Į Europos pakraštį.1 dalis.Portugalija

Sveiki. Nesiseka man su Norvegija. Eilę metų (gal kokis penkis) vis bandau į ją patekti. Ne išimtis buvo ir 2014-ieji. Taip susiklostė, kad artėjant vasarai reikėjo rinktis tarp Norvegijos ir Portugalijos. Jau kelis metus stalčiuje gulėjo paruoštas maršrutas po Lofotenų salas ir šiaurinę Norvegiją. Bet kažkodėl, be ypatingo spyriojimosi, nustebindamas pats save, lengvai paklusau žmonos norui keliauti „ten, kur šilta“. Be to, ilgamečio kelionių draugo Vyto juokais mestelėta frazė „ką tau reiškia nuvairuoti iki Portugalijos“ man pasirodė gana viliojanti, juolab kad vairuoti man patinka… Planavimo pradžioje netgi buvau numatęs persikėlimą keltu į Maroką, bet paskaičiavus laiką, pasirodė, kad jo Afrikai neturime.
Nuspręsta į priekį važiuoti greitai, o atgalios jau kaip Dievas duos.
Taigi, kaip visada, vieną liepos naktį apie 1h pajudėjome iš Palangos, kurioje už kelių dienų nusimatė 1000km lenktynės. Mes pradėjome savąsias lenktynes. Ekipaže 4 žmonės, 2 vairuojantys, 2 kitaip prisidedantys, kad kelionė būtų sklandi. Vienas asmuo labai skaniai gamino valgyti, kitas asmuo komunikavo su žmonėmis, dirbančiais viešbučių, apartamentų, kempingų priėmimų skyriuose. Pirma nakvynė buvo suplanuota Olandijoje, netoli Mastrichto. Nes turėjome raktą nuo kotedžo, kuriame gyvena mūsų draugas, kuris kaip tyčia šiuo laiku atostogavo ir buvo tėviškėje Palangoje. Todėl jam nebuvo jokių šansų neduoti mums rakto, teisinantis, kad nėra vietos 🙂 Apie 21h, nuriedėję apie 1800km, skanavome mūsų virtuvės šeimininkės sulipdytus lavašų-kebabų hibridus, užsigerdami kažkokiu skaniu tamsiu olandišku alumi. Supratome, kad daugiau šioje kelionėje numerių per tris aukštus neturėsime, bet dėl to nebuvo nei kiek liūdna. Kadangi visą dieną matėme tik kelius, tai pastebėjimas vienas: Lenkijos autostrada A2 kokybe lenkia vokiečių autobanus, kuriuose daug remontuojamų ruožų. Lygtais nuo 2015 metų vokiečiai žada padaryti mokamus kelius užsieniečiams. Gal todėl ir remontuoja.
Antros kelionės dienos didžioji dalis prabėgo Prancūzijos magistralėse. Užsifiksavo porą momentų. Pirmasis – tai Paryžiaus kirtimas. Vienąkart jau buvo tekę vairuoti šiame didmiestyje, tai nebuvo įsiminę, kad ganėtinai sunku būtų buvę vairuoti. Šįkart pakliuvome į milžinišką kamštį, kuriame automobiliai susigrūdę po 3 į dvi juostas. Tarsi to būtų negana, tarp jų dar nardė motociklai, motoroleriai. Kartais dar reikėdavo praleidinėti „greituškes su mirgalkėmis“ padarant joms vietos beveik iš nulio. Prisiminiau, kad Paryžiaus centrinėje dalyje buvau matęs daug automobilių su nudaužtais ir kabančiais šoniniais veidrodėliais. Supratau, kad ir manasis taip pat greitai gali kabėti, todėl prisiplojau prie atitvaro, skiriančio nuo priešpriešinio eismo juostos ir visiems mopedams ir kitiems moto daviau kiek įmanoma daugiau vietos. Maždaug porą valandų užtrukome, kol už nugaros palikome Paryžių. Antrasis momentas – netoli Ispanijos sienos smagiai riedėjau, kol švieslentėje virš autostrados pamačiau užrašą, kuriame švietė mano mašinos valstybinis numeris ir pasiūlymas sumažinti greitį: „Trop vite“ (berods taip buvo užrašyta). Neslėpsiu, truputuką išsigandau, tyliai pradėjau svarstyti ar čia mane kokiame policijos patikros punkte stabdys ir išrašys baudos čekį, ar atsiųs Lietuvon. Bauda už viršytą greitį grėsė nuo 135 eurų. Bet niekas manęs nestabdė, todėl įvažiavus Baskijon ūpas pakilo, nerimastingos mintys dingo ir buvo pats laikas ieškotis nakvynės. Todėl neužilgo išsukome iš pagrindinio kelio link Biskajos įlankos pakrantės ir radome šį kempingą, įsikūrusį gražioje vietoje.

