INDIJA iš Rytų į Vakarus (1dalis) Kalkuta – Bodh Gaya

INDIJA IŠ RYTŲ Į VAKARUS (1dalis) KALKUTA – BODH GAYA

Labai džiugina, kad Indija yra įsivedusi elektroninių vizų gavimo programą. Anksčiau Indijos vizą pasigaminti konsulate buvo menkas patogumas. Tiesa e-forma nėra tokia jau paprasta, reikia paruošti tam tikro dydžio paso kopiją pdf formatu ir skanuota savo foto. Bet palyginus tai jau smulkmenos. Apskritai, lietuviškas pasas žingsnis po žingsnio tampa aukso vertės. Dabar nebeverta vargti vargo dėl vizų į egzotiškas šalis, tereikia palaukti, nes tų šalių sąrašas kasmet sutrumpėja.

Indija – seniai planuota kelionė. Iš ankstinis pasiruošimas pareikalavo daugiausiai laiko lyginant su bet kuria kita kelione iki šiol. Reikėjo kruopščiai susidėlioti visus kelionės aspektus: skrydžius, traukinius, hostelius, lankomas vietas, skiepus ir kt. Daug laiko atėmė suplanuoti ką labiausiai noriu pamatyti. Indija keliautojui beveik neaprėpiama, nes kiekviename regione galima užtrukti po kelis mėnesius. Nepasimesti pasirinkimo gausoje ir pasirinkti kas tau įdomiausia visada sunku, ypač kai kalba eina apie didelę šalį.

KALKUTA

Taigi kelias atveda į Indijos kultūros sostinę, Britų Indijos sostinę iki 1911m. Ką reiškia būti Indijos sostine valdant britams pastebiu jau oro uosto reklamose. Tas vietas aš būtinai aplankysiu. Bet kadangi atvykstu vėlai vakare tai pradžioje mūšis su taksistais. Išėjus iš oro uosto galima sėstis į apynaujus modelius, bet kam taip elgtis kai šalia stovi legendinis Hindustan Ambassador automobilis. Ambasadoriai seniausi oficialūs Indijos didmiesčių taksi. Jų dizainas sukurtas dar 1958m. ir žmonės juos gamino net iki 2014m. Vietoje kondicionieriaus lipnia juosta primontuotas vėjelis, krato kaip karutyje, vietos mažai. Žodžiu, važiuoju su antikvariatu ir džiaugiuosi. Beje nebuvo jokių derybų tiesiog sąžiningai įjungė skaitliuką. 

Viešbučio Hotel Cecil vienintelis privalumas lokacija – netoli metro ir centro. Bet, sakyčiau, tai ne viešbutis, o trijų aukštų laiptinė su remontuotinais, prirūkytais kambariais. Dovanų angliškai nekalbantis personalas, kuris turbūt niekada nesitikėjo susidurti su užsieniečiais. Už tą pačią kainą būčiau gavęs atskirą kambarį gerame hostelyje. Ką gi prašoviau, bet man reikėjo tik lovos, todėl įsijungiu TV ir tikiuosi klausydamas CNN ar BBC užmigti. O čia siurprizas prasuku beveik 100 kanalų ir nerandu nei vieno ne indiško. Pasirinkimo nėra, todėl ieškau bent jau sporto kanalų. Užkabina Kabaddi žaidimas. Panašu į vaikiškų gaudynių ir alibaba mišinį. Indijos subkontinente tai viena populiariausių komandinių sporto šakų. Azartiška, todėl užmiegu vėlai.

Ryte pusryčiai į lovą, suprask valgyklos čia nėra. Ok šokam ant begių. Keliauju link Marmurinių rūmų (Marble Palace). Skaičiau, kad tai vieni gražiausių rūmų visoje Kalkutoje. Žinau, kad jie kaip ir prieš 200m. tebepriklauso tai pačiai turtingų bengalų giminei, todėl patekti galima tik prieš 24val. pranešus per Kalkutos turizmo centrą. Aišku, čia ne mano variantas – aš tarsiuosi vietoje. Tačiau atvykęs prieš save matau apšiurusį kadaise baltų rūmų fasadą su mažu parku aplinkui ir griūvančia tvora su apsauginiu. Sunku paaiškinti tą jausmą, tačiau jau geriau būtų visiškai apleisti rūmai, būtų bent įdomu palandžioti. Dabar net ūpas nekyla deginti komunikacinius resursus ir kažkam į leteną dėti arbatpinigius, kad paderintų man sklandžią ekskursiją. Keliauju išbandyti seniausią Indijos metro.

