nemyli indai senų šventyklų, jei jose nesimeldžia arba negauna UNESCO pinigų jų priežiūrai. Priėjome miestelio centrą ir pasiekėme vieną svarbiausių Jain šventovių – Sachiya Mata šventyklą su garsiaisiais laiptais, kuriais kasmet per šventes lipa šimtai tūkstančių piligrimų. Matyt, dėl jų pastatas yra subjaurotas skiriamaisiais turniketais ir tinklinėmis tvoromis. Žinant indų nenorą (ar nesugebėjimą) stovėti eilėse, tokios priemonės neišvengiamos. Užlipus ant šventyklos terasos, atsiveria tolimos panoramos, užsibaigiančios aukštomis smėlio kopomis. Detaliai aplandžiojome visus užkaborius ir palikome tą keistoką statinį. Deja, užmiršome aplankyti kitą netoliese buvusią dar senesnę šventyklą. Ką gi, kitame gyvenime…
Kelias iki Jaisalmero buvo visai įdomus. Prasilenkdavome su kariškių kolonomis, kraštovaizdis tapo visai dykuminis – vėjo pustomas smėlis sunešdavo nedideles kopas ant kelio, nuriedėdavo į nežinią amžinai keliaujantys žolės rutuliai, krūmų lapai tapo mėsingi ir dygliuoti. Kaimelių pasitaikydavo vos vienas kitas.
JAISALMER (******)
Artėjant miestui, abipus kelio liko tik kariškių poligonai ir kariniai miesteliai. Po laukus malėsi sunkvežimiai, džipai, šarvuočiai. Apdengti maskuojamais tinklais, stypsojo priešlėktuviniai pabūklai. Kuldeepas išdidžiai pareiškė, kad jo pusbrolis irgi jau 11 metų tarnauja netoliese esančiame tankų dalinyje inžinieriumi ir po ketverių metų išeis į gerai aprūpintą pensiją, kuri yra visų indų svajonių viršūnė. Kiekvienam savo.
Pranėrėme nedidelį priemestį ir iškart išvydome vizitinę Jaisalmero kortelę – virš miesto linksmai auksine spalva švytinčią tvirtovės sienų grandinę. Mūsų viešbutukas „Royal“ buvo tvirtovės papėdėje, todėl, numetę bagažą, išskubėjome link senamiesčio. Keli šimtai metrų įkalnėn – ir mes prie tvirtovės vartų. Jokių bilietų, jokių sargybinių – gyvenimas teka natūralia, šimtmečiais susiklosčiusia vaga. Turgeliai, čigonės, muzikantai, žvairaakiai gidai, asilai, suvenyrai. Kopiam siauru bruku aukštyn, praleisdami skubančius mopedus ir tuktukus. Dar vieni vartai – ir, o Matka Boska, rojus atsivėrė! Vakarinės saulės spinduliuose atsiveria aukštutinio miesto aikštė, visa švytinti sodraus aukso spalva tamsiai žydro dangaus fone. Ir tai tęsiasi dar beveik valandą! Apdujęs spėju apeiti nemažą dalį šio stebuklo. Žandikaulis žemiau juosmens – tokios tirštai gyvos būties ir buities dar neteko matyti. Nepakartajomi dviaukščiai haveli rikiavosi vienas po kito, kiek pasvirę į gatvelių pusę. Juos keitė rausvų ir melsvų šventyklėlių kiemai, pakaitom su nedidelėm sankryžų aikštėm, kur vyko vakarinis prausimasis ir skalbimas. Gyvenimas atvirai tekėjo pro atlapas namų duris, moterys, plačiai išžergusios kojas, kočiojo paplotėlius, malėsi nuogašikniai vaikai, į tarpą spraudėsi ožkos ir šunys, o virš jų snukį kišo triedžianti karvė. Tiesiog gyva prakartėlė, Edeno sodai. Žalčių vaidmenį atlikome mes, bjaurūs fotografai, savo objektyvų smalsumu suteršdami šį tyrą pirmapradį vyksmą. Tiksliau sakant, bjaurus buvau ne aš, o ryžas (!) japonas, kuris, vos man suradus gerą poziciją, nachališkai įlįsdavo į kadrą ir su šlykščiai brangiu objektyvu suniokodavo visą mano įdirbį. O kai indės paprašė susimokėti už fotosesiją, japonas išnyko kaip dūmas. Išdidžiai padaviau joms 20 rupijų (1,20 Lt) ir apmokėjau visas Vakarų skolas trečiajam pasauliui. Bet moterys liko visai patenkintos. Matyt jau buvome ne iš pirmo dešimtuko, susigundžiusio gyvais paveikslais. Aiman, kur rieda pasaulis…
Taip beklaidžiodami, vėl visi trys susitikome pagrindinėje aikštėje prie vartų. Saulė jau buvo nusileidus, todėl trykšdami įspūdžiais grįžome į viešbutį ir sukritome į krėslus vakarinio ritualo – per dieną prišaudytų kadrų peržiūrai ir valymui. Kaišiojom viens kitam geriausius kadrus po nosimis, įsivaizduodami, kad esame nepakartojami, nors kokiame „flickr“e tokių kadrų jau susikaupę ištisi terabaitai. Bet nuosavi marškiniai visada arčiau kūno. Įsivaizduojat kokių „unikalių“ kadrų gali padaryti trys „Canon“ apsiginklavę bepročiai, vakščiodami kartu tomis pačiomis vietomis. Bet užtat gali būti tikras, kad kiekvienas kadras turi dar du dublikatus. Japoniška garantija! Beje, „Canon“ galėtų padengti kelionės išlaidas, jei grupėje daugiau nei du canonistai. Juk tokia reklama brendui. Aišku, mes negalime lygintis su 15 japonų grupe, sutikta Jodhpuro tvirtovėje. Mano kolegoms, maniusiems, kad jų „L“ klasės objektyvai jau savaime yra high end‘as, triuškinantį įspūdį paliko japonų ekipiruotė – po tris Canon Mark IV ar Nikon D3X ant kiekvieno kaklo, su visais ilgiausiais ir kiečiausiais objektyvais, specialiom liemenėm, KATA kuprinėmis. Ir visi jie fotografavo tą pačią pasamdytą indų mergaitę, nutaisiusią susimasčiusį veidą. Va tau ir Kanagawos provincijos Kiusiu kaimo pensininkų – fotomėgėjų būrelis. Na, bent galim pasiguosti, kad jų kojos vis vien kreivos. Sergantys foto sindromu mane supras.
