Indija ir Šri Lanka MMX-XI

Visas dienoraštis (virš šimto dienų):
www.azzcardfile.net/author/indijammx

Pirmoji diena 2010.11.07
Išvykimas. Ilgos kelionės pradžia

Sudie, nameliai . Ilgai jūsų nebematysiu, ir ką berasiu sugrįžęs…

Rygon važiuoja linksma studentiška kompanija. Kaimynė bobutė. Liuksusinis autobusas, gavau vietą gale, ten stalelis, pasistačiau savo kompiuką ir tvarkausi savo dalykėlius. Šiaurės Lietuvos derlingos lygumos, dar nenubalintos šalnų. Užlaikiau tą bobų vasarą iki savo išvykimo, lai pasidžiaugia visi kartu su manim J. Kol kas visi aplinkui kalba lietuviškai, netrukus klausysiuosi nesuprantamų kalbų. Pasistengsiu suprasti, tai yra ir vienas iš mano kelionės tikslų.

Šviežiai išskalbti rūbai kvepia skalbimo milteliais. Susivilkau viską, daug sluoksnių, šilta, nereikia palto anei kurtkės – kam man tie dalykai Indijoje. Patogu būti svogūnu (ar kopūstu).

Išbandžiau dar sykį savo mobilų internetą. Kaip ten pasienyje? Laiškai išsisiunčia, Delfis rodosi, įdomu, kaip skaipas? Ant Lietuvis-Latvijios rubežiaus visų telefonai pradėjo cirskšti. O man per tamsu pasidarė rašyti.

Mano mažas notbukėlis lėtas lėtas. Įsigijau jį specialiai šiai kelionei, nes mano 8 kg monstrą (Dell Precision M6400) labai nepatogu tampytis. Taip, jis „portable“, bet ne „mobile“. Palikau jį namie dukros priežiūrai. Dabar pratinuosi prie jo naujo mažo broliuko (Asus eee). Tiesiog netbookas, bet ne visai – 12‘’, 2GB, 1366×768). Procas atominis, todėl lėtas. Užtat lengvutis (1.2 kg), o baterijos laiko net septynias valandas (ką nors rimčiau dirbant penkias). Ne toks brangus, kad labai verkčiau jį praradęs (truputį paverkčiau – toks reikalingas daiktas, tik reikia priprasti).

Jau Ryga. Taksistai, turbūt, kaip ir rikšos Indijoje (ir Lietuvoj), jau iš karto kažką šnibžda man pro šalį praeinant. Bet man nereikia. Nudardėjau su savo čemodanėliu Sausio 13 iela link įsivaizduojamų viešbučių vietų (buvau pasiruošęs – atsispausdinau lapelį iš gūglo mapo ir nusipaišiau ten hostelius aplinkui stotį). Ėjau ėjau ir netrukus vieną priėjau (paskiau besivaikščiodamas radau visus kitus pasižymėtus hostelius).

„Engliš, po-russki, lietuviškai?“ klausiu resepšeno mergelės. Tik ne lietuviškai, juokdamasi atsakė ji angliškai. Gavau 3-vietį kambarį už vienviečio kainą (18 latviškų latų). Kur čia geriau pavakarieniauti, klausiu. Ten ir ten, paišo ratukus ant miesto plano. Einam kartu, sakau. Negaliu, aš dirbu, sako ji. O aš juokauju, sakau aš. Pasidėjau daiktus, išėjau pasivaikščioti. Tuščias restoranas šalia, brangus, nejaukus. Priėjau šnapso kriautuvėlę, nusipirkau tetrapaką vyno, namie išgersiu. Parėjęs pamiegojau biškį, pavargęs pasijutau. Atsikėlęs pajutau alkį ir išėjau pasivaikščioti su tikslu užkąsti. Jau po dešimtos, bet turėčiau ką nors rasti. Nenorėjau toli nueiti – šalta, baisu paklysti. Priėjau kažkokį restoranėlį, ten indiškas meniu. Kaip gerai, Indija prasideda jau čia (latviškos virtuvės ypatybes patyrinėsiu, kai apsigyvensiu Latvijoje – būtinai tai reikės padaryti, per mažai pažįstu tuos šaunius kaimynus). O dabar – paneer masala (balto minkšto sūrio gabalėliai daržovių troškinyje su daugybe prieskonių) su roti (tokia duonelė). Niam, pirštus aplaižiau tiesiogine to žodžio prasme, nes valgiau rankomis, kaip priklauso. Kainavo 12 latų, Indijoje, matyt, už tiek galima prasimaitinti visą savaitę. Parbėgau namo, šalta gatvėse.

Jaukus virtuvės kambarėlis, ten ir internetas wi-fi veikia, prieigos slaptažodis ant sienos užrašytas. Už stalo vakarieniauja backpakeriai – kalifornietis, šiame hostelyje dirbantis pagalbinius darbus ir gyvenantis už dyką (jau metai taip pigiai bastosi po Europą), ispanų porelė ir moterėlė iš Lietuvos – visi šnekučiuojasi angliškai. Moterėlė skundžiasi, kad jai sunku rasti darbą, nes jai virš 50. Jauku čia, šilta, visi iki maikių išsirengę. Pasėdėčiau su jais dar, bet lūžtu, reikia eiti miegoti, kol miegasi.

Antroji diena 2010.11.08
Aerouostų ir skrydžių diena

Atsibudau penktą, per anksti. Ne bėda, padirbėsiu su kompu. Bedirbėdamas vėl užsnūdau ir galutinai pabudau kaip priklauso, pagal žadintuvą, pusę aštuonių. Tuščia hostelyje, dušas neužimtas.

Tuščia ir virtuvėlėje. Išsiviriau kavos, mėtų arbatos, įsipyliau sulčių. Užsitepiau sūrio ant duonos. Ant visų produktų ir lietuviški užrašai. Sienos marguoja grafiti, čia pasilikę pasirašo, nupaišo ką nors. Peržiūrėjau skelbimų lentą. Pasirodo, hostelis duotų 10 latų nuolaidą tam, kas jų tinklalapį išverstų į lietuvių kalbą. Vos nesusigundžiau. Paskui pagalvojau, kad geriau tą darbą palikti kokiam keliaujančiam studentui, mano sugaištas laikas daugiau turėtų kainuoti. Arba dykai išversčiau, bet reikia palikti galimybę kokiam tautiečiui.

Akį patraukė kitas skelbimas. Jame išvardinti negeri Rygos barai, kurių nerekomenduoja JAV ambasada. Žinomas triukas – naivus užsienietis nekaltai susipažįsta gatvėje su kokia mergina, ta pakviečia užsukti į barą. Džentelmenas pasisiūlo merginą pavaišinti, ji užsisako kažkokį kokteilį, išgeria ir dingsta. Barmenas atneša keturženklę sąskaitą – pasirodo, kokteilyje kažkokie itin reti egzotiški brangūs ingradientai. Belieka susimokėti, niekam nepasiskųsi. Ir eina prie bankomato verkdamas turistas, lydimas baro apsauginio (kaip taisyklė, tokie barai kortelių nepriima, kad klientas negalėtų paskui transakcijos užprotestuoti). Tai populiaru Rytų Europos didmiesčiuose, bet negirdėjau, kad Vilniuje taip išdūrinėtų užsieniečius. Jei dar to nėra, matyt, bus.

Nusipirktas vynas liko nepaliestas, gal atiduoti resepšeno mergaitei? Persigalvojau, geriau įsidėsiu į čemodaną, ten vietos yra, o Indijoje su vynu, atrodo, „napriažonka“. Įvyniojau į porą maišelių, jei tetrapakas plyštų. Neduok Dieve, sušlaps marškiniai ir pliažankės – paskui vynu smirdės. Labiausiai gaila lietuviškos duonos kepalo, tektų išmesti, o ne padovanoti dar nežinau kam. Palikau kambaryje porą kišenėje užsivoliojusių litų – būdamas užsienyje visada stengiuosi viešbučiuose palikti pinigėlį kokį – valytoja radusi apsidžiaugs, savo vaikučiams parneš.

Nudardėjau rytinėmis Rygos gatvėmis link Sausio 13-tosios gatvės, pataikiau tiesiai į autobusų stotelę, iš ten 22-tras į oro uostą važiuoja. Miesto autobusai tokie nedideli, dailūs. Daviau vairuotojui latą, gavau 30 santimų grąžos. Patogiai atvažiavau, nereikia man taksi, mėgstu miesto transportu naudotis. Ne todėl, kad pinigų gaila, bet nesinori didinti ir taip didelių miesto kamščių, bei skatinti dušmanus, besipelnančius iš naivių turistų.

Atstovėjau ilgoje check-in eilėje, paskiau sklandžiai perėjęs patikrinimą (nežiūrint į tai, kad turėjau daug visokiausios elektronikos) prisėdau bare pasiinternetinti radęs laisvą vietą. Tai man nepavyko, visos wi-fi prieigos veikė kažkaip keistai, barmeno pasakyto slaptažodžio nepriėmė. Nėjau aiškintis, laiko mažai, geriau buhalteriją pasitvarkysiu ir vakarykščius įspūdžius užrašysiu, kol dar jų neužgožė būsimi Indijos nuotykiai. Na nieko, gal Kijeve pasiseks.

Jau skrendu, palieku Europos Sąjungą, kiek ilgai manęs čia nebus, ką berasiu čia sugrįžęs… Stiuardesė trim kalbom aiškina, kaip naudotis gelbėjimo liemene. Skrydis žemyninis, to instruktažo prireiks, jei į Dnieprą įkristumėm, ar į Pripetės upelį. Paskui beskrendant pagalvojau, kad vis tiek reikia žinoti apie tą gelbėjimosi liemenę, nes lėktuvą gali užgrobti ir liepti skristi kur nors per vandenyną. Taip bemąstant lėktuvas tik virpt-virpt, sparnai plast-plast, į oro duobes pataikėm. Nuvariau negeras mintis, pastebėjau, kad jos neigiami keičia realybę. Nenoriu tokių galių turėti. Nustojus blogai galvoti, reikalai pasisuko gera kryptim. Lėktuvas nusileido labai švelniai, man net ausų neužgulė, kas būna itin retai.

Štai aš ir Kijeve. Atsistojau į ilgą eilę, kur nereikia vizų, ten daug kas kalbėjosi lietuviškai. Bestovėdamas pastebėjau kampelyje rodyklėlę „transit“, taigi man tenai reikia. Užlipau į antrą aukštą, ant laiptų čigonėlės klega. Užlipus laiptais pastebėjau nemažai išdidžių barzdotų tiurbanuotų sikhų – matyt kartu skrisim. Praėjau saugumo kontrolę, kompo nereikėjo išimti. Truputėlį jaučiasi kvapas tualeto, reikia pratintis. Niekur nerandu informacinio tablo, visi ekranai tamsūs. Tiktai apėjus visą salę vieną pastebėjau veikiantį – matyt elektrą taupo. Išalkau, matau sriubelę pardavinėja. Ar galiu mokėti kortele? – klausiu. Jokiu būdu, atsako. Kur yra čia bankomatas, klausiu. Nėra tokio, atsako. Negali būti, kad tokio daikto nebūtų aerouoste, bet tikrai nemačiau. Matyt jie atsiranda jau išėjus iš zonos. O kur galima pavalgyti su kortele, klausiu. Man, kaip diabetikui tai labai svarbu – bandau sugraudinti. Ačiū Dievui, yra tokia vieta, tai „The Irish Bar“. Paėmiau pomidorų sriubos plastmasinį puodelį, sumuštinį su sūriu, kavos puodelį ir 150 g vyno. Už viską nuskaičiavo 110 grivnų. Nežinau, ar tai daug, matyt brangiau, negu Paryžiuje. O gal ne. Kaip čia su internetu, klausiu. Šeši eurai už valandą, atsako. Nesusigundžiau pasinaudoti brangiausiu mano istorijoje internetu. Ne todėl, kad eurų pagilėjau. Tiesiog nesinori remti plėšikų. Matyt ir kiti taip mano, nes nepastebėjau nei vieno dirbančio su kompu tuose terminaluose. Tik aš vienas išsitraukiau savo notbukėlį įspūdžiams užsirašyti, nes baterijos laiko ilgai, tuo aš didžiuojuosi. Kitų kompų kol kas nemačiau dar ir dėl to, kad tikriausiai, rozečių čia nėra, arba už pasinaudojimą jomis ima pinigus. Klausiausi, klausiausi, kaip visi kalba, bet valstybinės ukrainiečių kalbos neišgirdau, tik rusų. Matyt, man nepasisekė. Štai toks yra Kijevo Borispolio aerouostas. Nuotaika puiki, viskas vyksta sklandžiai, lėktuvas atskrido laiku. Į Delį galėtų ir vėluoti, geriau ten būtų atsidurti ryte, nei trečią valandą nakties.

