Keliu čia dar vieną pasakojimą, nes pavasaris ne už kalnų, ilgi savaitgaliai taip pat.
Maršrutas: Vilnius-Kentrzynas- Sv. Lipka-Rešel- Olštynas- Malborkas-Sopotas- Oliva- Gdanskas- Branievo- Fromborkas- Elblongas- Mikolaikos- Vilnius.
Jau po Naujų metų kažkur viduje pradėjęs vėl rodyti gyvybės ženklus, kelionių varikliukas pavasarį taip pradėjo gausti, kad net padai niežtėjo. Ir ne veltui, nes net pusę metų nebuvo niekur tolėliau pajudėta, o ilgasis gegužės savaitgalis žadėjo neblogus orus. Komanda susiformavo labai greitai, nes, dar rudenį brandintą mintį aplankyti šiaurės Lenkiją, palaikė visi 7 komandos nariai. Netikėtai prie mūsų prisijungti pareiškė norą dar vienas – keturių asmenų ekipažas. Kadangi žmonių susidarė nemenka grupelė- net 11, kad nesiblaškyti, užsisakėme vietas nakvynei: viena nakvynė Olštyne, kitos tris Malborke. Nusiuntus užklausą el.paštu, atsakymai atėjo labai greitai, tad galėjome pasirinkti tinkamiausia variantą. Išankstinio apmokėjimo arba bent jau avanso, niekas nereikalavo, tiesiog paprašė likus savaitei iki atvažiavimo, patvirtinti užsakymą.
Ankstyvą, saulėtą gegužės1 rytą paliekame Vilnių ir traukiame į Lenkiją per Kalvarijų postą, kur, kuo arčiau sienos, tuo dažniau nervus patampydavo vieną kitą lenkiančios “furos“. Įdomiausia, kad nors sienų nebeliko, tik įvažiavus į Lenkijos teritoriją mūsų autobusiuką sustabdė Lenkijos muitininkas (lengvoji pravažiavo be problemų). Kažkodėl jam viskas atrodė juokinga, nes visą laiką šypsojosi, prašė atidaryti bagažinę ir nusistebėjo kodėl tiek mažai daiktų vežamės, pakaišiojo į visokias kiaurymes kažkokią vielą. Nusprendėme, kad nutarė pasismaginti, nes jau privažiuojant matėsi, kad smarkiai nuobodžiavo.
Įdomumo dėlei pasirinkome kelią per Suvalkus link Olecko, nors mūsų navigatorius vardu „Valdas“ įkyriai piršo mintį važiuoti per Augustavą. Teko jam prisitaikyti prie mūsų norų ir darbuotis šiame žymiai vaizdingesniame kelyje, nei per Augustavą. Pakelėse akį džiugina geltonuojantys pienių žiedai ir švelni išsiskleidusių lapų žaluma. Čia pavasaris įsibėgėjęs geromis porą savaičių į priekį. Pramankštinus kojas pakeliui prie ežero netoli Elko, traukiame link Kentrzyno (Kentšyno).
Beveik tuščios nedidelio ir jaukaus miestelio gatvės (gegužės 1-oji Lenkijoje išeiginė) saulės apšviestais spalvotais namų fasadais džiugina reto praeivio akį, o nuobodžiaujančios ledų pardavėjos krauna dideles ledų porcijas retam pirkėjui . Miestelio centre ilsisi licėjus, įsikūręs senoviniame, raudonų plytų, dideliais arkiniais langais pastate.
Kentrzynas didžiuojasi savo XIV a. Ordino pilimi ir sena, nuostabiomis, baltomis, skliautinėmis lubomis Šv. Jurgio bažnyčia.
Tik čia ir šalia pilies įsikūrusioje didelėje lauko kavinėje vyksta šioks toks judėjimas.
