Gvatemala: Ugnikalnių krašte

Gvatemala 2008 metai. Rugpjūtis

Yra žmonių kuriems atsilikusi Gvatemala nepatinka,todėl jie važiuoja tik į šio krašto lankomiausią turistų vietą – Tikalį. Mes taip nesielgėm . Centrinėje Amerikoj buvom pirmą kartą,todėl čia mus domino viskas:tuo pačiu vardu pavadinta sostinė, senoji sostinė Antigua,ugnikalniai, Atitlano ežeras, Čičikastenango turgus ir, žinoma,Tikalis taip pat.

Gvatemaloje matėm labai daug įdomių ir neregėtų dalykų,todėl bus geriau apie viską rašyt iš eilės,taip kaip važiavom,kad ko nors nesupainiot.

Pasidžiaugę Meksika,prisižiūrėję Belizo keistenybių, tolumoje dunksančių Kokskomo kalnų,priartėjome prie trečiosios mūsų kelionės šalies. Anksčiau rašiau,kad prieš išvykstant iš Lietuvos,būgštavom dėl Belizo pasienių. Pasirodo – be reikalo. Reikėjo jaudintis dėl Gvatemalos.

Belizo sieną,kaip jau minėjau, perėjome per dvi minutes. Šį kartą mašiną nuo kenkėjų purškė ir pinigus už padarytą darbą ėmė jau ne Belizo,o Gvatemalos sanitarinės tarnybos darbuotojai. Pasienio tarnautojas,patikrinęs mūsų pasus pasakė,kad galime keliauti toliau,bet…be automobilio,mat labai ilgai ir akylai tyrinėjęs mašinos dokumentus, atrado juose sakinį,draudžiantį mašiną išvežti iš Meksikos. Išimtys,žinoma,yra galimos,bet tam reikia specialaus Herco leidimo.

Tokio mes neturėjom. Grįžti atgal į Meksiką buvo kvaila,o važiuoti į priekį, paliekant nuomotą mašiną be priežiūros , rizikinga. Situacija pasidarė kebli.

Puolėm skambinti į Kankūną vaikinui,kuris mums padėjo išsinuomoti mašiną. Tuščias reikalas. Ragelio niekas nekėlė. Grupėje prabudo lietuvius dažnai kamuojantis nepasitikėjimo vienas kitu kirminas. Tik prieš porą savaičių gyrę savo pagalbininką ,dabar dėjome jį į šuns dienas. Atsieit jis yra šioks ir anoks,jau Kankūne matėme koks,su polinkiu „afioroms“ ir taip toliau,jei būtų šiuo metu šalia,parodytume jam iš kur kojos dygsta.

Vaikinas ragelio nekėlė,nors tu ką. Ilgai mus stebėjusi turizmo informacijos centro darbuotoja susidomėjo ar renkam teisingą numerį,ir pažiūrėjusi į jį,tuojau pat aptiko klaidą. Pasirodė,kad renkame ne tokį Meksikos kodą.

Šiaip ne taip prisiskambinom. Vaikinas pažadėjo nedelsiant išsiųsti kompiuteriu Herco leidimą mašinai ,bet vėl ėjo valandos. Nuo to laukimo mūsų grupėje ramybės nepadaugėjo . Vargšas vyrukas,tikriausiai stipriai žagsėjo…Seniai žinojau,kad žmonių charakteriai greičiausiai atsiskleidžia kelionėse. Jeigu iškilus problemoms jos pašalinamos lengvai,be įtampos,su tokiais žmonėmis drąsiai galima eiti prie altoriaus. Supratau,kad mūsų grupelei skubėti tuoktis dar neverta.

Paskui kažkokiu būdu paaiškėjo,kad tas leidimas jau seniai yra mums atsiųstas ,bet pasienio darbuotojai niekaip neįstengia jo perskaityti. Gerai,kad tarp mūsų buvo vyras, puikiai išmanantis kompiuterių reikalus. Tautų draugystė nugalėjo,jis padėjo nesusigaudantiems technikoje pasieniečiams iš kompiuterio išimti leidimą, o jie – mums įvažiuoti į šalį.

Pasienio poste laikas nuo laiko pradingdavo elektra. Reikėjo paskubėti pervažiuot tiltą,kuris čia, dėl šventos pasienyje gyvenančių žmonių ramybės, uždaromas kiekvieną vakarą. Vos tik pasiekėme kitą upės pusę, tiltas kaip mat buvo uždarytas. Ačiū Dievui,kad viskas laimingai pasibaigė. Jeigu būtume nesuspėję, tai į kitą krantą būtume patekę tik kitos dienos rytą.

Geroji informacijos centro darbuotoja pasivijo mus su motoroleriu,tokiais čia važinėja net senutės,palydėjo į šalia esantį miestelį,padėjo susirasti nebrangų viešbutį,kad po užtrukusio incidento galėtume gerai pailsėt. Kažkas jai atsidėkojo – pavaišino mergaitę ir pasivaišino patys, nervams nuraminti,vietoje tablečių.

Miestelis įsikūręs džiunglėse,viešbutis geras,savininkai irgi,oras tyras,miegojom puikiai. Ryte pabudino gaidžių giedojimas. Jie taip garsiai laidė gerkles,kad ilgiau vartytis lovose buvo tiesiog neįmanoma. Nusiprausę pasukom Tikalio link. Pirmieji 40 kilometrų buvo bjaurūs. Žvyrkelis,nežmoniškos dulkės,nieko nematyt. Na,bet nieko nepadarysi, Kambodžoje daug baisesnių kelių matėm. Su tais palyginus,šitas saldainiukas.

Prie Gvatemalos nacionalinio parko ribos stovėjo patruliai. Jie įteikė mums antspauduotą lapelį, ant kurio buvo pažymėtas mūsų įvažiavimo į parko teritoriją laikas. Iš pradžių nesusigaudėme,kam to reikia,bet pamatę kelio ženklus,leidžiančius važiuoti tik 40 kilometrų per valandą greičiu ir galybę informacijos apie gyvūnų migraciją,viską supratom. Nujausdami,kad prie Tikalio vėl būsime tikrinami, judėjome lėtai,kaip reikalavo kelio ženklai.

Aplinkui žaliavo didžiausios Gvatemalos džiunglės,gražios,didingos ir tikros. Tokių neteko matyti nė Indijoje,nė Šri Lankoj. O ženklai,įspėjantys apie gyvūnus, irgi nemelavo. Mums kelią perbėgo ne vienas:meškėnas,būrelis laukinių kalakutų,dar kažkas. Jaguaro nematėm. Vėliau sužinojom,kad ir negalėjom matyti,mat turistų lankomose vietose jie negyvena. Šituo fantastišku keliu važiavom daugiau nei valandą. Kažko laukdami…

Sako,žmogaus asmenybė kartais būna linkusi dvejintis. Artėjant Tikaliui manoji susiskaldė į tris dalis:lyriškasis stebėjo gamtą, grožėjosi ir aikčiojo,dramatiškasis – jautė tokį susitikimą,kokių žmogaus gyvenime būna retai, o trečiasis mano suskilusio kūno gabalas stebėjo, kad per daug neįsisiautėtų du pirmieji,mat buvo praktiškas ir racionalus.

