Hondūras: Kopanas

Hondūras 2008 metai.

Hondūras trečia pagal dydį Centrinės Amerikos valstybė, maitinanti beveik tris kartus daugiau gyventojų nei Lietuva. Centrinė Amerika nėra turtingas kraštas, Hondūras tam tikra prasme rekordininkas, nes čia gyvena patys vargingiausi žmonės visoje Lotynų Amerikoj.

Ne taip seniai Hondūro kalnuose geologai aptiko naudingųjų iškasenų, metalo rūdos, cinko, švino,aukso, daug sidabro, tikimasi, kad netolimoje ateityje šitos gėrybės nors šiek tiek padės palengvinti skurdžią krašto žmonių dalią.

O kol kas, Hondūras negali girtis nė savo piliečių gerove, nė aukštais technologiniais pasiekimais, nė šalyje auginamų žemės kultūrų įvairove. Nuo senų laikų čia žaliuoja kakavmedžiai, šiek tiek skirtingų rūšių vaisių, gėlių, štai ir viskas. Beje, viena žemės ūkio kultūra Hondūras didžiuotis vis tik gali. Tai užaugintais bananais. Jų čia prinoksta ir eksportuojama tiek daug, jog šalį pelnytai galima vadinti pasaulio bananų sostine.

Nors iki šiol vyrauja nuomonė, kad Hondūras kitataučiams yra neįdomus, tačiau faktai kalba priešingai, mat turizmas šios šalies ekonomikoj atlieka vis didesnį ir didesnį vaidmenį. Nesiruošiu ginčytis su tais, kurie teigia, kad į Hondūrą daugiau nevažiuotų niekada niekada, tik noriu pasakyti, kad net didžiausi šios šalies skeptikai tikriausiai nepaneigs, jog šita šalis turi daug patrauklaus: kalnus, užgesusius ir veikiančius vulkanus, Karibų jūroje netoli kranto išsimėčiusį unikalų Bahijos salyną, žemumomis tekančias plačias vaizdingas upes, nuoširdžius žmones.

Mes į Hondūrą vykome pažiūrėti Kopano. Pažintį su majų architektūros šedevrais ir miestais pradėjome Meksikoje, tęsėme Belize, paskui persikėlėme į vieną iš didžiausių indėnų civilizacijos miestų – Gvatemalos Tikalį, tad logiška, kad toliau sekant jų pėdsakais – atsiradome ir čia.

Į Kopaną turistai atvyksta iš dviejų pusių: nuo Gvatemalos sostinės arba nuo Flores miestelio. Mes atvykome nuo Flores. Pasienį, kaip ir tikėjausi, perėjome labai paprastai, be jokių problemų. Hondūro pasienio darbuotojai įpratę, kad turistai čia labai ilgai neužsibūna, per kalnus į jų šalies gilumą irgi nesiveržia, tad dokumentų patikrą vykdo labai paviršutiniškai, net antspaudo į pasus nededa, nors kai kurie atvykėliai prašo.

Teko girdėti, kad Gvatemalos – Hondūro pasienį ties Kopanu galima pereiti net su asmens tapatybę liudijančia dokumento kopija. Patvirtinti tokio gando negaliu, nes tokiu būdu patekti į šalį nemėginom.

Mums atvykus į Gvatemalą ir Hondūrą, Meksikos Belizo karštį pakeitė kalnų vėsa, saulė švietė tarsi pro rūką, dienos tapo maloniomis, šiltomis, ir buvo labai gera būti lauke nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro.

Pirmieji įspūdžiai Hondūre irgi buvo geri, pastebėjome, kad čia gyvena kur kas daugiau baltaodžių, nei tik ką matytose šalyse, aplinkui girdėjosi ne anglų, o gana raiški ispanų kalba, praeiviai sveikinosi su mumis kaip su savo pažįstamais, šypsojosi, sustoję ilgai žiūrėdavo pavymui, paskui nueidavo savo keliais. Valiutos keitykloje vietoje dolerių gavome vietinių lempirų ir pajudėjome Kopano link.

