Maršrutas: Vilnius – Helsinki – Mumbai – Delhi – Rishikesh – Haridvar – Delhi – Bagdogra – Siliguri – Darjeeling – Sikkim (Pelling, Ravangla) – Kalimpong – Bagdogra – Kolkata – Andamanų salos (Port Blair, Havelock sala) – Chennai – Goa – Mumbai – Helsinki – Vilnius. Viso nukeliauta apie 22 000 kilometrų.
Laikas: 2008 metų spalis – lapkritis.
Rupijos kursas: 5,43 Lt už 100 Rs kelionės pradžioje ir 5,73 / 100 – pabaigoje.
Išvykęs iš Vilniaus 6 valandą vakaro, nuskridęs 666 km iki Helsinkio, po to apie 6000 km iki Mumbajaus, 6 valandą ryto išlipau Mumbajaus oro uoste. Mano šios dienos tikslas – nusigauti iki Rišikešo, todėl iškart pervažiavau į vidaus (domestic) oro uostą ir išskridau į Delį.
Delis
Išlipęs iš lėktuvo, nuskubėjau į Maharana Pratap autobusų stotį. Čia pasidaviau nedidelei avantiūrai. Priėjo vyrukas ir pasiūlė važiuoti iki Rišikešo privačiu autobusu, kuris, pasak jo, nuvažiuos per 5 valandas, tuo tarpu kiti autobusai važiuoja 7. Buvo pirma valanda dienos, todėl galimybė atvykti į Rišikešą dar nesutemus atrodė viliojančiai. Tačiau aš nežinojau, kokie Indijoje transporto kamščiai. O ir eismo ypatumai tokie, kad verti atskiro straipsnio. Kažkur kažkada girdėjau apie eismo chaosą, bet kad šitaip… Vien tam, kad išvažiuoti iš Delio, sugaišome 2 valandas. Autobusai, rikšos, sunkvežimiai, dviračiai, karvės – viskas susipynę į nenutrūkstamą srautą, lydimą ištiso klaksonų koncerto. Niekas nepaiso pagrindinio kelio pirmenybės taisyklės. Traktorius su priekaba, iš toli matydamas, kaip mūsų autobusas atvažiuoja kreiseriniu 30 km per valandą greičiu, kuo ramiausia įlindo iš šalutinės gatvės ir užstrigo kitoje juostoje, iš kurios išsinarpliojo per keletą minučių. Visi signalizuoja, tačiau niekas nepyksta. Ir traktoristas, ir aplinkiniai supranta, kad jei įžūliai nelįsi, tai šioje inkarnacijoje tokios sankryžos nepravažiuosi. Šitaip su abipusiu supratimu 9 valandą vakaro pasiekėme Haridvarą. Čia paaiškėjo, kad tai yra galutinė maršruto stotelė, o iki Rišikešo dar valanda kelio. Teko kartu su trimis indais samdytis autorikšą.
Rišikešas
Įsikūręs Himalajų papėdėje, 238 km į šiaurę nuo Delio (9 valandos autobusu!!!!!).
Rytas, gatvėse pilna karvių ir jų buvimo pėdsakų. Patį miestą sudaro keturi rajonai:
Lakšmandžula – gražiausia miesto dalis su Lakšman šventyklų kompleksu kairiąjame Gangos upės krante bei Kailašnanda ašramu, iškart už tilto;
Šivananda Nagar – prie Ramdžula (Ram tilto) – ašramai ir viešbučiai;
Swarg ašram – ašramai, jogos mokyklos, parduotuvės, taip pat įspūdingas Parmarth Niketan šventyklų kompleksas, o pačiame gale – Mahariši Maheš Yogi ašramas, kuriame 1968 metais lankėsi grupė “The Beatles”;
Muni-ki-Reti – komercinė miesto dalis, nieko įdomaus, nebent Triveni Ghat – ryto-vakaro apsiplovimo ceremonijos.
Viešasis transportas Rišikeše – auto rikšos ir vikramai (panašūs į pirmuosius, tačiau didesni, telpa 5 “baltieji” arba 12 indų). Kai įsėda “baltasis”, iškart prieina vairuotojas ir ima derinti kainą kaip taksi, bando kelti iki 100 Rs, vėliau 50 Rs, bet “shared” (kai važiuoja pilnas keleivių) kaina yra 10 Rs miesto ribose ir 25 Rs iki Haridvaro.
Viešbučių Rišikeše – gausybė, nuo 50 Rs taip vadinamame “dorm”, kur vienoje patalpoje gal 10 lovų, iki 1500 USD už naktį Ananda Spa liukse. Gatvėje ir parduotuvėse akys raibsta nuo rūbų ir papuošalų spalvų gausybės. Italas, gyvenantis Rišikeše, man patarė, jei noriu įsigyti ką nors iš juvelyrinių dirbinių, tai turbūt vienintelė parduotuvė, kur klientai neapgaudinėjami, yra “Jaipur Gem”, esanti maždaug 15 metrų į dešinę, perėjus Lakšmandžula tiltą. Pasukus į priešingą pusę, labai gražios vietos Gangos pakrantėje, kur galima pabūti tyloje, gamtos apsuptyje.
