Atsiprašau iš karto – nuotraukų daug, bet neįsivaizduoju pasakojimo tik su keliom, kai norisi tiek daug parodyti ))
3 diena
Lyja. Smarkiai. Merkiant lietui, išeitis važiuoti į miestą – vis koks stogas pakeliui. Bet gal dar liausis? Bet, net nežada. Tiesa, kol papusryčiaujame lyja mažiau, bet lyja. Iš tikrųjų, šios dienos tikslas užsukti į kokią rūbų parduotuvę. Atvažiavę apsižiūrėjom, kad vyro kojinės liko namuose.)) Teks nusipirkti. Važiuosim į Korką (Cork). Užbėgant į priekį pasakysiu, kad nelabai mes tą Korką apžiūrėjom, bet vis tiktai. Kelias neartimas, o lašai barbena į stiklą visą kelią.
Horizontą aptraukusi pilka migla- nesimato nei kalnų, nei ežerų. Tik geltonai žydintys krūmai kiek sušildo vaizdą. Pilnos pakelės rododendrų, čia jie dauginasi kaip piktžolės. Korke irgi lyja. Mes tai jau beveik vietiniai – į gatves išvarom be skėčio. Sakoma, kad Airijoj su skėčiu galima pamatyti nebent turistą. Netiesa, tačiau vietiniai skėčius tikrai ima retai. Juk vėjai, visą laiką vėjai – kapišonas geriau.
Mikliai sulendam į parduotuvę nusipirkti ko trūksta. Korke labai daug visokiausių parduotuvių. Labai daug, tai beveik nieko nesako – turbūt niekur nėra tiek kiek čia.
Išvingiuojam gatvelėmis į centrinę Šv. Patriko gatvę su savo įdomiaisiais žibintais. Vis dar lyja. Galvojam pasėdėti kokiam nors pub‘e, bet įėjus į vieną, pasako, kad virtuvė dar nedirba. Netoliese Anglų turgų (English Market). Ir jis po stogu – galima ir ten apsižvalgyti. Turgaus pastatas pastatytas 1786 m., tačiau šioje vietoje prekiauta jau nuo 1610 m. Pastatas gražus.
Turgus didelis – mėsos, žuvys, daržovės, vaisiai, pyrago ir duonos gaminiai, kalnai prieskonių, įvairūs delikatesai ir t.t. Besižvalgant sukyla apetitas.
Antrame aukšte kavinukės. Tačiau šiuo metu ten virtuvė irgi dar neveikia, nebent kokį „karštą šunį“ gautum. Tačiau toks maistas nedomina. Išeiname į gatves, bet lauke vis lyja ir lyja, tad vėl lendame į pirmą pasitaikiusį pub‘ą „The Thomond Bar“. Ir neprašauname. Tikrų tikriausia airiška vietelė. Žmonių viduje visai nedaug, visas pub‘as apkabinėtas sportine atributika.
Užsisakyti tiesiog privaloma būtent nacionalinio maisto- pork& cabbage ( kiauliena su kopūstais) , ir Sheppard’s pie ( piemenėlių pyragas).
Bet jau ta žirnių košė su fri bulvytėm tai visai nedera.
Lauke vis dar krapnoja. Tačiau žmonių gatvėse pilna, vietomis net sunku praeiti. Draugei reikia į batų parduotuvę, tai ir įlendam. Nieko neprarandame, juk vis tiek iš dangaus pilasi vanduo. Kol ji išsirinko batus, lietus liovėsi. Dabar jau ramiai galime pereiti Šv. Patriko gatve. Kažkada čia buvo kanalas, kurį užpylė žemėmis, kaip ir daugelį kitų, ir jis tapo gatve. Korke nėra beprotiškos daugiaaukštės statybos, todėl miestas pakankamai lengvas ir neslegiantis. Paskutiniu metu pradedu vietomis to pasigesti Vilniuje. Dabar važiuojant Rinktinės gatve iš karto už Mindaugo tilto, pasijauti kaip kokiam siaubo filme. Norisi greičiau iš ten ištrūkti, nes atrodo, kad tie namai užspaus tave savo mase…
Nežiūrint to, kad beveik visą dieną pralijo, mieste jokių balų. Niekaip nesuprantu, kodėl negalima pasimokyti iš kitų šalių gerų dalykų, o reikia amžinai išradinėti dviračius kvadratiniais ratais. Korke šaligatviai šiek tiek pasvirę. Tačiau, kad nebūtų problemų žmonėms su vaikiškais vežimais ir invalidų vežimėliams, dalis šaligatvio prie pasvirimo kampo pabaigos išklota tokiom banguotom plytelėm. O prie jų padarytas nutekėjimas į lietaus kanalizaciją. Paprasta ir genialu.
