INDIJA iš Rytų į Vakarus (5dalis) DELIS

Prieš pradedant paskutinę pasakojimo apie kelionę po Indiją dalį, tubūt reikėtų pažymėti, kad tai buvo ko gero viena įspūdingiausių kelionių per visą mano kaip keliautojo karjerą. Šalies mastelis, didžiuliai regioniniai skirtumai sukuria neaprėpiamumo jausmą. Kur bepasuktum ar kokią Indijos valstija belankytumei, visur bus unikalių dalykų kuriuos būtina pamatyti ir pajausti. Tarkime Kinija teritoriniu atžvilgiu daugiau nei dvigubai didesnė už Indiją, tačiau kontrastai joje mažesni – miestai ir žmonės panašūs. Tuo tarpu Indijoje daugiau skirtingų atradimų. Ne veltui D. Mickevičienės knyga vadinasi „Mano visos Indijos“ (rekomenduoju kaip geriausią knygą apie šią šalį lietuvių kalba). Asmenines išvadas dėl Indijos diversiškumo darau tik kukliai aplankęs keturias valstijas bei sostinę – viską toje pačioje platumoje nuo britiškosios Vakarų Bengalijos iki mogoliškojo Radžastano. Kokie turėtų būti pojūčiai žmonių lankančių: Ladakiją šiaurėje, Arunčal Pradešą rytuose, Keralą pietuose ar Andamanų salas. Žodžiu, jeigu tik yra galimybė, į Indiją verta paplanuoti keliones po skirtingus regionus.

Kelionės po Indiją žemėlapis:

Delis dažniausiai tampa pirmuoju kelionės tašku atskrendantiems į Indiją. Tačiau deliojantis, ką pasilikti pabaigai: Radžastaną ir Delį ar Kalkutą ir Bangladešą, norėjosi, kad tai kas pareikalaus daugiau iššūkių – būtų pradžioje. Būtent todėl „patogesnis“ Delis ir turistinės radžų žemės atsidūrė kelionės pabaigoje.

————-

Atvykstu į sostinę traukiniu iš Džoghpuro. Šį kartą vietoje šešiaviečio kupe be durų, megavausi neįtikėtina prabanga, keturviečiu kupe su durimis – deja ne visuose sąstatuose pasitaiko toks turtingas pasirinkimas. Delhi Cantonment stotis skirta traukiniams iš Radžastano, ji yra kiek atokiau nuo centro, bet šalia metro stotelė. Metro sėkmingai nuveža į R K Ashram stotelę. Čia, šiauriau nuo Connaught Place, jau buvau  užsirezervavęs Booking.com Hotel Arjun (toks šiaip sau viešbutelis) Main Bazar road gatvėje. Aplinka gal kiek chaotiška, bet, apskritai, lokacija labai patogi – metro visiškai šalia, o čia pat ir Centrinė Delio traukinių stotis iš kurios turėsiu ekspresu vykti tiesiai į oro uostą. Metro tinklas Delyje tikrai gerai išvystytas ir sparčiai plečiasi. 10 linijų pasiekia visas keliautojams įdomias vietas, o kur nepasiekia tereikia prasivažiuotisu taksi už kelis dolerius . Metro tvarkingi, o stotys dažniausiai naujos, todėl lyginant su Kalkutos nusenusia metro infrastruktūra, beveik nėra prie ko prisikabinti. Geriausia pirkti dienos bilietą ir nesukti galvos del persėdimų skaičiaus.