Kundžapuri šventykla (2240 m aukštyje virš jūros lygio) – 10 km į šiaurę nuo Rišikešo, tačiau važiuoti kalnų serpantinais teko apie valandą. Kelionių agentūros (gal kiek per skambiai pasakyta) už nuvežimą, pabuvimą ten 1 valandą ir grįžimą džipu vieningai prašė1500 Rs, tačiau galiausiai radau vieną, kur pavyko nusiderėti iki 800 Rs. Važiuoti teko mažalitražiu automobiliu, priedo dar gavau nepalietį gidą. Šventykla pastatyta pačioje kalno viršūnėje. Išlipus iš automobilio, dar reikia palypėti kokius 500 laiptelių. Nuo čia pietuose matosi Rišikešas ir plytinčios lygumos, o tolumoje (virš 200 km) šiaurėje matosi aukštųjų Himalajų sniegynai. Buvo šiek tiek debesuotas vakaras, tačiau vaizdas tikrai didingas, ypač gražu per saulėlydį.
Grįžti teko jau sutemus, tai jauku tikrai nebuvo, ypač, kai siaurame keliuke reikdavo prasilenkti su sunkvežimiais.
Haridvaras
Haridvaras, esantis 24 km į pietus nuo Rišikešo, yra viena iš keturių (kiti trys – Nasik, Ujjain ir Prayag) švenčiausių Indijos vietų, kur kas 12 metų vyksta pats masiškiausias festivalis Kumbh Mela, kai susirenka tūkstančiai piligrimų. Artimiausias Haridvare vyks 2010 metais.
Palyginus su kaimyniniu Rišikešu, miestas labai chaotiškas, gatvė dūsta nuo žmonių ir transporto, centrinėje miesto dalyje net karvės netelpa. Ant kalno stovi Mansa Devi šventykla, į kurią galima nusigauti vagonėliu ant lyno. Aš praėjau tą vietą, todėl nusprendžiau nebegrįžti, o lipti laiptais. Vidury dienos tai nebuvo pati geriausia mintis, šiltoka. Lipu laiptais ir matau, kaip jaunuolis užšoka ant stalo, šaukia man “mister” ir rodo į žemę. Žiūriu, kad laiptais žemyn šliaužia gal 0,5 metro ilgio gyvatė. Sustojau, o ji prašliaužė per pusmetrį. Užlipau į viršų visas šlapias, bet ne nuo gyvatės, o nuo karščio. Pati šventykla architektūrinio susidomėjimo nesukėlė, o ir fotografuoti ten draudžiama. Tačiau nuo viršūnės atsivėrė viso Haridvaro ir Gangos upės panorama, o virš galvų sklandė ereliai. Žemyn nusileidau keltuvu – kelionė truko 2 minutes.
Bara bazaar – turgus, esantis šiaurinėje miesto dalyje – tai šimtai parduotuvėlių, užkandinių ir prekeivių, siulančių suvenyrus, rūbus, prieskonius, vegetariškus patiekalus. Kaip ir Rišikešas, Haridvaras yra vegetarų miestas, tačiau patiekalai labai skanūs, įvairūs ir nebrangūs. Big Beno restorane sriuba, thali (patiekalas, susidedantis iš kelių patiekalų) ir ledai kainavo 120 Rs.
Saulei leidžiantis, tūkstančiai žmonių renkasi prie Hai-ki-Pairi ghat, kur vyksta kasvakarinė Ganga Arati ceremonija, dėl kurios Haridvarą kartais bando lyginti su Varanasiu: žmonės leidžia į vandenį čia pat parduodamus iš bananų lapų padarytus indelius, pridėtus gėlių žiedų ir ryžių, meta į upę monetas, o kiti braidžioja ir jas renka. Prie manęs priėjo žmogus, vilkintis uniformą su antpečiais ir paprašė 200 Rs “aukos”, ruošėsi išrašyti sąskaitą, tačiau aš pagalvojau, kad tai eilinis “bajeris”, todėl nekreipiau dėmesio. Paskui turisto gide pasikaičiau, kad vis dėlto tas mokestis už orą prie pirmųjų laiptų yra legalus.
Praktiškai vienos dienos Haridvare ir užtektų, naktinis traukinys į Delį išvyksta 23:20. Tačiau pasilikau nakvoti, nes kitą dieną buvau numatęs paklaidžioti po džiungles.