Antrą dieną nuvažiavome apie 1200km,iki vakariausio Europos kyšulio Cabo da Roca liko nebedaug – mažiau nei 1000km 🙂
Trečią dieną važiavome per išdegusią pageltusią Ispaniją žemyn į pietus iki Meridos, tuomet pasukome į vakarus, Lisabonos pusėn. Į Portugaliją įvažiavome apie 13h. Iškart į akis krito faktas, kad važiavome beveik vieni. Neperdėdamas galiu pasakyti, kad buvo atkarpų, kai autostradoje kokias 3-5 minutes nesutikdavome nei vieno automobilio. Net nekalbu apie mūsų pusės kelio juostas, bet jų nebuvo ir priešpriešinėse eismo juostose. Kartais apimdavo nuojauta, lyg būtume patekę į uždarytą kelią, kuriame filmuojamas apokaliptinis siaubo filmas. Bet artėjant prie Lisabonos viskas stojo į savo vėžes, mašinų pagausėjo, gyvenimas tekėjo savo vaga. Kaip tik Lisabonoje odometras parodė, kad nuo namų nuvažiavome 4000km…
Portugalijoje pagrindinis tikslas buvo pamatyti pakrantę nuo Cabo da Roca iki Algarvės (iš dalies vadovavausi keliautojo Xvim patarimu, o ir pačiam gamta arčiau dūšios). Todėl miestų nelankėme, išskyrus trumpą stabtelėjimą Sintroje. Taigi, pagal keliautojų rekomendacijas, šiame mieste paragavome gėrimo Ginja iš šokoladinės taurelės, kurią suvalgę ir turistiškai bežioplinėdami netikėtai sudalyvavome didžiulio skanumyno – Porto vyno degustacijoje.

Ji praturtino žinias apie šį gėrimą todėl ateityje nebereikėjo blaškytis supermarketuose ieškant tinkamos vyno rūšies. Nori tamsaus raudono – perki Ruby, nori šviesaus – perki White, nori maišyto – perki Tawny, pagal piniginės turinį dar ir į pagaminimo ir išlaikymo metus galima žiūrėti 🙂 Dar kiek pamaklinėjom po spalvingą miestą, ir nusprendę visų pilių nelankyti, pajudėjome Atlanto link, prie Cabo da Roca kyšulio.

Kaip ir buvau skaitęs, aplink girdėjosi rusiški riksmai. Parkingo aikštelėje stovėjo slavus atvežęs autobusas. “ Aliošos ir Natašos“ ropštėsi per apsaugines užtvaras darytis nuotraukų ant pat skardžio. Po mėnesio žiniasklaidoje nuskambėjo istorija apie lenkų porą, kuri ten besidarydama asmenukę, nugarmėjo į Atlanto bangas. Prisiminęs, ką buvau matęs , nei kiek nenustebau.

Apsistojome pirmame miestelyje už kelių km nuo kyšulio pas portugališką močiutę. Autentika, natūralumas, papūga, senyvos kaimynės pagalba paruošiant mums numerį nuteikė maloniai.

Šalia esančioje užeigoje labai skaniai pavalgėme keptos žuvies dorados, kuri ryte dar ko gero blaškėsi Atlanto bangose. Kitą rytą, anksčiau pakilę, su Vytu dar kartą nuvažiavome iki kyšulio, kur nebebuvo vakarykščio šurmulio ir ramiai galima buvo pasibūti su savo mintimis. Vėliau, atsisveikinę su močiute, pajudėjome link Arrabida miestuko ir jo apylinkėse esančio gamtos parko.

Pakelėse už Lisabonos nustebino portugališkos kekšės, kurios sėdėjo ant kėdučių ar net fotelių labai netikėtose vietose – aplinka priminė kokias tai pramonines, ūkines zonas. Lenkijoje tai stovi juk pamiškėse 🙂
Na, o Arrabidos grožis galėjo ir neatsiverti mums, jei policija būtų praleidusi mus važiuoti keliu, vedančiu žemiau. Pradžioje susinervinau, kai netikėtai kelyje išdygę policininkai rankos mostu rodė, kad turime suktis atgal. Reikėjo keletą km grįžti ir važiuoti kitu keliu, bet koks tai buvo kelias !!! Iš viršaus atsivėrė nuostabi panorama.