Pakeliui į akis krinta žmonių traukiamos rikšos. Kalkuta paskutinis miestas už Afrikos ribų, kuriame dar neuždraustos žmonių traukiamos rikšos. Šie traukėjai nesugebėdami rasti kito darbo į Kalkutą suvažiavo iš kitų Indijos miestų, kuriuose uždraudė tokią veiklą. Dažnai jie net neturi gyvenamojo ploto ir miega tiesiog po savo rikša. Tačiau miesto gyventojai jų nelaiko atstumtaisiais ir laiko ypač naudingus per potvynius ar siaurose gatvelėse. Motinos veža vaikus į mokyklas ar prašo atgabenti produktų iš parduotuvės. Keista kylančioje Azijoje matyti tokius reliktus, tačiau priimu tai kaip unikalius ypatumus ir susiklosčiusias tradicijas. Rikšų traukikai mielai pozuoja ir stebisi, kodėl pats nenoriu pabandyti. Man jų kažkodėl vis tiek gaila – tiesiog parodau kaip jie atrodo mano fotoaparate ir duodu pinigų už fotosesiją.

Indiškas chaosas. Metro, iš tikrųjų, nėra toks jau senas atidarytas 1984m., tačiau atrodo lyg pokarinis. Tiesa tinklas taip ir nebuvo išplėstas, taip ir liko viso labo viena linija. Būdintis kareivis iš karto prieina pasakyti, kad įamžinti šį urbanistinį šedevrą nevalia. Jeigu sąžiningai, net XIX a. Budapešto metro atrodo naujesnis nei Kalkutos tuneliai. Maža to ne piko metu žmonių kaip per šventes. Laukiu vagono ir suprantu, kad man gali būti sudėtinga sutilpti. Atvažiavus metro matau, kad jis visiškai užkimštas  su žmonių veidais ant stiklo. Nors  miniai, kurioje stoviu, išvežti reikėtų beveik tuščių vagonų. Mėginančius išlipti atgal grūda norintys greičiau įlipti. Žmonės spaudžiami iš visų pusių, moterys dejuoja. Vyrai negaili nei vaikų, nei moterų, nei senių tiesiog stumia vieni kitus iš nugaros kiek gali. Kareivis nesikiša. Su kitu užsieniečiu tiesiog išlupam vieną prisilpusią moterį iš minios. Kas įdomiausia, iš visos minios į metro netilpo gal tik 10 žmonių. Aš, aišku, netelpu ir į antrąjį, nes dar nesugebėjau persiprogramuoti tokiam chaosui. Į trečią kažkaip įlipu. Žmonės, čia kaip statinėje, šnopuoja vienas kitam į galvą. Gerai, kad aš aukščiausias – man niekas nešnopuoja. Keleiviai rodo, kad kuprinę kabinčiau iš priekio. Aš taip ir darau visada, tik mane kiek išblaškė metro šou. Busiu atviras, iki šiol mane labiausiai žmonių skaičiumi nustebinę Šanchajaus ir Maskvos metro, tai pasivaikščiojimas parke. Kalkutos metro – tai tikrasis chaoso sinonimas. Kadangi labai norėjau išbandyti, todėl nesigailiu, kad dabar turiu aiškų įsivaizdavimą apie garsiąją indišką grūstį. Kasmet matome pranešimus iš Indijos apie masines grūstis per šventes, kuriuose žūsta dešimtys žmonių.  Dažniausiai žuvusiųjų tarpe moterys ir vyresnio amžiaus piliečiai. Tai  Indijai būdingas žmonių abejingumas juos supančiai išorinei aplinkai. Į išorinės aplinkos sąvoką patenka ir kiti žmonės. Bet čia kalba eina ne apie indų požiūrį į artimuosius, šiuo klausimu jiems pretenzijų nėra – šeima aukščiausia vertybė.

