Į Filipinus

2010 m.balandis

Chantaburis,Tailandas

Pagrindinis šios kelionės tikslas buvo Filipinai, bet negi mes be atokvėpio skubėsime tiesiai į Filipinus nepaviešėję Tailande? Aš net pas gimines iš Klaipėdos į Marijampolę vykstu su neilga kavos pertraukėle Kaune. Be to, kelionėse su pertraukomis visada didesnė tikimybė nuotykių. O čia jau tarsi ir tradicija tokia susiklostė, kad važiuodami į bet kurią Pietryčių Azijos šalį, pirmiausiai užsukame į Tailandą jūros gėrybių sriubos pavalgyti ir į Kchao San gatvės „įžymybes“pasižiūrėti. Pastarąjį dešimtmetį, į šią šalį mes vykstame tarsi į kokius maldos namus, jau visai neblogai pažįstamus, šiek tiek per karštus, šiek tiek paleistuvaujančius, o Lietuvos bobulyčių požiūriu ir visai beviltiškus, kur tik visokie ištvirkautojai renkasi.

Šį sykį Bankoke neužsibuvom, o vos nusileidę Suvarnabhumi, tiesiausiu keliu pasukome Chantaburio link. Tą tiesiausią kelią mums padėjo surasti viena maloni Bankoko oro uosto tarnautoja. (Tailandas nesiliauna stebinęs mielais žmonėmis, visada pasiruošusiais patarti ir pagelbėti.) Ji pasakė, kad norint pasiekti mūsų tikslą, visai nebūtina vykti į pietinę stotį, kaip buvome numatę namuose, o užtenka mikriuku nukakti į čia pat esantį oro uosto autobusų terminalą, iš kurio į Chantaburį pateksime pačiu paprasčiausiu ir greičiausiu būdu. Paklausę patarimo, po pusvalandžio jau sėdėjome vėsiame autobuse ir riedėjome virš Bankoko lūšnynų, po to akiai šiek tiek romantiškesniu kraštovaizdžiu ir pietums atsidūrėme mieste, apie kurio egzistavimą daugelis lietuvaičių dar nieko nežino.

Kuo gi yra įdomus Chantaburis, įsikūręs 120 kilometrų nuo europiečių nutūptos Patajos, visai netoli Tailando kaimynės Kambodžos?

Visų pirma tuo, kad šis Tailando rajonas yra tikras šalies vaisių rojus, be to jo apylinkėse išsimėtę didžiausios šalies brangiųjų akmenų kasyklos.

Vaisių rojumi šis regionas tituluojamas ne veltui. Sultingiausių mangų, kvapniausių papajų, saldžiausių arbūzų, ananasų, garsinijų, ličių, drakono vaisių, visko čia pilna, kol bent nedidelės dalies neparagausi-nesuprasi.

Na, o kasyklos jau nebe tokios turtingos, kaip prieš dešimt dvidešimt metų, ne tiek jau daug šiandien čia ir tų dailiųjų akmenėlių iškasama, bet per savo klestėjimo periodą Chantaburis užsiaugino keliasdešimt tūkstančių talentingų akmenų šlifuotojų, kurių dėka šis miestas ir šiandien išlaiko pasaulio brangakmenių sostinės titulą. Pirmą kartą ant namo sienos pamatęs reklamą, “Pasaulio safyrų centras“nustebau, bet kai kitoje gatvėje pamačiau užrašą “Pasaulio rubinų centras“supratau, kad panašiais užrašais čia stebėtis nereikia.

Kiekvieną savaitgalį į šitą paslaptingą vietą renkasi brangakmenių pirkliai, tie vyrukai, kurie už pigiausią kainą čia įsigyja daug spalvotų niekučių, už kuriuos mes paskui esame linkę atiduoti gana nemažus, nelengvu darbu uždirbtus pinigėlius.

Nors prekyba akmenimis, mano požiūriu, yra užsiėmimas azartiškas, jokios skubos ar erzelio gatvėse išvysti nepavyko, žmonės čia vaikšto ramūs, o miega, mano galva, net per ilgai. Turgus prasideda tik apie dešimtą valandą ryto, daugiausiai čia prekiaujama Tailando, Laoso, Mianmaro ir Kambodžos brangiaisiais akmenimis – rubinais, safyrais, smaragdais, cirkoniais. Mes ieškojome rusiškojo deimantoido. Tai toks daikčiukas, kurio du karatai juvelyrinėje parduotuvėje gali kainuoti ne vieną šimtinę dolerių.