Besėdėdamas pastebėjau, kad viena mergaitė išlupo iš už panelio slypinčios rozetės kažkokios švieslentės laidą ir įsijungė savo telefoną krautis. Pasirodo, galima čia gauti elektros, reikia tik išradingumo. Tai štai kodėl tie skrydžius rodantys monitoriai čia neveikia…

Perėjau iš airiško baro arčiau įsodinimo. Ten nemažai tiurbanuotų ilgabarzdžių sikhų su su ilgaskarėmis žmonomis. Kai kurie ir su vaikučiais, tokiais gražiais, ilgomis blakstienomis. Vaikai netriukšmauja, gerai išauklėti. Netoli mano geito dar vienas baras dirba, ir ten ima korteles. Aš žinau, pirmas įspūdis būna klaidingas, paskui paaiškėja, kad viskas gerai. Kokio jums vyno: ispaniško, prancūziško, ukrainietiško- klausia paslaugus barmenas. Ukrainietiško, žinoma, kad tik sausas būtų. Kitokio nelaikom, sako ir įpila taurę. 28 grivnos. Sėdžiu už aukštos kėdės, gurkšnoju, žiūriu, kaip rikiuojasi mano lėktuvo keleiviai į eilę. Kaip daug skraidęs žinau, kad ekonomine klase skrendant geriausiai būti arba pačioje eilės pradžioje, arba pačiame gale. Atsistojęs pradžioje atsisėsi autobuse ir lauksi, kol nuveš iki lėktuvo. Arba, jeigu ne autobusas, o rankovė, ateisi į lėktuvą ir ramiai įsitaisysi. Jeigu būsi pačiame gale, iš karto pradėsi važiuoti autobusu, arba ramiai įsitaisysi savo vietoje. O jeigu būsi eilės viduryje, reikės arba ilgai laukti autobuse, arba ilgai stoviniuoti tarp sėdynių lėktuvo salone, kol kiti įsitaisys. Skrisdamas į Kijevą pasirinkau eilės pradžios strategiją (patogiai įsitaisiau autobuse), o čia laukiau iš tolo vyną gurkšnodamas, kol eilė visai sumažės, tada tik atėjau. Bet jei visi taip protingai elgsis, kas beliks eilės viduryje? Filosofinis klausimas.

Jau skrendu į Delį. Lėktuvas didžiulis, keleiviai sėdi trim eiliom. Susipažinau su kaimynu. Džon, prisistatė jis. Antanas, sakau aš. Tu graikas, klausia jis. Panašiai, bet ne visai, sakau aš. Esmi lietuvys. Tiksliau žemaitis, bet to nesakiau kol kas. O aš slovakas, sako jis. Koks tu Džonas, tu Janas, sakau aš. Teisingai, sako jis. Janas vyksta trim mėnesiam į Varanasį mokytis groti sitara. Jis žino lietuviškai kelis negražius žodžius, panelės lietuvaitės jį išmokė, kai jis gyveno Skotijoje, ten sutiko daug lietuvių. O aš nemoku negražių žodžių slovakiškai, bet neprašiau, kad išmokytų, kol kas. Jūsų kalba tokia minkšta, daug šnypščiamųjų, man patinka, sako Janas. O jūsų tokia kieta, daug priebalsių, man irgi patinka, saku aš. Vakarienei gavau ryžių su grybais (pasirinkau vegetarišką variantą). Arbatos. Ir vyno truputėlį įpylė. Mano kaimynas vis į tuliką laksto, o man nereikia. Sėdžiu šalia wc, patogu būtų nueiti, bet nenoriu. Tada užsinorėsiu, kai bus sudėtinga. Kompu naudotis leidžia, tai ir renku tekstą, kol batareikos pasibaigs. Didelis ekranas salono centre rodo treilerį apie hakerį, prieš tai rodė naują „ice age“ (animacinį). Išdalino ausines, prisijungi prie kėdės ir klausai. Pirmas kanalas – filmo garsas angliškai, antras – rusiškai, penktas – džiazas, vienuoliktas – klasika, kitur popsa. Gerai, kad turėjau vilnones kojines kišenėje – kaip gerai toli važiuojant ar skrendant iš batų išsiauti ir šiltai apsiauti. Miegas visai neima, lūžinėti Delyje, matyt, pradėsiu. Pranešimus lėktuve sako tik dviem kalbom – ukrainietiškai ir angliškai. Ukrainietiškai nebūtina, rodos, čia nėra keleivių šią kalbą suprantančių. Bet priklauso. Skrenda daug indų (visi sikhai beveik, kiti indai mažai keliauja, nebent jaunimas), nemažai izraelitų su kipomis. Yra ir lietuvių, girdėjau dvi moterėles besikalbančias mūsiškai. Keletas slovakų ir austrijokų, matyt, jiems per Kijevą patogu.

Padalino tokius lapelius užpildyti – „Arrival Card“. Nežinau ką rašyti grafoj „adress in India“, užrašiau pirmą pasitaikiusį viešbučio adresą iš „Lonely planet – India“ vadovo (geras daiktas, tik didelis – knyga virš 1000 puslapių, nepasitampysi, bet aš turiu pdf‘ą, atsiveriu kompiuką ir skaitau. Kas sakė, kad popierinės knygos geriau? Man geriau kompiuterinės – viską greitai rasti galima.

Trečioji diena 2010.11.09
Atvykimas

Naują dieną pradėjau lėktuve. Pamiegoti nepavyko, taigi jokio tarpo nesigavo. Pradėjo trečią filmą rodyti – holivudišką komediją apie nevykėlius. Mano kaimynui Janui traukinys į Varanasį tik vakare, susitarėm, kad kartu paimsi taksi į Pahar Ganj, iš ten netoli iki stoties. Bet tai atsitiks, jei manęs nepasitiks.

Prieš mus sėdėjo sikhai. Vyrai laikėsi išdidžiai, o jų žmonos dar toli iki nusileidimo pradėjo kraustyti čemodanus iš lentynų. Dar valandą prieš nusileidžiant toks indusų subruzdimas prasidėjo. Kai kurie jau eina priekin temdami savo čemodanus, kur jie skiuba… Žiūri tokia klasikinė žila senelė lyg iš indiško filmo gailiai į mane ir prašo akimis padėti. Paskui paliečia mano ranką ir parodo viršun kur jos bagažas. Nukeliu, ji padėkoja (gal tai vieninteliai angliški žodžiai, kuriuos ji žino). Pribėga stiuardesė, barasi rusiškai ir užkelia tašę atgal. Taip ir kilnojom pirmyn-atgal, kol nusileidom. Ir šį kartą minkštai, sekasi man.

Delio Indiros Gandi vardo oro uostas didelis-didelis. Švarus, kvepiantis, kilimais išklotas. Eiti toli iki pasienio kontrolės. Žmonių ten tūkstančiai. Mano popierius peržiūrėjo per kelias sekundes, uždėjo štampuką ant vizos, pasirašė ir „wellcome to India“ (taip nepasakė, tik pagalvojo toks inteligentiškas, mokytoją primenantis pareigūnas). Nuėjom prie bagažo, laukti teko ilgai. Aš gavau pirmas, pasakiau vis šalia esančiam Janui, kad kol jis lauks savo, einu pasiimti rupijų iš bankomato, ir jei manęs niekas nepasitinka, važiuojam kartu į main bazarą.

Bankomatas davė pinigų, tiktai kvito neatspausdino. Negerai, jo gali prireikti perkant bilietus į traukinį. Paskui ilgai vaikščiojau pirmyn-atgal palei susigrūdusius pasitinkančiuosius su užrašais. Mano vardo, ar panašaus į jį neradau, nors visą pusvalandį vaikštinėjau. Palaukiau Jano prie išėjimo, bet, matyt, prasilenkėm. Nuėjau toliau prie išėjimo, o ten nauja minia belaukiančių su užrašais, bet ne mano. Pasirodo trys lygiai ten yra. Kuo toliau, tuo įdomiau. Šilta, apie 20C. Taigi, nepasirodžiau mane pasitinkančiam indui (vienas Viniuje gyvenantis jaunuolis man sakė, kad jo brolis mane keletą dienų pašefuos Delyje, kol neapsiprasiu), o su bendrakeleiviu Janu (dviems būtų lengviau rasti taksi ir viešbutį) tiesiog prasilenkiau, viską reikės daryti pačiam. O neturiu nieko užsirezervavęs, nieko nežinau apie miestą (išskyrus apie Pahar Ganj rajoną, Main Bazar gatvę, kur Pasaulio backpakeriai tūsuojasi). Pirmyn į avantiūrą.

Apie tuos lygius, išeinant iš oro uosto. Iš pradžių viskas labai civilizuota. Labiau nei Vilniuje, ar Kaune. Praeini pasienio kontrolę, bagažą, muitinę, jau įdomiau: karščiau, kvapniau, triukšmingiau. Daugybė pasitinkančiųjų su užrašais lotyniškomis, indiškomis ir arabiškomis raidėmis. Po to išlendi į lauką, ten dar daugiau žmonių, oras pasidaro toks lipnus, apčiuopiamas. Ten jau kiti žmonės su užrašais laukia. O aš gerą pusvalandį ankstesniame lygyje slampinėjau. Toliau lendi į tunelį, ilgai juo eini ir išlendi į dar sudėtingesnį lygį. Ten dar įdomesni žmonės, ir vėl su užrašais kažko laukiantys.

Girdėjau, kad reikia už taksi iš anksto užsimokėti, nelipti į pirmą pasitaikiusį. Tik tos vietos, kur taksi pardavinėja nerandu. Jau man šnibžda praeinantys tipai „ser, ser, taxi“. Pasakau „no“ ir jie dingsta. Geriausiai kelio klausti kareivio, ten stovi tokie su automatais. Ginklas iš karto parodo, kad žmogus ne koks gatvės žulikas, ar apsimetėlis. Prie vieno kareivio prieinu, paklausiu, kur tie „prepaid taxi“ stendai. Man mandagiai ir dalykiškai viską paaiškina. Pasirodo, reikia išlįsti į dar vieną lygį. Ten dar įdomesni žmonės. Grūdasi prie kioskelio eilėje, čia jau nesimato nei vieno europiečio. Daug purvinų, bet daug ir labai švarių. Su kostiumais ir su chalatais. Baltai apsigobę keleiviai, panašūs į Biblijos personažus. Mergaitės su spalvingais sariais. Treninguoti urlaganai. Įdomiausių žmonių maišalynė grūdasi. Baltaodžiai ir visai juodi. Pastebėjau dar anksčiau nematytą rasę – plaukai ryškai ryži, išsitaršę, kaip Karlsono, bet veidas juodas, vos ne kaip negro, bet veido bruožai europietiški. Čia vienas toks, pagalvojau. Ne, mačiau tokių ir daugiau.