Metro nuveža į pietinę miesto dalį Kalighat kvartalą. Eidamas visai tvarkingomis gatvėmis pasiekiu Kali šventyklą. Kalighat Kali induistų šventykla viena seniausių Kalkutoje ir sakoma, kad pati egzotiškiausia. Prie manęs iš karto prisistato vietinis gidas, kuris pasišauna aprodyti šventyklą. Jo parodytas nusiperku tinkamų gėlių. Iš tikrųjų šventyklos viduje skerdžiamos ožkos iš kurių iš karto gaminamas maistas piligrimams. Katinai ožkų liekanas išnešioja po teritoriją, matosi kraujo dėmės, o tai gali būti nemalonu, nes vaikščioti induistų šventyklose galima tik basomis. Man toks paprastumas prie širdies. Žmonės pasimeldžia, pavalgo, paprašo dievų ko reikia. Moterys atsineša kūdikius, kad brahmanai atliktų privalomus pirmuosius ritualus. Tik reikia nusiteikti, kad induistų šventyklose taip paprastai neišsisuksi. Fotografuoti viduje negalima, ko iš pagarbos religijai ir nedariau. Bet dar reikia paaukoti pinigų. Man brahmanas su gidu rodo, kad žmonės čia po 1000 rupijų (~12 EUR) į indą meta. Sakau tegul aukoja kiek nori, o aš norėčiau mažiau. Galų gale turiu parodyti, kad grynais turiu tik vieną padorų banknotą 500 rupijų su savimi. Svarbiausia, mano gidas labiausiai mane ir spaudžia, ne brahmanas. Atliekam visus ritualus. Išeinam, aunuosi batus, o gidas sako aš jam skolingas 500 rupijų. Aš jam rodau kad kišenėje liko tik 120 rupijų. Ploju per petį ir sakau pats savo pinigus palikai dievams. Nepyksta, dar 20 rupijų grąžina kad turėčiau metro bilietui.

Išlipu Maidan stotelėje. Maidan čia neturi nieko bendro su revoliucine aikšte Kijeve. Valdant britams čia stovėjo Viljamo fortas, kuriam reikėjo geros apžvalgos ir erdvės karinėms pratyboms. Dabar per vidurį nešienauta pieva, kurioje ganosi ožkos, žirgai ir karvės. Pakraščiuose stadionas, golfo laukai, daug pastatų su įsikūrusiomis kultūrinėmis įstaigomis bei Šv. Pauliaus katedra – į ją ir keliauju.  

Gotikinė Šv. Pauliaus katedra 1847m. buvo pirmoji britų pastatytą katedra užjūrio teritorijose. Kadangi anglikoniška, tai interjeras ganėtinai puritoniškas, nors mastelis didingas, o išorė dar įspūdingesnė, akinančiai baltas fasadas. Ir nei vieno lankytojo. Smagu užklysti į tokias vietas.

Netoliese svarbiausias kolonijinis Kalkutos simbolis – Viktorijos memorialas (Victoria Memorial 1921m.). Tai grandiozinis tuometinio Indijos vice karaliaus lordo Curzon paminklas galingiausiai visų laikų britų karalienei. Iš ties dabar tai puiki vieta susirinkti miestiečiams pasivaikščioti po gražų aplinkui esantį parką. Viduje muziejus ir galerijos. Šaunu, kad indai nepuolė naikinti kolonijinio palikimo, dabar tai stiprus turistų traukos objektas. Beje karalienė Viktorija niekada nebuvo atvykusi ne tik iki Indijos, bet apskritai, nebuvo iškeliavusi už Europos ribų.

Kadangi rupijų trūkumas tai stabdau taksi, važiuojame į valiutos keityklą šalia kitos vietos, kurią noriu aplankyti. Valiutos keitėjai nesukčiauja, duoda geresnį kursą nei oro uoste. Nuo čia pėsčiomis keliauju per kvartalą, kuriame įsikūrusi Motinos Teresės organizacijos namai. Aplinkui skurdžiausi Kalkutos kvartalai. Skurdas. Jis visur panašus, tačiau Indijoje yra du esminiai skirtumai. Pirma aplinka labai nešvari ir jeigu ne lietingasis sezonas tai greičiausiai ir kvėpuoti būtu sunku. Antra – net ir vienas jautiesi visiškai saugus. Motinos Terezės namuose nustembu, kad atvykę turistai iš tiesų neskuba traukti telefonų, tiesiog ramiai pasėdi prie kapo. Kaip ir nėra jokio sakralumo, bet yra savotiška sunkiai nupasakojama pagarba žmogui, kuris paaukojo savo gyvenimą aukštesniems tikslams. Aišku, yra daug spekuliacijų ar Motina Terezė tikrai buvo tokia šventa kokia dėjosi. Tačiau tų spekuliacijų šaltinis beveik visais atvejais vietiniai hinduistų brahmanai ir Kalkutos savivalda. Man išeinant niekas neprašo pirkti bilietą, suvenyrus ar aukoti. Tenka net pačiam ieškotis ką galėčiau įsigyti. Nusiperku atminimui atviruką. Asmeniškai man visada buvo gaila pietų Azijoje nykstančių krikščioniškų bendruomenių (pvz. Šri Lankoje). Solidarizuojuosi.