Atsisėdome už stalo ir pradėjome laukti. Šitas turgus turi įdomią specifiką, niekas čia savo prekių į vitrinas nededa ir praeiviams nieko nesiūlo. Gatvėse yra specialios vietos kuriose pristatyta daug stalų, reikia atsisėsti už stalo ir laukti. Laukti, galima sakyti, netenka. Tuojau pat prisistato pardavėjai. Praktika parodė, kad jų krepšiai pilni akmenų iš viso pasaulio, čia nieko nenustebinsi ištaręs net pačio rečiausio akmenėlio vardą. Jeigu tu pats nieko nesupainiojai, jeigu toks brangusis akmuo pasaulyje egzistuoja, vadinasi tu jį čia gausi.

Tailando Chantaburis yra pagrindinis brangiųjų akmenų turgus Azijoje. Retas čia atvyksta įsigyti vieno kito egzemplioriaus. Savaitgalį Chantaburio viešbučius okupuoja „juodieji dileriai“, kurių krepšiai ir perpetės tiesiog prikimšti brangiųjų akmenų. Įdomu pažiūrėti į žmones, kurie kiekvieną mielą dieną žarsto šimtus ir tūkstančius dolerių kainuojančius daikčiukus.

Tailande yra daug miestų panašiais pavadinimais. Dėl šitų panašumų, kai kuriems brangenybių ieškotojams čia teko patirti nemalonių nuotykių. Supainioję pavadinimus žmonės brangiųjų akmenų pirkti nukakdavo ne į Chantaburį, o į Čantaburį ar net Pranburį. Painioti nereikėtų, nes pastarieji miestai su brangiaisiais akmenimis nieko bendro neturi.

Be brangiųjų akmenų turgaus Chantaburyje daugiau įžymybių tarsi ir nėra, tiesa čia visi giria didžiausią visoje šalyje katalikų Nekalto Prasidėjimo katedrą, kuri man gilesnio įspūdžio nepaliko. Po akmenėlių turgaus , garsioji jos puošmena, auksu, rubinais, safyrais ir deimantais puošta Marija, nublanko. Gražus miesto parkas, gražus didžiulis dirbtinis ežeras, graži jo centre esanti sala, gražus salos viduryje esantis paminklas.

Na, o Chantaburio apylinkėse veikti tikrai yra ką. Už 20 kilometrų nuo miesto yra vienuolynas, kuriame galima išmokti meditacijos meno, čia taip pat yra įdomus dovanų muziejus, netoliese įsikūręs didžiausias Tailando delfinariumas ir net keturi ar penki nacionaliniai parkai. Mes aplankėme vieną. Maloniausią įspūdį man čia paliko srauni kalnų upė su gamtos sukurtais baseinėliais ir gausybė žuvų juose . Tokios kunkuliuojančios gyvos „žuvienės“ matęs dar nebuvau. Prie įėjimo į parką nusipirkom kelis pundus sojų „žuvytėms“ palepinti. Galvojau, kad turėsiu darbo kelioms valandoms. Skaudžiai apsirikau. Mano atneštą glėbį sojų jos sušlemštė per minutę dvi. Tokio rajumo galėtų pavydėti net Gargantiu.

Dar daug įdomaus ir nelabai įdomaus yra Chantaburio rajone, galima lankytis įvairiuose bezdžionynuose, dramblynuose, stebėti didžiausių pasaulio gyvūnų futbolą, pasižiūrėti mangustų kovų su gyvatėmis, ar užsisakyti masažą, kurį jums padarys ne švelniarankė tailandietė, o šio amato apmokytas dramblys. Na, kas ką nori, tas tą veikia, mane panašaus pobūdžio atrakcijos jau nebežavi.