Chila – apie 10 km nuo Haridvaro, galima nuvažiuoti taksi arba autobusu. Susiradau autobusų stotį. Kadangi ant visų autobusų užrašai hieroglifais, klausiu informacijoje, kuris autobusas vyksta į Chilą. Man pirštu rodo į vieną. Įlipu, klausiu vėl. Sako: ne, į Chilą važiuoja tas, kur stovi priešais. Einu į kitą. Čia dar gražiau. Pasirodo, į Chilą važiuoja autobusai ne iš čia, o iš privačios autobusų stoties, esančios apie pusę kilometro į pietus. Nukulniavau į pietus ir iš antro karto įsėdau į teisingą autobusą, kuris už 7 Rs mane nuvežė į Chilą. Niekuo neišsiskiriantis mažas miestelis, gal nebent hidroelektrine ant Gangos upės. Mano tikslas buvo netoliese įsikūręs Rajaji nacionalinis parkas, užimantis 820 km2 teritoriją, kur siūloma visos dienos ekskursija į džiungles ant dramblio nugaros. Tačiau paaiškėjo, kad jis atidaromas tik nuo lapkričio 4 d., o buvo tik spalio 19 d. Maža to, visi drambliai buvo išėję į džiungles pavalgyti, liko tik mažas drambliukas (turbūt tą dieną pasninkavo), tai jo šeimininkas už sutartinę kainą mane “pavėžino” po kiemą.
Reikėjo grįžti atgal į miestą, tačiau pėsčiomis buvo per karšta, o sekantis autobusas turėjo būti maždaug už 2-3 valandų, o kada tiksliai – niekas nežino. Užkalbinau vaikiną, sėdintį prie parduotuvės. Paplepėjome apie šį bei tą keletą minučių. Jis pasisiūlė parvežti mane savo motociklu. Iš įpročio paklausiau, kiek tai kainuos. O jis sako – nieko nekainuos, man svarbiausias yra žmogiškumas. Buvau maloniai nustebęs. Parlėkiau į Haridvarą su vėjeliu. Vakare dar kartelį nuėjau pasižiūrėti aukojimo ceremonijos, o vėliau išvažiavau į Delį naktiniu traukiniu.
Išlipus iš traukinio Delyje, iškart aplipo dušmanai, įtikinėdami, kad 500 Rs iki oro uosto yra labai gera kaina, tačiau, išėjęs iš stoties, už 250 Rs susiradau autorikšą, kurią vairuotojas vadino “baby car”. Be visa ko, autorikša važiuoti yra naudingiau ir dėl to, kad jos didesnis landumas. Kur automobilis stovi, “baby car” turi galimybę prasmukti. Keista, tačiau 9 ryto kelyje iš traukinių stoties iki vietinio oro uosto nebuvo nė vieno kamščio. Oro uosto kasoje nusipirkau bilietą į Bagdogrą ir išskridau su viltimi vakarieniauti jau Dardžylinge. Bagdogros oro uoste susipažinau su žydu iš Jeruzalės, kuris, kaip ir aš, taip pat planavo artimiausiu metu apsilankyti Sikkim autonominėje srityje, kur reikalingi leidimai. Kadangi paprasčiausia leidimą gauti Siliguryje, 12 km nuo Bagdogros, mes tapome pakeleiviais. Taksistai prašė 250 Rs iki Siligurio, aš buvau bepradedąs derėtis, tačiau mano kolega pasiūlė išbandyti pigesnį variantą. Pėsčiomis nuėjome apie 1-1,5 km iki pagrindinio kelio, ten susistabdėme autobusą ir už 10 Rs nuvažiavome į Siligurį. Sikkim leidimus gavome SNT Colony, autobusų stotyje, kur įsikūręs Sikkim turistų informacijos centras. Tereikėjo pateikti vieną nuotrauką ir užpildyti anketą. Leidimas išduodamas 2 savaitėms su galimybe pratęsti dar dviems. Labiausiai sudomino keletas juodaodžių, taip pat atvykusių leidimo. Ant stalo gulėjo Nigerijos ir Liberijos pasai. Negalėjau patikėti, kad tai turistai. Pamačiau, kad jie visi kreipiasi į kažkokį vietinį. Buvo taip žingeidu, kad jo ir paklausiau. Pasirodo, tie vyrukai žaidžia futbolą už kažkurį Indijos klubą ir vyksta į Sikkim žaisti draugiškų varžybų.
Leidimai kišenėje, einam ieškoti transporto į Dardžylingą. Autobusų stotyje paaiškėjo, kad šiandien autobuso ta kryptimi nebebus (buvo 3 valanda dienos). Teko ieškotis džipo. Pilna kaina yra 1000 Rs, tačiau ten yra įprasta keliauti, surinkus pilną ekipažą – 10 žmonių. Vadinamoji “shared” kaina gaunasi 100 Rs, tačiau tokiu laiku sunku buvo surasti džipą, važiuojantį į Dardžylingą “shared” kaina. Visi taksistai įtikinėjo samdytis atskirą automobilį už 1000 Rs. Po gero pusvalandžio ieškojimų, kai jau buvome beveik praradę viltį nukeliauti ekonomine klase, pamatėme džipą su užrašu Darjeeling, kuris mūsų ir telaukė, nes buvo likę dvi vietos. Sumetę kuprines ant stogo, pajudėjome ir po dviejų su puse valandos kelionės kalnų serpantinais sutemus pasiekėme Dardžylingą.