Rytas aušo giedras ir vaiskus. Vagies žingsneliu išsėlinau iš viešbučio. Aplink buvo tuščia, tylu ir vėsu. Pakampėse miegojo į skudurus susisukę žmogystos, šiukšlynus naršė kiaulės ir karvės, tyliai dviračiais prašlamėdavo ankstyvi darbininkai. 10 minučių ir aš – tvirtovės viršuje. Palaiminga būsena prieš pat išnyrant saulei. Vėl klonuoju vakarykščius siužetus, tik rausvoje šviesoje. Po to imuosi ieškoti naujų užkampių ir, savo nelaimei, randu žymiai daugiau nei galėsiu apžioti. Kiekvienas haveli kiemas slepia savyje paslaptis. Užsikoręs ant aukštesnio pastato stogo, supratau savo vilčių tuštybę – kiek akys užmatė, tysojo dar nematytų namų plokštumos, tamsėjo nelankytų kiemelių šuliniai. Na ir gerai, kiek spėsiu – tiek. Grįžau į viešbutį, papusryčiavau su kolegomis ir patraukėme su vairuotoju link žemutinio senamiesčio. Ten prasibrovėm pro prekybinę gatvę ir pėsčiom patraukėm link pačių garsiausių haveli visame Radžastane. Neminėsiu jų pavadinimų, nes jų ten tiek tiršta, kad net sunku išskirti, kur prasideda vienas ir baigiasi kitas. Kylančios saulės šviesoje virpėjo praeivių sukeltos dulkės, būriais blaškėsi pažadinti balandžiai, iš po pažasties lindo paslaugūs gidai, zombiais į mokyklą žygiavo moksleiviukai, Ir visai tai vyko siauroje, grakščių triaukščių pastatų įrėmintoje promenadoje. Apakinti saulės, stumdėmės ratu aplinkinėse gatvelėse, vis sugrįždami į siaurą plyšelį tarp tobulo ir tobuliausio, užvertę galvas, bandėme įsiminti tai, kas užsimiršta akimirksniu, o sugrįžta tik su sapnais ir košmarais. Turbūt net ir nesuvokėm iki galo, kokiame grožyje pasimurkdėme, nes būtų užtekę proto užsiropšti ant tų haveli stogo ir apžvelgti visą visumą. Bet, matyt, pradėjo veikti ta bjauri kelionės motorika, kai nebaigęs vieno, jau bandai siekti kito. Po geros valandos išsiveržę iš senamiesčio, kirsdami aštrius gatvinius somosa pyragaičius, jau važiavome link GŽK stoties. Norėjome nusipirkti bilietus paskutinei kelionės traukiniu savaitei. Koks buvo nustebimas, kai jokių, net pigiausių bilietų negavome. Guodė tik mintis, kad likus 2 dienom iki reiso, galima įsigyti iš rezervo atšauktus bilietus. Ką mes sėkmingai vėliau ir padarėme viename kelionių biure. Patarimas – neieškokite bilietų stotyse. Už nedidelius komisinius, be stumdymosi eilėje, tai padarys bet kuris padoresnis biuras.
Nuo stoties Kuldypas mus nugabeno iki vietinės įžymybės – Gadi Sagar ežero. Mums tas ežeriukas įspūdžio nepadarė, o vietiniams, gerbiantiems bet kokį vandenį, tai šventa vieta. Yra įrengti keli ghatai, Krišnos šventykla jaukiame kiemelyje. Vieta populiari gyventojų tarpe, ypač mėgstama šerti nutukusius, besistumdančius ūsuotus šamus, kurių niekas nedrįsta gaudyti.
Po pietų vėl grįžome į žemutinį senamiestį, pasitrynėme turgaus gatvelėse, priartėjome ir nutolome nuo lankytų haveli, o rezultate ir vėl atsiradome it magnetas traukiančiame tvirtovės miestelyje. Jau nebeturėjau jėgų vaikščioti matytom vietom, todėl slinkau pavėsine vieno skersgatvio puse, kai žvilgsnį patraukė grakštūs laiptai vidiniame haveli kieme. Įkišau nosį – sendaikčių parduotuvėlė, bet ten nei gyvos dvasios. Įsidrąsinęs pradėjau slankioti po patalpas, kai netoliese išgirdau balsus. Palypėjau aukščiau, kur kambaryje su mėlynom tapytom lubom radau šeimininką su turistų porele. Pasilabinęs su manim, jis tęsė pasakojimą apie namo istoriją, su meile liesdamas sienas, pasitaikančius rakandus, žirgelius virš durų. Matėsi, kad jam malonu turėti neskubančius pašnekovus, įdėmiai klausančius šeimos gyvenimo peripetijas. Juk ne kiekvienas turime galimybę atsistoti šalia prosenelio, tarnavusio Radžputų dinastijai, portreto. Fotografijų kolekcija bylojo apie klestėjusios, bet, matyt, nusigyvenusios kilmingos šeimos istoriją. Apėję visus kambarius, terasas ir palėpes, nusileidome į parduotuvėlę, kurioje su malonumu apsilankytų ne vienas kolekcionierius, nes daiktų autentiškumas nekėlė abejonių. Deja, ir kainos buvo atitinkamos. Padekoję šeimininkui, išsiskirstėme. Likusią valandą ar dvi tiesiog sedęjau terasoje ant stogo šalia pagrindinės tvirtovės aikštės ir mėgavausi nieko neveikimu. Siurbčiojau trečią chaj masala puoduką, o į galvą vis sugrįždavo haveli šeimininko ramus, beveik tylus balsas.