Atstovėjau „prepaid taxi“ kioskelio eilėje, pasakiau, kad man reikia į Pahar Ganj. Paprašė 310 rupijų. Mano smulkiausias banknotas buvo 100, daviau 400. Pasakė, kad grąžos neturės. Pasakiau, kad kitaip neturiu. Paėmė tik 300. Tai kas ką apgavo? Kur tie Indijos apgavikai, melžiantys turistus? Dabar aš pats numelžiau iš taksi tarnybos 10 rupijų (apie 50 lietuviškų centų) Manęs paklausė vardo, išrašė tokį bilietėlį ir pasakė, kad galiu eiti prie bet kurio taksi. Oras toks sodrus, prisotintas, kvepia, lyg kokioje katilinėje – anglimis, degėsiais. Bet nėra bjauru. Net miela kažkaip, primena vaikystę, kai teko gyventi prie geležinkelio, kur savotiškai kvepėjo. Geležinkelio kvapas… Tai jėga, kas supranta.

Kur tie lūšnynai, karvės, ubagai? Rodos važiuojam Vilniaus priemiesčiais. Tik mašinų srautas tokiu metu (apie penktą ryto) kiek per didelis, ir mašinos kartais papypsi. Mašinėlė, kuria važiuoju, grynas zapas senų laikų. Kad būtų švariau ant mano sėdynės numestas adijalas. Vairuotojas tylus, nieko nesiūlo, nejaugi tai, ką visi rašo internete yra perdėta… Pamatysim.

Iš tikrųjų, įsukus į centrą pamačiau rikšas, motorines ir dviratines, karves, daug miegančių žmonių gatvėje. Skamba indiška muzika, slankioja kažkokie šešėliai, ir viskas penktą ryto.

Sustojom prie viešbučio. Užeinu, paklausiu, atsako, kad priims nakčiai už 1200 rupijų. Aš nusiteikęs išleisti 500. Vežk kitur, sakau vairuotojui. Pigiau, nei už 1200 nerasi, sako jis, kainos per šią savaitę žiauriai pakilo. Vis tiek nuvežė prie kito. Užeinu – ten irgi 1200. Vežk, kur pigiau, prašau taksi. Nėra pigiau, sako, gali pats pabandyti paklausinėti. Ok, varom tiesiai, sakau, va, čia iškaba viešbučio, stop, užeisiu. Ir čia 1200. Pasidaviau, nebeturiu jėgų ieškoti. Pasilikau nakvoti trečiajame. Vardas jo „New Hindustani“. Sako, ir internetas čia yra, net wi-fi. Gal ir neblogai. Bet vis tiek rytoj ieškosiu kitos vietos, turiu įsitikinti, ar tikrai čia taip viskas pabrango.

Viešbučio darbuotojas ėmėsi pildyti popierių, jam padėjo kiti apsnūdę kolegos. Iš pakampių pradėjo keltis daugiau darbuotojų, vienas jau neša mano čemodaną, kitas nuėjo paieškoti man vandens (paprašiau buteliuko). Ar yra kas iš Lietuvos čia, klausiu pagrindinio vadybininko. Dabar ne, sako, bet yra buvę. Nors sako, kad nereikia Indijos viešbučiuose mokėti iš karto, bet manęs paprašė depozito, kiek negaila. Daviau 500, pasakė, kad geriau būtų 1000. Daviau tūkstantį, sakau lieku skolingas 200. Ne, 350, sako, čia dar yra ir mokesčiai tokie ir tokie. Per daug esu pavargęs ginčytis dėl aštuonių litų.

Nuėjau į kambarį, patarnautojas atnešė vandens buteliuką už 40 rupijų, daviau šimtinę, nuėjo atnešti grąžos. Grįžo susijaudinęs, sako, pinigas blogas, įplyšęs apie pusę centimetro. Tiek nedaug, pas mus niekas dėmesio nekreiptų. Daviau kitą šimtinę, atnešė grąžą 40, dešimties niekur nerado, dar pridėjo 5 rs monetą. Nesinori ginčytis dėl kelių centų, tegul bus jam arbatpinigiai, nors atrodo, už tą vandenį vis tiek kelis kartus permokėjau.

Kaip su wi-fi, klausiu, kol dar nenuėjo, nes įsijungęs kompą nematau ten jokio prieigos taško. Viskas bus įjungta, sako, paskambink į resepšeną, ten tau slaptažodį pasakys. Telefonas, žinoma, neveikia, taip, kaip ir televizorius. Lipu žemyn su kompu, resepšione viešbučio wi-fi vos-vos gaudo. Paprašiau slaptažodžio, vadybininkas kažkam ilgai skambinėjo, sužinojo ir man pasakė. Bet prisijungti nepavyko, provaiderio ekranas rodo, kad mac adresų perpildymas. Tiek jau to, sakau, einu ilsėtis, tikiuosi, jūs išspręsit kaip nors šią problemą.

Grįžęs jungiu krauti kompo. Buvau prisiklausęs apie įtampos svyravimus Indijos elektros tinkluose, todėl dar Lietuvoje įsigijau specialiai Indijai skirtą apsaugos priemonę. Tik tas stbilizatorius šio kambario rozetėje nesilaiko, kaip ir visi kiti kištukai. Reikia atsargiai klibinti, kol atsiranda kontaktas, paskui nebejudinti, laikytis tyliai, nekvėpuoti. Kita rozetė dar labiau išklerusi, ten niekas visai nesilaiko. Paklodė nešvari, kokio nors užvalkalo suplyšusiam adijalui nėra. Užtat yra rankšluostis (kažkaip keistai kvepiantis) ir net muilo gabalėlis, kaip saldainėlis dailiai supakuotas. Vandens šilto nėra (matyt reikia paprašyti, kad įjungtų, bet aš tingiu lipti žemyn), bet ir šaltas toks drungnas, kad man visai tinka (o aš bijau šalčio). Kaip priimta Indijoje, dušas bėga iš sienos tiesiai ant tualeto grindų, ten skylė. Kaip ir priklauso, tualete kranelis sienoje prie klozeto, šalia padėtas ąsotėlis, kad vandens prisipilti apsiplovimui atlikus reikalus. Pora tarakonų prabėgo, maži tokie, nebaisūs. Visai jauku pradeda darytis.

Kambarys net langą turi. Į kiemą, tiksliau, skylę 1×2 m. Su ranka galima kitą sieną pasiekti. Apačioj šiukšlynas. Viršus uždengtas plastikiniu stogeliu. Tas vanduo, kurį man atnešė užšalęs į sniegą, bet aš turiu vyno, prasiskiedžiau ir gurkšnoju sau dienoraštį rašydamas. Virš galvos lėtai muses varinėja didžiulis ventiliatorius prie lubų prikabintas. Meluoju, musių čia nėra. Šiaip kambarys visai švarus. Ant sienos yra rankenėlė ventiliatoriui paspartinti, bet greitai besisukdamas jis taip triukšmauja, lyg malūnsparnyje pasijauti. Ir pučia per stipriai. Bet kai visai išjungi šį technikos stebuklą, pradeda darytis tvanku. O lėtai besisukančios mentės sukuria mielą komfortą, lyg vėduokle kas vėduotų. Taip ir pamiegojau iki pietų.

Atsikėlęs nuėjau į registraciją interneto pasitikrinti. Vis dar neveikia. Problemos bus išspręstos, žada man naujas vadybininkas.

Išėjau pasivaikščioti pirmą kartą Indijos gatvėmis. Sakyti, kad jos įspūdingos, reiškia nieko nepasakyti. Kur bepažvelgsi, viskas taip įdomu, keista, nauja. Būrys šunų susigrūdę sankryžoje uostinėjasi, kai bandžiau juos fotografuoti, pradėjo loti ant manęs ir grėsmingai artėti. Užtat žmonės leidžiasi fotografuojami, kai kurie net prašosi. Ne už pinigus, šiaip sau. Vienas gatvės batsiuvys, šaukia, „ei, mister, nufotkink mane“, paskui pažiūrėjo, ar gerai išėjo. Gal reikėtų jam atspausdinti nuotrauką ir atnešti… Vaikšto karvės, jų nedaug, bet jos tokios dailios, išdidžios ir švarios, kaip nekeista. Visai nesuvargusios. Šiukšlynai visur, bet stipriai nesmirda. Vilniuje ir baisesnių kvapų užuosdavau.

Žmonės kai kurie skurdesni už mūsų varganiausius bomželius, bet visai nesmirdi (atsimenu, kai pas mane Vilniuje vienas bomžas ateidavo šiukšlių išnešti, dar toli koridoriuje už trejų durų jį užuosdavau). Žmonių daugiau, negu Gariūnuose, nepaprasta prasigrūsti. Ir ne tik mano gatvėje, visame mieste, visoje Indijoje taip. Apie vietinius žmones galima tiek daug rašyti… Tikiuosi pavyks man juos labiau perprasti, prisibendrauti.

Vos išėjęs pastebėjau tokį visai europietišką viešbutį su blizgančiu resepšenu ir uniformuotais darbuotojais. Apžiūrėjau kambarį, visai neblogas, daug prašmatnesnis už tą, kur apsistojau. Prašo 700, o jei būčiau ilgiau, mokėčiau 650 už trečią ir vėlesnes dienas. Yra wi-fi, patikrinau, veikia neblogai. Ne mano kambaryje, žinoma, registracijoje. Bet ten minkšti foteliai, staliukai, tik darbuokis. Labai švaru visur. O viešbučių čia daug. Kas antras namas, pasirodo. Ir einu per visus. Čia Pahar Ganj rajonas, aprašytas visuose kelionių aprašymuose, pamėgta backpakerių vieta. Greitai pamiršau pereitų viešbučių skaičių, tik korteles renkuosi, kainas ir savo komentarus ant jų užsirašinėju. Supratau, kad su internetu pigų kambarį vargu rasiu, bet internetinsiuosi kitaip. Gal per savo mobilų, jei tinkamą SIM kortelę įsigysiu. Taigi internetas jau ne taip svarbu, svarbiau maloni aplinka ir geranoriški darbuotojai. Tiek visokių kambarių prisižiūrėjau – nuo 300 iki 2000. Kai kurie pigūs visai neblogi. Tokį, kur gyvenu galima už 500 gauti. O jei dar pasiderėjus… Akį patraukė vienas toks įdomus su įėjimais iš balkono-terasos – būtų galima išsinešti kėdę ir grožėtis gatvės vaizdais. Kambarys kuklus, murzinas, kainuoja 450. Kitoj vietoj radau švaresnį už 500, ten užsieniečių pilna, matyt „Lonely planet“ aprašytas. Gal ir nieko, pasimankštinčiau stačiais laiptais į 4 aukštą, ten ir terasa su neblogu vaizdu, tik ne prie kambario. Sako wi-fi internetas ten veikia, bet man jau nebesvarbu.

Užkalbino vienas vaikinas, pamatė mane besidairantį ir klausia „viskas ne taip, kaip tavo šalyje, ar ne“. Iš kur žinai, nebuvai mano šalyje, atsakau. Taip ir įsikalbėjom. Jis sako, kad Delyje nėra kas veikti, pavojingas ir nešvarus miestas, geriau vykti į kalnus. Turbūt šalta jau ten, sakau. Dar ne, iki pat gruodžio dar daug kur nueiti galima. Nežinau, sakau, gal ir reikėtų pamatyti Himalajus nors iš tolo. Tik nesinaudok visokių turfirmų paslaugomis, sako vaikinas, jie visi apgavikai. Kreipkis tik į vienintelę valstybinę turizmo instituciją, ji Conaught Place aikštėje, visai netoli. Kaip tiktai einu į tą pusę, sako, parodysiu. Arba dar geriau, pasigaunam rikšą, kainuos tik 10 rupijų (puslitį).