Dardžylingas
Dardžylingas pasitiko šaltai, teko užsivilkti ne tik megztinį, bet ir striukę. Tai buvo maždaug 10-13 laipsnių šiluma, bet po 40 laipsnių “apačioje” skirtumas labai didelis. Tačiau sutikti žmonės buvo šilti ir draugiški. Pokalbis netrukdavo užsimegzti. Pirmiausia norėjosi susižinoti, iš kur važiuoja džipai į Tiger Hill, iš kur, esant palankioms oro sąlygoms, matosi Everesto kalnas. Pasirodo, kad tai vos už 50 metrų nuo viešbučio, kuriame apsistojau. Tačiau keltis reikėjo anksti, nes 4 ryto jau išvažiavome, kad suspėtume pasitikti saulę. Kelias netolimas, apie 40 minučių. Patekimas ant Tiger Hill kainuoja 10 Rs, arba 30, jei nori sulaukti saulėtekio pastato viduje ir pasivaišinti arbata. Žmonių susirinko tikrai nemažai, gal keli šimtai. O ir pati vieta geografiniu požiūriu yra labai įdomi. Šiaurėje, vos už 20 km, prasideda Sikkim autonominė sritis, šiaurės rytuose už maždaug 50 km – Tibetas (Kinija), rytuose už keliasdešimt km – Butanas, pietuose tolumoje – Bangladešas, na o vakaruose už 20 km – Nepalas.
Darėsi vis šviesiau, ir atsiveriantis vaizdas vis labiau gniaužė kvapą. Tačiau popieriuje tai tik saulė, kalnai, sniegas, todėl, neturint poeto gyslelės, to vaizdo neįmanoma aprašyti. O ir fotografija perduoda tik mažą dalelę to, ką išgyveni. Tai reikia pamatyti savo akimis. Prieš akis atsiveria trečia aukščiausia pasaulio viršūnė – Kangčendžunga – 8586 m virš jūros lygio. Kaip sakė vėliau sutiktas tibetietis, šio kalno pavadinimas kilęs iš tibeto kalbos ir originaliai skamba Kocandzonga, kas reiškia “karalienė tarp penkių”. Penkios žemesnės ją supančios viršūnės vadinamos jos sargais. Ir nors viršūnė nuo stebėjimo vietos nutolusi maždaug 80 km, vizualiai ji atrodo daug arčiau. O kadangi danguje nebuvo nė debesėlio, tolumoje vakaruose matėsi “pasaulio stogas” – Everesto viršūnė.
Vis dar kupinas įspūdžių leidausi žemyn automobiliu ir, iki Dardžylingo likus 8 km, nusprendžiau išlipti Ghoom miestelyje ir likusį kelią eiti pėsčiomis. Šiame miestelyje pastatytas karo memorialas (War Memorial) – bronzinė Gorkha kareivio statula ir 10 metrų aukščio obeliskas. Kaip papasakojo vietinis vyrukas, gorkos (taip vadinami to krašto žmonės, o pats kraštas – Gorkhaland) kariai britų valdymo laikais buvo elitinė armijos dalis, geriausi kovotojai. Iš apžvalgos aikštelės labai gerai matosi sniegynai, o pati aikštelė apsodinta gėlėmis, kurių fone noriai pozuoja tautiniais rūbais pasipuošę gorkos. Labai graži vieta.
Grįžome į Dardžylingą. Einant gatve, žvilgsnį patraukė žemiau slėnyje esantis pastatas apvaliu mėlynu lyg mečetė stogu. Tai buvo Radžbari “summerplace” – Bengalijos maharadžos, valdžiusio po nepriklausomybės atkūrimo, vasaros rezidencija. Įdomus pastatas, tačiau, užėjęs į vidų, prisiminiau filmą “Eisas Ventura”. Interjeras gana makabriškas: įvairių gyvūnų ir paukščių iškamšos, staliukai iš dramblio kojų. Dabar čia muziejus.
Užkandę su kolega iš Izraelio nusprendėme aplankyti zoologijos sodą. Važiuojant taksi susipažinome su vietiniu vaikinuku, stebėtinai gerai kalbančiu angliškai. Jis pasisiūlė pabūti mūsų gidu zoosode. Bilietas vietiniams kainuoja 10 Rs, užsieniečiams – 100 ar 150 Rs. Zoosodas nedidelis, tačiau buvo įdomu. Pirmą kartą “gyvai” pamačiau raudonąją pandą, debesuotąjį (cloudy) ir snieginį leopardus. Mūsų gidas pasakė, kad čia pat yra snieginių leopardų veisimo centras, kur dirba jo dėdė. Eidami ten, pakeliui užsukome į kalnų institutą (mountaineering institute), kuris ruošia būsimus alpinistus. Centrą 1954 metais įkūrė Džavacharlalas Neru, pirmasis nepriklausomos Indijos ministras pirmininkas, o direktoriumi tuomet buvo Tenzingas Norgėjus, pirmasis, įkopęs į Everestą. Centras atviras visiems norintiems nuo 14 metų amžiaus. Norint baigti pagrindinį kursą, reikia praeiti 6 lygius po 28 dienas, mokant 650 USD už kiekvieną. Toliau seka papildomas (advance) kursas ir įvairūs specialūs kursai. Už instituto yra įrengta “pradinukų” bazė, kur galima laipioti dirbtine siena ar nusileisti skardžiu. Priėjome grupelę būsimų alpinistų. Užkalbinus, vienas prasitarė, kad čia mokosi, nes vėliau stos į institutą, o su šiuo diplomu jis ten gaus stipendiją. Kito norai buvo dar įdomesni. Jis planavo važiuoti į Naująją Zelandiją ir įsidarbinti alpinistų vedliu. Palinkėjau jiems sėkmės. Čia pat įsikūręs muziejus, kur eksponuojamos įkopusių į Everestą nuotraukos, kopimo įranga.