Kelias buvo vingiuotas, kalnuotas, ekstremalus, bet užtat šaunus. Keliaujant po įvairias pasaulio šalis teko matyti daug skirtingų dirvožemio spalvų. Šioje vietoje žemė buvo degtos plytos spalvos, su ryškiu violetiniu atspalviu.

Kopanas man patiko nuo pirmojo žingsnio, kaip Tikalis. Nepaprastas kalnų oras, tyras, be lašelio kokio nors juntamo užkrato, tokios pat vešlios džiunglės, mažai turistų, nedaug prekeivių ir ramybė:kalnai, medžiai, kūnui maloni šiluma ir šimtmečių istorija aplink.

Ankstesniuose pasakojimuose apie Meksiką, Belizą ir Gvatemalą, nemažai vietos skyriau majų miestams ir jų architektūros šedevrams: piramidėms, šventovėms, rūmams, kitiems pastatams aprašyti, nors pats suprantu, kad mėginti aprašyti neaprašomus dalykus yra beveik beviltiškas užsiėmimas. Į Kopaną turistai daugiausiai atvyksta lydimi noro susipažinti ne su majų architektūra, kurios tiek daug kaimyninėse valstybėse, o su menu – garsiosiomis Kopano stelomis.

Ką gi majai vaizdavo savo meno kūriniuose – lipdiniuose, raižiniuose, skulptūrose? Ogi beveik tą patį, ką vaizduodavo ir kitų civilizacijų menininkai – savo dievus.

Tad šiek tiek apie juos.

Iš visų egzistavusių indėnų civilizacijų majų civilizacija, ko gero, buvo plačiausiai pasklidusi visoje Amerikoje ir viena galingiausių pasaulyje.

„Civilizacija garbinanti velnią“ – kažkas pasakė.

Šitas kalambūras atsirado ne be pagrindo. Įvairių dievų indėnai turėjo devynias galybes. Majai taip pat. Vienus jie sukūrė patys, kitus pasiskolino iš dar seniau gyvenusių civilizacijų ir jų kultūrų. Žodžiu – elgėsi lygiai taip, kaip mums kur kas geriau pažįstami romėnai, savo dievus kažkada nugvelbę iš graikų.

Tačiau tarp graikų – romėnų ir indėnų – majų dievų egzistuoja labai didelis skirtumas.
Graikų dievai, kaip žinome, savo išore yra panašūs į žmones, simpatiški, gražūs, nepataisomi lėbautojai, girtuokliai ir paleistuviai. Tačiau būtent dėl šitų jų paklydimų ir ydų – mums visiems labai mieli ir suprantami.

Majų dievai su graikų dievais neturi nieko bendro, nė savo išore, nė vidumi. Vienas rusų keliautojas pasakė: “Tai ne dievai, o pabaisos su jaguarų galvomis, gyvačių uodegomis ir plėšriųjų paukščių nagais“. Žodžiu – išgamos. Visai nepanašūs į žmones, dažnai net ne su vienu, o su keliais ar keliomis dešimtimis tarpusavyje susipynusių žvėrių ar gyvačių kūnų.

Nesimpatiška ir atgrasi buvo ne tik majų vaizduojamų dievų išorė, bet ir aplinka kurioje jie viešpatavo – pilna kaukolių, kaulų, skeletų ir lavonų. Ir elgėsi jie lygiai taip pat, kaip atrodė: kiurksodavo viskuo nepatenkinti savo atgrasioje aplinkoje ir kasdien reikalaudavo mirties bei kraujo.

O majai norėdami įtikti savo rūstiems valdovams nuolat aukodavo jiems aukas – žmones. Neperdedant galima teigti, kad tai buvo laikmetis panašus į skerdyklą, jie žudė ne tik belaisvius ir vergus, bet dažnai tikėjimo vardan nuleisdavo kraują ir patys sau. Kasdien risdavosi vergų ir belaisvių galvos, žudydavosi fanatikai, žaidėjai kamuoliu irgi savo noru atsisveikindavo su gyvybe. Ir visa tai buvo daroma vardan tikėjimo.

Tačiau majų civilizacijos tyrinėtojai teigia, kad negalima indėnų smerkti už šituos pasibaisėtinai kruvinus darbus. Atsieit, žmones savo žiauriems dievams jie aukodavo ne todėl, kad patys buvo kraugeriai ir sadistai, o dėl to, jog tikėjo, kad šitas kraujas padės jiems išspręsti sunkiausias būties problemas, prailgins labai trumpo žmonijos gyvenimo šioje žemėje lemtį.