Ketvirtą valandą vėl susirinkome viešbutyje ir nuvykome saulėlydžio į Bada Bagh vietovę. Iš esmės tai kenotafų ir šventyklų kompleksas nedidelės oazės vidury, iš visų pusių apsuptas didžiulių vėjo jegainių. Pradžioje, apėję visus paminklus, nuobodžiavome, bet vėliau pasipylė jaunavedžių poros, atvykstančios „gražiai“ pasifotografuoti. Užėmėm patogią pozicoją ant šventyklos laiptų ir smalsiai stebėjome atvykstančius jaunuosius, išsipuošusius paauksuotais rūbais, su povo plunksnomis turbanuose, apsikarsčiusius daugybe auksinių apyrankių ir žiedų. Jie klusniai vykdė vyresnių giminaičių ir fotografo nurodymus, tipeno aplink šventyklas, teisingai nutaisydavo Bolivudines pozas ir mimiką, kol galų gale nuvargę ir patenkinti vėl grįždavo pro mus link draugų su užkandžiais ir termosais. Iki valiai prisispoksoję, dar pasigavom „slystančią vakarinę šviesą“, ir, įsiąmžinę kenotafų fone, grįžome namo. Jaisalmeras neginčytinai tapo mūsų kelionės didžiausiu atradimu!
PUSHKAR (*****)
Visą kitą dieną smagiai keliavom per pusdykumes, tuščiais, smėlio pustomais plentais pasiekėme Nagorą, kur užkandom ir vakarėjant prieš mūsų akis iškilo Ajmero kalvos, supančios Pushkarą. Su paskutiniais saulės spinduliais įriedėjome į miestelį ir, kiek pasukę nuošaliau, sustojome prie „Heritage Pushkar“ viešbučio, pastatyto tiesiog tarp dirbamų laukų. Ką bendro su paveldu turėjo viešbučio pavadinimas, taip ir neįsikirtome.
Po vakarienės nutursenau iki Pushkaro centro, džiaugsmingai konstatavau įdomią rytdieną ir grįžęs kritau miegoti.
Rytas buvo itin vėsus, teko netgi grįžti ir užsidėti striukę – visgi kalnai. Vėl nusiraškiau skaniausias vynuoges, apėjau ratą aplink šventąjį ežerą ir išbandžiau rėksmingų prekeivių ir brahminų įžūlumą. Įviliojęs mane prie ghato, brahminas sukalbėjo su manim mantrą, suminėjo visas įmanomas sekmes ir pabaigai iškilmingai liepė ištarti žodžius apie dovaną dievams „sumoje 50 dolerių“. Atsiprašiau, kad turiu tik kreditinę kortelę ir atsargiai paklausiau, ar neužtektų vietiniam brahminui ir 20 rupijų. Pamastęs minutę, jis oriai sutiko su mažesne dotacija ir užrišęs ant riešo oranžinį siūlą, pasišalino. Taip aš atlikau Pushkar Puja ir įgijau teisę šlaistytis po ghatus ir fotografuoti kur papuola, nors ant kiekvieno kampo užrašyta, kad tai draudžiama. Bet indai lankstūs žmonės, nesikankina dėl taisyklių patys ir kitų neverčia.
Ką galima pasakyti apie Pushkarą – čia tiesiog gera. Gali valkiotis visomis kryptimis, sedėti kavinių terasose virš gatvelių, landžioti prišnerkštais šoniniais skersgatviais, tyliai tūnoti išpuoselėtuose šventyklų kiemeliuose, bet tu visą laiką būsi įvykių centre, pro akis neprasprūs nei viena religinė procesija ar užsimezgantis hipių muzikavimas. Nes viskas yra šalia, bet koks varpo ar tablos garsas akimirksniu pasiekia visų ausis. Ir , žiūrėk, kaip tarakonai po kelis, po vieną, jau renkasi prie kurių nors laiptų ar kavinės. Tik spėjo jaunas indas išrikiuoti savo būgnų bateriją prie ghato, kai iš niekur prisijungė dvi japonės, amerikietė, prancūzas, britų porelė. Po poros melodijų už nugaros suskambo dviejų fleitų garsai, o iš žiūrovų pradėjo formuotis antras ratas. Ir tai, pasirodo, dar labai ramus vakaras, nes Pushkaras dar neatsitokėjo nuo Camel Fair šurmulio, vykusio prieš savaitę. Miestelio pakraštyje, dykynėje, dar riogso apžvalgos ratai, karuselės, „mirties bačkos“, dar neišsisklaidė tūkstančių kupranugarių ir jų šeimininkų šlapimo tvaikas. O dabar Pushkaras maudėsi ramybės nirvanoje.
Dar du kartus spėjau apsukti ratą aplink ežerą, vis nesiliaudamas stebėtis, kaip nepastebimai keičiasi krantinių apšvietimas, gyvenimo ritmas, maldininkų grupelės, šventikų apeigos. Smalsiai apžiūrinėjau suvenyrus ir šventas relikvijas parduotuvėlių lentynose arba tiesiog išdėstytas gatvių dulkėse. Neteko dar matyti tokių naiviai spalvotų dievukų ir deivių, tokių blizgančių kardų ir durklų, tokių ryškių apeiginių staltiesių ir juostų. Šventajame mieste viskas buvo „labiausiai“. Net kolegų sutiktos čigonės sutiko papozuoti už stiklinę arbatos kavinėje. Taikingas kompromisas valdė Pushkarą.