Ilgai negaišę, skubame link nutūpusios tarp dviejų ežerų ir apjuostos vaizdingais miškais Sv. Lipka (Šventaliepės). Keliolikos namelių miestelyje prieš mūsų akis išnyra pritrenkiantis Sv. Lipka bažnyčios ansamblis. Sunku net patikėti, kad tarp miškų, mažulyčiame kaimuke – šitoks grožis. Į akis krenta skulptūra ant fasado, vaizduojanti liepą su Dievo Motinos statulėle.
Už parkavimą sumokame 3 zl (tolėliau yra ir nemokama parkavimo aikštelė) ir pro puošnius vartus žengiame link bažnyčios. Bažnyčią supa dengtos galerijos, ištapytos scenomis iš Naujojo ir Senojo Testamentų. Bažnyčios viduje, nemažai vokiečių ekskursijai, atsisėdęs ant suolo viršaus, kažką labai emocingai pasakoja senyvas kunigas.
Suolų šoninės sienelės aprėmintos meistriškai drožinėta lapija. Bažnyčios puošmena – įspūdingi vargonai (meistras Mozengelis iš Karaliaučiaus), į kuriuos besidairant, prasideda grojančių ir šokančių vargonų koncertas.
Gražus reginys, puiki muzika ir apie save primenantis skrandis, susuka galvas, tad dar ne visai atsigavę po reginio, nesuprantame mūsų „Valdo“ nurodymų ir pasukame automobilius ne į tą pusę: miško keliuku link kažkokių kaimų.Tačiau nėra to blogo, kad neišeitų į gerą – pakeliui laukia prizas: graži, sena senutėlė bažnyčia.
Apsisukę vykstame link Reszel (Rešel) miestelio, kur tiesiu taikymu traukiame pavalgyti. Siauros gatvelės įrėmintos akmeniniais eklektiškais namais, o turgaus aikštėje tylu ir ramu. Prie pat raudonų plytų bažnyčios randame užeigą skambiu pavadinimu „Restauracja“, kur, patogiai įsikūrę nemažame vidiniame kieme, sočiai pavalgome. Reszel miestelis žymus XIV a. gotikine Varmės vyskupų pilimi, kur šiuo metu įrengtas muziejus, viešbutis, restoranas. Užlipus į bokštą (3 zl, moksleiviams 2 zl), matosi visos miestelio apylinkes. Jeigu norisi dar platesnio reginio, galima užlipti į Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios varpinės bokštą.
Vakarėjant sukame automobilius link Olštyno – Varmijos Mozūrų vaivadijos sostinės. Nakvojame paprastame, bet pustuščiame „Czajka“ viešbutyje (30 zl). Nors dušai ir tualetai bendri, tačiau neseniai suremontuoti, o mums svarbu, kad yra kur nusiprausti ir galvą padėti.
Šalia įsikūrusioje kepyklėlės parduotuvėje ryte nusiperkame šviežių bandelių ir papusryčiavę, apsilankome Olštyno senamiestyje, šalia kurio teka Alnos upė, lenkų pavadinta Lyna. Dar naktį prasidėjęs lietus nesiliauja, bet tai netrukdo gėrėtis Varmės kapitulos pilimi – galinga gotikine tvirtove, kuri tarnavo kaip vyskupų rezidencija bei kovoms su baltais, ir kurios administratoriumi buvo ir M. Kopernikas, Rotuše turgaus aikštėje, Aukštaisiais vartais bei jaukiu senamiesčiu. Kamerinė senamiesčio aplinka, balandžiai bei jaukios kavinukės savotiškai paperka atvykusįjį, tad gal ir gerai, kad lyja, nes geru oru būtumėme užtrukę kur kas ilgiau.
Pakeliui sustojame papietauti užeigoje „ Chlopskie obiady“. Neapsižiūrime, kad kaina nurodyta 100 gramų , tad nieko negalvodami užsisakome pavalgyti. Atneštos porcijos pritrenkia savo dydžiu, vos suvalgome, net su savim pasiimame, bet sąskaita pateikiama taip pat įspūdinga (apie 40-50 Lt žmogui).
Tačiau nieko negali kaltinti, tik save, užtat pavalgėme atsakančiai.
