Gvatemala ir Belizas

Organizavau panašią kelionę kitiems, o šiemet kiek netikėtai ir mes ten nuskridome.

Pagrindinė tokio pasirinkimo priežastis buvo pigūs skrydžio bilietai. Iš Londodno – 420 EUR. Londonas buvo sudedamoji, ir labai smagi kelionės dalis. Bet tą dalį praleisiu.
Kadangi skrydis pigus, tai persėdimų daug. Iš Londono į Paryžių, paskui per Atlantą. Jei būtume skridę tuo pačiu lėktuvu iš Paryžiaus, būtų kainavę 100 EUR brangiau, taigi teko pasiskraidyti papildomai.
Gvatemalos miestą pradžiai palikom netyrinėtą. Kadangi planuotas poilsis viloje Belize turėjo būti kelionės pradžioje o ne gale kaip įprastai, tai reikėjo skubėti ten. Nakvojome arti oro uosto esančiuose apartamentuose ir ryte – vėl į lėktuvą ir vietinėmis avialinijomis – į įžymųjį Peteno Flores.

Nu žavus tas miestukas – Flores. Gal dėl to, kad čia pilna turistų ir atitinkamai visokių kavinukių, restoranėlių, gal todėl, kad aplinkui skaudraus vandens ežeras, gražūs vaizdai aplink. Kaip bebūtų čia neprailgtų ir savaitė. Mes daugiau laiko skyrėme važiuodami atgal. Gi pirmyn tai buvo trumpa stotelė pakeliui į Belizą.

Atvykti į Flores pataikėme per Velykas. Todėl turėjome progos pasigrožėti neeiliniu meno kūriniu – panašiu į tibetiečių mandalą, tik kilometro ilgumo, ant gatvės grindinio. Nuo ankstaus ryto moksleivių būrys kruopčiai beria ryškiaspalves pjuvenas naudodami specialius paruoštus trafaretus. Įspūdinga.

Atsirado ir netikėta problema – kadangi Velykos, reisiniai autobusai į Belizą nevažiuoja. Tačiau tokioje turistinėje šalyje kaip Gvatemala transporto problemos nesunkiai sprendžiasi. Išsinuomavome autobusą ir pirmyn.

Belizas įžymus visų pirma savo koralų rifu ir gamtos stebuklu – Mėlynaja Skyle (Blue Hole). Jis taip pat, kartu su Gvatemala ir Meksika įeina į senovės majų civilizacijos “zoną”.

Kelionė iki Belizo sostinės tuo pačiu pavadinimu – netrumpa ir nuobodoka. Vaizdas per langą gan vienodas, monotoniškas. Tiek Gvatemaloje tiek Belize normalu deginti ir žolę ir krūmus ir miškelius. Todėl dūmų netrūksta ir išdegę plotai taip pat gero įspūdžio nesudaro.
Belizo miestas nėra vertas didesnio dėmesio. Toks tipiškas nedidelis Karibų miestas-uostas.
Visuose šaltiniuose Belizo salos – Ambergris ir Caulker – įvardijamos kaip “topical paradise”. Deja, tie, kas taip rašo, matyt nėra buvę nei Filipinuose, nei Tailande nei Seišeliuose. Ilgame kelyje nuo pardise iki hell tos salos būtų kažkur per vidurį.

Na, gal truputį arčiau rojaus vistik.  Visų pirma kainos čia ženkliai didesnės negu Tailande ir netgi lenkia Seišelius. Visų antra, paviršinio nardymo mėgėjams visas rifų grožis – už kilometro nuo kranto. Taigi norint pamatyti povandeninį rojų, kuris laaabai gražus, vėlgi reikia mokėti dvigubai daugiau, negu Filipinuose. Nors Filipinuose tas grožis jau prie kranto, nebūtina netgi niekur plaukti. Na, bet jei pamiršti visus tuos Azijos ir Afrikos “rojus”, tai laikas, praleistas Ambergris Caye neprailgo. Kaip ir kitur “pasyvus” poilsis prie jūros iš tikrųjų buvo aktyvus ir turiningas. Snorklinimas, kayakinimas, krabų gaudymas, pasivažinėjimai po salą dviračiu, vakare grilis, romas ir t.t. Kadangi pakrantė sekli tai su žvejyba kažkaip nepasisekė.

Skridome pažiūrėti garsiojo pasaulio stebuklo – Mėlynosios Skylės.

Skrisdamas supratau, kad apačioje iš tikrųjų “tropical paradise”. Yra ir rojus, pasirodo. Tik tam, kad jame pabūti, reikia jachtos. Arba bent jau privačiu čarteriu nuskristi į vieną iš prabangių resortų.

Pasilepinus Karibų saule ir jūra – vėl atgal į Belizo miestą, o iš jo – į Flores. Aktyvioji kelionės dalis. Gal ir neblogas variantas – kelionė pradėti nuo poilsio, o kai jau “prisičilini” – keliauti po šalį.

Flores – taškas iš kurio visi turistai važiuoja į garsųjį Tikalį žiurėti majų piramidžių.

Mums pasisekė – buvo debesuota, taigi neitin karšta. Sako, kad saulėtą dieną čia būna iki 40 laipsnių karščio.

Įspūdingiausia komplekso vieta – centrinė aikštė. Čia gerai jaučiama ypatinga energetika, aura. O ją dar labjau sustiprino majų religinė ceremoniją, kurią pasisekė pamatyti.