Viena Dainos pažįstama, kažkada buvusi Meksikoje ,aimanavo,kad ten regėjusi tokią galybę akmenynų ir griuvėsynų, jog per juos liko nepamačiusi pačios Meksikos. Yra žmonių kuriems senų pastatų griuvėsiai nekelia jokių asociacijų ir jausmų. Na ir trauk juos devynios. O man patinka.

Gvatemaloje majų piramidžių,šventovių,pramogoms tarnavusių pastatų ir visokiausių griuvėsių yra daug:prie Jašchos ežero stovi didžiausias majų miestas Jašcha,šalia Tikalio atrastas Uasaktunas garsus tuo,kad kažkada jame buvo patobulintas majų kalendorius,o antrajame amžiuje prieš mūsų erą pastatytas El Miradoras,šiandien laikomas didžiausiu visų laikų majų monumentaliosios architektūros paminklu.

Mes nusprendėme aplankyti religijos ir ceremonijų centrą – Tikalį. Kažkada jis buvo vienas didžiausių majų civilizacijos miestų, čia gyveno daugiau nei du šimtai tūkstančių žmonių. Per savo egzistavimo laiką majai turėjo aštuoniolika sostinių. Tikalis – viena iš jų.

Niekas nežino tikrojo šito miesto vardo. Jis buvo atrastas X1X amžiuje ir archeologų pavadintas labai romantiškai – Tikaliu – vieta kurioje girdimi dvasių balsai. Čia stūkso šimtai pastatų ir tik nedidelė jų dalis yra ištirta. Daug kas dar neišvalyta nuo tirštos džiunglių augmenijos,o didelėje miesto teritorijoje pilna kalnų labai primenančių piramides…

Šiandien Tikalis yra Gvatemalos nacionalinio parko dalis,įrašytas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Didžiausios komplekso įžymybės – šešios laiptuotosios piramidės,kurių aukščiausioji siekia net šešiasdešimt penkis metrus.

Prieš įžengdami į kol kas didžiausią majų miestą, nusipirkom bilietus ir teritorijos žemėlapius. Sakau,kol kas,nes tiksliai niekas nežino ,ką dar nuo žmonių akių slepia šitos galingos džiunglės. Žemėlapyje susipažinom su piramidžių išsidėstymo planu ir patraukėm pirmyn. Prie pat turistų informacijos pavėsinės stovėjo keli viešbučiai. Iki šiol gailiuosi,kad nepasinaudojome jų paslaugomis. Tikriausiai čia praleista naktis būtų tapusi nepakartojama.

Turistų informacijos leidinys vertas pagyrimo. Jame yra visos archeologinės zonos planas,trumpai aprašytos lankytinos vietos,surašyti šventovių,rūmų,aikščių vardai,takų pavadinimai,paskaičiuota kiek minučių reikia eiti nuo vieno objekto iki kito,susumuotas minimaliam susipažinimui reikalingas laikas.

Leidinėlis pataria ekskursiją pradėti nuo šiaurinės zonos nulinio komplekso, ar pastatų grupės pažymėtos raide“P“ – paprastesnių,kuklesnių Tikalio archeologinių statinių. Mes pasukome tiesiai prie miesto centrinės aikštės,pirmuoju numeriu žymimos – Didžiojo Jaguaro šventovės,Veidų šventyklos,centrinio ir šiaurinio akropolių.

Nė kiek nesigailėjom sugriovę turistams siūlomą objektų seką,nes neįspūdingų piramidžių ir pastatų Tikalyje nematėm . Jų čia tiesiog nėra. Teritoriją galima pradėti tyrinėti nuo nedidelės šiaurinės zonos,galima nuo Jaguaro šventyklos, arba nuo bet kurios kitos žemėlapyje pažymėtos vietos. Jokio skirtumo.

Jau eidamas mišku pajutau artėjantį stebuklą ir pats tarsi pradėjau gyvent jame. Reljefas kalnuotas,čia reikėjo leistis žemyn,čia kilti aukštyn,aplinkui žaliavo niekada nematyti medžiai,niekur neregėta gamta pilna negirdėtų garsų. Čia nereikėjo ieškoti susitikimų su drugeliais,paukščiais ar žvėrimis, nes juos visą laiką jautėme esančius visiškai šalia. Kartais prie tako jie krebždindavo sausus stagarus arba staiga išlįsdavo tiesiog prieš pat mūsų nosis. Laikas nuo laiko virš galvos praskrisdavo didžiuliai papūgų pulkai,ne kokių ten banguotųjų neūžaugų,o įspūdingų lorių.

Centrinė aikštė nepaliko nė mažiausios spragos mintims,kad esame Meksikoje ar Belize. Čia viskas buvo kitaip nei ten,kitokia aplinka,kitokios piramidės.

Atsidūrus Tikalio centre tarp galingų piramidžių,altorių ir aukojimo akmenų, labai norėjosi kur nors nuošaliai atsistot ir ramiai ramiai pastovėt. Prieš akis buvo per daug vaizdų, o galvoje kaupėsi per daug minčių,nesinorėjo tuoj pat pulti prie laiptų ir kopti aukštyn. Didžiojo Jaguaro ir antruoju numeriu pažymėtos piramidės yra puikios. Daug statesnės,aukštesnės ir darančios kur kas didesnį įspūdį,nei matytos anksčiau.

Aš nesakau“geresnės“,“iškilesnės“ ar „žymesnės. Turbūt niekas nesiims pareigos rikiuoti nerikiuojamų dalykų. Sakau,kad jos man padarė kur kas didesnį įspūdį,nei visos iki šiol matytos. Efektą dar labiau didino tai,kad jos čia ne vienišos. Šalia yra džiunglės,daug kitų pastatų,centrinis ir šiaurinis akropoliai, žaidimo kamuoliu aikštės.

Didžiojo Jaguaro šventykla tai Gvatemalos simbolis pasaulyje. Ji pastatyta maždaug 700 mūsų eros metais,norintys patekti į jos viršų turėdavo įveikti 156 stačius siaurus laiptelius. Antruoju numeriu pažymėta šventykla,dar vadinama Kaukių arba Veidų,turi šiek tiek mažiau laiptų – 125.

Centrinis akropolis – didžiausia religinių apeigų ir ceremonijų vieta visame Tikalyje. Kažkada čia buvo daug salių ir kambarių,skirtų įvairiausiems posėdžiams,susitikimams,oficialiems renginiams,ritualams.