Sėdom į pravažiuojantį tuk-tuką, vairuotojas užsiprašė 20 (viso lito), ok, sakau. Tas vaikinas pradėjo skambinti kažkam. Pavažiavus kiek paklausė, gal turiu kokią nors dovanėlę iš Lietuvos, jis norėtų draugams parodyti. Kaip man pasidarė gėda, kad nepasiėmiau jokių atvirukų ar savo QSL kortelių, juk ketinau, bet beskubėdamas pamiršau įsidėti. Turėjau kišenėje keletą užsilikusių centų, duodu vaikinukui, tas neima, sako sugadintų karmą, jei pinigus imtų, jis doras vaikis, nesipelno iš turistų. Paskui jis pasikalbėjo su rikša ir atsisveikinęs išlipo.

Pakliuvom į kamštį, rikšistas visai neblogai angliškai šneka, papasakojo apie Delio įžymybes. Bestovint kamštyje priėjo perkaręs skarmaluotas senelis su didele lazda, ištiesė ranką, žiūri gailiai. Nieko neduok, įspėjo rikšistas, net įstatymas draudžia duoti išmaldą elgetoms. Gerai sugalvojo valdžia, pamaniau – visi ubagai nuo bado išmirs ir gatvėse nebeliks paprašaikų. Štai ir turizmo agentūra, vienintelė tikra ir valstybinė, pasakė vairuotojas. Vietoj 20 daviau jam 40, nes rikšistas man labai patiko, toks protingas, labiau išsilavinęs už Vilniaus taksistus, čia faktas. Žmogus man širdingai padėkojo.

Kažkoks keistas pasirodė tas turizmo ofisas – visas namas remonte, tarp cemento maišų ir kitų statybinių medžiagų stalelis, už jo toks dėdė šypsosi, man ranką tiesia. Norėčiau vandens atsigerti, sakau. Dėdė piktai suriko kažką netoli stovinčiam vaikinui, tasai netrukus pasirodė su padėklu, ant jo stiklinė šalto vandens. Kol mėgavausi, dėdė jau sudarinėjo planą, kur aš keliausiu. Nenoriu viešbučio, noriu pas žmones gyventi, sakau. No problems, žinau gerų gesthausų. Delyje nėra kas veikti, rytoj važiuosi į Agrą, Tadž Mahalo žiūrėti. Poryt į Džaipūrą, paskui į Puškarą, ten kaip tik dabar bus šokių festivalis, tau patiks, sako, tarp kitko, sako, tau pasisekė, mes galim gauti ten bilietų, kurie šiaip jau išpirkti. Toliau aplankysi Udaipurą, ten verta kokias 3 dienas užtrukti, paskui Džaislameras, su kupranugariais ten pajodinėsi, jų turgų pamatysi. Jau dešimt dienų programa susidaro. Kokiais traukiniais važiuoti nori, prabangiais ar pigesniais, klausia. Paprastais, kur žmonės važiuoja, atsakau. Tada viskas tau atsieis labai pigiai, tik 498 eurai, įskaitant viską viską. Super, sakau, bet dar noriu pasigrožėti sostine. Ok, ir dar turim gerą naujieną, sako, kaip bonusą, jei kontraktą pasirašysi, mūsų vairuotojas šiandien veltui tave pavežios po miestą, pamatysi visas Delio įžymybes, nors čia nėra kas veikti, geriau, kai aplankysi Radžastaną, važiuok į kalnus, mes tau tokią puikią programą sudarysim… Padėkojau už gerą pasiūlymą, vandenį, ir išėjau. Rytoj ateisiu, sakau atsisveikindamas, dabar man reikia pailsėti.

Nuėjau kur akys veda, vis tiek čia nesiorientuoju. Rikšą pasigauti čia lengviau nei nusispjauti, patys kas žingsnį siūlosi, parveš namo už litą. Dar keletą viešbučių apžiūrėjau, jau vaizdas susidarė, žinau ko ir už kiek tikėtis.

Praalkau, susiradau valgyklėlę su trim staleliais. Prie jų kasa, prie jos išdidus dėdė su dideliu tiurbanu sėdi, sikhas matyt. Sako, sikhai niekada neapgaudinėja, bet gal čia apsimetėlis indusas galvą apsivyniojęs… Aplink porą sėdinčių klientų trys berniukai laksto, dar penki stovi, laukia, kol jų viršininkas prie kasos duos jiems komandą. Televizorius gražią muzikėlę rodo. Prisėdau, meniu atnešė. Užsisakiau tali (tokį daržovių troškinių rinkinėlį),roti duonos su sviestu ir limonado atsigerti. Limonadas vadinasi Limca, jis labai populiarus Indijoje, citrinos skonio, saldus. Už viską sumokėjau 110 rupijų, bus kokie šeši litai mūsiškais. Kaip bonusą dar atnešė deserto – lėkštelę tokių žaliai dažytų saldainėlių, ryžio grūdo didumo, anyžių skonio.

Meniu buvo parašyta, kad jie ir kambarius išnuomoja. Paklausiau apie tai oficianto, jis mane nuvedė pas viršininką už kasos, tas kažką riktelėjo vienam berniukui, jis mane nuvedė kambario apžiūrėti. Mažiukas kambarėlis, be langių, kaip koks skladukas, užtat tik 200 rupijų – pigiausias iš mano matytų.

Beklaidžiodamas gatvėmis pasijutau kažkoks susitepęs, kažkuo aplipęs, užsimaniau į viešbutį grįžti išsimaudyti. Būrys dviračių su prikabintomis karietėlėmis stovi, jie vadinasi velorikšos. Išsirinkau varganiausiai atrodantį dieduką, skudurais apsirėdžiusį, be kelnių. Jo vežimėlis net stogelio neturi. Parodžiau jam viešbučio kortelę, paklausiau, kiek kainuos nuvažiuoti. Senelis užsidėjo akinius, paskaitė, pagalvojo ir pasakė 50 rupijų. Gerai kalba angliškai, gal dar nuo karalienės Viktorijos laikų atsimena. Nesiderėjau, nors žinau, kad penkeriopai permoku. Pagailo senelio, gal kelnes nusipirks (nors su sarongu turbūt patogiau, niekas neprakaituoja, nesitrina, reikėtų ir man pabandyti taip pavaikščioti). Pavažiavus keliolika metrų senelis dviratį sustabdė ir pradėjo visų kelio klausinėti. Dar paprašė tos viešbučio kortelės, dar akinius užsidėjo ją paskaityti, dar stabdė kitus velorikšistus ir praeivius, klausinėjo. O aš sėdėjau sau atsipūtęs. Po keliolikos minučių mano viešbutis buvo surastas. Daviau šimtinę, bo neturėjau smulkesnių. Senelis davė 40 grąžos, bo išvis tiek teturėjo. Tiesa, iš pradžių jam pasiūliau tą truputį įplyšusį banknotą, kurio viešbutyje neėme. Senelis padejavo, kad ir jis negali tokio pinigo priimti, teko duoti kitą.

Neilgai pabuvau savo kambaryje. Apsiprausiau ir išėjau toliau Naujojo Delio tyrinėti. Užsukau dar vieno viešbučio pažiūrėti, toks visai civilizuotas pasitaikė, White Klove vadinasi. Kas tas “klove”, gal dobilas su klaida parašytas. Kambarys atrodo visai europietiškai, tik be langų (retai čia rasi kambarį su langais). Kaina taip pat europietiška – 2500 rupijų (140 Lt), už tiek panašų gal ir Lietuvoj rastum (Vilniuj sunkiau, Vilniuj brangu). Stengsiuosi nebeužsukinėti į tokius blizgančius. Išlindau į tą vietą, iš kur mane velorikša parvežė, ketinu pats rasti tą Conaught Place aikštę.

Vienam ilgai neina pabūti, prisigrętino toks jaunikaitis, pradėjom plepėtis. Jis sako, man nieko iš tavęs nereikia, tik noriu pasipraktikuoti angliškai. Kad ne anglas aš, nei amerikietis, atsakiau. Bet angliškai gerai šneki, sako. Tegul praktikuojasi, ar man gaila. Ir aš beplepėdamas pasipraktikuosiu. Labai teisingai nešiojiesi savo tašelę, sako, ne šone, o ant priekio, kad kokie negeruoliai pravažiuodami motociklu nepagrobtų. Šiaip Indijos žmonės geri, labai draugiški, sako. Aš pats ne indas, aš iš Nepalo atvažiavęs čia studijuoju ir dirbu, sako. Žiūriu, ko tavo akytės siaurokos, sakau, bene būsi šerpas. Ne, juokiasi jis, esu gurkas. Ar seniai čia esi, kiek žadi būti, ką žadi veikti, klausinėja. Iš pradžių pagyvensiu Delyje, paskui bus matyti, sakau. Neužsibūk Delyje, sako, čia nėr kas veikti, geriau varyk šiaurėn į kalnus. Arba į mano gimtą Nepalą, kai čia nusibos. Nenusibos, sakau, tik viza baigsis, tiktai Nepale tuomet bus šalta. Ne visur, paprieštaravo jis. Tik neužsirauk ant falšyvų turizmo agentūrų, sako, jos apgaus. Yra tik viena valstybinė turizmo agentūra, tek per ją galima organizuoti keliones. Jie padeda nesipelnydami, pagal valstybinę programą, tau nebereikės pusdienį stovėti eilėse prie traukinio bilietų, vargti ieškant viešbučių ir t.t. Jie sudarys tau patogią programą, pamatysi viską ką norėsi. Ta vienintelė valstybinė agentūra yra netoli, sako, kaip tik į tą pusę einu, galiu parodyti.

Taip ir plepėjomės iki tos Conaught Place aikštės, tiksliau žiedo, dar tiksliau žiedų komplekso. Jis parodė kažkokias nedideles duris su mėlyna turizmo iškaba, palaukė, kol ten užeisiu, pats nuskubėjo savo reikalais. Tos įstaigos viduje atrodo, kaip tikroje turizmo įstaigoje – lyg tai nemažai žmonių, langeliai. Mane nuvedė į vieną tokį kabinetą, kur pasikalbėjau su banditiškos išvaizdos dėde. Iš pradžių paprašiau Delio žemėlapio, buvo pašauktas berniukas ir jam liepta padaryti kopiją ir atnešti. Tuom tarpu manęs klausinėjo, kiek ilgai čia būsiu, kur apsistojau, kur dirbu, kokia mano šeimyninė padėtis ir pan. Noriu važiuoti į Gudžarato valstiją, labiausiai domina Sauraštros regionas, kažkur tarp Diu ir Dwarkos, ten šventos vietos ir pliažai be europiečių, sakau. Dėdė nustebo, net persigando, tik nevažiuok ten, sako, ten nešvaru, pavojinga, ten narkotikų trafikas per jūrą vyksta, pilna kareivių, nušaus be įspėjimo. Geriau važiuok į Radžastaną, kaip visi turistai. Ir Delyje neužsibūk, čia nėra kas veikti, va mes tau galim padėti gauti bilietus visur, pačiam bus labai sunku. O aš pasipasakojau, kad atvykau keliauti savarankiškai, viską noriu patirti pats, pagalbos man nereikia. Tiesiog čia informacijos centras, ir atėjau tik informacijos pasiklausti, pvz., kokiu transportu geriau vykti iš Ahmehabado į Somanthą, ten šventos vietos, ten Krišnos šventykla Veravle, o paskui, kaip iš ten į Palitanos kalną geriausiai nusigauti, domiuosi džainistų šventyklomis. Dėdės kreiva šypsena kažkur dingo, pasakė, kad neturi mane dominančios informacijos. Atsisveikinau ir išėjau. Žemėlapio man nebedavė, bet ir kam jis man, iš to plano mažai naudos, gatvėse vis tiek nėra lentelių su pavadinimais. Šiame mieste reikia orientuotis pagal Saulę, kvapus, intuiciją ir rikšas.