Po pietų pasiekiame Malborką,1997 m. įtrauktą į UNESCO sąrašus, mums mieliau skambančiu pavadinimu Marienburgas. Apsistojame svečių namuose „U Blazeja“ (25 zl parai). Nuosavame name įkurti svečių namai pakankamai jaukūs, su virtuvėle ir dušais , skirtais porai kambarių. Aplink kaip išprotėję burkuoja balandžiai, o už tvoros, į nieką nekreipdamas dėmesio, prie balos miega gretimo namo rotveileris.
Per pietus oras išsigiedrija, tad skubame aplankyti XIII a. Malborko pilį. Automobilių stovėjimo aikštelėje sumokame 7 zl neribotam laikui. Bilietus perkame 26zl žmogui, kadangi susidarė grupė su vaikais. Tokio dydžio pilies iki šiol neteko lankyti.
Lipame į bokštą (5 zl, 3 zl moksleiviams), nuo kurio matosi visas Malborkas, vaikštinėjame koridoriais ir kiemeliais, atrandame vis naujas sales ir kambarius.
Vidinės patalpos stebina savo tuštuma, bet juk riteriai-vienuoliai turėjo apsieiti be pasaulietinių tuštybių. Ilgo koridoriaus gale surandame tualetus: medines kabinas su sėdimomis vietomis ir specialiuose mediniuose laikikliuose sudėtais kopūstlapiais. Aplankome virtuves ir malūną, sosto salę bei gintaro ir ginklų kolekcijas,aiškinamės šildymo sistemos veikimą, o galo nematyti.
Visiškai nuvargę, bet pilni kuo geriausių įspūdžių pilį paliekame jau vakarėjant. Skubame link tilto padaryti pilies išorės nuotraukų. Prie pilies prekiaujama įvairias suvenyrais, tad bandome sugundyti vienas kitą sidabrinio kartono šalmais. Netoliese aplankome senutėlę XIII a. bažnytėlę bei miesto vartus.
Pakeliui užsukame į prekybos centrą nusipirkti lenkiškų skanumynų bei alaus, paskaninto visokiais priedais (lenkai tikrai turi ką pasiūlyti). Sugrįžę dalinamės naujais įspūdžiais bei dėliojamės rytdienos maršrutą ir dar ilgai negalime užmigti.
Trečiąją kelionės dieną nusprendžiame keliauti iki Sopoto ir grįžtant aplankyti Olivą bei Gdanską. Daug kas Sopotą lygina su Palanga, tačiau čia bent miesto valdžia nesusiprotėjo pagrindinėje pėsčiųjų gatvėję iškirsti medžių ir paversti šiuolaikiška, bet nejaukia gatve. Pagrindinis miesto gyvenimas verda Monte Kasino Didvyrių gatvėje. Pasistatę šoninėje gatvelėje automobilį, pro įspūdingą „Grand Kasino“ viešbutį, traukiame į pagrindinę pėsčiųjų gatvę.
Lenkijoje gegužės 3-ąją švenčiama Konstitucijos diena, todėl miestuose nedirba prekybos centrai ir kitos parduotuvės. Tačiau, išimties tvarka, šiame kurortiniame mieste dirba visos suvenyrų parduotuvėlės ir kioskeliai bei kelios nedidelės parduotuvėlės.
Žvilgsnis vis užkliūna už įdomių figūrų, balansuojančių virš praeivių galvų ant lynų.
Nesuprantama kaip jos išsilaiko nenukritusios žemyn, nes žymesnių pritvirtinimų nesimato. Pasigrožime kreivuoju namuku, bažnyčia ir apsisukę traukiame link jūros. Netoli jūros vyksta intensyvūs statybos darbai. Čia atstatomos buvusios gydyklos, išlaikant tų laikų architektūrinę stilistiką.
Traukiame link tilto, bet dėl pakankamai vėjuoto oro ant pačio tilto neiname (apsilankymas 3.80 zl) . Įsikuriame tilto prieigose užuovėjoje pintuose krėsluose ir maloniai šildomės šykščiai išlendančiuose saulutės spinduliuose bei skanaujame vietines bandeles. Prieš mus ilgiausias paplūdimys Europoje, kur į krantą išlipęs didžiulis būrys gulbių reikalauja skanumynų.