Pirmasis tikslas vyriausybinis kvartalas į pietus nuo Connaught Place. Prie pat prezidentūros Rashtrapati Bhavan, suprantu, kad patekti nepavyks. Matosi, kad vyko renginys skirtas 150-ųjų gimimo metinių Gandžio jubiliejui paminėti. Todėl nemažai pareigunų ir dekoracijų nurinkinėtojų . Tiesiog judu Kartvaya Path į rytus link India Gate. Aplinkui Indijos parlamentas, įvairios ministerijos ir, svarbiausia, medžių alėja, kurios šešėlių juosta padeda neiškepti aukštai pakilusios saulės spinduliuose. Indijos vartais deliečiai tubūt didžiuojasi, nes jie aukštesni už geriau žinomus Vartus į Indiją (Gateway of India) Mumbajuje. Tiesą sakant, abiejų vartų statybos priežastys buvo skirtingos. Mumbajuje taip pagerbtas Didžiosios Britanijos karaliaus vizitas, o Delyje I-ojo Pasaulinio karo aukos. Indijos Vartuose išgraviruota 13300 žuvusiųjų vardai ir pavardės. Tik kelios dešimtys turistų sukiojasi aplinkui. Šioje didelėje erdvėje net pasimiršta, kad esu tankiai apgyvendintoje Indijoje. Vartai didžiuliai, pagal matmenis galima būtų lyginti su žaliasiuoju Hanner verslo centru prie Panoramos Vilniuje. Vaikščioti po aplinkinius kvartalus vienas malonumas, daug žalumos, mažas eismo intensyvumas – susidaro įspūdis, kad esu atvykęs į užmiestį.

Vykstu į rytinę sostinės dalį Pandav Nagar rajoną, aplankyti naujojo induistinio šventyklų bumo pažibą Swaminarayan Akshardham. Tačiau, matyt, del švenčių to padaryti nepavyksta – visi praėjimai uždaryti. Maldininkų niekur nesimato. Net iš toli šventykla atrodo įspūdingai it rožinis tortas.

Visa laimė, išskirtinių šventyklų Delyje netrūksta, todėl važiuoju prie Lotuso šventyklos. Lotus temple yra įsimintiniausia bahajų šventovė Indijoje. Neturiu draugų bahajų, bet jų šventyklos tikrai sutraukia daug turistų. Čia patenku į didžiausią eilę per visą kelionę Indijoje. Bilietus prie įėjimo įsigyju po 45min. laukimo.  Įėjus į teritoriją viskas labiau panašu į muziejų su vienu eksponatu: judėjimas tik ratu vienu takeliu  aplink Lotuso šventyklą, į vidų patekti negalima. Pats pastatas atrodo gerokai mažesnis nei įsivaizdavau, nors paties padarytose nuotraukose viskas atrodo kur kas geriau nei gyvai. Lotus temple, reikia pripažinti, labai fotogeniška. Matyt, drąsus architektūrinis užmojis nustelbia kitus trūkumus.

Vakarop grįžtu į savo rajoną. Eisiu aplankyti dar poros vietų. Skaičiau, kad Shri Lakshmi Narayan hindu šventykla yra viena gražiausių Delyje. Fasadas rožinis-geltonas – lyg žaislinė pilaitė. Į vidų patekti paprasta, bet vos priartėji prie brahmanų jau reikia aukoti pinigus. Pavydėtinas induistų šventikų komercinis išprusimas, neprilygstamas jokioje kitoje religijoje. Smagu, kad šioje šventykloje nedaug žmonių, viską galima ramiai apžiūrėti.

Pagrindinis vakaro tikslas Gurudwara Bangla Sahib sikhų šventykla. Tai didžiausia ir gražiausia sikhų šventovė Delyje. Labai norėjau nuvykti į pačia svarbiausią sikhams Auksinę šventyklą Amritsare Pandžabo valstijoje. Deja teks atidėti kitam kartui, kai planuosiu kelionę po Indijos šiaurę. Taigi Bangla Sahib visi lankytojai įleidžiami be apribojimų, tereikia nusiauti. Vyksta pamaldos. Pamažu sutemsta ir baltoji šventykla pakeičia vakarinę violetinę dangaus skraistę į juodą su kaip žibintas pakibusiu mėnuliu. Priešais esančiame baseine gražūs atspindžiai. Skamba religinės dainos lyg iš kito pasaulio. Magiškas vaizdas. Šalia vaikštinėjantys vietiniai turbūt pripratę, bet keliolika europietiškos išvaizdos ir tolimųjų rytų atstovų nenuleidžia fotoaparatų. Skirtingai nei Lotoso šventykloje, čia viskas tikra ir gyva, esi natūralaus gyvenimo dalyvis, o ne eksponato apžiūrėtojas.