Paskutinį rytą prieš išvykstant nuėjau prie ghatų tiesiog pasėdėti. Brahminai žiovaudami šlaistėsi aplinkui, laukdami atvykėlių, ankstyvi piligrimai aikčiodami brido į vėsų vandenį ir leido pavėjui indelius su ugnelėmis, pirmuose saulės spinduliuose atrajojo karvės, tyloje ant laiptų šildėsi šimtai balandžių. Noriu grįžti į Pushkarą – čia dalinama ramybė…
ABHANERI (*****)
Kitądien, po kelių valandų kelionės, lygiai vidurdienį, pasiekėme Chand Baoli, vieną seniausių ir giliausių laiptuotų šulinių Indijoje. Mažame kaimelyje mus, kaip paskutinį gyvenimo šansą, apsupo įkyrių vaikigalių gauja, nuo kurios atsiplėšėm tik įžengę į baori teritoriją. Prisistatęs prižiūrėtojas irgi bandė tapti gidu, bet iš pirmų jo frazių supratau, kad nieko jis neišmano, todėl teko griežtai paprašyti atšokti.
Savarankiškai pasinėrėme į šį psichodelišką erdvinės geometrijos pasaulį. Iš įvairių rakursų keitėsi apšvietimo kampas ir kartais net nesuvokdavai, kurioje realybės pusėje esi. Visai kaip filme „Labirintas“ su D.Bowie ar M.C. Escherio paveiksluose. Ryškus vidudienio kontrastas ir akinanti šviesa svaigino, todėl teko atsargiai kabarotis stačiais laiptais, vis žvilgčiojant į žalią bedugnę. Tai buvo viena iš tų vietų, kur nesuvoki laiko, todėl, landžiodamas po ankštus šventyklėlių urvus, nepastebėjau, kaip likau vienas. Dar pastovėjau sekundę ant bedugnės krašto ir, išlindęs į dienos šviesą, nuskubėjau į šalia esančią deivės Harshat Mata šventyklą, statytą X amžiuje kaip ir Chand Baoli. Šventykla nedidukė, visa aptrupėjusi, aplink tvarkingai surikiuota šimtai likusių detalių, bylojančių apie buvusį jos grožį ir reikšmę.
Grįžtant į automobilį, vietiniai paaugliai jau atvirai bandė ką nors išlupti iš mano kuprinės, todėl teko juos grubiai aprėkti – ir tai suveikė. Atsilikę per porą žingsnių, jie it maitvanagiai tyliai sekė iki pat durelių. Indijos kontrastai…
FATEHPUR SIKRI (*****)
Tą pačią dieną pasiekėme Barathpurą, kur pernakvojome. Kitą rytą devintą valandą jau buvome prie Fatehpur Sikri vartų. Į XVI a. kompleksą įžengėme per apšnerkštus Jama Masjid mečetės laiptus, tačiau viduje atsivėrė nuostabios erdvės ir puikiai sutvarkytos teritorijos. Tikėjomės pamatyti išraitytų pastatų chaosą, o radome fantastišką kiemelių harmoniją, vos ne rytietiškų proporcijų ir subtilumo paviljonus, ilgesingai padūmavusias panoramas ir paslaptingus grakščių kolonadų labirintus. Koks kontrastas tarp realaus aplinkinio gyvenimo ir išpuoselėto rūmų elitiškumo, … Žvilgčiojom viens į kitą, tarsi klausdami – ar matai, ar jauti, ar suvoki? Neskubėdami, kiemas po kiemo, po kasnelį it gurmanai, apėjome šiuos rojaus sodus. Supratau, kad jokios fotografijos negali parodyti čia tvyrančios nuotaikos. Tiesiog reikia čia pabūti, pasedėti medžių šešėlyje, paspoksoti į žalią tvenkinio veidrodį, paklaidžioti tarp raudonų kolonų…
AGRA (****)
Jau po valandos įsiliejome į triukšmingą, dulkėtą Agrą. Milijoninis miestas sunkiai alsavo netobulais džiovininko plaučiais, bandydamas sušokti viliotinį aplink pagrindinį savo briliantą – Taj Mahalą. Viskas buvo skirtą jam išaukštinti ir tūkstančius kartų parduoti. Šimtai taksi, tuktukų, rikšų siūlėsi nuvežti į ten, tarsi už tai priklausytų amžina palaima.
Kuldypas mus nuvežė į viešbutį. Mes atsiskaitėme su juo, pasikeitėme kortelėmis ir įkalėm atsisveikinimo kokteilį, dėkodami, kad jis mus gyvus nugabeno 2400 km Radžastano keliais. Matėm, kaip jis skuba namo į Delį. Sunku net įsivaizduoti, kaip turėjo būti indui sunku ištverti be šeimos ir vaikų dvi savaites. Paskubom paspaudęs rankas, jis bėgte nubėgo link ištikimosios TATA Indigo. Palinkėjom pavymui jam sekmės. Tikrai geras vairuotojas, taktiškas ir protingas žmogus. Drąsiai galėsime jį rekomenduoti keliaujantiems į Indiją.