Iš Setubal miesto keltu kėlėmės į tokią smėlio juostą, primenančią Kuršių Neriją. Plaukdamas pagalvojau, kiek lietuviškų mašinų yra kėlusios šituo keltu. Supratau, kad nusitrenkėm tolokai…

Dar natūraliai pamąsčiau, kad nekaršta čia pas juos. Nes ir vakar, ir šiandien pūtė žvarbokas vėjas ir temperatūra rodė tik 16-20 laipsnių. Išriedėję iš kelto judėjome pietų kryptimi maršrutu Troja-Sines-Sagres , kartas nuo karto nusukdami nuo pagrindinio kelio link pakrantės. Buvo ir gražesnių, ir paprastesnių vietų, bet bendras Atlanto pakrantės vaizdas paliko gerus įspūdžius.

Sines įsivaizdavau kaip jaukų pajūrio miestelį, bet jis pasirodė besąs tikras sunkiosios pramones centras su daugybe kaminų, naftotiekių ar dujotiekių šalia kelio. Kažkur, piečiau Sines, aptikome paplūdimį, kuriame dėl prasidėjusio vandenyno atoslūgio gražiai atsivėrinėjo žalios uolos.

Kažkur ties Carrapateira paplūdimys labai platus ir pilnas banglentininkų.

Taip pakrantės keliu atriedėjome iki paties pietvakariausio Europos kyšulio – Cabo de Vicente. Įdomu tai, kad iki Kolumbo atradimų manyta, kad čia – Žemės pabaiga, o toliau yra pasaulio kraštas. Mintimis kelioms minutėms buvau nukeliavęs kelis šimtmečius atgal…

15324340.jpg[/img]

Pavakarojome su Porto vynu, melionais, kumpiu, sūriu… Kas galėjo būti geriau nelabai ir sugalvosi 🙂
Na, o desertui prieš kelionę buvau nusižiūrėjęs dar vieną pakrantės vietą, kurios matyti vaizdai man pasirodė gražiausi. Todėl buvau numatęs žūtbūt ten praleisti „tinginio dieną“ . Tai buvo paplūdimys Algarvėje, netoli Portimao miesto. Vandenyno bangų sukurtas išgraužtų uolų kompleksas realybėje pasirodė toks pat įstabus, kaip ir tikėjausi. Į šią vietą atvykome gana anksti ryte, dar neprasidėjus atoslūgiui. Pradžioje net buvau pamiršęs jį. Tik po poros valandų, kai ėmė trauktis vanduo, galima buvo patekti į tolimesnius, prieš tai dėl vandens neprieinamus mini paplūdimius. O čia tai atsivėrė vaizdų vaizdelių.

Kiti mano kompanionai šioje vietoje irgi pasigavo savotišką „ligą“ – kriauklių rankiojimą atslūgus vandeniui. Tiesa, šioje pakrantėje nustebino niūrus, lietingas oras. Nors ir prieš tai buvusios dienos Portugalijoje karščiu nepasižymėjo. Taip pat norėjosi ir kad Atlanto vanduo būtų šiltesnis. Nes jis buvo ne ką šiltesnis nei Palangoje, o braidantys kriauklių ieškotojai iš vandens lipo pamėlusiomis kojomis ir man buvo šiek tiek neramu, kad kuris jų nesusirgtų. Aplamai man ši vieta paliko geriausią įspūdį kelionėje. Man retai taip būna, bet norėčiau kada nors čia sugrįžti ir dar pavaikštinėti tais užburiančiais laukiniais pliažiukais, į kuriuos tam tikromis valandomis žmones įleidžia pati Gamta…
Toliau keliaudami pakrante į rytus netoli Benagil miestuko aptikome dar vieną panašią vietą – „Praia da Marinha“.

Kadangi buvo savaitgalis, nerimavome ar gausime čia, Algarvės širdyje, nakvynę. Bet kadangi ypatinga poilsiautojų gausa dar nei karto Portugalijoje nebuvo kritusi į akis, tai tikėjome, kad viskas bus gerai. Ir neklydome – už kokio kilometro nuo Marinhos radome apartamentus „Rustico“, kurie įsiminė labiausiai per visą kelionę.