Šiaurinis akropolis iki mūsų dienų yra laikomas pačiu paslaptingiausiu pastatu visoje teritorijoje. Jame,kaip ir Didžiojo Jaguaro šventykloje,gausu rūsių,koridorių,laidojimui skirtų kambarių ir kamerų,daug neištyrinėtų plotų.

Meksikoje stebėjausi,kodėl iš lankytojų atimta galimybė patekti į piramidžių viršų. Aš nesakau,kad turistų srautui būtų leidžiama karstytis pačiomis piramidėmis,laipioti jų laiptais,niokoti jas,kalbu apie būdą pakilti iki viršuje esančių šventovių,kur kažkada stovėdavo jų valdovai,žyniai ar myriop pasmerkti belaisviai,paklaikusiomis akimis žiūrėdavę į staugiančią žmonių minią apačioje.

Gvatemaloje šitie mano norai buvo patenkinti šimtu procentų. Suprantama, čia irgi negalima laipioti saugomų pastatų sienomis ar laiptais,tačiau prie aukščiausiųjų pristatyti į viršų vedantys mediniai. Jais ir kraustosi atvykusieji aukštyn,arčiau dievų ir dangaus.

Tiesa,tie laiptai neatrodo labai patikimi,tokiais naudotis Europoje,tikriausiai,niekas neleistų. Stovėti viršuje irgi nelabai saugu. Jeigu papūstų stipresnis vėjas ,tai silpnam žmogui atpūstų galą. Jokių aptvarų,įsikibti taip pat nėra už ko. Tikriausiai majai niekada negėrė,nes neduok likime į tokį aukštį užsikabarot neblaiviam. Šiandien tais laiptais kopti ryžtasi toli gražu ne kiekvienas,tačiau ateis laikas ir reikia tikėtis ,kad bus pastatyti stipresni,tada drebėt nereikės ir problemų neliks.

Laimingai pasiekę apačią mintyse padėkojom muziejaus administracijai už suteiktą galimybę į Tikalį pažvelgt iš viršaus.

Viskas mums čia patiko: septynių šventovių aikštė,Langų arba Pokylių,Vėjų arba Šikšnosparnių rūmai,Didžiojo Jaguaro šventykla,akropolių rūsiai,labirintai ir laidojimo kameros, pats aukščiausias archeologinės zonos pastatas – Dvigalvės gyvatės šventovė.

Paskutinė piramidė čia buvo pastatyta 810 mūsų eros metais, pavadinta Jaguaro(nepilnas pavadinimas) vardu. Tai,ko gero, grakščiausias Tikalio bokštas iškilęs virš džiunglių į švytintį Gvatemalos dangų.

Ankstesniuose savo straipsniuose minėjau,kad susitikimas su grožiu man yra kažkuo panašus į susitikimą su mirtimi. Gal todėl,kad grožis yra labai laikinas,grožis tarsi iliuzija,miražas,labai trumpaamžis, greitai išnykstantis. Su tobulu grožiu man teko susidurti labai retai:kažkada Gruzijoj,kažkada Kambodžoj,kažkada Mianmare,kažkada žiūrint japonų koncertą,kažkada Juozo Miltinio spektaklyje,dar kažkada…Aš manau, kad ko gero ir nereikia norėti per dažnai susitikti su tobulybe. Ji baugina ir pasėja sieloje nerimą.

Vešliose Tikalio džiunglėse šiandien gyvena didieji kraksai,laukiniai kalakutai,plokščiasnapiai tukanai,tamsieji grifai,meletos,papūgos lorės,beždžionės staugūnai,vorabeždžionės,paprasti ir nosėtieji meškėnai,agučiai,elniai-mazamos,voverės.

Pavargęs nuo įspūdžių norėjau atsigulti kur nors piramidės pavėsyje,bet prisiminiau turistams skirtą leidinį,kuriame rašoma,kad atvykėlio poilsis žalioje Tikalio žolytėje gali baigtis liūdnai,nes draustinyje gausu skorpionų ir tarantulų. Ir tai yra toli gražu ne viskas. Įsivaizduokite tokią sceną – jūs gulite ant žolės,žiūrit į debesis, paukščius,spalvingus tropinius drugius ir staiga pamatote šalia savęs įsitaisiusią geltonžandę kaisaką. Tai tokia čia gyvenanti, bjauriu charakteriu pagarsėjusi, gyvatė. Jeigu po jos įkandimo žmogus nemiršta,tai vistiek istorija baigiasi liūdnai – pažeista koja ar ranka,paprasčiausiai, nupūva. Šitose džiunglėse taip pat veisiasi ir tropikinė barškuolė – ne ką gailestingesnė džiunglių bjaurybė.

Prie gražaus ežeriūkščio, esančio netoli išėjimo iš archeologinės zonos,stovėjo įbestas užrašas, kurį kiekvienam atvykusiam irgi reikėtų įsidėmėt:“Atsargiai. Čia veisiasi ir gyvena krokodilai“.

Kažkur prie pat tako, Daina aptiko didžiulį vorą,visi subėgo,stebėjosi,aikčiojo,surengė grandiozinę foto sesiją. Gerai,kad nesugalvojo pačiupinėt,mat grįžę į namus sužinojom,kad jis yra nuodingas. Net labai nuodingas.

Tikalį palikome vakarėjant. Buvo nelengva. Visuomet sunku atsisveikinti su vieta, kurioje palikai dalelę savęs.

Išvažiavom. Abiejose kelio pusėse stūksojo kalnai – nedideli klintiniai kūgiai,panašūs į Tikalio piramides. Tikriausiai žiūrėdami į juos majų architektai sėmėsi įkvėpimo.

Atvykome į Flores. Tai sala Peten Icos ežere. Ji labai mažutė,miestas joje taip pat mažiukas. Įdomu tai,kad ši sala dirbtinė,o ją supylė indėnai. Su sausuma salą jungia kelio pločio žemės pylimas,kurį vietiniai vadina – tiltu. Tikrų tiltų majai niekada nestatė,dėl labai paprastos priežasties – nereikėjo, nes neturėjo kuo važiuot.

Pagal mūsų kelionės planą, šiame miestelyje mes turėjome pernakvoti viešbutyje,pasiirstyti valtimis,pavaikščiot po parduotuves ir vykti toliau,sostinės link. Bet kadangi mūsų jaunajai porai reikėjo iš Meksikos į namus išskristi dešimčia dienų anksčiau negu mums,laiką Gvatemaloje turėjome šiek tiek suspaust. Nutarėme tik pasižvalgyti po Flores,išgerti kavos,o nakvoti šiek tiek arčiau Gvatemalos miesto.