Po trumpo atokvėpio ir pietų nutarėme keliauti į Agros Fortą. Tai gana panašus statinys į Raudonąjį Fortą Delyje, gal tik elegantiškiau pastatytas vaizdingesnėje vietoje, prie tos pačios Yamuna upės. Ir visų terasų langai nukreipti į rytus, į panoramą su Taj Mahalu, kaip gi kitaip. Na, padarėm po keliasdešimt kadrų ir mes, kaltės neneigsim. Pagausinom virtualios tikrovės savartyną. Slankiojome po fortą, nejučia lygindami imperatoriaus Akbaro pastangas priešpastatyti Fatehpur Sikri subtilumą Agros forto galybei ir eklektiškumui. Mes likome Fatehpur Sikri gerbėjais.
Kėlėmės anksti, penktą valandą. Tokios žaidimo taisyklės – reikia bėgti užsiimti vietą eilėje prie bilietų į Taj Mahalą. Palydėjau draugus iki kasų ir patraukiau link rytinių Taj Mahalo vartų. Neplanavau eiti į vidų – tą aš padariau prieš dvidešimt metų, dar su „Inturisto“ grupe. Tuomet kaip zombis penkias valandas (!) klajojau po Taj Mahalo skverus, ropščiausi ant marmurinų laiptų, meditavau ant pievelės, vėl ėjau ratais, ieškodamas idealios vietos panoramai. Kažkodėl šį kartą visai nenorėjau bristi antrąkart į tą pačią upę. Telieka anas idealizuotas įvaizdis, kam griauti jaunystės atsiminimus.
Apėjęs kompleksą iš rytų, palei sieną rastu taku nuėjau iki Yamunos upės, kur buvo įrengta nedidelė krantinės atkarpa. Įsitaisiau čia su savo trikoju ir ėmiau laukti aušros. Šalia trynėsi sušalę kareiviai, kurių postai ir apdriskusios palapinės supo Taj Mahalo sienas iš visų pusių. Kiek pabendravęs su jais ir įsitikinęs,kad ko nors nepažeidžiu, ėmiausi fiksuoti rausvėjančius mauzoliejaus bokštus ir kupolą. Po to atskrido varnos ir didelės žalios papūgos palęsti krantinėje papiltų grūdų. Dar vėliau valtininkas ėmė semti vandenį iš valties, praskrido gausybė migruojančių paukščių grandinių. Ir viskas – saulė pakilo. Grįždamas suradau viešbutėlį, nuo kurio stogo idealiai matėsi Taj Mahalas. Išgėriau savo mylimos chaj masala, pasėdėjau ir atsisveikinau su didžiuoju Agros mitu.
Po vidudienio nusitrenkėme iki Kinari Bazaar. Kadangi turgus nebuvo itin egzotiškas, pasukau į šalia esančio senamiesčio gatveles. Ir iš kart pasinėriau į spalvų, smarvių, dūmų pasaulį. Visi judėjo, gamino, nešiojo, krovė, tempė, virė, gręžė, pjaustė, audė. Pirmi aukštai – dirbtuvėlių, cechų, įmonių pasaulis, tikra smulkiojo verslo imperija. Primityvias stakles keitė šiuolaikški presai, iš pusrūsių prieblandos žvelgė dešimtys blizgančių akių, nosį kuteno pjaustomo metalo ir perkaitusios alyvos kvapai. Gatvelių pasieniais grioveliuose tekėjo visas senamiesčio gyvenimas, savo tvaiku nustelbdamas kepamų somosų aromatą. Kopiau ir leidausi stačiais skersgatviais, persekiojamas linksmų mokinukų kompanijos, gyvai dalyvaujančios kiekvieno kadro kūrime. Gautas rezultatas juos taip džiugino, kad norėjosi vien juos ir fotkinti.
Vėl išlindau į turgaus labirintą ir patraukiau link Jama Masjid mečetės, didingai stūksančios virš aplinkinio chaoso. Kaip paprastai pas indus dvasiniai dalykai sugyvena su kūniškais! Mečetė tiesiog aplipusi kioskais, paviljonais, o po kiemu įsikūrė didžiulis sandėlių ūkis. Čia pat, pasienyje, veikia ir viešasis tualetas, trinasi ožkos ir avys. Nuvargęs nuo tokių kontrastų, pėsčiom patraukiau link namų, o pataikiau vėl į Taj Mahalą vedančią gatvę. Mėgavausi bent tuo, kad čia nebuvo transporto, o abipus už tvoros tęsėsi tankus laukinis miškas, vadinamas Shahjahano parku.
Tai tiek tos Agros. Kelionių biure nusipirkome reikiamus traukinio bilietus ir buvome tikri, kad galime tęsti savo kelionę.
KHAJURAHO (*****)
Vakare su tuktuku nuvykome į GŽK stotį, kur sėkmingai sulaukėme savo traukinio ir įsėdome į 3A klasės vagoną. Naktis buvo bemiegė, nes galingai traukė AC, kažkas ateidavo, išeidavo, kosėjo, verkė. Vienu žodžiu, plackartas. Aštuntą ryto įriedėjome į Khajuraho stotį. Trumpos kautynės tarp tuktukų dėl mūsų sielų, žaibiškos derybos – ir mes jau riedame rūke paskendusiais laukais link miestelio. Viešbutis centrinėje gatvelėje, pusryčiai, trumpas atokvėpis. Turime dvi dienas šioje ramybės oazėje – spėsime išsimiegoti. Kuprines ant pečių ir keliaujame link Vakarinės šventyklų grupės. Perkame bilietus ir neriame į anglišku gazonu padengtą teritoriją.