Pasitaisius orui, pasivaikštom šalutinėm gatvelėm, tik gaila, kad į Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčią negalim patekti- užrakinta.
Kad jau taip, važiuosim namo. Sėdžiu automobilyje, žiūriu per langą ir galvoju – bet tai matai koks įdomus pastatas, kažkuo į laivą panašus. Tačiau kuo arčiau važiuojam, tuo keistesnis tas „pastatas“ . Dar ir judėti pradeda… Cha, bet tai tikrų tikriausias laineris vos ne vidury miesto.
Anksčiau per miestą tekanti upė buvo gerokai gilesnė ir jūriniai laivai atplaukdavo tiesiai į miesto centrą. Dabar dar ir tiltų pristatė, tai kur ten tau laivas plauks. Bet va, kiek gali, tiek priplaukia.
Grįžtant vėl pradeda krapnoti. Draugė nuveža parodyti namą, kur jie anksčiau gyveno. Apsukam garbės ratą ir grįžtam į savo miestą. Šalyje labai daug vienaukštės statybos namų , dviaukščių gerokai mažiau . Teritorijos prie namų nemažos, todėl kaimynai nealsuoja vienas kitam į nugarą. Gyvenamas rajonas ar bendruomenė gali būti išsidėsčiusi per keliolika kilometrų. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Airija panaši į Angliją. Bet ne – pasivažinėjus matai, kad šalis turi savo veidą.
Užsukame į parduotuvę ko nors skanaus vakarui. O ten jei pigu, tai tikrai pigu.
Vakaras vėsus, todėl grįžus pasikuriame židinį ir vakarojame jaukioje šilumoje.
4 diena
Rytas nužertas saulės.
Šiandien važiuosime visi kartu. Laukia nuostabi kelionė per Ring of Kerry. Tradicinis maršrutas driekiasi apie 170 kilometrų kur gali sustoti pasigrožėti pilimis, įlankomis, ežerais, kriokliais, uolomis, žvejų gyvenvietėmis.
Killarney ežerus jau matėm, tad iš karto lekiam link Killorglin. Po jį pasivaikščioti neturėjome tikslo, bet ožio skulptūrą apžiūrėjome. Kasmet nuo 1610 m. mieste rugpjūčio mėnesį vyksta Puck Fair šventė (sakoma, kad ožys išgelbėjo miestą nuo Kromvelio armijos). Pagal tradiciją, likus porai dienų iki šventės, keli vyrai išeina į laukus ieškoti laukinio ožio. Sugautas ožys pravedamas miesto gatvėmis, o paskui pririšamas ir paliekamas ant platformos trims dienoms. Aplink visi linksminasi ir švenčia, jam išrenkama karalienė iš vietinių merginų tarpo, o vargšas paklaikęs gyvuliukas rėkia nesavu balsu. Neaišku kaip bus toliau su šia švente, kadangi visgi tai gyvuliuko kankinimas. Paskui visas susistresavęs jis paleidžiamas atgal į laukus.
Pirmiausia lekiam paskanauti skaniausios airiškos kavos į „Red Fox Inn“. Čia suveža turistus autobusais. Kaip tik prieš mus į aikštelę įvairuoja trys autobusai.
Tai kiek gi mes čia dabar lauksim tos kavos? Pamatysit kaip jie ten pasiruošę, -sako mums draugai. Patikėkit- išsitraukiau piniginę, padariau kelis kadrus, apsidairiau ir jau mergaitė klausia ko norėsiu. Viską iš anksto pasiruošę , aptarnauja jie ten žaibo greičiu.
Su kava nupėdiname per sales ieškodami laisvo staliuko. Viduj tokios erdvės, kad visiems vietos užtenka.
O kava tikrai labai skani.
Tačiau kažkas skanauja ir paprastą kavą su sausainuku.
Greta sėdintis dėdulė mėgaujasi laisvalaikiu skaitydamas knygą ir gurkšnodamas gėrimą.