Pervažiavome majų pylimą, ir neišlipdami iš mašinos riedėjome Flores gatvėmis, ieškodami kokios nors aikštės ar įdomesnės lauko kavinės. Miesteliūkštis buvo šaunus,savotiškas. Iš karto matėsi,kad viskas jame skirta turistams,bet nebuvo galima nepastebėti,kad čia gyvena ir vietiniai.

Kažkur skaičiau patarimą vairuotojui ar girdėjau anekdotą,kad jeigu visos mašinos važiuoja tik iš priekio ir signalizuoja,reikia apsižiūrėti ar nevažiuojate vienos krypties eismui skirta gatve. Mūsų Daina kažko muistėsi muistėsi ant savo trečiosios eilės vidurinės sėdynės,o paskui pareiškė,kad vyrai pažeidinėja eismo taisykles. Vyrai tik nusijuokė iš tokių moteriškės svaičiojimų ir linksmai kretėjome toliau. Gatvės buvo siauros,grįstos akmenimis,važiuoti – nepatogu. Po kurio laiko automobilį vairuojantis Aleksandras irgi pradėjo abejoti ar tik čia nebus vienpusis eismas,ar nereikėtų apsisukt. Antrasis mūsų vežėjas užprotestavo,juk mums niekas nesignalizuoja ir jokių ženklų,ačiū Dievui, nerodo.

Važiavom toliau ir patenkinti žvalgėmės. Miestelis buvo vis gražesnis ir gražesnis. Mums niekas nesignalizavo ir ženklų nerodė. Bet paskui iš už posūkio išlindo labai „mandra“ mašina,privažiavo prie mūsų ir sustojo. Jos vairuotojas iškišo galvą pro langą, ir pridėjęs pirštą sau prie smilkinio, išraiškingai ir temperamentingai parodė viską,ką mano apie mus visus, ir apie kiekvieną atskirai. Labai labai išraiškingai parodė.

Susinervinom, bet supratom,kad reikia kuo greičiau apsigręžti,kol policininkas neparodė ko nors dar efektingesnio. Apsisukti nebuvo labai lengva,gatvelės siauros,kiemai maži.

Šiaip ne taip apsisukom ir tomis pačiomis gatvėmis grįžome atgal. Porą kartų trumpam sustojom,pasižiūrėjom į žmones,išgėrėm kavos. Paskui išvažiavom – apžiūrėję tik vieną pusę nedidelio miestelio,primenančio Kroatijos Rovjin. Tik tas stovi natūraliai susiformavusiame pusiasalyje,o šitas – majų rankomis supiltoje saloje.

Važiuojant iš Flores nakvojome prie pat kelio stovinčiame Santa Izabelos viešbutyje. Už grandiozinį namelį su dviem plačiausiomis lovomis,nauja vonios įranga,baseinu,pramogų parku ir zoologijos sodu, administratorė paprašė 64 dolerių,o pasiderėjus kainą sumažino beveik dvigubai. Užtat iš ryto už pusryčius sumokėjome labai brangiai. Tikriausiai linksmasis viešbučio šeimininkas prie kiaušinienės kainos pridėjo už kambarių nuomą prarastą pelną.

Smagi vieta šita Santa Izabela. Tik naktį visus gąsdino keistas baubimas. Tarsi vaiduoklio dūsavimas. Draugas įtarė,kad šeimininkai nelaisvėje laiko jaguarą. Pusryčiaudami pasiteiravome dėl tų garsų. Šeimininkas mus palydėjo į savo privataus zoologijos sodo pakraštį. Ten narvuose mes išvydome tris liūtus. Jie ir buvo ramaus mūsų miego drumstėjai.

Nuo Flores link sostinės eina geriausias šalies kelias:Flores – Rio Dulče – Gvatemala. Žinoma,galima mėginti važiuoti tiesiau,tačiau tada šį atstumą tektų įveikti ne per vieną dieną,o per dvi,ar net tris.

Judant į priekį kalnai po truputį keitė savo formą,tapo įvairesni,aukštesni,ir jau nebuvo panašūs į majų piramides. Pravažiavome San Pedro,Rio Dulče,dar vieną kitą nedidelį miestą. Medžiuose šalia kelio tupėjo ir danguje skraidė daug paukščių maitėdų. Jeigu einančiam žmogui kas nors nutiktų su sveikata ir jis nukristų ant žemės,giminės,tikriausiai, nerastų ko laidoti…

Pasiekėme kilometro dešimties metrų aukštį virš jūros lygio. Mašinų srautas tirštėjo. Jautėsi netoli esanti sostinė. Atsirado ženklų,perspėjančių apie riedulius. Na,jeigu jie čia išties pradėtų kristi žemyn,tie ženklai,ko gero,jų svorio nesumažintų.

Kalnais vingiuojantis kelias tapo nauja autostrada. Sostinės kvapas tvyrojo ore,jautėsi pakitusiame kraštovaizdy. Pasiekėme priemiesčius ir tūkstančio dviejų šimtų šešiasdešimties metrų aukštį. Kairėje kelio pusėje,užsikabinę už kalnų,kabojo tamsūs lietaus debesys. Sunkiai kildamos į viršų mus lenkė galingos mašinos. Mes lenkėme senas aptriušusias klerkas,kurios ,kažkokiu būdu irgi kilo aukštyn.

Pasiekėme beveik pusantro kilometro aukštį, ir ko gero, tai dar nebuvo riba. Po dešinei atsivėrė Gvatemalos daugiabučių vaizdas. Daina nukreipė į juos savo foto aparatą. Navigatorius rodė dešimtą valandą . Lietuvoje dabar buvo septynios vakaro.

Gvatemalos miestas buvo įkurtas 1776,praėjus trims metams nuo žemės drebėjimo, sugriovusio senąją sostinę – Antigua. Tikrąja sostine jis tapo tik 1902 metais,kai kitas žemės drebėjimas sugriovė Kaceltanangą, kuriame tuo metu gyveno šalies politikai ir elitas. Šiandien Gvatemalos miestas turi apie milijoną gyventojų,su priemiesčiais – beveik tris,tačiau dėl neaukštų pastatų, jis atrodo be pabaigos. Sostinės įžymybės:Archeologijos ir etnografijos muziejus,Šiuolaikinio meno muziejus,Istorijos muziejus,Nacionaliniai kultūros rūmai,1815 metais pastatyta katedra.

Miestas sudomino. Iš pradžių jis man pasirodė kažkuo panašus į Stambulą,didelis,išmėtytas ant kalvų,namai daugiausia pilki. Bet pirmasis įspūdis greitai išgaravo,o po pusvalandžio aš jau stebėjausi,kaip man į galvą šovė toks nevykęs palyginimas. Jis visai nebuvo panašus į Stambulą. Gal truputį į Meksikoje matytus miestus,bet tie,ko gero gražesni. Važiavome bjauriu rajonu. Virš aptriušusių namų kvartalo styrojo raudonai geltona makdonaldo reklama.