Pailsėję ir iki soties prisišveitę saldžiojo Tailando regiono vaisių, prieš išvykdami į Manilą, dar šiek tiek užtrukome Bankoke. Ką šį kartą naujo atradau sostinėje? Na, regis nieko ypatingo, tik labai jau į akis krito išdrąsėjusios žiurkės. Prisižiūrėjusios klaikiai atrodančių tatuiruotų, pirsinguotų ir dreduotų Suomijos turistų jos, atrodo, daugiau jau nieko nebijo ir įžūliai šmirinėja pakampėmis ir šaligatviais nenoriai užleisdamos kelią aikčiojančioms ir spygaujančioms viešnioms iš užsienio. Amžinos žiurkių priešės katės, regis čia jau visai apleido savo amatą: gulinėja ant stogų, parduotuvių vitrinų, o pasirodžius nelabosioms nekreipia jokio dėmesio.

Neįprasta Bankoke buvo matyti tik gausias raudonųjų „revoliucionierių“ stovyklas, kurių dėka turistai kartą čia jau turėjo rūpesčių. Tačiau prieš dabartinę valdžią protestuojantys tajai mums nieko blogo nedarė, draugiškai mojavo tą kart ir po poros savaičių, kai gatvėse jau buvo pilna kareivių, o užsižiopsojęs galėjai įsipainioti spygliuotų vielų rietuvėse. Tiesa, po dviejų savaičių gatvėse jau šen ten plykstelėdavo susirėmimai, tačiau užsieniečiams tada nepatogumų kilo tik dėl transporto kamščių, kai kuriose miesto vietose neveikusių parduotuvių, bei nedirbusios vienos kitos turizmo agentūros.

Manila, Filipinai

Viešbutį Maniloje Ermitos rajone rinkausi kantriai. Visada laikausi principo gyventi centre,centre,ir tiktai centre. Geriau jau pačiose kukliausiose sąlygose,bet tiktai ne miesto pakraštyje ar užmiestyje.

Šnekus taksistas šiek tiek papasakojo apie sostinę,patarė vengti pasivaikščiojimų vakare,ir jau visai visai nerekomendavo vaikščioti naktimis po vieną.

Registratūroje mus pasitiko dvi juodbruvos merginos ir nedidutis manilietis. Visi šypsojosi. Iš paso duomenų prireikė tik pavardės ir namų adreso, už kambarį sumokėjome nedaug. Filipinų viešbučiai laikomi nepigiais,tačiau iki lietuviškų honorarų jiems dar labai toli. Viešbutukas buvo šiaip sau,labai girti nepulsiu,bet kambario dydis pranoko lūkesčius. Rusiškos G raidės formos didesnėje jo dalyje stovėjo galinga dvigulė lova,stalas ir senovinė komoda su televizoriumi,mažesnėje dalyje buvo viengulė ornamentuotais lovūgaliais ir baltais aprėdais. Dvigulėje įsitaisė bičiuliai,ornamentuota balta liko man. Priešais mano lovą sienoje buvo įrengta niša,kurioje stovėjo nedidelis stalelis, kabojo veidrodis ir du šviestuvai. Juokavom,kad tai visai nebloga grimerinė teatro primadonai. Primadonos veidrodžio dešinėje,kaip ir pridera,stovėjo spinta.

Kažkur dar buvo durys vedančios į taip pat įspūdingo dydžio dušinę,kurios kampe kėpsojo sklidina 200 litrų talpos vandens balėja,tikriausiai,dėl viso pikto,jeigu mieste užsuktų čiaupus ar atsitiktų kas nors panašaus.

Ieškodamas internete viešbučio, perskaičiau maždaug tokią mūsų „Juodojo drakono“ reklamą:“Čia pat yra visos keliautojų lankomiausios vietos – Šv.Augustino katedra,Intramūros griuvėsiai,Rizal parkas,Filipinų kultūros centras,mistiškasis kinų kvartalas,okeanariumas,sostinės puošmena viešbutis – laivas „Manila“ ir visai netoli – raudonųjų žibintų kvartalas ,kuris dėl originalios muzikos ir originalaus naktinio gyvenimo laikomas įdomiausiu visoje Azijoje. Norėdami įsilieti į jį daugelis turistų apsistoja būtent mūsų rajone. Ermitos rajonas yra taip pat garsus savo lošimo namais,įvairiausiomis pramogomis ir,žinoma, moterimis“

Reklamos pabaigoje dar buvo prierašas,kad kiekvieno valia ieškoti viešbučio bet kuriame Manilos taške, tačiau tokios vykusios dislokacijos kokioje yra įsikūręs „Juodasis drakonas“, tikrai niekas niekur nesuras visoje okeano pakrantėje.