Gvatemala apibūdinama kaip pavojinga šalis. Visur pilna ginkluotos apsaugos, o Tikalio nac. parką saugo netgi kariai. Tačiau būnant šioje pavojingoje valstybėjeman susidarė įspūdis, kad žmonės čia labai draugiški, paslaugūs ir mieli. Atrodytų tarsi visi jaustų pareigą vienaip ar kitaip aptarnauti turistus. Tačiau reikia neatsiplaiduoti perdaug, nes tokie patys malonūs žmonės su šypsena veide gali ir apgauti. Nenuostabu – visame pasaulyje turistai – lengvas ir geras grobis sukčiams ir vagims.

Po senovės indėnų pastatytų stebuklų, kelionės programoje – gamtos stebuklas – Semuc Champey.

Lyginant su Plitvica ar Krka jis gal ir neatrodo taip įspūdingai, bet labai skiraisi nuo jų savo “aura”, nes yra apsuptas ne europietiškos urbanistikos, o miškų.

Privažiuoti čia galima tik 4×4 transportu. Turistai ir vietiniai vežiojami tokiais dideliais atvirais džipais ir Lanquin miestelio. O ir į patį Lanquin patenkama nemažai pasikračius duobėtu žvyrkeliu.

Kaip ir kitose panšiose pasaulio valstybėse kelionės autobusais užima neįtikėtinai daug laiko. Atrodytų tokį nedidelį atstumą kaip nuo Vilniaus iki Nidos, “Įveikėme” per 9 valandas. Žaviojoje Gvatemalos Antigvoje atsidūrėme jau sutemus.

Nesu didelis urbanistikos mėgėjas, bet turiu pripažinti, kad ne veltui Antigva turistiniuose šaltiniuose įvardijama kaip “must see” miestas prie jo pavadinimo pridedant visokių susižavėjimo epitetų.

Laaabai jaukus ir mielas miestas. Radom čia ir gabalėlį Lietuvos – meškiuką, pasimetųsį tarp kitų.

O ypač sužavėjo  – kiemai. Kiekvienas kiemas – meno kūrinys Kas megsta architektūrą ar aplamai “prie meno”, manau galėtų landžioti po tuos kiemus savaitę jei ne daugiau.

Dėl kelių priežasčių nebuvo logiška nuomotis automobilio kelionės pradžioje. Antigvoje – kitas reikalas. Likę mūsų programos objektai buvo išsidėstę aplink ją, taigi turėti savo auto ir važiuoti kur nori kada nori – puikus variantas. Tiesa, kad gauti tą automobilį teko gerokai pavargti. Kažkaip ypatingai nesisekė – darbuotojai nemokėjo angliškai, paskui užlūžo jų kompiuteriai, paskui du kartus nuskaičiavo depozitą…vietoj pusvalandžio sugaišau pusdienį.

Gvatemala visų pirma garsi savo ugnikalniais Kai kurie jų veikia, o kai kurie visai neseniai užpylė visą apylinkę aplik save pelenais.
Garsusis Atitlano ežera, apsuptas ugnikalniais – irgi “must see” objektas. Čia nakvynei pasirinkome apartamentus ypač nederančiuose prie aplinkos pastatuose. Įsivaizduokite Trakuose prie ežero stovinčius tris dvidešmties aukštų “gražuolius”.

Vaizdelis …. įdomus. Bet užtat vaozdelis pro langą … mmm… iki šiol prisimenu.

Atitlano ežeras – puiki vieta poilsiui.

Žavios indėnų gyvenvietės aplink, kai kurios pasiekiamos tik laivu, didingai skendintys ( dūmuose ?) neskaidriame ore vulkanai, švelnus klimatas, skaidrus gaivinantis ežero vanduo. Čia poilsiauja daugiausia vietiniai, turistų nedaug.

Kopimui vulkanų pasirinkimas didelis. Pasirinkau paprastesnį variantą – volcan Pacaya. Užlipti iki sustingusios, bet karštos lavos tereikia valandos – dviejų. Sutemus matosi ir lavos upė, bet tolokai, norėtųsi prieiti arčiau. Akmenys tokie karšti, kad galima kepti kiaušinienę. Niekas žinoma jos čia nekepa, o kepa zefyrus. Jų kepimo ceremonija vainikuoja “žygį”.

Pabaigai dar keli bendro pobūdžio įspūdžiai.
Kaip jau minėjau, Gvatemala laikoma pavojinga šalimi. Įdomus jausmas apima, kai matai prie parduotuvių ar net vaistinių vinčesteriais ginkluotus sargus. Majai dažniausiai žemo ūgio ir tas galingas ginklas su mažu žmogučiu atrodo gal net kiek komiškai. Važinėjant po sostinę navigacija ne kartą atvedė prie tvora aptverto kvartalo. Vietoj to, kad važiuoti tiesiai, tekdavo apsisukti ir ieškoti apvažiavimo. Rajone, kur gyvenome tvora aptvertas rajonas, jame esantys namai vėlgi au aukštomis tvoromis. Dažni turistų apgaudinėjimo atvejai. Kas įdomu, kad policija dėl to nesuka galvos. Todėl reikia būti atidžiam perkant bilietus, turus, pervežimus ir pan. Kita vertus žmonės labai draugiški, mandagūs.
Dar vienas išskirtinis Gvatemalos “bruožas” – dūmai.  Miškus, pievas, krūmokšnius čia degina visi, todėl “pabėgęs į gamtą” gali nerasti vietos, kur nesijaustų stiprus laužo dūmų kvapas. O sostinėje galingus juodų dūmų debesis pučia seni amerikietiški autobusai ir galybė kitokio dūminančio transporto.

Gamtos mylėtojui ši šalis net labai verta dėmesio. Palyginus ne tokioje didelėje teritorijoje tiek visko, kad net ir kelis metus joje pravažinėjus liktų dar nematytų žavių kampelių.