Štai ir priėjome snieginių leopardų veisyklą. Ir pamatėme užrakintus vartus bei užrašą, kad lankytojams čia negalima!!! Čia savo žodį tarė žydas, nutaisęs tokią miną, kad atrodė, jog jis iš Izraelio atvyko į Indiją vien tam, kad pamatytų, kaip Dardžylinge veisiami snieginiai leopardai. Įkalbėtas mūsų jaunasis gidas nuėjo į pastatą, su kažkuo pasikalbėjo ir atsinešė vartų raktą. Sako, einam, bet jei mus pamatys mano dėdė, gausiu velnių. Aišku, dėdė buvo ten ir mus pamatė, ir gidas gavo velnių, bet mes jį užstojome ir pasakėme, kad taip jis pasielgė tik dėl mūsų. Dėdė greitai atlyžo ir aprodė mums veisyklą. Leopardai gerai prižiūrimi, kailis blizgantis, tik voljerai pasirodė mažoki.
Taip ir praėjo diena. Kitą rytą mano pakeleivis iš Izraelio išvyko į Sikkim, o aš nusprendžiau pasilikti ir dar paslampinėti po miestą, be to, norėjau iš anksto nusipirkti lėktuvo bilietus tolimesnei kelionei, nes pastebėjau, kad pirkdamas prieš pat skrydį, gerokai permoku. Nuėjau į avialinijų atstovybę, prieš tai internete susiradęs ir susirašęs norimus skrydžius. Klausiu, kiek procentų komisinių imate? Sako, neimame, mes atstovai. Tačiau kai ištraukė skrydžių grafiką, tai pamačiau, kad prie bilieto kainos pridėta dar beveik 1500 Rs. Sako, čia ne komisiniai, čia mokesčiai. Tada aš nuėjau ir nusipirkau bilietus internete, be jokių papildomų mokesčių.
Po pietų išsiruošiau aplankyti arbatos slėnį ir Tibeto pabėgėlių centrą. Dardžylingo arbata garsėja visame pasaulyje. Sako, kad šiame slėnyje, pavadintame laiminguoju (“Happy Valley”), dėl savito klimato arbatžolės turi ypatingą aromatą. Arbata tikrai buvo skani. Fabrikas stovi pačiame slėnyje. Prie įėjimo stoviniuoja keletas vaikinukų, siūlančių gido paslaugas “už kiek duosi”. Pasinaudojau gido paslaugomis. Jis papasakojo apie arbatos krūmo lapelių tapsmą arbatos gėrimu, parodė gamybos procesą, kurio pabaigoje sėdi moterys ir rūšiuoja rankomis.
Iki tibetiečių pabėgėlių centro reikėjo pradžioje kopti į viršų, o po to leistis į kitą kalno pusę. Čia įsikūrę senųjų amatų meistrai. Viskas daroma rankomis – audžiami kilimai, karšiama vilna. Atrodė, lyg būčiau nukeliavęs laiku kelis šimtus metų atgal.
Mieste buvo ir vakarinė programa – 18 dienų trunkantis Dashara festivalis. Miesto aikštėje pastatyta scena, vakare vyko koncertas. Renginys praėjo su politine potekste, nes kraštas siekia autonomijos, kaip kaimyninis Sikkim. Virš scenos kabėjo vėliava su užrašu “We want Gorkhaland” (“Mes norime Gorka šalies”). Grįžęs į viešbutį, savininko paklausiau, kodėl kraštas siekia autonomijos. Jis paaiškino, kad dėl ekonominių ir politinių priežasčių. Jie moka didelius mokesčius į West Bengal valstijos katilą už arbatą, medieną, turizmą, bet kenčia dėl vandens trūkumo, trūkinėja elektros tiekimas, prastos būklės keliai, bet problemos nesprendžiamos, nes vadovas – Kolkatos marionetė. Anksčiau vanduo buvo renkamas iš 14 šaltinių, dabar liko tik 4. Tokio kiekio vandens užtenka 10-iai tūkstančių gyventojų, o Dardžylinge gyvena 100 tūkstančių, neskaitant turistų. Todėl daugelis perka cisternose atvežtą vandenį. Kita vertus, vandens stygius bei elektros tiekimo sutrikimai būdingi ir kitiems Indijos regionams. Žodžiu, visur savos problemos.