Didelei mūsų viešbučio savininkų garbei reikia pripažinti,kad jie nemelavo nė per nago juodymą. Jau pirmomis dienomis supratom,kad visos turistų lankomiausios vietos tikrai yra netoli.

Šv.Augustino katedra, viena iš seniausių bažnyčių Filipinuose ir vienintelis išlikęs pastatas po Intramuros sunaikinimo per Manilos mūšį man ypatingo įspūdžio nepaliko,užtat labai patiko joje vykusi vestuvių ceremonija, su šarmu išpuošta jaunoji,milžiniškas suknelės šleifas,gyvų lelijų kelias nuo vartų iki pat altoriaus dar ir šiandien stovi mano akyse.

Intramūros griuvėsiai yra tokie,kokie griuvėsiai yra visur. Vietomis įdomu,vietomis ne visai,jei yra noro karstytis senojo miesto sienomis – gerai,jeigu nėra – ne ką įdomaus pamatysi. Man labiau patiko pati senoji Manila,tiksliau,filipiniečių gyvenimas jos gatvėse ir aikštėse. Susidarė toks įspūdis,kad už Intramūros tvoros gyvena vienos šeimos palikuonys ,kad viskas tarp jų yra bendra:namai,kiemai,vaikai, uošvės,žmonos ir televizoriai,nuo kurių jie neatsitraukia valandų valandomis.

Ryzal parkas pasodintas su užmoju. Jeigu jame apsilankai kai trykšta visi fontanai,kai neuždarytos kinų,japonų ekspozicijos,drugelių sodai – galima užtrukti ilgai,jeigu minėtos atrakcijos neveikia – užtenka poros valandų.

Visai netoli Ryzal parko įsikūręs Nacionalinis šalies muziejus,kitoje aikštės pusėje gokso didžiulis turizmo departamento pastatas. Apie Filipinų nacionalinį muziejų galima būtų pasakyti daug šiltų žodžių,o štai ką veikia turizmo departamento klerkai likome nesupratę. Tikriausiai,be vargo surasti kokios nors turistinės informacijos apie Filipinus neišvykus iš jų yra beveik neįmanoma visuose šešiolikoje sostinę sudarančių miestų,kaip ir atrasti kokią nors agentūrą, su kurios pagalba būtų galima nukakti bent jau į kaimyninį Tailandą. Tačiau,tikriausiai,neverta stebėtis. Štai Klaipėdoje mes turime Kultūros departamentą ir kultūros skyrių,tačiau aš nedrįsčiau spręsti ką pastarasis veikia per visą nepriklausomos Lietuvos gyvavimo laikotarpį. Kiek atsimenu,ilgalaikė jo vadovė tris pirmuosius savo darbo metus mėgino apskaičiuoti menininko valandos atlygio dydį,kitus dvidešimt metų kėlė visokiausias popierines revoliucijas neatnešusias uostamiesčiui jokios naudos. Tačiau ko ir norėti, jei trečiojo Lietuvos miesto kultūrai tiek laiko vadovauja prasta moterėlė,nekultūringiausia visame uostamiestyje,tačiau pilna nežabotų troškimų pasinaudojant kultūros postu padaryti politinę karjerą.

Peršasi naujumu netrykštanti išvada:jeigu ant tvoros užrašytos trys didžiulės raidės,tai nebūtina tikėti,kad ją perkopus kur nors pavyks atrasti ir tą „daikčiuką“,jeigu ant namo kabo užrašas kultūros departamentas ar skyrius,tai visai nereiškia ,kad jie iš tiesų ten yra.