Pro kitą „Grand Hotel“ viešbučio pusę (smagu būtų čia pailsėti kambaryje su vaizdu į jūrą) grįžtame pro parkelį link automobilių ir neužilgo pasiekiame Gdansko priemiestį Olivą. Oliva garsėja savo parku, pavasarį pasitinkančiu lankytojus spalvingai pražydusiais medžiais. Šiuolaikinė parko forma suformuota nuo 18 a., pakeitusi prieš tai čia buvusius vienuolynų sodus. Parke galima grožėtis alpiniais sodais, įveistais nuo 1920m., žiemos sodais, vandens kaskadomis, taip pat nuostabia medžių alėja, pasodinta net 17 a.
Parko prieigose lankytojus kviečia į vidų ilgiausia Lenkijoje rokoko stiliaus Olivos katedra (XIII a.).
Tai buvo Rytų Pamario kunigaikščių laidojimo vieta. Akį traukia išraiškingos baltos skulptūros – Kosų giminės antkapis, bei baroko formų sakykla. Vertingiausias katedros paminklas – vargonai, laikomi geriausiais vargonais Europoje. Jie buvo pastatyti 1763-1788 m. rokoko stiliuje ir sudaryti iš 7876 įvairaus diametro vamzdžių.
Laikas spaudžia, tad padedami “Valdo“, sukame į Gdanską, kur ir praleidžiame likusią dienos dalį. Iš čia XV a. vyko prekybiniai mainai su Lietuva. Iš Lietuvos buvo vežama mediena, derva, degutas, vaškas, linai, kailiai, oda, ir ypač vertinga prekė – grūdai. Iš Gdansko į Lietuvą gabendavo druską, silkes, metalą, audinius ir vilnones medžiagas. XV a. Gdanskas vaidino Europos maitintojos vaidmenį, nes iš Lietuvos į Europą plaukė grūdai ir javai.
Parkuojamės prie kalėjimo bokšto. Tik atvažiavus pradeda krapnoti, bet neužilgo, išvaikiusi debesis, išlenda saulutė ir mes galime mėgautis pasivaikščiojimu po šį nuostabų miestą.
Gdanskas, 1997 m. atšventęs savo rimtą jubiliejų -1000 metų, didžiuojasi savo nepakartojamu senamiesčiu. Pro miesto vartus patenkame į Dlugaja gatvę, kur gyveno turtingi miestiečiai. Kiekvienas namas, lyg meno kūrinys, pritraukia minias turistų. Spragsi fotoaparatai, tačiau tiesiog fiziškai neįmanoma užfiksuoti to grožio, kurį mato akis. Gaila, bet prieš namus šioje gatvėje neišliko būdingi šiam miestui namų prieangiai, papuošti skupltūriškais vandens latakais, kuriais pasigėrėti galima kitose gatvėse.
Dlugij Targ aikštėje, priešais patį puošniausią namą – Artūro rūmus, čiurlena Neptūno fontanas. Virš aikštės iškyla Rotušės bokštas, siekiantis 81 m aukščio.Rotušėje veikia istorinis Gdansko muziejus. Aikštė įrėminama Žaliasiais vartais, pro kuriuos patenkame į krantinę, kurioje išsidėsčiusi eilė restoranų, kavinių ir suvenyrų parduotuvių. Krantine traukiame iki neilgos Moriackaja Gatvės. Suvenyrų prekiautojai čia tiesiog prilipę vienas prie kito. Nusprendžiame papietauti šioje gatvėje įsikūrusioje kavinėje „Klub Aktora“. Kavinės sienas puošia Anapilin iškeliavusių Lenkijos aktorių bei režisierių nuotraukos. Meniu pasirinkimas nėra gausus: siūlomos sriubos, blyneliai ir koldūnai, tačiau pavalgome nebrangiai ir sočiai.