Kitą rytą išvykau į Sikkim. “Shared” džipu iš Dardžylingo per 2 valandas nuvažiavau į Jorethang, esantį Sikkim’e, prie sienos su West Bengal, o iš ten kitu džipu per maždaug 2,5 valandos – į Pelling miestelį.
Pelingas
Tai nedidukas miestelis Sikkim autonominėje srityje, maždaug 75 km nuo Dardžylingo. Aukštis – 2085 m virš jūros lygio. Dalis turistų čia stabteli pakeliui į šiaurę, kur yra pagrindiniai “trekai”, kiti tiesiog atvažiuoja pailsėti nuo karščių. Miestelis jaukus, daug viešbučių, kavinukių. Susipažinau su dviem amerikiečiais, tiksliau, vienas jų gimęs ir užaugęs Kalimponge, netoli Dardžylingo, bet vėliau persikėlė į JAV, tačiau laisvai kalbėjo hindi ir nepali kalbomis, daug papasakojo apie šio krašto istoriją. Sužinojęs, kad aš iš Lietuvos, pademonstravo savo žinias apie Lietuvos krepšinį ir pasigyrė, kad kažkada treniravosi Š. Marčiulionio sporto mokykloje San Franciske. Taip besišnekant, priėjome Pemayangtsi budistų vienuolyną. Kaip ir keletas vėliau aplankytų vienuolynų, šis įsikūręs ant kalno viršūnės su nuostabiais panoraminiais vaizdais. Aplink lakstė daug vaikų, gyvenančių ir besimokančių vienuolyne.
Kitą rytą išsiruošiau į apžvalginį turą po apylinkes. Ekskursiją galima nusipirkti praktiškai kiekviename viešbutyje, visos dienos kaina 175 Rs. Aplankėme du krioklius, akmenų parką ir šventą Khecheodpelri (tariasi Kečeperi) ežerą, budistų vienuolyną, apžvalgos aikštelę.
Vakare nuėjau į kavinę paragauti Tomba – vietinio alaus. Savaitę fermentuotas salyklas patiekiamas į restoranus, prieš vartojimą užpilamas karštu vandeniu. Ir taip 4 kartus – 4 bokalai už vieno kainą. Skonis labiau panašus į sidro. Susitikau britą iš Velso, kuris jau septynis metus gyvena tai Nepale, tai Indijoje, daugiausia Dardžylinge. Turbūt dar nebuvau sutikęs labiau gyvenimu besidžiaugiančio žmogaus. Didesnę pusę gyvenimo prasibastęs po pasaulį, tikrą laisvę ir ramybę jis surado čia, išmoko kalbą. Vos ne kas antras vietinis su juo sveikinasi ir vadina Dai – didysis brolis. Linksmai praleidome vakarą, skambant gitarai.
Ravangla
51 km nuo Pelling ir 300 metrų aukščiau randasi Ravangla, dar vadinama Rabongla arba tiesiog Rabong, žodžiu, kaip kam patogiau. Mažas, ramus “vienos dienos” miestelis kalnuose, iš Pelingo pasiekimas su persėdimu Legship’e. Vaikštinėdamas pamačiau nuorodą į ežerą ir laukinės gamtos draustinį. Beeinant ta kryptimi, susitikau du turistus, grįžtančius nuo ežero. Patarė negaišti laiko, nes tai, anot jų, ne ežeras, o purvina bala, maža to, dar ir už priėjimą reikia mokėti. Taigi pasukau tiesiai link draustinio. Kildamas į kalną, apačioje pamačiau tą “ežerą”. Net juokas suėmė, ką jie vadina ežeru.
Prie draustinio vartų pasitiko moteriškė ir davė užpildyti anketą. Pasirodo, tai ne šiaip koks parkas, o tikrų tikriausios džiunglės. Yra vienas siauras 13 km ilgio takelis, vedantis į Maenam kalno viršūnę, o aplink tankios džiunglės. Norėjo man prilipdyti gidą, tačiau pasakiau, kad iki viršaus neisiu, grįšiu už kelių valandų. Prigrasino, kad jokiu būdu neišsukčiau iš takelio, sakė, kad prieš mėnesį vienas turistas dingo. Taip pakėlusi nuotaiką bei apėmusi 50 Rs už įėjimą ir 10 Rs už fotoaparatą, palinkėjo gero kelio. O kelias, tiksliau, akmenimis grįstas siauras takelis, buvo visą laiką į kalną. Nežinau, kaip būtų įmanoma išsukti iš to takelio, kai džiunglės tokios tankios, o ir mano “trekingo” apranga – šortai ir sandalai. Maža to, kai kurie džiunglių garsai širdies tikrai nedžiugino.
Vakaras buvo šaltas, vaikščiojau su žiemine kepure ir žavėjausi slėnių vaizdais. Visas slėnis gyvenamas ir tamsoje mirgėjo tūkstančiai švieselių, rodės, kad dangus nusileido ant žemės.
Ir paskutinis vakaro akcentas – žaidžiau snukerį su budistų vienuoliais. Ryte laukė kelionė į Kalimpongą.