Tik išėjus prisistatė dar vienas vaikinas ir šnipštelėjo: turiu įspėti, kad lankėtės blogą reputaciją turinčioje įstaigoje, ten sėdi apgavikai. Ar ką nors jiems jau sumokėjote – klausia. Dar nespėjau, atsakau. Puiku, sako, aš parodysiu tikrą valstybinę turizmo valdybą, ten jums tikrai padės. Kad nereikia, sakau, pats viską susirasiu. Vaikinas neatstoja, sako, kad čia man vienam nesaugu, jis galėtų viską papasakoti, parodyti ir nuo visokių apgavikų apginti, jis oficialus gidas, ir pažymėjimą kažkokį rodo. Ačiū, nenoriu, sakau. Mano brolis turi namelį ant vandens Kašmire, tokią plaukiojančią valtį ežere prie Srinagaro, sako, galiu labai pigiai pasiūlyti, pamatysi tikrą Kašmyrą, nepasigailėsi. Pagaliau kašmyrietį susitikau, girdėjau, kad jie didžiausi sukčiai Delyje. Skaičiau, kad ne vieną turistą tame ežere yra išlaikę, kol visus pinigus išsiurbė, atseit, į krantą negalima, ten dabar karas, neramumai. Iš tikrųjų Srinagare dabar nesaugu, taip rašo Indijos laikraščiai, pasiskaičiau žinias prieš išvykdamas. Pabėgau nuo to gido šalin.

Dar daug kas mane bandė kalbinti, jau nusibodo ir atsakinėti. Brauniesi per žmonių minią ir girdi: Ei, mister, gal ko reikia? Ei, ser, turiu gerų cigarečių. Gal reikia hašišo? Iš kur tu? Koks tavo geras vardas? (norėčiau žinoti, koks mano blogas vardas) Koks tu aukštas. Kaip tu protingai atrodai. Kokie tavo gražūs plaukai. Niekada tokių komplimentų nesu girdėjęs, ypač gatvėje. Kažkuo priminė gatvės vaiko frazę iš vieno rusiško filmo „diadia, tvoji briuki v polosku, daj papirosku“. Delyje tikrai nenuobodu.

Temti pradėjo. Radau keletą interneto kavinių, ten galima savo kompą prisijungti per laidą, dviejose tikrinau. Vienoje 30 rs/h, kitoje – dvidešimt. Reiškia, nebus bėdos su internetu. Venoje tokioje kavinėje pamačiau užrašą „New! Mobile SIM internet“. Nagi nagi, ką jie siūlo. Berniukas tarpduryje sėdėdamas man pasiūlė pirkti USB 3G modemą už 3500 rs, turėčiau greitą internetą visur. Pirmą mėnesį duoda 4 GB nemokamai, po to reikia dasipirkti. Nebrangu, faktiškai galima gauti unlimited už 1000 rupijų. Belieka pagalvoti, ar man to reikia.

Dar pora viešbučių aplankiau, nieko ypatingo, normalios kainos ir sąlygos, galėčiau bet kur apsistoti. Paklydau truputėlį, bet pavyko rasti kelią atgal, neprireikė rikšos. Tamsoje reikia orientuotis pagal viešbučių reklamines šviesas. Dar sykį apsilankiau tame viešbutyje su terasa. Nuspręsta, ten rytoj keliuosi.

Grįžau namo. Maloni staigmena – wi-fi veikia, nors rodo labai silpną signalą, pavyko greitai susitvarkyti paštą.

Ant stogo, pasirodo, restoranėlis besąs. Tiesa, vaizdo jokio nesimato ir kanalizacija atsiduoda, bet šiaip tvarkinga, patogūs foteliai, klausausi gatvės triukšmo, šūviai retsykiais pasigirsta, linksma. Užsisakiau tiesiog dūręs pirštu į vegetarinį meniu: Aloo dom, butter Roti, aloo paratham. Alų ar viskį gersite, ser, klausia berniukas. Norėčiau vyno sakau. Turim King Fisher, sako. Bet čia alus, atsakau. Užtat stiprus, atsako. Bet alaus negeriu, noriu vyno, sakau. Oficiantas nuėjo protingesnių pasiklausti, kas per daiktas yra vynas. Arba internete pažiūrėti. Matyt taip ir padarė, grįžęs pradėjo vardinti Indijos vynus, juos, pasirodo čia neseniai pradėjo daryti. Kokio galit parodyti, klausiu. Jokio, bet palaukit truputį, gausim visko. O gal turite lassi (tokio skanaus kefyro su prieskoniais), paklausiau. Obižaješ, načalnik, atsakė, pas mus pats geriausias. Tai duokit čia, sakau. Tai atšaukti alų ir viskį, klausia, lyg būčiau užsakęs… Puikus restoranėlis, nereikėjo ilgai laukti. Buvau vienintelis klientas, netoli plepėjosi koks dešimt darbuotojų, yra kam mano užsakymus vykdyti. Tai ką gavau buvo labai skanu. „Aloo“reiškia bulvę, taigi, gavau tokį lavašinį blyną su bulvių košės įdaru ir aštrų daržovių-prieskonių troškinį su bulvių gabalėliais. Soti vakarienė kainavo 150 rupijų, kokius 8 litus, brangus restoranas.

Ketvirtoji diena 2010.11.10
Apsigyvenimas naujoje vietoje

Žadintuvas prižadino penktą. Reikia išsičekinti, bo šeštą baigiasi mano buvimo para. Maloniai nustebino tai, kad neprašė jokių papildomų mokesčių. Matyt suprato, kad ir taip nemažai nulupo. Ir čemodaną su didžiąja kuprine sutiko pasaugoti keletą valandų.

Nuostabu vaikščioti bundančio miesto gatvėmis dar tamsoje. Iš visų pusių girdisi krenkštimas, spjaudymasis. Jausmas, lyg eitum per prisigrūdusį žmonių komunalinį butą. Bet taip ir yra, gatvėse čia daug kas gyvena. Reikėtų ir man pabandyti. Žmonės įsikūrę jaukiai, kas prausiasi, dantis valosi, o kas jau pusryčiauja. Nemažai dar saldžiai miega ant tokių medinių padėklų, mačiau dieną juos suštabeliuotus pasieniais. Kai kur lauželiai dega, šildosi prie jų skarelėmis apsigobę vyriškiai. Šviesos dega iš garažo tipo pirčių-prausyklų, ten grūdasi švaruoliai – kas laukia šilto vandens kibirėlio, kas tiesiai iš šlango apsipila drungnu vandeniu.

Jau greit septynios, ketinau pasiieškoti pusryčių arbatėlės, bet mane užšnekino toks jaunuolis. Pasiūlė gerą viešbutį už 500. Einam pažiūrėti, tikrai neblogas, geresnis už tą, kur nakvojau už 1350. Yra net langas, tiesa, ne į lauką, o į kaimynų kambarį. Bet jau esu nusižiūrėjęs įdomesnių vietų. Koks tavo geras vardas, klausia vaikinas, Atsakau ir klausiu, koks jo geras vardas. Rahul, atsako. Pastebėjau, kad indai iš karto teisingai ištaria mano vardą ir jo neužmiršta (nieko panašaus Europoje ir Rusijoje). Ką ketini veikti Indijoje, klausia Rahulas. Jis siūlo neužsilaikyti Delyje, o pakeliauti po Radžastaną, aplankyti Džaipurą, Jodhpurą, Udaipurą, Džaislamerą. Reikia pamatyti ir žiurkių šventyklą, žiurkė – tai Ganešo įsikūnijimas, ar žinai, klausia. Nežinojau, atsakau. Aš tuo labai tikiu, sako. Be to, sako, mano pagrindinis dievas yra Brama, ir jo žmona ar sesuo, sako, dabar tiksliai neatsimenu, sako, yra Savitri. Kažkur girdėtas vardas, rodos, toks jogos centras yra Vilniuje. Būčiau pradėjęs klausinėti apie dievus, bet Rahulas nukreipė kalbą apie žemiškus dalykus. Jei norėtum kur keliauti, sunku bus tau gauti bilietus į traukinį, sako. Čia tau padės valstybinė turizmo agentūra, sako. Tokia tik viena, kitos netikros ir apgaudinėja, sako. Kaip tiktai aš ten dabar einu, galiu palydėti, sako. Kodėl ne, paryčių laiką reikia kažkaip užmušti, bus įdomu pabuvoti trečioje kontoroje, tiesiog pasiplepėti, gal ką naudingą sužinosiu. Ar dirbs taip anksti ta agentūra, klausiu. Ji dirba kiaurą parą, kad tik turistams geriau būtų, sako Rahulas. Tikrai ten dabar nieko nepirksiu, sakau. Ir nereikia, sako, jie ir taip su malonumu suteiks tau visą informaciją apie Indiją. Beeinant išsitraukė telefoną, skambina kažkam ir sako tikriausiai maždaug taip „kelkis, vedu tau vieną lohą, nepamiršk mano procentų“. Man sako: skambinau broliui, jis serga, man labai rūpi, kaip jis dabar jaučiasi.

Kontora atrodė visai nieko, su solidžiais užrašais. Ten dirbantis vyriškis paaiškino, kad Commonwelth žaidynės čia Delyje neseniai baigėsi, bet visi dalyviai pasiliko apžiūrėti Indijos, Net pats Amerikos prezidentas Obama pasiliko čia pakeliauti, todėl traukiniai ir autobusai visi užimti, bilietų niekur negausiu. Tik jų pati tikriausia vienintelė valstybinė agentūra galėtų man padėti ir suorganizuoti kelionę po visą Radžastaną. Ar galit man padovanoti Radžastano žemėlapį, klausiu. Be abejo, atsakė, ir paliepė vienam iš darbuotojų padaryti kopiją. Aš sakau, kad dar norėčiau pabūti kiek Delyje. Kodėl Delyje, klausia, čia nieko įdomaus, purvina, oras užterštas, triukšmas. Geriau važiuojam tuoj pat į Džaipūrą, rožinį miestą, o jei taip nori Delio, vairuotojas viską dabar aprodys. Koks tavo viešbutis, važiuojam, paimsim tavo bagažą ir keliaujam. Mandagiai padėkojau ir pasakiau, kad užeisiu rytoj. Turbūt. Gal būt. Pamatysim. Išsitraukė iš lentynos tokį apibrizgusį albumą ir pradėjo rodyti nuostabių Radžastano miestų nuotraukas. Mūsų kainos mažos, mes nesidarom jokio pelno, čia valstybinė politika tokia, kad populiarinti šalį. Ačiū, sakau, dar kartą ačiū už žemėlapį, pagalvosiu apie jūsų pasiūlymą, bet šiandien dar liksiu čia.

Išėjom su Rahulu atgal į Pahar Gandžą, „rikša, rikša“, šaukia jis. Nereikia, sakau, pasivaikščiokim. Nebrangu, tik dešimt rupijų (50 ct) tekainuos, sako. Na gerai, sakau. Sėdam į dviračio priekabą ir važiuojam. Gal einam gerti alaus, klausia Rahulas. Ne, geriau lassi, sakau aš. Jis pradėjo juoktis ir padainavo kelias dainas apie lassi. Maždaug tokias „prisigėriau lasi ir važiuoju į Varanasi“ (panašiai skamba ir hindi kalba). Suradom vietelę, kur tą lasi daro toks berniukas, metų kokių aštuonių. Man paprastą, sakau. O man su bananais, užsisakė Rahulas. Kainavo 20 Rs su kapeikom, daviau 40. Begurkščiojant tą nuostabų gėrimą pašnekovas pasisiūlė pats su savo mašina pavežioti po Radžastaną kokią savaitę ar dvi. O kaip tavo darbas, klausiu. Aš viską suderinsiu, atsako. Maloniai paaiškinau, jog aš kitoks turistas, noriu viską daryti pats, pirktis traukinio bilietus, ieškotis nakvynės ir t.t. Tu gaiši daug laiko, sako Rahulas. Laiko aš turiu užtektinai, sakau aš. Apsikeitėm telefonais, jei vis dėl to aš tikrai nuspręsčiau samdytis Rahulą. Vėl pasigailėjau, kad suvenyrų iš Lietuvos nepasiėmiau jam padovanoti. Na, bent lassi pavaišinau.