Pilnas įspūdžių grįžtu į savo Bazar gatvę. Ten pilnu tempu švenčiama su Dašeros šventė susijusi su žemės ūkio darbų ciklais. Deginama iškamša ir sprogdinama daug pirotechnikos. Pirotechnika suvokiama šiek tiek kitaip nei pas mus. Vietoje gražių vaidzų danguje petardos tiesiog metamos po kojomis – daug triukšmo ir dūmų. Restorane Bistro 55 Roof Top užsisakau vištienos tikka masala ir stebiu šventimą aikštėje.

Sekančią dieną keliuosi anksčiau. 6:30 geltonąja metro važiuoju iki Qutub Minar stotelės. Nuo čia pasivaikštau iki Qutub komplekso. Šioje vietoje nuo senų senovės kurdavosi miesto valdytojai. Lankytojams žinomą Qutub minaretą pastatė Guridai – užkariautojai iš Afganistano 1220metais. Dabar ieškantiems senovinio Delio, tai yra vieta numeris vienas. Kompleksas virtęs griūvėsiais, kažkiek remontuojamas. Aplinkui parkas, kuriame jauku ir gražu pasivaikščioti senovinių pastatų ir sienų šešėliuose. Su savimi turiu medžiagos pasiskaityti, be jos įdomus būtų tik minaretas. Yra išlikę pamatai planuotam dar didesniam minaretui Alai Minar. Taip pat išsaugotas Ašokos laikų metalinis stulpas ant kurio prieš 2 tūkst. metų budavo užrašomi naujausi karaliaus priimti įstatymai. Qutub kompleksas jauki vieta pabėgti nuo miesto šurmulio, nors turistų čia netrūksta, bet jie greitai išsibėgioja po parką.

Toliau vykstu prie Raudonojo Forto miesto centre. Daugybė žmonių. Aukštos sienos. Įspūdingi aukšti vartai ir praėjimas į vidų. Tačiau viduje didelės neužpildytos erdvės. Nemažai britų statinių. Viename iš jų puikus muziejus apie Indijos istoriją. Gaslima sakyti, britai pritaikė Raudonajį savo poreikiams. Skirtingai nei Agros fortas, kurį galima pavadinti rūmais, čia labiau panašu į fortą aukštomis sienomis su keliais mogolų laikų nedideliais rūmeliais ir britų statiniais viduje. Būtent Raudonajame forte suprantu, kad priėmiau teisingą sprendimą nelankyti Humajano mauzoliejaus, kuris taip pat neprilygtų Agros Tadž Mahalui.

Vos pora gatvių nuo forto, ant kalvos įsikūrusi pagrindinė Delio mečetė Jama Masjid. Čia mogolai pastatė vieną gražiausių islamiškojo paveldo šventovių. Ji tapo musulmoniškojo pasaulio simboliu Delyje ir visoje Indijoje. Turi ji savo nuotaiką ir dvasią, nors akivaizdžiai prašosi renovacijos. Daug lankytojų, jų tarpe net šeimos su vaikučiais. Šurmulinga, bet savitai gražu.

Pasigaunu velo rikšą ir pagaliau po ilgesnės pertraukos vėl gaunu progą pasiderėti. Važiuojame į Čandni Čouk Chandni Chowk turgų. Tai musulmoniškojo kvartalo viduryje esantis chaotiškas prekybos centras siaurose senamiesčio gatvelėse. Gyvenimas čia tiesiog kunkuliuoja ir bėga per kraštus. Žmonių upė sraunia srove bėga tarp aptriušusių dviaukščių ir triaukščių pastatėlių. Pardavinėjama viskas nuo papuošalų iki tesktilės gaminių ir prieskonių. Rikšos vairuotojas sunkiai iriasi šiomis gatvėmis, jaučiuosiu nejaukiai jį išnaudodamas esant kenksmingoms darbo sąlygoms. Prieskonių turguje mano vairuotojas sustoja ir palydi ant vieno pastato stogo. Atsiveria graži senamiesčio panorama. Temsta, dangus vėl nusidažo violetine-rožine spalvomis.

Grįžtu į tą patį Bistro 55 . Paskutinė vakarienė Indijoje, paskutinė indiškoji tikka masala. Tikrai ne iš karto suvoksiu, kad kelionė viršijo lūkesčius. Tik tada, kai po 4 metų pertraukos apie Indiją parašysiu net 5-ąjį straipsnį, suprasiu, kad čia tikrai noriu sugrįžti.