Šiandieninė Gvatemala ne tik muziejai ar 1950 metais pastatytas olimpinis miestelis,bet visų pirma, tai šimtus kvadratinių kilometrų plotą užimantys dideli, tarpusavyje panašūs miesto kvartalai. Kiekvienas išraižytas daugybe gatvių,kuriose stovi įvairiausios krautuvės, kontoros, remonto dirbtuvės,benzino kolonėlės,garažai,skalbyklos,pirtys,autobusų stotys ir gamyklos. Šen bei ten įkišti stovi nauji modernūs pastatai,bet juos praryja pilka visuma. Net ryškūs makdonaldų „rūmai“ ir reklamos nepajėgia paįvairinti neišvaizdžių miesto rajonų.

Gatvėse pirmyn ir atgal darda galybė mašinų,daugiausiai lengvųjų automobilių,krovininių ir autobusų. Tarsi būtų paskelbusios miestui nepriklausomybę, jos yra labai ryškios, ekscentriškos ir spalvingos. Prinokusios vyšnios ir akvamarino spalvos yra pačios populiariausios. Po jų eina žalios,salotinės,rožinės,violetinės,žydros ir šiek tiek maišytų florescentinių derinių.

Konkrečiau šnekant,Gvatemalos gatvėmis važinėja visas buvęs Jungtinių Amerikos Valstijų pasididžiavimas. Tik šiandien jis yra jau labai garbaus amžiaus,seniai pamiršęs savo tėvynę,buvusius šeimininkus,padangų rūšis ir kaip atrodė jaunystėje.

Pasakysiu atvirai – važiuoti Gvatemalos miesto gatvėmis man buvo baisu. Ne todėl,kad būčiau labai bailus. Tikriausiai šiek tiek jaudinausi dėl mūsų nuomotos mašinos. Ji irgi buvo prisirpusios vyšnios spalvos,bet tarp Gvatemalos trantų išrodė kaip trapus vaikiškas žaislas. Bijojau,kad ją tuoj tuoj ims ir sutraiškys šalia dardantys sunkvežimiai ar autobusai. Arba apibraižys jos naujus šonus.

Apie tuos autobusus reikėtų atskiro rašinio. Tai – kažkas neįtikėtino:labai rėksmingi,išpaišyti peizažais,kartais dar išlaikę kokią nors prašmatnią nikeliuotą detalę ir labai barškantys. Beveik visi prigrūsti žmonių. Kartais labai prigrūsti. Ir kiekvieno neatskiriama dalis – visa gerkle rėkiantis konduktorius.

Jeigu šalia jūsų atsitiktinai sustoja vienas autobusas,žinokit,kad jums labai pasisekė. Jei du ar daugiau – šakės. Konduktoriai visą laiką kabo tarpduryje ir be poilsio šaukia. Vienas garsiau už kitą. Šituo savo šauksmu jie nori pranešti žmonėms į kurią gatvę,ar į kurį miestą jie važiuoja. Gvatemalos konduktoriai – vyrai ohoho. Jeigu atlaiko jūsų ausų būgneliai,tai jų galima klausytis kaip choro.

_Gvota gvota,čiči čiči,mala mala,neda neda,solo solo,bolo bolo,tiga tiga- rėkia jie. Tai ne šiaip garsai,o gatvių arba miestų pavadinimų trumpiniai. Čičikastenango – čiči,Gvatemala – gvota ir taip toliau ir taip toliau. Šituos šaukinius verta įsidėmėt – nes jie yra pirmoji pagalba, ieškant jums reikalingo autobuso. Planuodami kelionę nenusprendėme kur čia apsistosime ilgai savaitei:Gvatemaloje ar Antigua. Pasiblaškius sostinės gatvėmis pasirinkimas atėjo savaime.

Kai pagaliau išsikrapštėm iš šito didmiesčio ir pasukome senosios sostinės link, jaučiausi laimingesnis nei nulipęs nuo Tikalio piramidės. Nors Gvatemala man pasirodė stipriai amerikonizuotas ir rėksmingas miestas,bet vis tiek tai yra mūsų nepakartojamos kelionės puslapis, nelabai mus sužavėjęs,bet spalvingas.

I I

Kelias į Antigua buvo įdomus. Iki senosios sostinės tik apie penkiasdešimt kilometrų,bet važiavom ilgokai. Kalnai – kilome,leidomės,kilom…Tolumoje matėsi ugnikalnių siluetai. Jų Gvatemaloje yra trisdešimt, veikiantys – trys.

Šiandieninis Antigua,tai žavingos kolonialinės architektūros miestas. Ispanų imperijos klestėjimo metu,jis buvo didingas ir galingas. Amžininkai teigė,kad savo grožiu jis niekuo nenusileido Limai. Taip pat jis buvo aukštai vertinamas ir dėl daromos politinės įtakos. Žemės drebėjimai daug kartų jį naikino,tačiau žmonės kiekvieną sykį iš griuvėsių pakeldavo, atkurdavo buvusį grožį ir garsą. Bet po didelio 1773 metų žemės drebėjimo,Antigua šlovė baigėsi visam laikui. Miestas prarado sostinės vardą ir ji buvo perkelta į Gvatemalą.

Tačiau Antigua visai neišnyko. Pamažu vėl sugrįžo į gyvenimą,o paskutiniaisiais dešimtmečiais tapo lankomiausiu turistų miestu šalyje. Šiandien jis nedidelis ,su siauromis, akmenimis grįstomis gatvėmis,kurios taisyklingais kampais kerta viena kitą. Linijinio planavimo miestai man visada atrodo klaidūs,bet susigaudyti Antigua yra vienas juokas.

Atvažiavę į centrą tuojau pat pradėjome ieškoti viešbučio. Jų čia yra daug, mažesnių ir didesnių,pigesnių ir brangesnių,bet man pasirodė,kad ir vieni ir kiti yra puikūs. Daugelis – panašūs į itališkus rūmus,su viduje įrengtais nedideliais kiemeliais. Tie kiemeliai ypač žavingi,dažnai perkrauti vazonėliais,gėlėmis ir visokiais senoviniais niekaliukais. Galima sėdėti krėsle,čiupinėti kokią nors vazą ar skulptūros nuolaužą,ir net nepagalvoti ,kad lieti septynioliktojo amžiaus reliktą.

Penkiese apsigyvenome itališko stiliaus viešbutyje su nedideliu kiemeliu ir balkonu ant stogo. Į jį pakilus ugnikalnis rodos buvo čia pat. Jaunoji mūsų pora apsistojo panašiame,šiek tiek prašmatnesniame, su daugiau vazonų,indų ir servetėlių. Nepasitikėti savo malonia šeimininke neturėjome jokios priežasties, tad iš karto susimokėjome už visas septynias naktis. Tiek laiko buvom paskyrę Antigua ir jo apylinkėms.