Moriackaja gatvės gale aplankome Šv. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią, talpinančią net 25000 žmonių. Čia galima pasigrožėti bažnytinio meno paminklais, kurių dalis suvežta ir iš kitų sunaikintų Lenkijos bažnyčių. Pačiame centre paauksuotas altorius, atliktas meistro Mykolo Augsburgiečio, paties Albrechto Driurerio mokinio. Įspūdingas XV a. astrononimis laikrodis skaičiuoja ne tik valandas ir minutes, bet ir paras, mėnulio fazes ir kt. Lyg besvoris, medinis gotikinis sakrariumas, Gdansko Gražioji Madona, skulptūriška krikštykla. Šios bažnyčios aukštis siekia 84 m, o norintys apžvelgti miestą vos ne iš paukščio skrydžio, gali pakilti ant bažnyčios bokšto (4zl suaugusiam, 2 vaikui).
Labai siaurais suktais laiptais pakylame virš bažnyčios skliautų, kurie, einant link tolimesnių laiptelių, aiškiai matosi po mūsų kojomis. Iki bokšto viršaus pasieniais keliamės laipteliais aukštyn. Pakopų net 408, pavargstame (o dar už tai sumokėjome !!), tačiau nedidukėje bokšto viršaus aikštelėje atsivėręs vaizdas, vertas mūsų kančių. Mieste, Dlugaja gatvėje, prasideda koncertas, skirtas Lenkijos Konstitucijos dienai, vėliau į dangų paleidžiami balandžiai. O mes viską stebime turbūt nuo pačio aukščiausio Gdansko taško. Galima žvalgytis visą dieną, tačiau prigūžėjęs būrys žmonių ragina leistis žemyn, kas nemažiau reikalauja pastangų, nei lipant į viršų – ypač suktais siaurais laipteliai žemyn, kur pakopos tokios siauros, kad tenka lipti ant pirštų galų. Nulipę žemyn pamąstome, kad pietauti reikėjo po šio lipimo. Traukiame gilyn į senamiestį. Pro debesis išlenda saulė, tad skubiai susiskambinę su kita mūsų grupės dalimi, nusprendžiame pratęsti viešnagės laiką. Patraukiame link Šv. Brigitos bažnyčios (Lenkija iš tikrųjų pasižymi bažnyčių gausa), kuri sudomina šiuolaikiška bažnytine daile. Dar nebaigtas altorius stebina savo šiuolaikišku savitumu. Neužilgo jis turi virsti 12 m aukščio, 9 m pločio ir apie 120 kadratinių metrų ploto užimančia gintaro ir metalo kompozicija.
Netoliese aplankome Šv. Katarzynos bažnyčia, seniausią bažnyčią Gdansko senamiestyje, visai neseniai (2006 m.)nukentėjusią nuo didelio gaisro, tačiau po Šv. Mergelės Marijos bažnyčios, visų kitų bažnyčių lankymas didesnio įspūdžio nepalieka. Šalia Šv. Katarzynos bažnyčios stovi didelis malūnas, pradėtas statyti kryžiuočių valdymo laikais – vienas didžiausių pramoninių statinių viduramžių Europoje. Dabar ten įsikūręs prekybos centras.
Vėl išlendame į krantinę, kur iš tolo juoduoja Gdansko kranas, atlikęs miesto vartų ir uosto krano vaidmenį.
Pakeliui prieiname gatvės užkandinę, kur parduodami dideli sumuštiniai.
Perkame vieną didžiulį sumuštinį mūsų grupelei, užteptą lydytais taukais su spirgučiais ir pagardintą kepta dešra bei marinuotais agurkėliais (kaina 8 zl.). Vienam žmogui – tai neblogi pietūs. Pasivaikščioję krantine sukame į senamiestį ir pamatę iškabą „Cukiernia“ skubame išgerti kavos. Nemaža eilutė byloja, kad pasirinkome teisingai – kava skani( be cikorijos, kaip būdinga didelei daugumai Lenkijos kavinių), dideliuose puoduose. Tuo pačiu pasigrožime vietoje mikliai paruošiamais desertais ir paskanaujame nuostabaus skonio vietinių pyragėlių….