Kalimpongas
Miestas pasitiko triukšmu ir didžiuliu transporto kamščiu. Po Sikkim’o ramybės vėl pasijutau chaose. Buvau numatęs, kur apsistosiu, todėl, tik išlipęs iš džipo, vietinio paklausiau krypties. Viešbutis buvo visai šalia. Beeinant mane aplenkė bomžas ir, matyt nugirdęs, kur einu, nusprendė mane lydėti. Supratau įsigijęs tarpininką. Į mano pasakymą, kad jo paslaugos nereikalingos, jis visiškai nekreipė dėmesio. Atėjus prie viešbučio, bomžas nuėjo tiesiai į administraciją, na o aš, pamatęs, kad jo neišeis nusikratyti, nuėjau į šalia esančią kavinę papusryčiauti. Čia paklausiau, kiek kainuoja kambarys, kadangi kavinė priklausė viešbučiui. Sako, kad 250 Rs. Pavalgęs nuėjau į viešbutį, ten sako, kad 350 Rs. Matyt, bomžas jau buvo paderinęs komisinius. Tada atsivedžiau vaikinuką iš kavinės ir po trumpo pokalbio apsigyvenau už 250 Rs.
Kalimpongas garsėja tuo, kad čia suvažiuoja didmenininkai iš visos Indijos nusipirkti budistų rankdarbių, statulėlių ir religinių reikmenų, tibetietiškų smilkalų ir sidabro dirbinių. Taip pat buvau girdėjęs, kad tai kiaurus metus žydintis miestas, todėl iškart susiruošiau pasivaikščioti po miesto pakraščius. Išties, kiek paėjus nuo centrinės miesto dalies, stovi jaukūs namukai su juos supančiais sodais, žydinčiais rododendrais ir įvairiomis gėlėmis. Buvo debesuota, todėl snieguotų viršūnių nesimatė. O vakare visas miestas paskendo debesyje (1250 metrų aukštis virš jūros lygio). Stadione vyko koncertas, skirtas artėjančiam Divali festivaliui, tai buvo smagu stebėti, kaip scenoje šokama ir dainuojama, o pažeme slenka debesis. Nemokami spec. efektai…
Kai ryte reikėjo išvažiuoti, miestas vis dar skendėjo debesyje. Pagalvojau, kaip reikės važiuoti kalnų serpantinais, kai matomumas vos 10 metrų? Tačiau kelias iškart leidosi žemyn ir jau po 10 minučių “išlipome” iš debesies. Už poros valandų jau buvau Siliguryje, iš kur autobusu nuvažiavau iki Bagdogros ir išskridau į Kolkatą.
Kolkata
Kolkatai buvau numatęs tik tranzito į Andamanus vaidmenį, tačiau taip sutapo, kad spalio 27-29 dienomis vyko vienas svarbiausių induistų festivalių deivės Kali garbei – Divali. Žinodamas, kad Kolkatoje ir visoje Bengalijoje Kali ypač garbinama, nusprendžiau čia praleisti pusantros dienos. Apsistojau viešbutyje netoli Sudder street. Mieste jautėsi šventinė atmosfera. Panašiai, kaip pas mus per Kalėdas, namai ir gatvės išpuoštos girliandomis, tik be eglučių ir žaisliukų, pristatyta dekoracijų su deivės Kali atvaizdu. Vakare New Market rajone vyko koncertas, taip pat muzikantų eitynės gatvėmis, naktį dangų nušvietė fejerverkai ir sproginėjo petardos.
Kitą rytą susiradau West Bengal turistų biurą ir už 200 Rs nusipirkau ekskursiją po miestą autobusu. Buvo antradienis, tačiau šventės proga nedarbo diena, todėl muziejai neveikė. Privažiavome Dakšinešvar Kali šventyklą, tačiau į ją pažvelgiau tik iš toli. Pagerbti deivės susirinko turbūt visa Kolkata ir dar pusė Bangladešo, todėl patekti į šventyklą nebuvo jokių galimybių. Aplankėme dar kelias šventyklas, Šv. Pauliaus katedrą bei Victoria memorial rūmus. Tiesą sakant, Kolkata didelio įspūdžio nepaliko.
Ketvirtą valandą ryto jau važiavau taksi į oro uostą, o gatvėse dar nebuvo pasibaigę linksmybės, festivalis tęsėsi. Dėl rūko dvi valandas prasėdėjome lėktuve, o dar po dviejų valandų leidomės Port Blairo oro uoste.