Manilos okeanariumas puikus. Jeigu ne ilgos valandos eilėje prie bilietukų,apie šią įstaigą būtų galima kalbėt tik gerai. Mūsų Jūrų muziejus prilygti filipinietiškajam okeanariumui, bent jau kol kas, negali. Didžiulį įspūdį man paliko pastatas,ekspozicija,jo lankytojai,iš eksponatų – koralinių rifų žuvys, kurių pavadinimo neatsimenu. Atrodo jos kaip dideli žemės grumstai,kuriems kažkas pridėjo ryškiai dažytas lūpas. Taip,jeigu perdžiūvusiems grumstams pridėtume degančias lūpas,išeitų tiksli tų man taip patikusių žuvų kopija.

Na, o dėl paskutiniosios lankstinuke paminėtos įžymybės – raudonųjų žibintų kvartalo,mūsų viešbučio savininkai šiek tiek pasikuklino, jis buvo ne netoliese,o čia pat,dar tiksliau,mūsų viešbutis stovėjo pačiame raudonųjų žibintų kvartalo epicentre.

Vietos patogumus pajutome tik atvykę,dar gerai nesutemus gatvėse jau pasirodė pirmosios mergaitės,į šaligatviu einančius tris baltuosius jos niekaip negalėjo neatkreipti dėmesio,užtat kaip mat išvydome visą eilę jų šypsenų. Tų šypsnių kerinčiais pavadint negalėtume,mat ne vienai mergaitei trūko kramtymo aparato būtinybių.

Draugai kaip mat atkreipė dėmesį į kojas. Visos jos mūvėjo senoviškomis languoto tinklo kojinėmis. Be išimties. Juokėmės,kad tinklakojinės – neatskiriama šios profesijos moteriškių garderobo dalis niekad neišeis iš mados. Kaip kunigų sutanos. Iš tamsios tarpuvartės išniręs plikutėlaitis vaikėzas puolė prie mūsų prašyt pinigų. Ko gero visiems filipinų vaikams yra išsivystęs refleksas,vos pamačius užsienietį pulti prie jo ir kaulyti pinigų,net visiškai nuogiems. Vaikiščio reikalavimus aktyviai palaikė keli gatvės knaipėje sėdintys agresyvokai nusiteikę filipiniečiai.

Ermitoje,taip vadinasi rajonas kuriame mes apsistojome,vyrauja amžiaus pradžios architektūra turinti kažką angliško,kažką ispaniško ir kažką amerikietiško. Šitame eklektiškame linijinio planavimo mieste tai vienur tai kitur į dangų sminga paskutiniųjų metų Filipinų progreso įrodymas – ne itin išraiškingi dangoraižiai. Vakarinės Ermitos gatvėmis vaikščioti buvo įdomu,tačiau nejauku. Daugelis namų skendi prieblandoje,už kiekvienų durų driekiasi ilgi kafkiški koridoriai,o už nuleistų langinių ūžia žmonių prisigrūdusios pustamsės knaipės. Įėjimai į kai kurias kavines užmaskuoti,tad netyčia atsirėmus į kokį nors ant sienos nutapytą paveikslą, suveikus primityviam mechanizmui gali atsidurti abejotinuose namuose abejotinos reputacijos moteriškės glėbyje. Neperdedu.

Viename reklaminiame leidinyje Manilos raudonųjų žibintų kvartalas buvo pavadintas spalvingu. Tikriausiai rašantysis ten nebuvo. Pavadinti šį rajoną spalvingu,reiškia nepasakyti apie jį beveik nieko. Taigi ,būtent nuo šito nepakartojamo rajono ir prasidėjo mūsų pažintis su Filipinais ir sostine Manila ,kuri yra sudaryta iš 17 susiliejusių savarankiškų miestų ir kartu su jais užima 246 kvadratinius kilometrus. Šiandien čia gyvena apie 15 milijonų žmonių.

Paskatinti niūrokai meniškos mūsų kvartalo aplinkos ,pirmaisiais viešnagės vakarais,vis prisimindavome Fernando Magelano istoriją,kuris 1521 metais čia atvežė katalikų tikėjimą,pradėjusį didįjį filipiniečių krikštą. „Atsidėkodami“ savo krikštytojui ,vietiniai jį suėdė,atleiskite man jei per laisvai traktuoju iki šiol sklandančią istoriją. Taigi,praėjus daugybei metų vietos gyventojai pastatė jam paminklą,na ne Ferdinandui Magelanui,žinoma,o genties vadui Lapu,tam kuris suėdė. Mano kolegos labai tikėjosi tą paminklą išvysti,bet atrasti jį Filipinuose būtų nė kiek ne lengviau,nei Peterburge užkastą po liūtu lobį. Paminklų čia yra devynios galybės, kaip ir vardinių medžių,kuriuos čia pasodino įvairiausio plauko politikos ir popkultūros įžymybės norėdamos tokiu būdu save įamžint.