Žiūrėk, šventų žmonių paradas ateina, parodė Rahulas. Taigi krišnaistai, tokie patys, kaip ir Lietuvoje. Pasirodo, jų ir Indijoje esama, niekad nemaniau. Priėjau arčiau – tikri indai, ne europuečiai. Keistų dalykų čia pamatysi nuolat.

Atsisveikinęs su nauju pažįstamu (čia dešimtis draugų per dieną susirasi net nenorėdamas) užsukau į vakar nusižiūrėtą Anand viešbutį. Paprašiau dar kartą parodyti tą kambarį, kur durys išeina į terasą. Man parodė ne tą, kur vakar, o galinį. Tai dar geriau. Noriu čia gyventi. Tris kartus perklausiau, ar 450 yra galutinė kaina, ar nebus jokių mokesčių. Dar patikinau, kad jei čia patiks, pasiliksiu ilgiau. Einu atsinešti daiktų, sakau, nieko neįleiskit į šį kambarį. Pasiųsim berniuką daiktų atnešti, siūlo. Ne, aš pats, berniukas tegul labiau patvarko kambarį, sakau. Turim daug berniukų, juokias vadybininkas.

Beeidamas atsinešti čemodanų pajutau, kad pradėjau čia kiek per drąsiai elgtis, diktuoti savo sąlygas, Europoje tai gal ir naglumu būtų palaikyta. Bet čia taip priimta, mane puikiai supranta, tai jaučiu. Kai esi pasimetęs, per daug mandagus, į tave čia žiūri iš aukšto, bet kai parodai, kad tu čia viršininkas, pradeda būti paslaugesni, šypsotis, nebeapgaudinėti. Žinoma, reikia išlikti maloniam, neprarasti humoro jausmo.

Išeinat iš pirmojo viešbučio paklausė, ar lieku Delyje. Taip, sakau. Kodėl neliekat pas mus, klausia. Todėl, kad per brangu, susiradau pigiau, sakau. Ir mes galim sumažinti kainą, sako. Per vėlu, atsakiau. Bet vis tiek ačiū, sakau, kad priglaudėte pirmą naktį ką tik atvykusį ir dar pasimetusį keliautoją. Suprantu, sakau, kad tuo pasinaudojote, tokia jūsų specializacija. Aš radau geresnę vietą, o jums taksistas atveš naujų ką tik atvykusių pasimetusių klientų. Pasijuokėm ir gražiai atsisveikinom.

Atėjau į naujus savo namus. Kažkaip iš kart pajutau, kad čia man patiks. Trečiam aukšte, įėjimas per balkoną. Kambarys gale, niekas pro šalį nevaikščios. Atsidarai duris ir Delis po tavo kojom. Gali išsinešti kėdę ir išsidrėbęs mėgautis miesto vaizdais, garsais, ir kvapais. Ir skoniais – apačioje kelios lauko valgyklėlės, šūktelėsi ir atneš ką nors skanaus. Tualetas indiškas, tai dar geriau, laikas išmokti naudotis ir priprasti. Sako, europietiški tualetai čia labiau smirdi, nuolat užsikimšę. Vanduo bėga drungnas, jei norėsiu karšto, berniukai atneš kibirą karšto. Jiems ir drabužius išskalbti galėsiu duoti.

Vaizdai pro balkoną tokie fantastiški, jiems aprašyti užtrukčiau ilgiau, negu žiūrėti. Pabandysiu tai padaryti vėliau, kai labiau apsiprasiu.

Atėjo vadybininkas, paklausė, ar viskas gerai, ar nenoriu pusryčių. Neblogai būtų arbatėlės, sakau. Tuoj atneš, sako. Atėjo berniukas, toks visai europietiškos išvaizdos, bet labai blogai angliškai kalbantis. Užsakiau, kad atneštų ko nors skanaus, pavyzdžiui Puri sabdži ir čai masala, žinoma. Puri tai tokie daugiasluoksniai traškūs blynai, prie jų skanus mirkalas su žirniais ir truputėlis nuostabaus aštraus mišinio. Arbata balinta, saldi, lyg per pusę būtų skiesta kondensuotu pienu. Sako, prie tokios priprantama. Už viską sumokėjau 45 rupijas (2,5 Lt), berniukas apsidžiaugė, kai leidau grąžą (5 rs) pasilikti.

Kambaryje ir televizorius yra, vadybininkas įjungė. Paskui bandžiau perjungti kanalą, pultelis neveikia. Paspaudinėjau mygtukus ant televizoriaus – neveikia. Tiesa, išjungimo mygtukas suveikė. Bet atgal įjungti televizoriaus jau nebepavyko. Teks apsieiti be bolivudiškų klipų.

Užtat viena iš abiejų rozečių duoda elektrą, stabilizatoriaus kištuko nereikėjo ilgai klibinti. Ir palubės ventiliatorius sukasi pasisiūbuodamas. Tiesa, jo greitis nesireguliuoja, kaip pereitame viešbutyje, bet išsijungia. Paskui vėl įsijungia, kas svarbiausia.

Durys į tualetą neužsidaro, reikės ką nors sugalvoti. Labai nesmirda, tik vanduo baisiai garsiai čiurlena. Ant sienų mažos skruzdėlytės bėgioja, bet tarakonų dar nemačiau, kaip vakarykščio viešbučio tualete.

Išėjau į balkoną pasėdėti, ten jau laukia berniukas-patarnautojas, ką atnešti pietums, klausia. Nežinau, sakau, dar nealkanas. Jis pradeda vardinti visokius patiekalus, aš jį sustabdžiau ir pasakiau, kad man dar reikia pasiruošti, turiu truputį dar pasiskaityti apie Indijos kulinariją. Jis vis tiek beria patiekalų pavadinimus. Gerai, sakau, tiks čapati. Jis vardina čapati rūšis. Pasakiau pirmą pasitaikiusią. Jis siūlo dar kažką daugiau, pasakiau kad dabar nevalgysiu, vėliau lai atneša. Kelintą, klausia. Nežinau, sakau, paskui paprašysiu, kai išalksiu. Ar pirmą valandą bus gerai, klausia, gal antrą. Nežinau, sakau, užsakysiu vėliau. Gerai, atnešiu antrą valandą, sako. Dabar 12:18.

Nespėjau įsijausti dienoraštį berašydamas, priėjo toksai vyriškis šypsosi ir klausia, ar nieko netrūksta. Atrodo padoriai apsirengęs, pamaniau, dar vienas viešbučio vadybininkas. Sakau, gal ir staliukas balkone man praverstų, tada tikrai pasilikčiau dar dienai ar dviem. Staliuko jis paieškos, bet dabar galėtų ir norėtų atnešti man arbatos ir ko nors pavalgyti. Pasirodo, tai arbatos išnešiotojas, sakosi iš Nepalo. Štai, kodėl jo akytės siaurokos, greitai nepaliečius iš išvaizdos pažinsiu. Dabar jau 12:30. Jaučiu, kas kelios minutės kas nors užlips pas mane į balkoną ir ko nors pasiūlys. Trukdys dirbti, bet čaj masala, lasio ar vandens gausiu kada užsinorėjęs. Jei gerčiau alų (sako jis čia neblogas ir pigus) išvis būtų fantastika – sėdėčiau kaip restorane su įspūdingais vaizdais. Arbatą atnešė greitai, paėmė 10 rupijų, kad Lietuvoje būtų toks servisas. Įsivaizduoju, sėdžiu kur ant suolelio, patvory ar net savo balkone ir man kas pusvalandį nešioja arbatą už 50 centų ar pietus už du litus.

Atnešė pietus. Į laikraštį suvynioti čapati paplotėliai, tarkuotų ridikų lėkštelė, aštrių padažų dubenėliai ir svarbiausias patiekalas – tiršta lešių sriuba, matyt ta pati, aprašyta Senajame Testamente, už kurios lėkštelę Ezavas pardavė Jokūbui pirmagimystės teisę. Skani sriuba, aš ir pats savo pirmagimystę į tokios lėkštelę mainyčiau. Deja, neatsimenu, kaip tiksliai ji vadinasi, vėliau paprašysiu, kad primintų. Sriuba čia ne su šaukštu valgoma, į ją dažomas paplotėlis. Ir dar lassi atnešė vaikas, bet nesuprato, kad noriu nesaldžios, gavau bananinės. Ir dar arbatos čaj masala. Už viską sumokėjau 130 (7 Lt), maniau, bus pigiau. Tas vaikis jau bando negarbingai pelnytis, nebedaviau jam arbatpinigių.

Kol sėdėjau balkone ir su kompu darbavausi, jau ir keturios. Reikėtų eiti pasivaikščioti, pasirūpinti SIM kortele skambinimui. Jei liksiu su Omniteliu, už roamingą sumokėsiu daugiau, negu visa kelionė bus kainavusi. Dar reikia šampūno nusipirkti, dezodoranto. Ir pasiinternetinti būtina. Rodos pradedu orientuotis savo rajone, bet tik mažoje dalyje. Vaikštau vis ratais, bandydamas prisiminti vietas, kažkoks planelis galvoje jau atsiranda. Nors nelengvai tai sekasi, klaidesnio miesto, rodos, nesu matęs. Visai atsitiktinai priėjau tą vakarykštę SIM interneto kortelių parduotuvę, ten ir interneto kavinė. Naują kortelę man sutvarkė per 15 minučių, turėjau viską, ko reikia: pasą (jų kopijavimo aparatas davė juodą blyną vietoj nuotraukos, daviau jiems savo namuose pasidarytą kopiją), spalvotą nuotrauką, kvitą iš viešbučio. Pati kortelė (AirTel) kainavo 320, dar nusipirkau kreditų už 500. Skambutis į Lietuvos mobiliuosius tinklus kainuoja apie 10 rs/min (puslitis), į stacionarius dar pigiau. Vietiniai iš vis beveik nemokami. Patikrinau, veikia, skambina, po kiekvieno skambučio rodo tarifų likutį. Patogiau, nei su mūsų ežiais. Man vis siūlė tą USB bevielį modemą, bet pasakiau, kad pagalvosiu iki rytojaus. Pasakiau, kad dar sugrįšiu pasiinternetinti ir išėjau pasivaikščioti. Išlindau į didesnę gatvę, bet toli nuo Pahar Ganj nenuėjau. Pažiūrėjau, kaip žmonės grūdasi prie šnapso parduotuvių. Daugiausiai perka viskį, romą, vyno nesimatė iš tolo.

Grįžau arčiau namų, ten tos visai tikras supermarketas priešais mano viešbutį. Prie durų apsauginis, prasčiokų neleidžia, o man duris atidarė. Viduje keistas manufaktūros kvapas, bet yra šaldytuvai, truputėlis prekių. Pora rūšių sūrelių, trejetas rūšių sulčių, sriubos paketėliai, dar šis bei tas. Gal pusės Antakalnio Rygos parduotuvės dydžio, prekių dar mažiau. Kainos baisios, europietiškos (sultys po 60 rs, sūreliai po 80). Bet žmonės perka, ne tik užsieniečiai. Čia radau šampūno ir dezodoranto, abu kainavo 275. Aišku, kai jau nusipirkau, tuoj rasiu geresnės ir pigesnės kosmetikos. Išeinant sustabdė apsauginis, paprašė parodyti čekį, įdėmiai jį paskaitė, bet prekių parodyti neprašė. Va kokia įdomi čia tvarka.