Praeinu saugomus vartus į South Park Street Cemetry (įėjimas nemokamas). Tai garsiausios britų kapinės visoje Kalkutoje. Jos nustotos naudoti net prieš 200 metų. Apsamanoję ir menkai prižiūrimi stūkso antkapiai žymiausiems Kalkutos britams. Man ši vieta tampa tikru atradimu. Maniau užtruksiu trumpai, bet vaikštau, skaitau užrašus, landžioju po nuvirtusius mauzoliejus. Mistiška vieta. Įdomu, kad taip mano ir vietinės jaunimo porelės. Indijoje labai trūksta privačios erdvės jaunimui pasibūti, tai kodėl gi nepasikvietus savo merginos į kapines.

Keliauju į sęnąjį administracinį britų kvartalą, kuris dabar vadinasi B.B.D. Bagh. Pakeliui bandau patekti į tramvajų. Tai seniausias elektra varomas tramvajus Azijoje, veikiantis nuo 1902m. Tačiau pakliūti į tuos vintažinius modelius, kurie figūruoja visuose suvenyrinių parduotuvėlių atvirukuose, nepavyko. Rieda sau grotuoti, apdaužyti šarvuočiai per gatves. Žodžiu, visa sena technika puikiausiai žiūrisi Kalkutos gatvėse. Sakyčiau harmoningai, lyg būčiau nusikėlęs laiku į kokius 70-uosius. Kaip sako indai, Kalkuta anksčiau buvo gražiausias ir labiausiai išsivystęs Indijos miestas. Bet valdžią šiame regione ir mieste nuo 1977m iki 2011m. išlaikė marksistinė Komunistų partija. Mes – rytų europiečiai, kaip niekas kitas gerai žino komunizmo naudą, todėl dabar Kalkuta ir atrodo kaip kokia užmirštoji princesė. Su pretenzijomis į kultūros sostinę, tačiau vertinant progresą labai atsilikusi nuo daugelio Indijos didmiesčių.
Išimtis tik B.B.D. Bagh kvartalas. Vaikštant čia jaučiama, kad britai šiame mieste turėjo didelių planų. St. John bažnyčia, General Post Office, Writers Building gražūs architektūros pavyzdžiai. Aplinka, čia taip pat europietiška, tvarkinga, daugiau žalumos ir mažiau triukšmo. O dar lietus prasidėjo, kuo ne Anglija. Žodžiu, jeigu norėtųsi gyventi Kalkutoje europietiškesnėje aplinkoje, tai galima rinktis šį kvartalą.

Tačiau, visai šalia yra palei upę vingiuojanti Strand road gatvė. Čia vėl sugrįžimas į chaotiškąją Indiją. Šaligatviai virtę benamių ir vietinių parduotuvėlių nuosavybe. Todėl pėstieji prieš savo valia turi judėti gatve kartu su transportu. Man šiek tiek nejauku, kai 15cm. nuo manęs iriasi autobusas. Tiesiog judu paskui vietinius – jeigu jie gyvi tai ir su manimi viskas bus gerai. Kontrastai ant kiekvieno žingsnio. Štai gražus kolonijinis pastatas ir nusukimas į prabangų viešbučio kiemą, bet sekantis pastatas virtęs sąvartynu, nuo jo link gatvės bėga neaiškios spalvos sraunus upelis. Pasuku į gėlių turgaus gatvę. Vakaras, jau prieblanda.  Užklystu į Strand Bank road. Čia didžiausias Kalkutos gėlių turgus. Taip pat galima pamatyti kaip žmonės gyveną ir prekiauja tiesiog ant traukinių bėgių. Tarp ghatų, gelių turgaus ir Strand road eina vienos juostos bėgiai. Lūšnynai juos apgulę iš visų pusių. Siurealistiškas vaizdas, kai žmonės eina bėgiais lyg paprastu pėsčiųjų šaligatviu. Gėlių turguje daug prekeivių ir praeivių laviruojančių tarp automobilių. Pirkėjų beveik nėra.