Beveik nenustebome, kai išgirdome, kad yra laisvų vietų. Nes mašinų aikštelė buvo tuščia. Nakvynės kaina su vaizdu iš balkono į tolumoje tyvuliuojantį vandenyną siekė juokingus 15 eurų žmogui. Šeimininkė senučiukė kažką portugališkai šnabždėdama panosėje aprodė kambarius. Tik naktį supratome, kad reikėjo atidžiau klausytis, kai ji minėjo kažką panašaus į žodį „moskitos“ ir demonstratyviai uždarė balkono duris. Įsikūrę nusileidome į apačioje esantį tuščią restoranėlį vakarieniauti, kuriame darbavosi turbūt tos senyvos moters pusamžis sūnus. Jis mums iškepė labai skanų portugališką kepsnį, primenantį didelius guliašo gabalus labai skaniame padaže. O žmonių aplink vis dar nebuvo. Paklausėme kodėl čia ir aplamai Portugalijoje, kiek matėme, nedaug turistų. Jis prisiminė, kad buvo laikai, kai šiame restoranėlyje netilpdavo visi norintys. O dabartinę tuštumą mums aiškino ekonomine krize. Keista buvo girdėti tokius dalykus, nors juos akivaizdžiai matėme. Nepalyginsi su žmonių kiekiu, kurį vėliau matėme Pietų Ispanijoje. Taigi, grįžome į kambarius miegoti. Prieš miegą, kaip įpratę pravėrėme balkono duris… Naktį, per miegus jaučiau, kad zvimbinėja kažkas, bet nekreipiau dėmesio ir miegojau toliau. Žmona, apie 2h nakties pagaliau uždegė kambaryje šviesą ir man pranešė, kad virš lovos ant sienos matanti kelis šimtus uodų… Tada ir prisiminėme senolės patarimus apie „moskitos“ 🙂 Kažkiek jų nutrankėme, bet vėliau pasidavėme ir lindome slėptis po patalais. Už kokio pusvalandžio juoką sukėlė bildesys į sienas už 2 kambarių, kur gyveno mūsų kompanionai. Vytukas tapke dirbo negailėdamas jėgų, net šuo kieme ėmė loti. Ryte, pažiūrėjęs veidrodį, vos pažinau save 🙂 Nuotraukų iš poros dienų laikotarpio po šios nakties su manimi nebuvo. Kiti nukentėjo mažiau. Nuo šiol žinosim, kad „moskitos“ yra negerai, ir kad jų reikia saugotis:-)
Kitą dieną vykome prie Fuseta miesto, kuris pasižymi smėlio salomis, išsibarsčiusiomis palei pakrantę. Mano kriauklių ieškotojai buvo skaitę, kad ten ypatingai gausu kriauklių. Šiaip tos salos , nors ir plokščios, bet gana įdomios, be jokio medelio ar krūmo. Dėl atoslūgio tarp kai kurių pasidaro taip seklu, kad gali nueiti iš vienos į kitą. Daugybė laivelių ir katerių, plukdančių i skirtingas salas. Mums vienoje tų vandens taksi firmelių patarė plaukti į mažai lankomą – švarus vanduo, laukinė gamta, ramybė… Už 5 eurus nuplukdo, duoda skėtį nuo saulės ir svarbiausia turi pasakyti laiką, kada jiems atvykti tavęs paimti. Nes paskui taip ir liksi gyventi negyvenamoje saloje:-) Kriauklinėtojai pamėlusiomis kojomis buvo laimingi ir nepaisant vandens šaltumo pririnko įspūdingą kiekį kriauklių. O maudytis tikrai šalta. Pabūni minutėlę ir jau norisi į krantą. Negalvojau, kad taip bus Portugalijoje.

Taigi, artėjo laikas, kai turėjome palikti šią įdomią šalį. Kadangi pravažiavome tik jos pakrante, nelįsdami į jokius miestus, tai ji labiausiai ir patiko 🙂 Maistas taip pat skanus. Apie Porto vyną net nešneku. Ta nuolat lydėjusi tuštuma irgi nebuvo blogai, nors ir jautėmės keistai. Gal todėl, kad važinėjome atokesniuose regionuose, į akis krito žmonių biednystė. Dar ir dabar prisimenu tą liūdnoką virtuvės šefo veido miną, kuomet jis pasakojo apie buvusius gerus laikus, kai jo restoranas pulsavo gyvybe. Nuo kelionės prabėgus keliems mėnesiams, nusigulėjus įspūdžiams galiu teigti, kad Portugalija, nors pamačiau tik nedidelę jos dalį, jau pateko į mano lankytų šalių penketuką, o gal net šiek tiek aukščiau…