Išėjęs radau tą patį berniuką lassi pardavinėjantį, jis prisiminė mane, pasišaukė. Jam padeda dar mažesnis jo broliukas, jam gal šeši kokie. Darbuojasi nuo penkių ryto iki vėlaus vakaro. Nebežinau ir ką begalvoti apie vaikų darbą, bet dar baisiau, kai jie elgetauja. Nusipirkau lassi paprastą už 12 rs, bet man padarė bananinį.

Netoli paėjus radau tokią padoresnę vietą pavalgyti, ten turistai vakarieniauja. Ir man atrado vietelę pačioje gatvėje, stalelis aukštas, siauras. Užsisakiau Puškaro Thali, jį sudaro daržovių korma, šachi panji, ryžiai, čapati, kurdas (toks raugintas tirštas pienas). Ir, žinoma, lassi užsigerti. Lassi buvo skanus, sūrus. Bet pagrindinis patiekalas kažkoks prėskas, norisi pipirų užsiberti. Supratau, toje vietoje baltieji ponai maitinasi, tikras indiškas maistas jiems per aštrus.

Grįžau pasiinternetinti. Ryšys lėtas, paštą pasitikrinau ir tiek. Gal tikrai įsigyti tą USB daiktą, gal vargo nematyčiau. Būtų gerai jį parduoti kam prieš išvykstant – bet sako, kad nesupirkinėja? Nebent parduočiau kam Lietuvoje, ketinančiam Indijon traukti. O gal tas daiktas man pačiam pravers, kai dar kartą čia grįšiu. Bet technologijos tada jau gali būti pasikeitusios, tas daiktas bus pasenęs. Abejonės vis dar kankina dėl to.

Grįždamas dar paslampinėjau, riešutėlių nusipirkau iš dieduko. Susikalbėjom pirštais, parodžiau, kokie man patinka, davė paragauti, paėmė iš manęs 10 rs, pasvėrė saują, nupūtė luobeles, subėrė į iš laikraščio sulankstytą paketėlį – turi tokių prisiruošęs. Dar vandens nusipirkau butelį nakčiai taip pat už 10 rs.

Grįžęs per klaidą užlipau aukščiau. Ten irgi terasa-balkonas, tik durų – langų nėra, gyvena tokiose nišose darbininkai tarp skaldos ir anglies krūvų, įdomu, kiek jie moka už kambarį.

O maniškis kambarys gal ir nešvarus kiek, bet jaukus darosi. Ypač pradžiugino, kad bėgo šiltas vanduo. Galvą išsiploviau naujuoju šampūnu, nenuplikau, vis dėl to Head&Shoulders tarptautinė markė. Padirbėjau su kompu, išėjau prieš miegą naktiniu miestu pasigrožėti. Jau pusiaunaktis, supermarketas, kuriame buvau, užsidarė. Apsauginis liko budėti prie durų per naktį. Sėdi ant šaligatvio, telefoną spaudo, žinutes siuntinėSja. Žmonių sumažėjo, bet ne triukšmo. Vis dar pypsi, vis dar burzgia, vis dar loja, vis dar groja. Man visai nieko, būtų labai keista, jei tokioj žmonių maišalynėj būtų tyla.

Užsidariau duris, einu miegoti. Štai ir jis, rudasis kambariokas perbėgo per veidrodį. Kitas jau lipa į mano tašę lovoje. Kokia Indija be tarakonų. Parsivešiu porelę namo. Vis daugiau jų atbėga, matyt susidomėjo nauju gyventoju. Gesinsiu šviesą ir miegosiu, gal ir jie atguls.

Penktoji diena 2010.11.11
Nepavykęs vizitas į stotį

Pagaliau išsimiegojau kiek telpa, be žadintuvo. Jau po devynių. Vos spėjau pasidžiaugti dušu, į duris jau beldžiasi nepalietis patarnautojas, klausia ar nereikia ko išskalbti, arbatos, pusryčių. Išskalbti kol kas nereikia, arbatos ir pusryčių norėčiau. Nubėgo atnešti, o aš nuėjau viešbučio prasitęsti.

Pusryčiai: pora čapati, bliūdelis su mirkalu (ten žirniai ir kitos daržovės), šalia padėta aitrių ridikų, pipirėlių, kažkokių sūdytų daržovių. Ir čai masala, žinoma. Blynai suvynioti į Hindustan Times. Norėjau paskaityti vedybinius skelbimus, bet čia sporto puslapis. Fu, kriketas. Norėjau suglamžyti ir išmesti, bet atėjo patarnautojas, pasiėmė, gražiai sulankstė. Gal pats paskaitys sporto naujienas, gal kitam klientui blynus suvynios, gal riešutėlių pardavėjui gatvėje atiduos, kad tas sulankstytų maišelį.

Pavalgęs susimąsčiau kaip toliau gyventi. Nesigauna planuoti toli, pasiplanuosiu tik šią dieną. Reikia vis dėl to nusipirkti tą USB modemą, labai gundo galimybė internetintis visur, kur noriu. Prireiks kokios informacijos, pasiguglinsiu ir pasivikipedinsiu kur nors prisėdęs ant kelmelio. O jei bus broadband, tai visai puiku. Pinigai baigiasi, reikia bankomatą susirasti. Mačiau vakar porą, jie už durelių, šalia apsauginiai stovi. Reiškia saugu. Gal dar po centrinę traukinių stotį pavaikščiosiu, čia netoli. Kol kas bilietų nepirksiu, tik apsižvalgysiu, kas ir kaip. Jei dar bus laiko ir noro, kokią nors istorinę-revoliucinę vietą aplankysiu. Tik vieną. Be to šiandien ketvirtadienis, girdėjau, kad prie kažkokios mečetės ketvirtadieniais atliekama qwali sufistinė muzika. Bet vargiai man pavyks tai rasti ar ten patekti, reikia su kokiu muslimu susidraugauti. Gal kitą ketvirtadienį, jei Delyje liksiu, inšala.

Taip bemąstant vakarykštis berniukas arbatos išnešiotojas (čia-wala) atėjo. Namaste,(čia taip „labas” hindiškai) sako, tuoj pusryčius atnešiu. Namaste, sakau, bet pavėlavai. Mane jau nepalietis aptarnavo.

Išėjau į balkoną pasižvalgyti. Galėčiau visą dieną žiūrėti, čia nuolat vyksta įdomūs dalykai. Štai eina budistai tibetiečiai apsivynioję Latvijos vėliavos spalvos drobulėmis. Šoninė gatvelė purvinesnė, ten žemesnės kastos žmonės kruta. Vienas sėdi apsikrovęs maišais, skudurus rūšiuoja. Prie jo dideliame katile kažkas verda, bekelnis tamsiaodis kažką maišo. Kitas, su kelnėm, pasiėmęs didžiulį duršlioką semia ir pila ant skuduru užtiesto stalo kažkokią baltą masę. Gal taip sūrį daro. Ten pat ant žemės vienas dėdė tokiam seneliui pėdų masažą daro. Kas metras vis kiti žmonės, vis kiti darbai. Susigėdau, kad aš nieko nedirbu. Reikia išsitraukti kompą ir dirbti. Galėčiau būti gatvės programuotoju, įsitaisyčiau kur nors tarp gatvės dantisto ir ausų krapštytojo ir koduočiau sau. Vakare po darbų su kaimynais arbatėlės išgertumėm. Kol kas pabūsiu balkono programuotoju. Bet labai nedaug ką padarysiu šiom dienom, dar reikia apsiprasti.

Mano kambarys užsirakina su pakabinama spyna, daug kur taip Indijoje. Iš vidaus – skląstis.

Iškeliavau Pahar Ganj gatvėmis link Sim Internet ofiso. Pridaviau dokumentus, sako, trečią mano USB wi-maxas (juokauju) bus gatavas. Kol kas nuėjau stoties patyrinėti. Hašiš, ser, good marihuana vis šnibžteli man kažkas į ausį. Prieš stotį gatvę kirsti reikėjo, ne taip paprasta. Perėjų anei šviesoforų nėra, geriausiai prisigretinti prie vietinių mokančių mikliai laviruoti tarp mašinų ir bėgioti su jais. Girdėjau, kad užsieniečių turizmo ofisas yra antrame stoties aukšte. Bandant lipti sustabdė kažkoks pareigūnas (ar panašus į jį) ir paprašė traukinio bilieto. Sakau, kad tik ketinu jį prkti. Čia išvykimo salės, bilietus reikia pirkti kitur, aš parodysiu, sako. Keista pasirodė, kad tas budintis pareigūnas taip paprastai pasitraukė iš savo posto ir veda mane kažkur. Puiku, pabuvosiu dar vienoje „bul-šit“ turizmo kontoroje. Jis sako, kad užsieniečiams bilietus pardavinėja vienintelėje vyriausybės patvirtintoje kasoje, kažkur ten ir ten, bet prieš tai reikia apsilankyti vienintelėje vyriausybės patvirtintoje kontoroje, už 20 rupijų mane nuveš. Įsodino į vieną motorikšą, sako palaukiam, tuoj ateis vairuotojas. Tuom tarpu klausinėjo iš kur aš, kiek laiko būsiu Indijoje, kur apsistojau. Sako, Delyje nėra kas veikti, būtinai važiuok į kalnus. Radžastane vyksta festivaliai, visi traukiniai ir viešbučiai toli į priekį rezervuoti, bet užsieniečiams padeda vyriausybinė turizmo įstaiga, ten gaus bilietus bet kur. Tas rikšos draiveris dingo kažkur, mane nuvedė pas kitą rikšą, įsodino, pats šalia atsisėdo. Nuvažiavom į Connaught Place, kur jau buvau trijuose biuruose.

Jau nusibodo aprašinėti tą patį per tą patį: biure man sako, kad Delyje nėra kas veikti, Bet jei taip nori čia būti, mes galėtumėm visą dieną pavežioti po įdomias vietas tik už 200 rs. Tik reikia iš anksto užsisakyti. O po to būtinai nuvažiuok į Kašmyrą: Srinagarą, Ladaką pamatysi ir tada iš lėto leisiesi žemyn į Pietus. Ar galiu nusileidęs iš Pietų skristi į Šri Lanką, paklausiau. Bandžiau užsisakyti bilietą internetu, bet man nepavyko, aiškinu. Mes viską tau padarysim, sako. Paskambino kažkur ir pasakė, kad už 11,000 bus lėktuvo bilietas (žinau, kad internete 3000 kainuoja su visais mokesčiais). Padėkojau, sakau vėliau pirksiu. Sako, reikia dabar, paskutiniai bilietai, daugiau nebebus. Tiek to, sakau, palikim bilietus. Gal galiu gauti Delio planą, paklausiau. Man davė spalvotą – rimtesnė kontora už anksčiau buvusias, ten geriausiu atveju tiktai neryškias kserokopijas duodavo. Aš ir pagyriau. Listen, sako, pajutęs mano užslėptą ironiją, mes tikrai vienintelis oficialus Indijos turizmo ministerijos biuras, va diplomai ant sienos, va mano turizmo ministerijos darbuotojo vizitinė kortelė, va, žiūrėk čia – išsitraukė nučiupinėtą tarptautinį kelionių vadovą – mes ir čia esam paminėti, ir iškaboje parašyta, kad esam Govt.Approved, jei mes meluotumėm, mums policija tokią baudą uždėtų… Stengiausi garsiai nesikvatoti – argi taip turėtų kalbėti turizmo ministerijos atstovas, argi taip turėtų atrodyti oficialus turizmo biuras, kontoros plotas kaip vieno kambario butas, nei vieno užsienio turisto šalia nesimato… Dėl viso pikto paklausinėjau apie Gudžarato valstijos įdomybes, tas dėdė tik mykė kažką, rodos, nieko apie tą valstiją ir nežino, bet vis sako – važiuok geriau į Kašmyrą, Gudžarate pavojinga. Koks tavo geras vardas, paklausiau. Ahmedas, prisistatė dėdė (aišku, kad kašmyrietis). Ačiū už sugaištą laiką, ser, sakau, buvo malonu pabendrauti, gailiuosi, kad nieko nepirkau iš jūsų… Mes ir nieko nepardavinėjam, mes oficialus informacijos biuras, nutraukė Achmedas, jei norit pirkti kokį turą, mes tik nukreipsim kur reikia. Būtinai aplankysiu jūsų nuostabų Kašmyrą, pasakiau. Bet dabar turiu eiti ir pagalvoti. Ir ačiū už spalvotą žemėlapį.