Ant sienos kavos receptas – gal norėsite ir patys pasigaminti, tik nepamirškit, kad stiklinė, į kurią pilsit viskį, o paskui kavą, turi būti pašildyta.
Ten pat ir labai smagių suvenyrų parduotuvė.
Išėję pavažiuojam visai netoli – iki aikštelės su vaizdu į Caragh upę. Asiliukas su šuniuku – neaišku, ar laukia turistų, ar mėgaujasi vienas kito draugija, ar tiesiog vaizdu, kuris tikrai žavus.
Pakeliui pravažiuojamuose miesteliuose pilna iškabų B@B. Airiai vasarą labai mėgsta atostogauti pajūry. Duodasi po vandenį su visokiom lentom, maudosi nežiūrint to, kad vanduo ir šaltokas.
Važiuojam toliau iki Glenbeig paplūdimio, pakeliui stabtelėdami pasigrožėti vaizdais nuo skardžio. Kelias nepaprastai gražus, apsuptas žalių kalvų, kuriuo visai nesinori skubėti.
Išlipame prie paplūdimio pramankštinti kojas.
Keista matyti netoli paplūdimio medžių gojelį. Tik jau toks nupūstas, tarsi dirbtinis.
Airijoje dėl siaučiančių vėjų prie vandens visai nėra medžių, tik tokie beformiai krūmokšniai. Atrodo- gražu, vaizdas į vandenį, bet jei namas netoli vandens, tai apie jokią aukštesnę augmeniją prie namo nė nesvajok. Gaila, kad Liusė turėjo dėl ryžos likti namuose. Tai smagiai palaigytų šunelis paplūdimy. Susitariame nesakyti Liusei, kur buvom. ))
Važiuojam tolyn. Keliukas susiaurėja iki vieno automobilio pločio. Čia daug kur taip. Tiltai irgi siaurutėliai.
Pririedame pilies Ballycarbery Castle griuvėsius pūpsančius ant žalios kalvos. Žemės, ant kurių stovi pilis, priklausė įtakingam Makarčių klanui. Priėjimas prie pilies užtvertas, nors neseniai dar buvo galima prieiti arčiau. Turbūt pakankamai pavojinga artintis.
Išlikusios pilies sienos apgaubtos vijokliais tarsi žaliu pliušu, kurių fone ramiai atrajoja vietinės karvutės.
Kiek tolėliau matosi ilgas pastatas. Tai žuvies perdirbimo gamyklėlė. Airijoje labai populiarus vietinis nedidelis verslas, kuriame dirba šeima ir dar samdosi keletą darbuotojų.
Visa šalia Cahergal Stone Fort . Tačiau jis gali lukterėti – juk nepabėgs. Automobilių stovėjimo aikštelėje stovi vietinis fermeris su avinuku. Ir leidžia jį palaikyti ant rankų. Bet tai koks gyvuliuko mielumas – ir kvepia tas avinukas.
Fortas pastatytas kaip manoma 600 metais pr.m.e. Išvertus tai reiškia- šviesaus akmens fortas. Šio statinio diametras 25 metrai, sienų storis 5 metrai, todėl visai smagu jomis palaipioti. Viduje dar vienas akmeninis skritulys- tai buvusio namo liekanos. Anksčiau fortuose buvo statomi mediniai namai, tad akmeninis byloja apie pasiturinčius gyventojus.
Užlipus ant forto sienų, atsiveria puikios panoramos, tačiau lygiai taip pat gerai matosi ir artėjantis lietaus debesis.
Paskubame į automobilį ir lekiame nuo debesies toliau į Kersiviną (Cahersiveen). Mieste visur matosi D. O‘Konelio vardas. Jo vardu pavadinta ir miesto bažnyčia – tai vienintelė bažnyčia šalyje pavadinta paprasto žmogaus vardu. O‘Konelis išgarsėjo pasmerkęs 1800 m. „Sąjungos aktą“, kuriuo buvo panaikintas Airijos parlamentas. Šalyje O‘Konelis organizavo mitingus, kuriais reikalavo Airijos atskyrimo nuo Didžiosios Britanijos.
Bažnyčią ir apžiūrime. 1815 m. mieste buvo tik 5 namai, tačiau tūlas A. Nimas šioje vietoje įžvelgė potencialą ir nusprendė nutiesti kelią iš Mountain Stage. Vėliau buvo pastatyta prieplauka ir pradėjo vystytis žvejybos pramonė.