Artėju prie Kalkutos simbolio Howrah tilto. Tai didžiulė metalinės konstrukcijos britų dovanėlė Indijai. Tiltas atidarytas 1943m. likus vos  keturiems metams iki šalies nepriklausomybės nuo Londono. Kuo arčiau einu prie tilto tuo labiau kyla transporto keliamas gaudesys. Atrodo, kad artinuosi prie milžiniško neaiškios muzikos koncerto scenos arba pragaro vartų. Visas transportas ant tilto vos šliaužia. Visi kam užaugo rankos spaudžia garsinį signalą be jokio atvangos. Filmuoju slenkančią keturračių, triračių ir dviračių upę, nes nieko panašaus nesu matęs. Visos kelionės metu nei viename kitame Indijos mieste nesutiksiu tokio transporto chaoso kaip Kalkutoje. Šis miestas daugeliu atžvilgių pranoksta pats save ir viską ką mačiau anksčiau. Ant tilto pėsčiųjų dalies taip pat kiekvienas kvadratinis metras užimtas – žmonės čia pat ant žemės prekiauja  išsidėlioję vaisius, daržoves ir gėrimus. Gaila tiltas neapšviestas, nors visuose atvirukuose tamsiu paros metu jis ryškiai šviečia. Deja, bet ne šiandien.

Atvykstu į traukinių stotį. Pirma kas krenta į akis, tai kad žmonės sutūpę, susėdę ir sugulę tiesiog ant stoties grindų. Pasirodo Indijoje ant grindinio lūkuriuoti traukinio, kad ir visą naktį įprastas reikalas. Taip žmonės sutaupo pinigus, kuriuos reikėtų išleisti nakvynei mieste. Aš susirandu ko užkąsti ir einu į liukso laukimo salę. Visose didmiesčių traukinių stotyse yra aukštesnės klasės laukimo salės. Turiu kupė bilietą, net nežinau ar dėl to tampu ypatingu, bet mano bilieto niekas netikrina. Turbūt galvoja, kad europietiškos išvaizdos veikėjas tikrai turės aukščiausios klasės bilietą. čia kondicionierius, sėdynės su minkštais pamušalais, tylu ir netgi atskiras tualetas. Iš pažiūros ir žmonės šioje laukimo salėje, akivaizdžiai, aukštesnės socialinės klasės. O svarbiausia čia yra terasa nuo kurios atsiveria vaizdas į Howrah tiltą. Jeigu jis būtų apšviestas būtų super. Sulaukiu traukinio ir pirmyn į Bodh Gaya. Apie traukinių ypatumus vėliau papasakosiu smulkiau.

BODH GAYA

Atvykstu į Gaya stotį. Musulmonų šeimyna mane pakėlė, o aš jų šeimos galvai padėjau iškrauti visus lagaminus iš traukinio. Pasigaunu tuktuką, suderame, kad veš mane vieną 18km. iki Bodh Gaya už 3eur. Mano vairuotojas spaudžia kiek gali. 6:30 ryto dar keliai neužgrūsti. Aplinkui daugiausiai garso signalą kankina tuktukai. Galima sakyti, kad italai vienu metu netgi kolonizavo Indiją užversdami ją Piaggio tuktukais. Bet vėliau įsivyravo vietiniai gerokai pigesni Bajaj.

Tik išlipus motociklu privažiuoja vietinis vardu Sani. Siūlosi viską aprodyti, lydi mane. Turiu jam kantriai paaiškinti, kad man pagalba nereikalinga. Jis dievagojasi, kad viską daro iš geros širdies, ne dėl pinigų. Sakau jeigu iš geros širdies, tai geriau laiką su šeima praleistų. Čia panašu, kad pataikiau, mane palieka ramybėje.