Ir vis tik daugelio reklaminių kompanijų išgirta Manila ypatingo įspūdžio mums nepaliko. Miestas kaip miestas,nei blogas nei geras,kažkoks nė koks,neturintis Europos miestams būdingo savo traukos centro,išsibarstęs,gatvėse vakarais tvyro nepakeliamas smogas. Nežinau ir visai nesuprantu kam šovė į galvą vadinti šį miestą naujuoju Paryžiumi ar Ramiojo vandenyno brangakmeniu. Na,brangakmeniu gal kada nors jis ir buvo,bet labai seniai,ir nebent Intramūros sienų griuvėsiai gali paliudyti apie buvusį jo švytėjimą. Na,o Paryžiui,manau,jis neprilygo niekada.

Kiekviename žingsnyje čia mums siūlydavo pirkti sidabrinius Amerikos dolerius,mergaites,laikrodžius,viagrą ,ir kažkokį kalio ar kalcio mišinį sveikatai stiprinti. Laikas nuo laiko,gatvėje sutiktos abejotinos reputacijos mergaitės durdavo pirštu į kurį nors iš mūsų trijulės ir sušukdavo:“Aš noriu šitas“.

Filipinai sudaryti iš daugybės salų. Manila yra Luzono salos viduryje,ištrūkus iš jos mūsų laukė kur kas mielesnis ir malonesnis gyvenimas. Tie kurie atvyksta į filipinus savaitei kitai ir dėl laiko stokos negali nukakti pasižiūrėti nuostabiųjų „šokoladinių kalvų“(šokolado kalvos yra neįprastas geologinis kalvų darinys Boholyje. Iš viso čia prisėta 1260 vienodų kalnelių, išsidėščiusių daugiau nei penkiasdešimties kvadratinių kilometrų plote), pasilepinti viename geriausių pasaulio paplūdimių Barokai saloje,ar bent akies krašteliu žvilgtelėti į nuostabiąsias ryžių terasas, labai pergyventi neturėtų ko. Luzono saloje yra užtektinai įdomių dalykų,visokiausių atrakcijų,o netoliese esantys nepakartojami gamtos kampeliai,gali būti priskirti prie pačių gražiausių pasaulyje.

Filipinai yra pamirštos, o gal dar neatrastos pietryčių Azijos salos. Sostinėje žmonės tiesiog dūsta nuo dujų,dūmų ir dulkių,bet vos tik išvažiuoji iš chaotiško miesto,ir kaip mat pradeda atsigauti plaučiai,ausys ir akys:jokių spūsčių,jokio triukšmo ir tik kur ne kur gali sutikti atsibeldusį vieną kitą turistą.

Sostinės turgūs ir krautuvės pilni nuostabiausių daržovių ir vaisių,tačiau užmiesčiuose tie patys vaisiai ir tos pačios daržovės kainuoja net kelis kartus mažiau.

Iš Luzono salos įžymybių didžiausią įspūdį mums paliko Taalio vulkanas esantis maždaug 70 kilometrų nuo sostinės į pietų pusę. Tai turistų dar neatrasta,tačiau labai maniliečių pamėgta vieta. Savaitgaliais ,iš stresais perpildytos sostinės,čia suvažiuoja tūkstančiai poilsio ir tyro oro ištroškusių sostinės gyventojų. Čia ne tik oras tyresnis,bet ir gerokai vėsiau,mat vietovė yra pakilusi 2800 pėdų virš jūros lygio.

Į Tagaytay miestelį iš Manilos atvažiavome su taksi. Prie vulkano prieiti nėra taip jau paprasta,nes jis įsikūręs ežero viduryje esančioje saloje. Tad pirmiausiai teko atlaikyti nelengvas derybas su vietos gyventojais,mat viskas čia kainuoja gana nemažai:persikėlimas jūrinėmis valtimis į salą,arkliukai,kurie tingesnius turistus ant savo kuprų užneša iki kraterio,ir pietūs besigėrint krateryje teliūskuojančiu švariausiu planetos ežeru ir vos įžiūrima miniatiūrine sala jo viduryje.