Toliau judame į Valentia salą perlėkdami siaurą tiltuką. Sala nedidelė 11 km ilgio, su nuostabiais į jūrą besileidžiančiais skardžiais ir uolėtomis pakrantėmis. Neskubėdami nuvingiuojam iki Grotto- skalūnų karjero. Karjeras savo veiklą pradėjo 1816 m. ir veikė beveik 100 metų. Darbai čia atsinaujino 1995 m.
Tapybiškomis skalūno faktūromis pirštai nevalingai perbėga tarsi fortepijono klavišais.
Viršuje oloje stovi Mergelės Marijos skulptūra, nuo olų tyška žemyn plonytis kriokliukas. Kažkur giliai birzgia mašinos, bet eiti toliau negalima, uždaryta.
Leidžiamės atgal link automobilio, pastatyto prie skardžio krašto ir staiga prasideda lietus. Toks stiprus, kad įveikę tuos keliolika metų sulendame į vidų peršlapę. Pajudėti iš vietos negalime, nes pila kaip iš kibiro. Lietus liaujasi taip pat greitai, kaip ir prasidėjo. Švystelėjusi saulė išryškina nupraustą pakrantę su baltuojančiu švyturiu ir šokančiomis bangomis. Vaizdas vertas milijono.
Prariedame per salą. Iš tikrųjų čia galima būtų praleisti visą dieną, bet laikas spaudžia. Trumpai stabtelime spalvingame Knightstown miestelyje prie akmeninės Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios (St. John the Baptist Church) .
Gaila, ji uždaryta. Pamaldos vyksta antradienį ir penktadienį 9.30. Jos ramybę saugo senas gumbuotas medis.
Padarome garbės ratą per miestelį ieškodami kokios veikiančios kavinės, bet viskas uždaryta- dar nesezonas.
Riedame atgal iki Portmagee. Portmagee- labai mielas, spalvingas miestukas, tarsi žaislinis. Prie pat vandens. Čia ir papietausime. Lendame į pirmą pasitaikiusį žaislinį pub’ą. Iš išorės tik du maži langeliai ir durys. Atrodo toks mažuliukas pastatas-durytės, langelis. O įeini – viena salė, kita salė, dar kažkur už kampo salė. Čia dažnai taip apgaulingai atrodo. Atrodo pateksi į nykštukų namely, tačiau viduje viskas pasikeičia, tarsi Alisai patekus į veidrodžių karalystę. Užsisakome maistuko. Ir aišku, prie kievieno patiekalo atneša dar ir bulvyčių fri. Nors vyras prie mėsos užsisakė bulvių košės, papildomai gavo ir bulvyčiu fri. Net draugas, užsisakęs lazanijos, to neišvengė. Airijoj kur reikia ir kur nereikia krauna bulvytes fri. Gerai, kad bent prie deserto neatnešė.
Ir vėl vingiuojame gražiausiu keliu, laikas nuo laiko sustodami apsižvalgyti.
Ballinskelligs pajūrys su 16 a. pilies griuvėsiais . Manoma, kad ji buvo pastatyta apsaugoti įlanką nuo piratų, o taip pat rinkti mokesčiams iš atvykusių prekybinių laivų. Pajūryje tyku, jokio vėjo, net nesitiki. Ir vėl gaila, kad nėra Liusytės.
Sustojame ant kalno, kur pučia turbūt pats stipriausias vėjas Airijoje. Automobilio duris įmanoma atidaryti tik panaudojant jėgą. Vėjas siaubingas, vos ne vos užsisegu striukę, kad jos nenuneštų nuo pečių. Užtat atrodo, kad plaukus tai tikrai nutrauks su visu skalpu. Telefoną laikau įsitvėrus iš visų jėgų, kad nepabėgtų su visomis nuotraukomis.
Stojame Votervilyje ( Waterwill) – pasivaikščiosime. Vandenynas daužosi į krantą, stipriai kvepia sūriu vandeniu ir dumbliais. Tolumoje baltuoja vienišas namukas. Ilgai nepaleidžia akmenuotas krantas į kurį tykšdamos atsimuša bangos.
Pakrantėje pūpso nedideli mieli namukai. Vėjas bando langų ir durų stiprumą, trankydamasis į namų sienas. Pasivaikštome krantine.