Neskubėdami ir gėrėdamiesi miesto vaizdais, traukiame link automobilių. Visi patenkinti praleistu laiku.
Vykstame atgal į Malborką kur mus pasitinka vakaro saulės nušviesta Malborko pilis. Neįmanoma nesustoti ir neišnaudoti fantastiško vakarinio apšvietimo fotografavimui.
Kitą dieną, prieš ilgą kelionę namo, renkamės lengvesnį maršrutą. Važiuojame link Fromborko. Pasirenkame kelią pro Braniewo, bet šiuo metu ten vyksta kelio darbai, tad šiek tiek sugaištame laiko, nors kelias beveik tuščias. Pakeliui tarsi tankus šydas niekaip negali išsisklaidyti rūko tumulai. Išlipame miestelyje Braniewo prie bažnyčios.
Aplankome tvarkingą, bet nenorintį įsileisti lankytojų moterų vienuolyną, apleistą miesto parkelį su estrada, įrengta miesto tvenkinyje prieš pat kalėjimo langus (manau, kad neliūdna tiems kaliniams).
Į miestelio gatves pasipila šeimos su vaikais, papuoštais Pirmąjai komunijai. Prie bažnyčios patenkame į Pirmos komunijos šventę.
Vaikai aprengti vienodais baltais rūbeliais su pelerinomis susikaupę laukia prie bažnyčios durų. Bažnyčios vidus šventei papuoštas baltais ir mėlynais kaspinais. Rimtais veideliais linksi galvytėmis pirmų eilių vaikučiai, gaunantys paskutinius nurodymus iš tėvų. Viduryje pasišiaušęs berniūkštis sunkiai gali išstovėti nepašnekinęs ar nepakibinęs šalia stovinčių vaikų, nors šalia stovintis toks pats pasišiaušęs tėvas bando jį sudrausminti.
Palikę šventę, sukame automobilius link Fromborko. Visai šalia Rusijos siena į Kaliningradą, tad pasvajojame, kad jeigu ne Rusijos vizos, galėtumėm sau pajūriu traukti namo.
Savo laiku Fromborke dirbo M. Kopernikas. 1497 m. buvo išrinktas Varmijos kanauninku, nuo 1512 m. ėjo įvairias skiriamas pareigas – kapitulos kanauninko, kapitulos valdų administratoriaus, čia ir palaidotas.
Priešais miestelio aikštę atvažiavusius pasitinka paminklas M. Kopernikui.
Iš Fromborko galima laivu persikelti į Krynicą Morską, įsikūrusią pusiasalyje, panašiame į mūsų Kuršių neriją. Suvenyrų parduotuvėje pasidomime kelto kainomis – bilietas kainuoja 40 zl, bet turi susirinkti apie 50 žmonių. Kadangi laiveliui mūsų kompanija per maža, o kelias automobiliu neartimas, nerija, mūsų dideliam nusivylimui, lieka neaplankyta.
Lankytojų laukia sena, raudonų plytų, 600 metų skaičiuojanti 96 m ilgio Fromborko katedra. Ją juosiančiame kieme auga ąžuolas, taip pat 600 metų amžiaus.
Senelis, sutvirtintas vielomis, tiesia saulei sprogstančius lapelius. Katedra ganėtinai puošni, žvaigždiniais skliautais, garsi savo vargonais, nors vargonus reikėjo dažnai taisyti, įtariama dėl drėgno klimato.
Katedros kiemo šone pastatytas bokštas (5 zl ) kviečia pasižvalgyti po apylinkes. Rūkas dar nevisiškai išsisklaidęs, nerijos krantų nesimato, tačiau vaizdas į marias gražus, nors ir matosi nelabai toli.