Dievai buvo pagrindinis tų laikų majų meno vaizduojamas objektas. Baisūs buvo tie dievai. Baisus buvo laikmetis. Kai kurie istorijos žinovai teigia, kad majų civilizacija visai neturėjo dvasinės kultūros, o jų religijoje įžvelgia „satanizmo“- mirties kulto garbinimą. Ne be pagrindo.

Nesu istorikas, tad dažnai pasiklystu sudėtinguose pasaulio tautų ir jų dievų tarpusavio santykiuose, o kad geriau juos suprasčiau pasidarau man vienam suprantamą schemą. Tačiau, kad ir kokia gera ta schema būtų, manau, mes esame stipriai pavėlavę ir jau bejėgiai šiandien suvokti majus ir jų garbintas būtybes .

Tačiau įdomiausia šioje tūkstantmetėje istorijoje yra tai, kad regionuose, kuriuose gyveno senoji majų civilizacija, mirties garbinimas yra nepamirštas iki šiol ir turi savo ištikimus pasekėjus. Štai visai neseniai Meksikos valdžia iškėlė problemą, ar nereikėtų uždrausti satanistiniu laikomą, “Santa Muerte“ (šventosios mirties) kultą, jau ne vieną šimtmetį gyvuojantį Centrinėje Amerikoje. Nors Meksikos katalikų vadai nuolat kovoja su šventojo mirties kulto garbintojais, tačiau apsigobusio skeleto su dalgiu rankoje statulėlės vis vien stovi šalia įvairių šventųjų atvaizdų daugelio meksikiečių trobose, krautuvėse, bažnyčiose. Žiūrėkite šiaip ar kitaip, tačiau mirties kulto garbinimas šiuose kraštuose , su pertraukomis ar be jų, jau tęsiasi ne pirmą tūkstantmetį…

Būnant piramidėse ir muziejuose, teko matyti daug įvairių majų meno kūrinių, sukėlusių vienokių ir kitokių minčių. Tačiau gal visai nebūtina sukti galvos, kokiu tikslu ir kam tarnavo jų menas ir jų dievai. Gal kur kas svarbiau yra visa tai išvysti savo akimis ir pasigėrėti senovės meistrų talentu.

Hondūro Kopane yra reta galimybė pamatyti visai kitokius majų valdovų ir dievybių pavidalus nei Meksikoje, Belize ar Gvatemaloj: tikroviškus, žmogiškus, dvasingus. Tai bene vieninteliai majų kūriniai vaizduojantys natūralius, realistinius žmonių veidus ir jų bruožus. Kai kurie tyrinėtojai šiuose veiduose įžvelgia portretinį panašumą su tais laikais viešpatavusiais valdovais.

Kopane yra labai daug stelų, jos įdomios užburiančios ir mįslingos, kažkuo panašios į šalia vešinčių džiunglių išaustus raštus. Priešais išraiškingas stelas, stovi nemažiau išraiškingi majų altoriai, ant kurių būdavo aukojamos aukos dievams. Šios stelos nuostabios, jas verta pamatyti kiekvienam. Žinovų teigimu, Kopano stelos – tai vienas iš pačių nuostabiausių dalykų, kuriuos sukūrė indėnai abiejose Amerikose, tai grožis, kuriam negali prilygti joks kitas ikikolumbinės Amerikos menas, tai nepakartojamas majų civilizacijos šedevras.

Patarlė, kad pamačius Paryžių galima numirti, yra viso labo, kur kas anksčiau egzistavusios patarlės apie Kopaną, versija.

Viename interneto forume apie Mezoameriką teko perskaityti tokį tekstą:
Klausimas “O kas yra įdomiausia šio regiono kultūroje?“
Atsakymas “Iš visų žemėje egzistavusių civilizacijų, tai pats maštabiškiausias, nacionalinis, galima sakyti net tarpnacionalinis šėtono garbinimas.“

Įžūliai atsakyta. Tačiau giliai ir išmintingai.