Jo, gerai padirbėta landšafto specialisto. Šventyklos, pastatytos X – XI a.a., tiesiog idealiai įkomponuotos tarp vėšlių pavienių medžių, stovi atskirai ir grupelėmis. Išoriškai jos gana panašios, skiriasi tik bareljefai ir skulptūros, nors ir čia nemažai pasikartojančių elementų. Nepradėsiu komentuoti viso šio kamasutrinio fontano peripetijų. Kiekvienas jame mato tai, ką nori matyti. Vieni kruopščiai ieško vis naujų sekso pozų, kiti mėgaujasi šventyklų proporcijomis, o tretiems išvis nuobodu ir jie pasuka link išėjimo, neapėję nė pusės šventyklų. Man tai buvo harmoninga, visą apimanti mitologijos, erotikos ir architektūros visuma, kurioje kiekviena detalė atliko savo svarbų vaidmenį. Visos tos garsiosios daugiafigūrės sekso pozos buvo tik simboliai ilgoje pasakojimo grandinėje, suvertoje iš gyvenimo, meilės, kovos ir mirties. Itin intriguojantys vidiniai šventyklų altoriai, kuriuos apeini aplinkui siauru tamsiu tarpeliu , rankomis braukdamas šokančių deivių figūras, pajuodusias nuo nesuskaičiuojamų prisilietimų (kiek pastebėjau, indų religijose lytėjimas užima svarbia vietą apeigose).
Apėjus visas dešimt Šivai, Višnu, Kali, Parvati skirtų šventyklų, nejučia sutūpėm šešėlyje šalia Nandi koplyčios, kurios vidury tįsojo didžiulė stora akmeninė karvė. Neįprasta tyla supo mus – nesigirdėjo nei signalų, nei balsų alaso, tik iš kažkur toli negarsiai, bet labai aiškiai aidėjo ritmingas „Ommm, ommm, ommm“. Galva buvo tuščia kaip puodas, į kurią apsukrus šventikas būtų galėjęs įgrūsti ką panorėjęs. Bet tokio šalia neatsirado. Lėtai vilkdami kojas nusitrenkėm iki autobusų stoties, pakeliui užsukę į vietinį „Jaunimo“ sodą, papuoštą nerealių proporcijų moterų figūromis. Nuo didingo iki juokingo – vienas žingsnis. Stotyje sužinojom, kad autobusų mums patogiu laiku nėra. Teks samdyti taksi.
Grįžome į viešbutį ir išsidrėbėm pogulio. Po poros valandų mano įkalbinėjimai kolegų nepaveikė, teko sliūkinti lauk vienam. Nusitaikiau į plačiai išsibarsčiusias Rytų grupės šventyklas. Jos stovėjo pavieniui, už miestelio, bet užtat koks natūralistinis fonas jas supo! – uždumblėję tvenkiniai, purve išsivolioję buivolai ir kiaulės, iš mėšlo ir šiaudų suformuotų „bandelių“ stirtos. Žmonių beveik nebuvo, tik šventyklų sargai stovėjo ant laiptų, ilgesingai laukdami pavienių turistų. Tvyrojo pavakario ramybės atmosfera, viskas judėjo, lyg sulėtintame filme. Tokioje nuotaikoje įžengiau į atokiau esantį Khajuraho senamiestį, archaišką ir naujovių nepaliestą gyvenvietę. Tik įžengus, nustebino ryškiai mėlynos ir rausvos namų fasadų spalvos bei santykinė švara gatvelėse. Įsivėliau į skersgatvių labirintą, tuoj pat prisistatė nedrąsių vaikiukų kompanija, tyliai šnabždančių už nugaros. Jų lydimas apėjau didesnę kaimelio dalį, smalsiai žvilgčiodamas į kiemeliuose išdėstytą kuklią buitį, lydimas pro sario kraštelį mestų moteriškų žvilgsnių, prasilenkdamas ir pasilabindamas su žilaūsiais baltamarškiniais vyriškiais. Visi neskubėdami darė savo kasdienius darbus – pylėsi vandenį iš kolonėlių, nešėsi namo žabus ant galvos, stūmė ryšuliais apkrautus dviračius, ritmingai malė grūdus akmeninėse piestose. Sklaidėsi dūmai iš kiemeliuose rūkstančių tandori krosnių, sklido nepakartojami gaminamo maisto aromatai. Rydamas seilę priėjau Jain šventyklų kompleksą, kurio pašonėje prisiglaudė pora senųjų šventyklų. Tai buvo lyg ir viso vakaro „grande finale“. Įžengus į jaukų, baltų koplyčių ir raudonų šventyklų glaudžiai apsuptą kiemelį, nejučia prisėdau ant laiptų ir ėmiau klausyti iš pagrindinio kiemo sklindančius vakaro apeigų garsus. Linksmai suskambėjo maži varpeliai, jiem droviai atitarė didysis, po to pabiro tablų ritmai ir nuvilnijo graudi pratįsa melodija. Širdis apmiršta prisiminus tą vakarą ir juk niekaip neįrašysi ir neišsaugosi tokių įspūdžių. Vienintelį sykį – ir uždanga nusileidžia. Dar apdujęs nukeliavau iki Duladeo šventyklos šalia upelio, bet vakaro sutemose temačiau žvaigždes ir neryškų pastato profilį tamsiai rusvame dangaus pakrašty…
Rytas išaušo apniukęs ir sugriovė mano norus dar kartą apeiti vakarykštį maršrutą. Išsinuomotu dviračiu apvažiavau visas šventyklas, bet vakarykščio švytėjimo jau nebebuvo. Pasitenkinau dar sykį užsukęs į senamiestį ir nuosekliai apėjęs visus užkaborius. Dar vieną panašų kaimelį užtikau už upės – tik mažesnį ir kuklesnį. Grįžau į Khajuraho centrą ir likusį laiką skyriau parduotuvėlių lankymui. Neužilgo pasirodė ir kolegos, apėję visą rytinį kompleksą. Papietavome mūsų pamėgtame „Raja‘s Cafe“ su vaizdu į Parvati ir Mahadeva šventyklas. Po to pradėjome transporto į Jhansi paieškas. Po neilgų derybų teko nusileisti taksistų presingui ir, susimetę daiktus, išvykome į ilgą penkių valandų kelionę link GŽK stoties. Viskas baigėsi laimingai ir ryte, vėl neišsimiegoję, pasiekėm Varanasi – mūsų kelionės kulminaciją.