Lipant laiptais žemyn vis labiau apie save primena kojos po vakarykščio Gdansko bažnyčios viršūnės šturmo
. Tykiomis, lyg negyvenamo miestelio gatvelėmis einame iki marių, kur ant prieplaukos molo vaikšto tik pora paukščių. Šalia atidaryta žuvies parduotuvėlė vilioja praeivius iškaba „Rūkyta žuvis“. Tačiau viduje tokia smarvė, kad nesinori ilgiau užsibūti, juo labiau kažką pirkti.
Grįžtame pro Elblongą. Nuo seniausių laikų Elblonge gyveno prūsų gentys. Sustojame pačiame senamiestyje prie Šv. Mikalojaus katedros. Netoliese Turgaus vartai, šalia kurių pastatyta skulptūra kepėjui. Pasak legendos, pro apsnūdusią apsaugą kryžiuočiams įsiveržus į Elblongą, netoli vartų stovėjo kepėjas. Pamatęs, kad pro vartus veržiasi priešai, kastuvu nukirto vartų grotas laikančius lynus. Grotos dideliu svoriu prislėgė besiveržiančius priešus, o tie, kurie spėjo įeiti į miestą buvo nužudyti. Kepėjo garbei miesto vartuose buvo pakabintas kastuvas, kuris iškabėjo 250 metų.Dabar drąsaus kepėjo garbei pastatyta linksma skulptūrėlė.
Jaukus Elblongo senamiestis įdomus tuo, kad tarp išlikusių senųjų restauruotų namų, statomi nauji, beveik identiški seniesiems pastatams. Senamiestyje viena gatvė atstatyta ir už ES pinigus.
Pietaujame kinų restoranėlyje, kur (dar nesugadinti kaip pas mus) į stalą patiekiami patiekalai, kurių užtektų ir dviems žmonėms papietauti.
Vakare, sugrįžę į Malborką bandome pasivaikščioti po senamiestį, bet jis toks mažiukas, kad užtrunkame tik kelias minutes, tad nusprendžiame traukti į viešbutį ir pasiruošti grįžimui namo.
Keliai Lenkijoje ženkliai sutvarkyti. Į priekį važiavome per Kalvarijų postą, Suvalkus, o grįžome per Augustavą. Jokio skirtumo kuriuo keliu važiuoti, nepajutau. Atkarpoje nuo Suvalkų iki Olecko nesutikome nė vieno automobilio, tik vienišą keliu einanti dieduką ir dviratininką. Tačiau pats kelias daug vaizdingesnis. Nuo Elko iki Mikolaikų nesutvarkyto kelio liko apie 12 km, kelio remonto darbai vyksta prie Olštyno ir Fromborko. Tačiau greitu laiku čia bus puikiausios trasos.
Išvykstame anksti, baimindamiesi pilnų kelių. Tačiau tik Olštyne patenkame į transporto grūstį, kurią labai sėkmingai pralaukiame pakeliui sustoję „Tesco“ parduotuvėje, nusipirkti paskutinių lauktuvių. Kaip ir minėjau, keliai pakankamai neblogai sutvarkyti, automobilių ne tiek daug, kiek tikėjomės, tad neužilgo pasiekiame ir Mikolaikas. Perėjus nedidelį, bet jaukų senamiestį, su linksma žuvimi fontane, patenkama prie ežero, kur savo plunksnas kedena gulbės ir laukia iš praeivio kokio skanėsto. Saulėje baltutėlius šonus šildo besiilsinčios prieplaukoje jachtos.
Kažkuriame mažulyčiame miestelyje paskutinį kartą paskanaujame lenkiškų patiekalų ir vakarop pasiekiame Vilnių, kur vėl, neskubame atsisveikinti ir atsibučiuoti, ir kuriame planus sekančiai kelionei.
Pravažiuota apie 1300 km dujomis varomu 7-viečiu „Reno Espace“
1 žmogui 5 dienų kelionei išleista:
Degalams 55 Lt
Nakvynė 105 Lt
Muziejai, stovėjimo aikštelės 43 Lt
Maitinimasis kavinėse ir lauktuvės (įvairūs skanumynai) 240 Lt
pirmas 
79tieji 
ipvoisas