Antigua stovi tarsi ne miestui lemtoje vietoje. Gal todėl ir buvo ne kartą sugriautas. Agua ugnikalnis ,prie kurio jis šliejasi ,yra didžiulis,aukštas,skendintis debesyse,o miestas – mažutis, tarsi žąsų būrelis besiganantis milžino paunksmėje. Iš kažkada čia stovėjusių didingų katedrų liko tik jų sienos – tik didybę menantys fasadai su tuščiomis langų kiaurymėmis ir griuvėsių luitais viduje. Kai kur išliko medinės durys, gausiai papuoštos metalu,o kai kur , jų vietoje, tik juodos tuštumos juoduoja.

Gyvenamieji namai atstatyti. Nežinau ar jie yra panašūs į anksčiau buvusius ar ne, šiandieną visi ryškūs ,gerai prižiūrėti ir labai mieli. Juose įsikūrę viešbučiai,restoranai,krautuvės,biurai. Čia viskas skirta turistams,bet tai padaryta kažkaip labai gudriai,nes visai nesijauti viešbučių zonoje,o pilnakraujį gyvenimą gyvenančiame mieste, įkurtame užgesusio ugnikalnio papėdėje,kuris,tikėkimės,niekada daugiau neprabus.

Visokiausios senienos krito į akis kiekviename žingsnyje: metaliniai žibintai,kaustytos durys,ažūriniai plieno varteliai, langų grotos,skulptūros ar jų nuolaužos. Restauratoriai čia prikėlė naujam gyvenimui ne tik išlikusius baldus,bet ir bent šiek tiek besilaikančias namų dalis. Generolo – gubernatoriaus namo griuvėsius pritaikė viešbučiui,o išlikusius vienuolyno gabalus pavertė geru restoranu. Ir kambariais turistams,taip pat. Viešbučiuose irgi pilna įvairių šešioliktojo ar septynioliktojo šimtmečio daiktelių. Apie jų amžių informuoja šalia pastatytos lentelės. Jos nemeluoja. Aplankykite viešbutį„Don Rodriges“ ir įsitikinsit patys.

Įdomios Antigua kapinės. Galima sakyti – galingos. Mauzoliejai ne ką žemesni, nei namai miesto gatvėse. Kai kurie net aukštesni. Kapinėse daug bareljefų,skulptūrų,užrašų,jos yra tiesiog sklidinos jau praėjusių gyvenimų ir jų istorijų. Tai tarsi Antigua miesto biblioteka.

Na, o nuobodžiauti turistams čia neleidžia ne tik kavinės ir restoranai,bet ir turgūs. Taip ir nesupratau,kiek jų čia yra. Tikriausiai daug. Populiarūs Antigua suvenyrai – visokie gaminiai iš nefrito. Šitą akmenėlį labai vertino majai. Buvo išvystyta net nefrito pomirtinių kaukių gamybos industrija. Deja,ne kiekvienas numirėlis galėjo tokia pasipuošt,o tik patys kilmingiausi ir turtingiausi. Na,ne kiekvienas ir šiandien gali nusipirkti nefrito kaukę . Nors šis akmuo yra kasamas čia pat,čia pat gaminami ir suvenyrai, įpirkti juos gali toli gražu ne visi. Žmogaus veido dydžio kaukė kainuoja 500 dolerių ir daugiau. Tikriausiai į suvenyrų kainą pardavėjai įskaičiuoja ne tik akmens vertę,darbo sąnaudas,bet ir buvusią majų šlovę.

Daug kas patiko man šiame mieste:suvenyrų pardavėjos, rankdarbių turgus,krautuvės,centrinis parkas,šventojo Chose katedra,Generolo – gubernatoriaus rūmai,keistas fontanėlis miesto centre ir įtartinas kvapas. Atrodo,kad vakarais čia susirenka žolytės mėgėjai. Na,ne atrodo,o tikrai susirenka. Ir švampia. Daug švampia.

Taip pat gerai įsidėmėjau vietines turizmo kontoras. Jose galima nusipirkti keliones arba bilietus į Hondūrą,Salvadorą,Nikaragvą,Panamą,Meksiką. Kelionių mylėtojams,planuojantiems vykti į šituos kraštus,reikėtų į tai atkreipti dėmesį. Apie tų kelionių ir bilietų kainas parašysiu straipsnio gale.

Apie Antigua galiu pridurti dar tiek,kad šiandien turistai jį tituluoja gražiausiu Centrinės Amerikos miestu. Ko gero,ne veltui.

Čia gyvendami aplankėme dar kelias žymias Gvatemalos vietas:indėnų miestą – Čičikastenango,Atitlano ežerą, Pakajos ugnikalnį. Savarankiškai vykti prie Pakajos ugnikalnio nevalia. Vietinėje agentūroje nusipirkome turą,anksti ryte prie viešbučio atvažiavo autobusas,visi susėdome ir išvažiavom.

Kalnų keliais rangėmės labai neilgai,nes reikėjo apvažiuoti tik vieną mūsų kelyje stovintį ugnikalnį,tą patį,kuris matėsi iš kiekvienos Antigua gatvės ir nuo mūsų viešbučio stogo. Mus išlaipino prie kažkokios sodybos. Toliau reikėjo eiti pėstiems.

Grupę lydėjo palydovas iš kurio nebuvo jokios naudos. Jis nieko nekalbėjo ir nieko neaiškino. Dūrė pirštu kur turime eiti,štai ir viskas. Sumokėję po penkis kvedzalus iš vaikėzų nusipirkome lazdas,kurias jie vėl atsiėmė mums nusileidus žemyn,ir pradėjome kopti. Vieni savo kojomis,kiti raiti,išsinuomoję nedidelius vietinius arklius iš tų pačių vaikėzų,tik už dešimt kartų didesnę kainą,nei kainavo lazdos. Kadangi sveikata pasigirt negaliu,tai sėdau ant arklio ir aš. Esu jojęs tik vaikystėje,užtat labai nustebau,kad ant jo kupros užsikabarojau labai lengvai,be jokių pastangų ir pašalinių pagalbos.

Jeigu būtų gyvas Antonas Paulovičius,tai į mane panašiems turistams patartų ant pečiaus sėdėti ir tarakonus traiškyti,o ne po Gvatemalos ugnikalnius karstytis. Bet nieko nepadarysi,gyvenime norai dažnai viršija galimybes.

Penki mūsų draugai į kalną ėjo vienu keliu,aš su užsieniečių grupele jojome kitu,o visų mano kelionių bendras, sekė mūsų arkliams iš paskos.