Jau pavargau nuo tų turizmo biurų, siųsiu velniop gatvėse turistus gaudančius agentus, nors ir įdomu paplepėti. Kelionę į stotį reikės pakartoti, visokius pareigūnus tikrinančius bilietus reikia varyti šalin, tikėti tik ginkluotais policininkais. Pagalvojau, kad gaila ir tų „valdininkų“ sugaišto laiko, dar kokį žemėlapį iš jų „nukliančinu“, bet juk pats pas juos nesiveržiu, mane atveda, ir dažniausiai iš karto tiesiai sakau, kad nieko nepirksiu, tik informacijos pasiklausiu, jei jau jie informacijos biuras. Ne, negaila jų sugaišto laiko, negaila ir mano, tas bendravimas kažkiek pralinksmina. Bet jau nusibodo. Vėliau, kai įdegsiu, apšepsiu, apsirėdysiu indiškais rūbais, ir nenebūsiu panašus į naujoką, mane nustos gaudyti. Dažniau būsiu vedamas į visokias krautuves, ten gal ir arbata mane vaišins, nors nieko nepirksiu. Bent pasistengsiu maloniai pabendrauti su pardavėjais, tegul jiems irgi būna „entertainmentas“.

Tas falš-pareigūnas man buvo davęs ir Connaught Place aikštės planelį, visai reikalingas daiktas. Dabar pats laikas labiau parytinėti šią didžiulę aikštę. Tai keli koncentriniai žiedai. Viduj yra Radživo aikštė, aplink ją Indiros aikštė. Ji sudalinta į segmentus, pažymėtus raidėmis nuo A iki N. Einant ratu pasirodo ir ženklai, kur koks segmentas prasideda. Labai patogu. Viskas daug labiau civilizuota, negu mano Pahar Ganj rajone, todėl ne taip ir įdomu. Einu aplinkui, kas dešimt žingsnių bando užkalbinti, bet dabar į kalbas nesileidžiu. Vienas labai įkyrus buvo, vis mano plaukus gyrė. Klausiu, gal jis norėtų parodyti kokią nors tikrą valstybinę turizmo agentūrą. Iš pradžių vaikis apsidžiaugė, kad pats užkibau, bet paskui suprato ironiją. Bet čia pat tikrai pati geriausia agentūra, sako. Bet jei nenori agentūros, aš ir pats galiu po visą Indiją tave pavežioti, sako. Bet jei nenori niekur važiuoti, galiu nuvesti į pačią geriausią ir pigiausią parduotuvę, vis neatstoja jis. Galiu būti geras gidas, parodysiu miestą, tik 100 rupijų, sako toliau. Negalima pykti ant tokio įkyruolio, juk tik stengiasi kažkaip užsidirbti, nevagia. Tačiau jei įkyrių gatvės pardavėjų lengva atsikratyti – tiesiog nueini – tai tie „agentai“ sekioja paskui tave ilgai. Gerai, kad pamačiau kažkokį banką, ten rimtas ginkluotas policininkas stovi. Įėjau vidun, susiradau bankomatą, pinigų pasiėmiau. Kol užtrukau, įkyruolis nuėjo kitos aukos ieškoti.

Įšsukau iš žiedo ten, kur mano manymu turštų būti Pahr Ganj. Ilgai ėjau pro kažkokią siaurą gatvelę, panašią į mūsų praėjimus tarp garažų. Iš tų garažų baldus pardavinėja. Čia turistai retai užsuka, niekam aš neįdomus. Porą kilometrų ėjau, tie baldai vis nesibaigia. Pavargau, radau stovintį velorikšą, sakau jam: nuvežk mane už 20 rupijų į Main Bazarą. Tik už 30, sako. Nesiderėjau dėl pusličio (nors gal reikėjo), parlėkėm į man pažįstamas vietas. Pafilmavau iš vežimėlio važiuodamas.

Užsukau į telekomunikacijų kontorą USB interneto darytis. Ten mane jau pažįsta. Dar sykį nuskanavo pasą ir pasakė užeiti po trijų valandų.

Namuose ant laiptų jau laukė manęs grįžtančio berniukas patarnautojas. Jis pasistengė pasitikti pirmesnis už nepalietį patarnautoją. Ką valgysit pietums, ser, klausia. Užsisakiau čapati su sabdži (daržovėmis), sūraus lassi (šį kartą atnešė teisingai), arbatos. 130 paprašė.

Pavalgęs ir išsimaudęs išėjau į balkoną ir pastebėjau įdomų dalyką. Virėjai į didžiulį katilą ryžių supylė padažą, išmaišė tokia lopeta. Paskui užtiesė stalą balta drobe, pastatė kažkokio šventojo paveikslą. Padabino tą paveikslą girliandomis ir pasmilkė aplinkui. Tai ir yra pudža, matyt. Prie stalo į eilutę pradėjo rikiuotis mažos mergaitės. Po šventojo pagarbinimo virėjai ėmė greitai krauti košę i vienkartines lėkšteles iš folijos ir maitinti mergaites. Po jų atsirado berniukų eilė. Po jų ilga ilga eilė suaugusių. Dauguma pavargėliai, bet buvo ir geriau atrodančių. Moterys (jų mažai) stojosi į atskirą eilutę. Niekas nesistumdo, gražiai prieina, pasiima lėkštelę ir plastmasinį šaukštą (valgė ne su rankomis) ir paeina šalin. Ir velorikšų privažiavo, ir jie gavo. Šalia garsiakalbiai grojo gražią dvasingą muziką. Pavalgę visi lėkštes metė ant žemės, šiukšliadėžių čia nėra. Rodos, iš bado čia žmonės nemiršta. Žinosiu, kur pavalgyti, kai pinigų neturėsiu.

Paskambino iš Interneto kontoros, mano USB devaisas jau gatavas. Atėjau pasiimti, įjungiu į kompą, neveikia, sako neteisingas slaptažodis. Bandom vienaip ir kitaip, bandom į kitą kompą jungti, tas pat. Vadybininkas jau nervuojasi, vis skambinėja į tą kontorą, iš kur prietaisą gavo, Siunčia berniuką atnešti naujo. Neveikia ir naujas. Sakau, einu pasivaikščioti, padarykit, kad ant jūsų kompo veiktų, tada paskambinkit.

Beidamas radau gražių atvirukų po penkias rupijas. Išsiųsti galima tik iš pašto, parodė, kad jis netoli, tame pačiame Connaught Place. Jau ir temti pradėjo. Klaidžioju siaurų gatvelių labirintu, pafilmuoju vis (esant blogam apšvietimui filmukai atrodo visai nieko, nuotraukos blogiau). Nufilmavau, kaip vienas diedukas daro paan – žalią smailėjantį medžio lapą patepa kažkuo, dar užtepa kažką, įdeda riešutų gabalėlių, dar užlažina kažko, dar pabarsto kelių rūšių milteliais, susuka ir paduoda laukiančiam klientui. Padarė ir man, sumokėjau 5 rupijas (kiek mažiau, nei 30 lietuviškų centų), įsidėjau į burną, kramtau. Iš pradžių bjauru, bet netrukus pasidarė skanu, burna prašviežėjo. Neišspjoviau, nurijau, nežinau, ar teisingai padariau. Velorikšistų beveik visų dantys raudoni nuo to betelio, Connaught Place sienos apspjaudytos raudonomis seilėmis, iš pradžių galvojau, kad kraujas.

Paskambino iš kontoros ir pasakė, kad problemos su Reliance serveriu, sutvarkys rytoj, reikės ateiti po pietų. Todėl nuėjau interneto ieškotis kitur, pilna tų interneto kavinių, tik reikia į tinkamą rajoną pakliūti. Štai ir iškaba „10 rs už pusvalandį“. Pirmą kartą mane aptarnavo ne vyriškis, o mergina (nedaug čia pastebėjau dirbančių moterų, bet apie jas paskui). Paėmė mano pasą, padarė kopiją. Paso kopija įsegama į bylą net jei 5 min. pasiskaipini, taip užkertamas kelias terorizmui (jei būčiau teroristas, rasčiau 1001 ir dar vieną būdą prisijungti anonimiškai). Davė ethernet laido galą. Liepė vienai mergelei (bulgarei, kaip sužinojau paskui) pasislinkti, mane pasodino visai greta, mūsų ekranai visai šalia, matom kas ką daro. Apsauginis vaikšto, ir visų ekranus stebi, kad niekas nepadorių tinklapių nežiūrinėtų. Paprašiau apsauginio vandens atnešti (reikia jį nuvyti nuo mano ir bulgarės ekranų), tas pašaukė berniuką, pats liko su mumis. Vanduo kainavo 20, internetas tiek pat (užtrukau daugiau, negu pusvalandį, nes greitis tragiškai mažas).

Dar paklaidžiojau, nuėjau į vieną aikštelę, kur karvės būriuojasi. Nedaug jų vaikšto gatvėmis, (nebent į vežimus pakinkytos), jos koncentruojasi keliose Pahar Ganj vietose. Jei kuri per toli nuklysta, policininkas ją parveda atgal, švelniai su lazdele paragindamas. Tos karvutės tikrai mielos, tokios švarios, visai neperkarusios, girliandomis apkabinėtos, kai kurios papuoštos, ragai nudažyti, matyt joms ir makijažą daro. Nepastebėjau nei vieno karvašūdžio, matyt juos surenka ir panaudoja smilkalams, parfumerijai, maistui. Pastebėjau keletą homo sapiens ekskrementų, bet visai nedaug (matyt ir juos surenka smilkalams, parfumerijai ir maistui). Tie gatvės šiukšlynai daugiausia susidaro iš plastmasinių maišelių ir visokių pakuočių, popierių čia gerbia, nemėto, ypač, jei kas nors ant jo parašyta ar atspausdinta. Kuo toliau, tuo labiau pamilstu Indiją.

Nusipirkau vandens 2 l butelį nakčiai ir buteliuką koka-kolos – leidau sau šventę pasidaryti. Sumokėjau 35 už viską. Dar neiškentęs nusipirkau riešutėlių pas vakarykštį dieduką. Ir dar tokių naminių čipsų. Sumokėjau 20 už porą laikraštinių maišelių su skanėstais.

Parėjau namo, o ten kanalizacija užsikimšusi. Aš nekaltas, popieriaus nemėtau, visai juo nesinaudoju (apie indiško tualeto ypatumus reikės parašyti atskirai). Nebaisu, į gatvę nueisiu, kaip vietiniai daro. Ir tualeto durys staiga pradėjo užsidarinėti, matyt nujausdamos, kad tuoj pradės smirdėti. Gyvas namas, protingas. Myliu Delį, myliu Indiją.

Visas dienoraštis (virš šimto dienų) su nuotraukomis: www.azzcardfile.net/author/indijammx