VARANASI (*****)
Visgi mes teisingai pasirinkome Varanasį paskutiniu miestu, vainikuojančiu mūsų kelionę. Trys dienos tapo akių ir sielos švente, užtarnautu atlygiu už įtemptą, bet įdomų žygį iš vakarų į rytus. Įbridome į pačią tirštumą tos mitologizuotos Indijos, kuri kaip pilnatis traukia lunatiką prie pat bedugnės krašto. Koks bebūtum skeptikas, negali atsispirti pojūčių lavinai, užgriūnančiai tave ties kiekvienu žingsniu. Net ramiai sedėdamas vartų šešėlyje, jauti tą demonišką jėgą, išsiliejančią Gangos srovėje, tykančią beprotiškame sadhu žvilgsnyje, įsimaišiusią tūkstantinėje margaspalvėje minioje. Visa išsirietusi krantinė primena stuburą įmigusio žvėries, savo slankstelius – ghatus vėsinančiame upės tėkmėje.
Žmogui, nebuvusiam Indijoje, o tuo labiau Varanasyje, labai nelengva įsivaizduoti, ko tie milijonai vakariečių, o ir pačių indų, plūsta į šį miestą prie Gangos. Taip, tai šventa vieta, taip čia apie 80 ghatų, besileidžiančių į palaimintos upės vandenis, čia dieną naktį rūksta Manikarnikos laužai, nusinešdami į naują reinkarnaciją induistų sielas, čia teka srutos ir ten pat maudosi šimtai indusų, visa tai yra. Neturėjau didelių iliuzijų dėl savo karmos, todėl nekrūpčiojau, pamatęs į save įsmeigtas veriančias sadhus akis, nekraupau, žvelgdamas į audeklą įsuktus mirusiųjų kūnus, degančius kaitrioje liepsnoje, smalsiai stebėjau ryto ar vakaro apeigas atliekančius jaunus brahminus.Į visą tai žvelgiau ramiomis praeivio akimis, tačiau kažkodėl kasdien vis grįždavau ir grįždavau prie upės, žingsniavau tuos nelemtus 6 km nuo Assi iki Raj ghato, vos įžiūrimo tolumoje šalia geležinkelio tilto. Tik vėliau suvokiau, kad tai ir buvo neapsisprendusios mano sielos ritualas, nejučia stumiantis į vidinius apmąstymus, vėliau išsiliejusius į fantastiškus sapnus.
Varanasis – tai milijoninis miestas, prilipęs prie kairiojo Gangos kranto, išilgai kurio ir yra išsirikiavę visi keliasdešimt ghatų, statytų įvairiu laiku. Vieni jau nebenaudojami, apirę, apdergti ir naudojami pagrindinai skalbinių džiovinimui. Kiti, esantys arčiau vidurio, tokie kaip Dasaswamedh ghat, lūžta nuo nenutrūkstamos žmonių minios, plūstančios melstis, pramogauti, žiopsoti, užkandžiauti, maudytis, apsipirkti. Viskas čia šalia – vieno ghato apačioje mirties laužų kūrentojai verčia išsijotus pelenus į upę, o keliolika metrų žemiau vyrų – skalbėjų kompanija plaka savo žlugtą, dar toliau mirksta iki kaklo įsibridę piligrimai, ta proga švariai nusiskutę galvas, o už jų savo instrumentus derina koncertą pradedantys muzikantai. Ir visa tai puikiai dera – prisispoksoję į makabrišką Manikarnikos barbekiu, indusai pramaišiui su turistais traukia į Darbhanga ghat vykstantį šou, su apetitu kirsdami pyragėlius. Absoliuti harmonija.
Be slankiojimo pakrante, dar sugebėjau keletą kartų įlisti į kranto viršuje vingiuojantį senamiestį su neįsivaizduojamo siaurumo gatvelėmis. Ten aptikau nemažai smagių užkandinių su fantastiškais meniu. Tik kelionės pabaigoje atsivalgiau tų nesuskaičiuojamų patiekalų ir padažų, užkepėlių ir keistų jogurtų. Čia viskas buvo dozuojama nedidelėmis porcijomis, todėl netgi užsirovęs ant liepsnojančių čili ar itin keisto skonio čatni, be nuoskaudos stumdavau į šoną ir užsakydavau ką nors naujo. Kažkodėl po pakrantėse matytų vaizdų įsibegėdavo apetitas.
Dar vienas atradimas – Durgos ir Beždžionių šventyklos, esančios visai netoli mūsų viešbučio. Pirmoji, Durgos šventykla – įspūdinga savo tiršta raudona spalva, įtartinai primenančia kraują, akivaizdžiai disonuojanti su skurdžia aplinka, uždara lyg maištininkų irštva, atidžiai saugoma įtarių brahminų. Vėl mantros kartojimas, raudonas siūlas ant riešo, trumpos derybos – ir visos tavo nuodėmės nuplautos. Esu laisvas, traukiu toliau – į Beždžionių šventyklą, kurią randu neišvaizdžiame skersgatvyje. Tenka atiduoti į seifą visą kuprinę, nes fotografuoti ten draudžiama. Pati šventykla neįspūdinga, įdomiau stebėti įžūlias makakas, grupelėmis slankiojančias tarp žmonių ir tampančias už skvernų kiekvieną praeivį. Apėjau keletą margaspalvių altorių, išsidesčiusių aplink didžiulį išsikerojusį medį, pažiopsojau į žmones, lipdančius dievams ir sau raudonus taškus ant kaktos ir patraukiau link parduotuvėlės, kurioje vyko triukšminga prekyba įvairiais nematytais saldumynais. Nusipirkau visą saują paragauti – nustebino įvairiausių prieskonių deriniai, tačiau vyravo saldintas anyžių, kardamono, imbiero ir aitrių pipirų skonis.