Turizmo informacijos centre mums aiškino,kad užkopti į Pakają nereikia jokio specialaus pasirengimo, tik gerų batų,nes kelias esąs visai nesunkus, tik šiek tiek klampus. Gal ir taip,bet pagrindinį kelionės tikslą pasiekėme ne visi. Įveikusi didesnę kelio atkarpą, pirmoji pasidavė mūsų jaunamartė. Užkopęs lygiai tiek,kiek mane užnešė kantrusis arklys,prie jos prisijungiau ir aš. Draugas kažkur dingo,o kitų keturių jau matėme tik tolumoje šmėžuojančias nugaras.

Nors į Pakają nepakilau, ir iš kraterio tekančios lavos nepamačiau – nei kiek nesigailiu,nes ją pamatė ir lazdomis pamakalavo kiti bičiuliai. O tuo tarpu mudu su jaunamarte sėdėjome vulkano papėdėje,grožėjomės apylinkėmis ir laukėme grįžtančių. Po kurio laiko vaikėzas atvedė mano kelionės bendrą. Pasirodo, jis ilgai paveikslavo kažkokius gyvūnėlius,užtruko,puolė vytis mus,bet pasuko ne tuo keliu ir užlipo ne į tą kalną. Visko pasitaiko… Sumokėjom vaikinui už paklydėlio pristatymą penkiasdešimt kvedzalų, ir jau trys žiūrėjome į tolumoje krutančius turistus ir kalnus. Prieš mus stūksojo keturi ugnikalniai:Agua,Akatenango,Fulgo ir visų geidžamiausia – rūkstanti ir laikas nuo laiko spjaudanti ugnimi – Pakaja. Ne kasdien lietuviui lemta gėrėtis tokiu vaizdu.

Po dviejų valandų didžioji grupė nusileido žemyn ir mes prisijungėme prie jų. Visi buvo padusę,bet laimingi pamatę kraterį,tekančią lavą,ir patenkinę savo žvėrišką norą nusifotografuoti tokioje vietoje. Mes taip pat džiaugėmės naujai iškeptais „alpinistais“. Daina nuo kalno nusileido keturlinka,o po kiek laiko jai prireikė ir maišelio. Pasijuokėm,kad į ugnikalnius kopinėti gali toli gražu ne kiekvienas…

Grįžęs namo atsisėdau prie kompiuterio pasižiūrėti kelionės nuotraukų. Pamatęs save ant arklio – nustėrau. Tik dabar, žvelgdamas į tą paveikslėlį supratau,kodėl tada taip lengvai ant jo užlipau. Pasirodo,jis buvo labai mažas,vos didesnis už ponį. Vargšas gyvulėlis,jis taip stengėsi,kad aš pamatyčiau rusenančią lavą…

Kitą dieną vėl gėrėjomės Antigua ir jo apylinkėmis,o paskui su vietinės agentūros pagalba išvažiavome į Čičikastenango arba Čiči,taip ilgą pavadinimą trumpina vietiniai. Savo vaikinams leidome pailsėt,nenorėjome jų vargint prieš kelionę atgal. O be to – kelias į Čiči sudėtingas,kam rizikuot.

Tarpais jis buvo nutiestas kalnų viršūnėmis,o abiejose pusėse – tarpekliai. Gražu,tačiau bailesnieji akių kur nusukt neturėjo. Paskui pradėjome staigiai leistis žemyn. Augmenijos vešlumas buvo neregėtas. Kukurūzai – kaip mūras,bananai – tarsi medžiai,obelys – pilnutėlės vaisių ir labai labai žalia. Nepaprastai derli žemė. Be visokių įdomybių šitas kelias turėjo dar vieną intrigą. Ilgą laiką mes važiavome upės krantu,kurioje vyrai ir moterys ,įbridę į vandenį iki kelių, kažką ten veikė. „Ar tik ne aukso ieško?“- kažkas pasišaipė. O šaipytis,pasirodo, nebuvo jokio reikalo. Gvatemaliečiai šioje upėje tikrai randa aukso.

Atvykom. Čiči – tai indėnų miestelis. Visai niekuo neypatingas,kelios siauros gatvelės,dvi bažnyčios,daug krautuvių,tavernų, ir šiaip visokiausių pasilinksminimo vietų, skirtų turistams. Per tris keturias valandas galima apibėgt. Čia visi atvažiuoja dėl turgaus,kuris vyksta du kartus per savaitę,ketvirtadieniais ir sekmadieniais,tiksliau – dėl galimybės paspoksot į indėnus.

Čiči ne Gariūnai,ne Bankoko savaitgalio turgus, ir ne visos kitos mums žinomos „baracholkos“. Tai reta vieta,kurioje galima pamatyti tikrų tikriausius indėnus, čia susirenkančius iš apylinkėje esančių kalnų. Jie ramūs,nešūkauja,netriukšmauja,nesidera. Į turistus taip pat nekreipia jokio dėmesio,tiesiog,ramiai leidžia dienas taip,kaip yra įpratę, ir prekiauja. Paveiksluotis nemėgsta,bet paveiksluotojus kantriai kenčia. Šitas turgus jiems yra pragyvenimo šaltinis ir todėl jie yra čia. Štai ir visa teisybė.

Turgaus centras ir įžymybė – švento Tomo bažnyčia.

Nežinau šiandieninio indėnų santykio į katalikybę,bet tikriausiai jisai yra sudėtingas. Iš pirmo žvilgsnio galima pagalvot,kad jie katalikybės fanatikai. Bet toks įspūdis gali būti labai paviršutiniškas,nes indėnai, su dideliu uolumu, išpažįsta ir visus kitus mums žinomus tikėjimus.

Iš ryto prie bažnyčios matėme gausią indėnų katalikų procesiją. Jie meldėsi,verkė,vaikščiojo keliais. Paskui,prie didžiulio stačiakampio akmens stebėjome besimeldžiančias moteris. Šitas vaizdas neturėjo nieko bendro su rytmetiniu. Taip pat nesupratome, kokiu tikslu ant bažnyčios laiptų visą dieną kūrenamas laužas, kurį indėnai labai akylai stebi ir laikas nuo laiko atlieka kažkokius ritualus. Gal tai irgi jų altorius?

Susidarė įspūdis,kad ne turgus,o ši bažnyčia yra pagrindinė Čičikastenango veiksmo vieta.

Atvykus į šį kalnų miestelį galima pamatyti tik ką gimusius ir jau bemirštančius indėnus. Toks įspūdis. Moterys apsirengusios fantastiškais rankomis išsiuvinėtais drabužiais,apsiavusios iš odinių diržų pagamintais sandalais,ant galvų nešioja keisčiausius ryšulius,pundus medžiagų, skalbinius,pintinėse sukištus naminius paukščius,žagarus, malkas,už nugaros tampo į spalvotus audinius suvyniotus vaikus,o jeigu juos koks turistas nori pakalbinti,stengiasi kuo greičiau uždengti arba sprunka šalin.