Taikausi į Mahabodhi šventyklą. Čia yra įdomus reikalavimas, negalima įsinešti jokių el. įrenginių išskyrus fotoaparatą. Atrodo viską palikau saugykloje, bet apsauga, peršviesdama kuprinę suranda power bank ir ausines. Tenka vėl tipenti link saugyklos. Kitoms šventykloms toks reikalavimas negalioja. Na bet įėjimas nemokamas.

Pačiam smalsu kam čia el. įrenginiai gali pakenkti. O pakenkti gali turbūt Bodhi Tree, po kuriuo Buda meditavo prieš pasiekdamas nušvitimą. Aišku čia jau nebeoriginalas, originalus medis mirė, o šis atsodintas iš sodinuko gauto iš Šri Lankos, kur kažkada buvo išvežtas sodinukas iš Bodh Gaya nuo originalaus medžio. Žodžiu, svainio, švogriaus, šešuras. Šventykla pastatyta garsiausio Indijos imperatoriaus Ašokos 3a. pr. Kr. Dabartinį pavidalą įgavo 14a. Įšorė didinga, aplinkui išsibarsčiusios senovinės stupos. Statytojai padirbėjo iš peties. Tiesa, šventyklos vidus tėra maža patalpėlė dvidešimčiai žmonių. Teritorijoje daug įvairių tautybių vienuolių. Kai kurie matosi, kad meldžiasi pirmą dieną. Religinės ekskursijos su oratoriais iš Indijos, Japonijos, Kinijos. Europiečių kažkodėl visai nėra. Sėdžiu Budos medžio šešėlyje, klausausi budistinių maldų.

Kadangi budistams Bodh Gaya yra viena iš dviejų pačių švenčiausių vietų, tai daugelis budistinių valstybių čia pastatė savo šventyklas. Tarp jų net Butanas ir Mongolija. Trainiojuosi po visas iš eilės darau topų rinkimus. 1. Gražiausio eksterjero titulą laimi Butanas 2. Prabangiausio eksterjero – Tailandas 3. Gražiausias interjeras – Japonija. 4. Labiausiai User Friendly – Taivano, čia vienintelė šventykla kur įleidžia su apavu, duoda WiFi, vandens ir minkštą kampą pasėdėti.

Apžiūriu Didžiąją Budą. 25m. japonų finansuotą paminklą. Su vietiniu musulmonu nusifotografuojame. Budistų čia nematome. Gal kitiems nepatiko japonų sumanymas.

Einu link tuktukų vėl sutinku Sani. Jis su motociklu mane paveža iki taško kur sutvarkome indiškos Sim kortelės reikalus. Taip pat suveikia tuktuką į Gaya. Nesakau, kad pats viso to nepadaryčiau, bet kažkaip gaila žmogaus pasidarė, daviau uždirbti, gal be pinigų nenori grįžti pas savo šeimą.

Tuktuko neimu tik sau. Darome sharingą. T.y. Laukiame kol susiriks pilna transporto priemonė.   O pasirodo į jį gali tilpti net 8 žmonės – 3 priekyke su vairuotoju ir dar 5 gale su manimi per vidurį. Greitis nuo viršsvorio labai ribotas. Apie saugos diržus jokios kalbos. Jeigu įvykis, tai susibičiuliautume su metaliniu tutuko korpusu arba patikrintume asfalto kokybę.

Šiaip ne taip pakeliui pavėžėję apie 20 skirtingų žmonių pasiekiame Gaya stotį. Traukinio ilgumas apie pusė kilometro. Indai bėga link savo vagonų dirbdami alkūnėmis. Man tai kas, bet ypač tokiame chaose gaila mamyčių su mažais vaikais. Randu savo B1 vagoną. Šešiavietis plackartas, bet aš pirmas, todėl užsiimu rozetę ir vietą prie lango (greitai mokausi iš vietinių patyrusių vilkų). Bendrakeleiviai keičiasi. Dažniausiai, tai gretimuose miestuose dirbantys vyrai, grįžtantys nakvynei pas namiškius. Įprasta pokalbio pradžia skirta pralaužti tarpkulturinių barjerų ledus: „Where are you from?” – „Lithuania, Europe” – „Aaa Europe – very nice”, o toliau šnekučiuojamės apie gyvenimą.