Andamanų salos
Andamanų ir Nikobarų salos nuo žemyninės Indijos nutolę maždaug 1200 km. Atvykus į salas, užsieniečiai privalo gauti leidimus. Jie išduodami čia pat, oro uoste. Leidime nurodyta, kurias salas leidžiama lankyti. Nikobarų salose (viso jų 19) užsieniečiams lankytis draudžiama, o iš maždaug 200 Andamanų salų ir salelių turistams atviros gal 15. Jos surašytos leidime, tačiau sąrašas kasmet koreguojamas. Kai kur keliauti draudžiama saugumo sumetimais. Jarawas gentis, nustumta į atokesnius vakarinius Vidurio ir Pietų Andamanų salų pakraščius, nesutaria su valdžia ir kartais kyla kruvini konfliktai. Tiesa, paskutinis toks buvo 1998 metais. Tačiau autobusai Vidurio Andamanų saloje ir dabar lydimi karinio konvojaus, nes būdavo atvejai, kai vietiniai sustabdo autobusą ir viską atima. O Nikobarų salose dar išlikusi kanibalų gentis, buities atžvilgiu gyvenanti primityvų gyvenimą.
Salos smarkiai nukentėjo nuo 2004 metų cunamio, oficialiais duomenimis, žuvo apie 7500 žmonių. Anot spaudos, labiausiai nukentėjo Nikobarų salos, esančios arčiau Indonezijos, bei Little Andaman sala. Tačiau iš lėktuvo matėsi, kad nukentėjo ir South Andaman salos pietinė dalis, kurios dalis užlieta iki šiol.
Ši stichinė nelaimė smarkiai paveikė turizmo plėtojimą, kuris ir taip nebuvo ypatingai pelningas, nes praeitą dešimtmetį pagrindiniai turistai buvo Delio funkcionieriai su kelialapiais. Užsienio turistų srautas po cunamio kurį laiką buvo visiškai nutrūkęs ir tik dabar po truputį atsigauna. Didžioji dauguma turistų traukia į Havelock salą (keltu iš Port Blair – 195 Rs į vieną pusę), kur daugiausia viešbučių bei svečių namų ir du vieninteliai salyne nardymo klubai. Sąvoka “didžioji dauguma” reiškia, kad Havelock saloje vienu metu gali apsistoti apie 500 turistų, o sąvoka “viešbutis” dažniausiai reiškia bambukinius namukus. Šiuo metu (2008 lapkritį) mačiau besikuriančius kelis naujus viešbučius. Kaip pasakojo vieno viešbučio bei nardymo centro savininkas norvegas, dabar labai perkama žemė saloje, todėl tikėtina, kad po 3-5 metų viešbučių padaugės. Tuo pačiu turėtų atsirasti ir naktinis gyvenimas, kurio dabar saloje visiškai nėra. Saulė leidžiasi 5 valandą, dešimt po penkių jau tamsu, o veikti nėra ką, nebent vaikščioti su prožektoriumi neapšviestu keliu.
Tačiau ši situacija turi ir vieną labai teigiamą pusę. Tai nardymas. Čia atvykau, nes buvau skaitęs, kad Andamanai – vienos mažiausiai užterštų tropinių salų, todėl gausios gyvūnijos. Iš tiesų, po vandeniu jausmas toks, lyg plaukiotum žuvienėje. Būriai įvairiausių tropinių žuvų, nuostabios koralų spalvos. Ir “programos vinis” – dviejų metrų baltapelekis rifinis ryklys (white tip reef shark), praplaukęs kelių metrų atstumu.
Neprijaučiantiems nardymui saloje yra ir kitas užsiėmimas – gulėti ant smėlio ir nieko neveikti. Dar galima aplankyti dramblių treniravimo miško darbams centrą.
Kadangi išvykimo iš salų skrydžiai ryte, paskutinę naktį reikia praleisti Port Blaire. Paskutiniu keltu atplaukiau 7 valandą vakaro, todėl miesto dienos šviesoje taip ir neteko apžiūrėti. Susiradęs viešbutį paprašiau parodyti kambarį. Įeinu, o ant lovos tupi didžiulis tarakonas, net negalvojau, kad tokių didelių būna. Sakau tarnautojui, kad man reikia atskiro kambario (tiesą sakant, angliškai tai skambėjo kiek kitaip, negaliu rašyti). Tas priėjo, delnu nustūmė tarakoną prie lovos krašto, uždengė čiužiniu ir rodo man: O.K., no problem. Nežinau kodėl, bet aš nepatikėjau. Apsisukau ir nuėjau. Jis mane pasivijo ir sako, kad turi dar vieną kambarį. Įėjau – ant čiužinio nieko, po čiužiniu taip pat tuščia. Įeinu į vonią – ant sienos ne ką mažesnis gyvis tupi. Tarnautojas staigiai prišoko, pirštu bakstelėjo anam į subinę, anas įlindo į plyšį po durų stakta. Ir vėl man rodo, kad tarakonų nebėra. Pasijaučiau durniumi, tačiau tarnautojo žvilgsnis buvo tokios nuoširdus, kad supratau, jog jiems tarakonas, kaip mums musė. Tačiau viešbutį susiradau kitą.
Kitą rytą, kildamas į orą skrydžiui į Chennai, baigiau savo suplanuotą kelionės dalį, bet kadangi rezervui turėjau pasilikęs keletą dienų, tai jas praleidau Goa, mažiausioje Indijos valstijoje, netoli Mumbai, iš kur skridau namo.
pirmas 
79tieji 
ipvoisas