Kai pasiekėme kraterį kojos galvai,sugalvojusiai šį žygį,nepadėkojo,žinoma,tačiau pamatyti vaizdai atpirko viską.

Grįžtant į miestelį pakilo vėjas,ežeras pasišiaušė,ir kelionę atgal buvo galima pavadinti beveik ekstremalia. Sušlapom,nepadėjo nė polieteleno apsiaustai,kuriuos mums išdalino mūsų irklininkai, ir tada aš supratau kodėl čia tiek mažai turistų. Išlepintų vakariečių nė su pyragu neįlaipintum į tokią primityvią vandens transporto priemonę,o ypač tada,kai pakyla stiprus vėjas.

Ruošdamasis kelionei perskaičiau nemažai medžiagos apie Filipinus,nepakartojamą jų gamtą,geraširdžius šios šalies žmones. Viskas kas ten buvo rašoma ,ko gero,yra neginčijama tiesa ir teisybė,tačiau mums pasivažinėjimus po šalį šiek tiek apkartindavo būtent patys filipiniečiai:pakyrėjo vaikai kiekviename žingsnyje kaulijantys pinigų,išmaldos prievartaujantys elgetos,atvykėlius aptarnaujančių sferų darbuotojų savanaudiškumas,taksistų fantazijos. Kartais įpykęs pastarųjų reikalaudavau paskaičiuoti visą kelionės kainą cento tikslumu,mat nebuvo nė vieno pasivažinėjimo,kad taksi vairuotojas be sutartos sumos nepareikalautų dar kokių nors priemokų ar lengvatų. Teko girdėti iš vieno užjūrio turisto,kad dėl šioje šalyje vyraujančio chaoso,korupcijos,savanaudiško vietinių gyventojų požiūrio į atvykėlius, Filipinai turi įvaizdžio problemų. Neprieštaraučiau. Apie kitas Filipinų negandas – gamtinius kataklizmus,vulkanų išsiveržimų tikimybę,apie teroristus,ekstremistus,etninius ir religinius neramumus susimąsčiau tik parvykęs namo.

Bankokas

Parskridę į Bankoką pataikėme į tailandiečių naujųjų metų šventę. Kadangi nesame dideli jos gerbėjai,tai dvi dienas beveik kojų nekėlėme iš viešbučio. Šventei pasibaigus nuvažiavome į savaitgalio turgų, pripirkom suvenyrų ,dovanėlių,ir pirmadienio rytą išvykome į oro uostą. Deja,dėl Islandijoje įspūdingai išsiveržusio ugnikalnio ir jo pelenų sukėlusių skrydžių chaosą Europoje mūsų paprašė savaitę palaukt….

Nė kiek nepergyvendami sėdome į taksi ir nuvažiavom į už dviejų šimtų kilometrų esantį Kua Hino kurortą. Apsigyvenome viešbutyje „Hua Hino namai“. Sena kinietė viešbučio šeimininkė mūsų neatsiminė,nors anksčiau čia mes jau gyvenome du kartus,prieš dvejus ir septynerius metus. Savaitę raičiojomės lovose,vėl lankėme dramblynus,beždžionynus,krokodilynus ir valgėme jūros gėrybes. Daug valgėme,pilna burna,pigiai.

Paskui vėl nuvykome į Bankoką. Mūsų ir vėl nenorėjo įsodinti į lėktuvą. Šį kartą dėl vietų stokos . Supykom. Tada šiaip ne taip įsodino. Parskridome į Maskvą biznio klasės keleiviams skirtose vietose. Šauniai parskridom. Priminsiu,kad mūsų kelionės bilietai Varšuva – Maskva – Bankokas – Maskva – Varšuva kainavo 1200 litų.

Į Lietuvą sugrįžom balandžio dvidešimt penktąją – penkiasdešimt devintojo mano gimtadienio dieną. Ko gero greitai teks pagalvoti apie trumpesnes ir mažiau varginančias keliones…Truputį liūdna.