Indėnai turguje pardavinėja austus ir siuvinėtus dekoratyvinius kilimus,tautinius drabužius,visokiausios paskirties užtiesalus,mereškuotą patalynę,užgavėnių kaukes,moteriškus ir vyriškus papuošalus iš akmens ir sidabro,odinius krepšius,batus,pončo,palaidines…Čičikastenango yra kalnuose,oras čia vėsesnis,tad nenuostabu,kad čia galima nusipirkti ir šiltesnių drabužių – lamos vilnos nertinių vyrams ir moterims,apsiaustų.

Vienas keliautojas pasakė,kad Čičikastenango turguje daugiau nacionalinio kolorito,nei visoje Centrinėje Amerikoje. Sunku prieštaraut,nes gyvenime nebuvau matęs tokio spalvingo miesto. Stengiausi prisiminti kokį nors kitą ,kuriame būtų tokia spalvų gausybė – neišdegė.

O pasižiūrėjus į Čičikastenangą atvykusius turistus galima pamanyti,kad jie kuoktelėję. Vieni nuo ryto iki vakaro bėgioja po turgaus teritoriją,šlapi,pavargę,nusikalę,nervinasi,kažką šūkauja savo draugams,pykstasi,grąžo rankas ir beveik alpsta. Kiti panašūs į tylius pamišėlius, be poilsio paveiksluoja,fotografuoja,paskui vėl paveiksluoja,vėl fotografuoja…O kas aplinkui juos dedasi pamato tik namuose,pasižiūrėję fotografijas ir filmuotą medžiagą. Žinoma,jeigu turi laiko į visa tai pažiūrėt.

Antigua viešbutyje,abejojau ar verta vykti į Čičikastenangą,bet kai jau pabuvojau ir viską tenai pamačiau,supratau,kad abejonės buvo bereikalingos. Čia atvažiuoti būtina.

Taip pat verta pamatyti ir Atitlano ežerą. Tai irgi neeilinis reginys. Kelionės bičiuliai kalbėjo,kažką panašaus matę Šveicarijoj. Aš nemačiau.

Iš bet kurios Atitlano vietos atsiveria nepakartojami vaizdai. Žvelgdami į ežerą iš viršaus matėm jo žydrą raibuliuojantį vandenį,Panachačelį,San Pedro ir Solola miestelius.

Stovėdami apačioje prie vandens jau gėrėjomės visai kitokiais ežero ir jo apylinkių vaizdais – San Pedro,Tolimano ir Atitlano ugnikalniai buvo čia pat. Nesvarbu,kad seniai užgesę,vistiek labai labai įspūdingi. Panachačelio pagrindinės gatvės šiek tiek panašios į Čiči – paskendusios raibuose audiniuose,kilimuose ir suvenyruos. Gaila,kad jose beveik nematėme spalvotųjų žmogiukų kiče,pirmyn ir atgal šliaužiojo vien tik palakę amerikiečiai.

Gvatemala – kalnuota šalis, kurioje iki šiol vyksta žemės drebėjimai ir ugnikalnių išsiveržimai. Tai ypač galima pajusti būnant čia,šalies pietuose.

Kalnai užima pietinę šalies dalį ir driekiasi per visą Gvatemalos teritoriją. Geografai teigia,kad šiaurėje esantys jau smarkiai apirę, bet laikyti juos visai žemais būtų neteisinga,nes aukščiausios jų viršūnės siekia tris tūkstančius metrų. Gvatemalos pietuose,prie dabartinės ir buvusios sostinės,kalnai jaunesni ir aukštesni. Čia yra ir visi trisdešimt ugnikalnių.

Šalia Ramiojo vandenyno žemė labai derlinga. Nedidelių derlingos žemės lopinėlių yra ir kitose Gvatemalos vietose. Juose auginami kukurūzai,kavamedžiai,vaismedžiai,vystomas žemės ūkis. Gvatemala yra atogrąžų šalis,tačiau čia klimatas kur kas įvairesnis, nei kaimyninėse valstybėse. Prie Tikalio driekiasi Peteno plynaukštė. Ją paįvairina klintiniai piramidės formos kalneliai,apaugę didžiausiais atogrąžų miškais visoje Centrinėje Amerikoje.

Gvatemala buvo senovės majų civilizacijos centras. Jų išlikę paminklai traukia į šalį minias iš viso pasaulio,todėl turizmui čia teikiama vis didesnė reikšmė.

Tačiau atėjo laikas atsisveikinti su šiuo nuostabiu kraštu. Priekyje laukė pusantro tūkstančio kilometrų ilgio kelias į Jukotano pusiasalį Gerai pasielgėme važiuodami geriausiu šalies keliu – sutaupėme laiko.

Grįžti nebuvo nuobodu,sustodavome dar nematytuose miesteliuose,matydavom kitas gatves,kitus namus,kitus veidus. Kažkur nakvojome keistame viešbutyje su beveik butaforinėm lovom,kurių galuose buvo įtaisyti didžiuliai veidrodžiai. Paskui vėl važiavom.

Už Tikalio mus kelis kartus stabdė juodai apsirengę ginkluoti vyrai. Vaizdas kraupokas,bet mes buvome informuoti,kad visa tai daroma mūsų pačių labui.

Paskutinę naktį nakvojome Gvatemalos – Belizo pasienyje:hektaro ploto kambariai,balkone vonios formos akmeninis baseinas,o šalia – džiunglės. Vakare ilgai stebėjome kolibrius – neįtikėtinai įdomius sutvėrimus.

O naktį girdėjome šūvius. Pirmą kartą šaudė trumpai,antrąjį – daug ilgiau. Kas šaudė,kodėl ir į ką – galima tik spėliot. “Kas pats save saugo,tą saugo Dievas“- sako senovės išmintis. Tikriausiai lankantis Centrinės Amerikos šalyse, šią patarlę laikas nuo laiko reikėtų prisimint. Bent jau kol kas.

Kainos:

Kambarys viešbutyje – nuo 20-30 dolerių.

Taksi nuo Antigua iki Gvatemalos oro uosto – 8 doleriai.

Turas į Pakajos ugnikalnį – 8 doleriai .

Bilietas iki Atitlano ežero ir Panachačel miesto – po 8 dolerius.

Iki San Pedro ir San Marko miestelių – 13 dolerių.

Iki Čičikastenango – 8 doleriai.

Iki Kopan ruinas (Hondūras)- 14 dolerių.

Pirmos klasės autobusu iki Rio Dulče – 18,Tikalio – 32,Salvadoro32,Nikaragvos -65,Kosta – Rikos 90,Meksikos – 32 doleriai.

Turai iš Antigua:

Į Salvadorą – 3 dienos – 90 dolerių.

Į Kopan Ruinas-(Hondūras) – 2 dienos – 50 dolerių.

Į Tikalį – 3 dienos – 245 doleriai.

Į Panachačel – 2 dienos – 35 doleriai.

Į Čičikastenango – 2 dienos – 40 dolerių.