Kitą dieną ryžausi aplankyti Vishvanath arba Auksinę šventyklą. Ryžto prireikė, nes dieną anksčiau jau bandžiau ten patekti, bet, pamatęs beprotiškai ilgą eilę ir begalę aplinkines gatves saugančius kareivių, numojau ranka. Šį kartą veikiau gudriau – kareivių patartas, apėjau šventyklą iš kitos pusė ir po penkių minučių jau šlepsėjau basas šaltu rytmečio marmuru vidiniame kieme. Kuprinė vėl liko seife, todėl godžiai rijau akimis paauksuotą šventyklos kupolą ir bandžiau įžiūrėti viduje esančias detales. Į vidų buvo galima įžengti tik hinduistams. Paėjęs kiek toliau, radau dar keletą kiemelių su altoriais, apsuptais įspūdingomis puošniomis kolonomis. Ten jau galima buvo užeiti, todėl neskubėdamas apėjau visas nišas, skirtas Vishvanath (The Lord of All) dievybei. Itin stebino keistas indų polinkis savaime gražias marmuro ir bronzos skulptūras „puošti“ įvairiaspalve folija. Dar vienas ritualas, dar vienas raištelis ant riešo.
Paskutinė popietė prieš išvykstant. Kambarys apleistas, daiktai sandėliuke. Trinamės aplinkinėse gatvėse, nesiryždami nutolti nuo viešbučio. Trys Varanasio dienos, lyg didžiulė patirtis, užgula mūsų pečius. Nesinori nieko, tik greičiau pasiekti namus. O priešaky dar visa diena Delio šiukšlyne. Vakare pasiekiam stotį, susirandame reikiamą traukinį, įšokam į savo vagoną ir bandome dėliotis bagažą. Ant apatinių gultų įsitaisiusi indų šeimyna išsigandusi stebi mūsų veiksmus. Bandymai su šypsena paaiškinti, kad mūsų vietos yra virš jų rezultatų neduoda. Didelėm, siaubo išplėstom akimis moteris bando kūnu užstoti savo vietas. Anglų kalba nieko nepadeda – jos paprasti žmonės tiesiog nežino. Numojam ranka ir susėdame ant šoninio gulto. Po kiek laiko ateina kiti keleiviai, kurie paaiškina mūsiškiams kaimynams plackarto niuansus. Panašu, kad jie pirmą kartą keliauja tokiu „komfortabiliu“ vagonu. Baimė perauga į smalsumą ir indusai nesikuklindami gręžia mus savo juodomis akimis. Bet mes jau pripratę.
DELHI
Naktis prabėgo nepatogiai sukiojantis ant tuščio gulto – patalynės visiems tiesiog neužteko. Vėl pravertė striukės ir megztiniai, nes kondicionierius pūtė itin nuožmiai. Ryte dauguma pakirdo kosėdami ir čiaudėdami. Įriedėjome į rytinę Delio GŽK stotį, peršokome į metro ir po pusvalandžio buvome netoli Jama Masjid mečetės, kur planavome surasti viešbutį. Prie metro stoties tarp tuktukininkų kilo nuožmios muštynės dėl mūsų. O sako indai romūs, dvasingi – nė velnio. Kalėsi kaip lietuviai Ukmergėje po litro degtinės. Išvažiavome su kitais tuktukais ir netrukus jau malėmės prie mečetės, nesėkmingai ieškodami laisvo kambario. Pasirodo, ne visi viešbučiai turi teisę priimti užsieniečius. Laimei, užtikome vieną padoresnį ir ten įsikūrėme.
Pabandžiau apeiti aplink mečetę esančius didžiulius, didmena prekiaujiančius turgaus rajonus ir teko nusivilti vienoda ir neįdomia produkcija. Neturėjau noro trenktis į kitus Delio rajonus, todėl pasitenkinau suradęs keletą antikvarinių parduotuvėlių ir papietavęs autentiškojje indų valgykloje. Pavakarę dar spėjau įkišti nosį į mečetės kiemą. Na, didelė ir tiek. Tūkstančiai žmonių bimbinėjo ir sėdinėjo aplinkui, meldėsi vos keletas. Palikau kiemą ir patraukiau aplink viešbutį vingiuojančiom gatvelėm. Viskas čia alsavo musulmoniškom tradicijom – apranga, maistas, prekių asortimentas. Iš džiaugsmingos indiškos atmosferos viskas pavirto į monotonišką arabišką bruzdėsį. Kaip tikėjimas keičia žmones. Savo klajones užbaigiau vietiniame restorane suvalgęs nežmoniško aštrumo avienos kebabą. Gaisrui numalšinti supyliau į save litrą jogurto. Aistringas maistas!
Naktį užsakytas taksi neatvyko (tuo net nesistebėjome), pasigavome tuktuką ir vėju nušvilpėm neįprastai tuščiomis gatvėmis iki oro uosto, kur persėdome į vietinį „shuttle“ autobusą. Toliau – jau skrydžio rutina. Po rūkuose paskendusio Kijevo sušmežavo apsnigti Lietuvos miškai. Nutūpėme. Viskas. Tik spengė galvoje suspaustos mintys ir atsiminimai…
pirmas 
79tieji 
ipvoisas