Štai, toks būtų pagalvojimas, apie Centrinės Amerikos indėnų dievus. Jeigu jis,tas pagalvojimas, kam nors labai ne prie širdies, bendromis jėgomis galime sukurti kitą , moksliniais tyrimais nepagrįstą,tačiau kur kas paprastesnį ir net labiau įtikinamą:

Vidurio Amerikos šalyse, kaip žinote, auga galybė įvairiausių rūšių haliucinogeninių augalų. Jais iki šiol piktnaudžiauja nemaža dalis vietos gyventojų, net griežčiausios priemonės bejėgės sudrausminti „spalvingesnio“ būvio trokštančius piliečius. Būtų naivu galvoti, kad majai nežinojo kvaišinančių tų augalų savybių. Na, o gerai prisišveitus haliucinogeninių žolių ir grybų, tikriausiai galima ne tik sparnuotas gyvates ir straublianosius padarus išvysti, bet ir baisuoklius dievus…ir garbinti…

Kopane buvo toks nuostabus oras, tokia nepakartojama atmosfera, kad net dabar, praėjus mėnesiui po kelionės, aš be vargo visa tai prisimenu. Ir pažiūrėti čia tikrai yra į ką: gerai išsilaikiusi žaidimo kamuoliu aikštė, niekam neprilygstamas stelų ir altorių laukas, tikrai įspūdingi hieroglifų laiptai, turintys ypatingai turtingą savo istoriją, taip pat čia yra paslaptimi dvelkiantys laidojimo rūsiai ir kameros, mauzoliejus, išvalytų urvų ir tunelių raizgalynė, turtingas muziejus.

Kažkur netoli išėjimo iš muziejaus teritorijos aptikome didžiulę papūgų arų lesyklą. Ant jos pietavo alkanos, o šalimais šakose tupėjo pasisotinusios paukštės milžinės, stebinančios žmones spalvomis ir dydžiu. Priėjau prie lesyklos ir sušėriau pirmai pasitaikiusiai per uodegą. Jokios reakcijos. Sušėriau dar kartą. Vėl tas pats. Tik po trečiojo sukirtimo papūga pasisuko į mane, tarsi sakydama:

– Eik tu žinai kur, pilieti…

Apžiūrėję muziejų išsiskirstėme pavalgyti. Apie tuos pietus Daina savo tėveliui parašė taip:“„Išėję iš žavingojo muziejaus pradėjome ieškoti ko nors valgomo. Priešais kažkokį viešbutį degalinės parduotuvėje neradom nieko. Netoliese pamatėme užeigėlę, ar kavinę, ar velniai žino ką, ten paprašėm kavos, o mūsų bendrakeleivių jaunoji porelė dar ir kepto viščiuko. Aptarinėjome matytus stebuklus, plepėjomės ir laukėm.

Mamukas sėdėdama toje „kavinėje“ vis piktinosi, kad tokiai antisanitarijai tai tik mūsų san-epideminės reikėtų… O vaizdas tos maitinimo įstaigėlės išties buvo geras: grindys nematę švabros nuo praeito lietų sezono, langai skudurais dangstyti, lubos maišais dekoruotos, stalai, kaip mūsų virtuvėj, tik dešimt kartų baisesni – dėmėti, skylėti ir vėl gi – nevalyti…. na ir musės skraidė bzzz…. bzzz…. O virtuvėje pamažu vyko patiekalų gaminimo procesas… mes pasakėm, kad turim pusvalandį, jie maloniai atsakė – „gerai“… praėjo dešimt,penkiolika,dvidešimt minučių…. mes dar kartą priminėm apie laiką kavą ir viščiuką, jie vėl maloniai atsakė„gerai“ ir pradėjo marinuoti viščiuką. Kavos nei kvapo… gal nubėgo pupelių pirkti, gal rinkti… Praėjus pusvalandžiui atsistojom ir išėjom… Iš miestelio išvažiavom nesikavinę, bet su viltimi pavalgyti pakeliui“.

Mums dviems pasisekė kur kas geriau. Viešbučio kavinukė miesto centre buvo švari, interjeras įdomus, padavėja apsukri, tad po valandos prisikimšę pilvus sėdėjome mūsų mašinoj ir šaipėmės iš alkanųjų.