Randame tokį namuką – įsivaizduojate koks rūpinimasis žmonėmis.
Vidury miestelio stovi paminklas Čarliui Čaplinui- Votervilyje jis labai mėgo ilsėtis su šeima ir grįždavo į šią vietą daugiau nei 10 metų iš eilės. Votervilyje rengiamas Čarlio Čaplino komedijų festivalis.
Kažkokie prancūzai irgi bando įsiamžinti šalia paminklo. Viena iš jų net fotografuodama niekaip negali paleisti iš dantų cigaretės.
Kiek tolėliau beveik kaip gyvas M.O‘Daiveris. Tos akys – atrodo jis tikrai tuoj nubėgs.
Toliau kelias veda žaliuojančiais krūmokšniais apaugusiu keliu, vėliau pajūriu, kur kas keliolika metrų atsiveria nuodėmingai gražūs vaizdai.
Sneem spalvotas dviaukštis miestelis. Pagrindinė jo įžymybė fortas, bet jo nelankysime. Vidury miesto čiurlena per akmenis upė. Nuglostome akimis spalvingus namukus. Ir pasukame į Moll’s Gap kelią, nuo kurio atsiveria priskaustantys vaizdai į Macegillycuddy Reeks kalnus. Tiesą sakant, vaizdai vienas už kitą gražesni. https://www.youtube.com/watch?v=HK56xgyx-is
Draugai kelionė pabaigai pasiūlė užsidėti vyšnią ant torto ir prasukti per Juodajį slėnį ( Black Valley). Tik kad užsidėjom ne vyšnią, o visą vyšnių medį su žiedais ir vaisiais ir dar apvainikuotą vaivorykštės.
Kraštovaizdis pasikeičia akimirksniu. Rūstus ir net kažkiek kaustantis savo atšiauriu laukiniu grožiu. Atrodo kaip atskiras pasaulis. Kaskados, upeliai, ežerai, kažkokios pelkės įrėminti kalnų. Tyku, beveik jokio vėjo.
Namų vienas kitas ir tokie airiški.
Keliukas siaurutėlis. Todėl sutikus kitą automobilį gryna bėda. Ypač jei tai prancūzai sėdintys savajame auto išsigandusiomis akimis. Gerai, kad ir automobilių nedaug. Visai įdomu būtų prasieiti pėsčiomis šiuo slėniu.
Besigėrėdami net nepastebėjome kaip įvažiavome į Gap of Dunloe – siaurą kalnų serpantiną, kurį supa penki ežerai sujungti upe. Atsivėręs peizažas vertas tapytojo teptuko – senas arkinis tiltas Wishing Bridge, tolyn nuvingiuojantis serpantinas ir atšiaurūs kalnai.
Judame serpantinu tolyn iki uolos, praktiškai užkritusios ant kelio. Ar pravažiuosime? Priešais keli automobiliai. Pasitraukiame į salelę juos praleisdami, ir tuo pačiu džiaugdamiesi supančiais vaizdais.
Sėkmingai pralendame pro uolą, o kelias nuveda iki Killarney. Šiuo keliu jau važiavome.
Kerry ring nepaprasta vieta, kuria pravažiuoti per dieną, tai tas pats kas lyžtelėti vieną kartą ledų porciją. Skonį lyg ir pajauti, bet tuo viskas ir pasibaigia. Gal pasiseks dar kartą čia užsukti ir netgi pakeliauti pėsčiomis.
5 diena
Išvykimo diena. Lėktuvas tik po pietų. Bet ir vėl lyja. Norėjome apžiūrėti Limeriką (Limerick), bet per lietų prieš kelionę nelabai norisi sušlapti. Geriau pabendrausim prie kavos puodelio. Juolab, kad namuose turi atsirasti naujas laikinas gyventojas. Sulaukiam ir gyventojo- senas, užsispyręs škotų terjeras. Bet jam iš karto parodoma jo vieta – ne jis šių namų šeimininkas.
Pagaliau laikas važiuoti. Draugė nugabena į oro uostą -šį kartą kartu su Liusyte )).
O Limeriką apžiūrime pliaupiant lietui tik pro langą.
Sudie Airija, laukinio grožio šalie, ir labai tikiuosi iki pasimatymo)))
Pamatyti Isyk-Kulį norėjau dar paauglystėje. Jau net buvau pamiršusi šį norą :).
Buvo labai įdomu paskaityti.