Norintiems pasiekti Kopaną , geriausia į jį vykti iš Flores, Tikalio, Gvatemalos sostinės ar Antigua. Iš Gvatemalos čia galima atvažiuoti maršrutiniais autobusais, nebrangu išsinuomoti mašiną ar netgi pasisamdyti taksi. Pažiūrėti Hondūro šedevro kviečia visi Gvatemalos turistiniai biurai ir kelionių agentūros.

Permiegoti galima čia pat Kopane esančiuose jaukiuose viešbutėliuose arba šauniame kalnų miestelyje Ruinas de Kopan. Jis šiek tiek primena nedidelius Gvatemalos miesteliūkščius: tokios pačios akmenimis grįstos vingiuotos kalnuotos gatvės, čerpėmis dengti namų stogai, blausūs žibintai, išklebusios langinės, viena kita kavinė, vienas kitas viešbutis ir daug dulkių. Tačiau jos neerzina, o priduoda miesteliui svaigulingo šarmo. Vaikštai gatvėmis ir visai nesijauti esąs svečias. Atrodo, kad tu čia jau buvai daugybę kartų, viskas sava, žinoma, štai rodos iš už namo kampo tuoj tuoj išlys senas tavo bičiulis ir pasakys: – „Sveikas“.

Tačiau priėjus tą namo kampą pasipila murzinų vaikėzų šutvė, stūgauja, šokinėja, nori prieiti prie tavęs, užkalbinti, užduoti tuziną jiems rūpimų klausimų, bet nemoka kalbos ir nedrįsta.

Turistų tarpe Gvatemala ir Hondūras garsėja savo nesaugumu. Nežinau, ką apsilankiusieji slepia po šitais žodžiais, tačiau mes čia nepatyrėme jokių nemalonumų, atvirkščiai, visi sutiktieji buvo malonūs, nuoširdūs ir ramūs. Tikriausiai, kad tariamas šių šalių nesaugumas yra viso labo perduodami iš lūpų į lūpas pasenę gandai, kuriuos keliautojai kartais platina norėdami suteikti savo kelionėms ekstremalumo ir išskirtinumo atspalvį.

Tiesa, prie viešbučių, kontorų, didelių krautuvių, bankų čia stovi uniformuoti dėdulės su “patrankomis“. Tikriausiai jie ir gąsdina atvykėlius, kaitina jų nuotykių ištroškusias makaules. O gal tas paskalas apie nesaugumą apie gvatemaliečius skleidžia beliziečiai, apie beliziečius hondūriečiai, apie hondūriečius meksikiečiai, apie…

Jeigu žmogus neturi dvasingumo – jo gyvenimas yra nevisavertis. Žiūrint į mūsų kasdien vis labiau vartotoja tampančią visuomenę, kartais norisi iš jos bėgti į šalis, kur motina ir tėvas neišvežami į globos namus ir prieglaudas , o su savo vaikais gyvena kartu iki garbingos pabaigos. Aš galvoju, kad Gvatemala ir Hondūras kol kas yra būtent tokios. Ir vien jau tuo jos man labai patinka.

Ir šioks toks reziume: Meksikoje, Belize, Gvatemaloje, Hondūre buvome 2008 metų rugpjūčio mėnesį. Mums patiko visos keturios aplankytos šalys, tačiau jei kas nors padovanotų man galimybę dar kartą pabūti vienoje iš jų, tai pasirinkčiau Gvatemalą. Jei dviejose – Gvatemalą ir Meksiką.

Pati brangiausia šalis, be jokios abejonės yra Belizas, pigiausia – Meksika.

Iš žmogaus sukurtų tvarinių, didžiausius įspūdžius paliko Gvatemalos Tikalis ir Hondūro Kopanas. Gamtos grožybėmis pakerėjo visos šalys, bet labiausiai – Gvatemala.

Maloniausi žmonės – Meksikoje, didžiausias beskoniškumas klesti – taip pat šioje šalyje.

Ekscentriškiausia šalis – na, žinoma, kad Belizas.

Maloniausi mano straipsnių komentatoriai – žmonės su jumoru.

Tiek.