Gruzija: Ieškoti nesenstančių dalykų

GRUZIJA
2014 rugsėjis

Nesu apsėstas tvarkos ir švaros manijos, tačiau prieš išvykdamas į bet kokią, net ir pačią trumpiausią kelionę, visada susitvarkau savo būstą. Nemėgstu namų, savo švara prilygstančių klinikoms, bet netvarkos savo namuose irgi nepakenčiu. Keista, man patinka tam tikros rūšies betvarkė kitų namuose, tiktai ne mano. Kiek save prisimenu, nuo pat vaikystės nemėgau betvarkės ir per daug grubių žmonių.

Nors, iš prigimties grubūs žmonės, geba gerai užsidėti nuoširdumo kaukę, ir kartais naudojasi perdėtu mandagumu taip, jog būna sunku atskirti fiktyvų veiksmą nuo tikrovės. Štai talentinga teatro dailininkė, kuriai niekaip neįtikdavo nė vienas teatro žmogus, nesulaikydama pykčio dažnai pamėldavo, garsiai šnarpšdavo nosimi, grieždavo dantimis, tačiau savo kalbą vis tiek prikaišiodavo mandagumą reiškiančių žodelių.

– Pasukit prožektorių, dar truputį pasukit, ačiū, atneškit tris tokius pačius ir pastatykit scenos gale priešais kryžių, ačiū, išjunkit kairę ložę, ačiū, o rytoj ateikit į darbą nedvokiantys alkoholiu ir pasiruošę plušėti iki išnaktų, ačiū, nes su jūsų darbo tempais, žiūrovai pamatys vaidinimą nebent įvykus staigiems pokyčiams visatos fizikinėse konstantose, dėkoju.

Kelionei tinkamai pasiruošti neturėjau laiko. Rugsėjo dvidešimt šeštosios vakare Klaipėdos dramos teatre įvyko mūsų naujausio spektaklio premjera, taigi, pasižiūrėjau spektaklį, išėjau į sceną, nusilenkiau žiūrovams, pasveikinau penkiasdešimtmetį švenčiantį Darių Meškauską, truputį pasivaišinau jubiliejiniame vakare, ir suskubau nors trumpam pasimatyti su Arūna ir Deimantu. Labai malonu, kad premjeros proga jie atvažiavo į Klaipėdą.

Prigulti laiko nebuvo, nes dvyliktą nakties turėjome išvykti į Vilniaus oro uostą. Atsisėdau pailsėt, įsijungiau televizorių. Dainavo dainavimo mašina Liudas Mikalauskas, po jo kalbėjo kalbėjimo mašina Remigijus Šimašius. Buvusį tam tikrą tarybinių menininkų ir politikų atsargumą, šiandien pakeitė nepriklausomybės laikų žmonių užtikrintumas ir visiškas pasitikėjimas savimi – amatininkiškumas – kai neblogas savo profesijos žinojimas, visai išstumia jausmą ar pačią mintį, ir lieka tik tarsi iš automato sklindantys žodžiai, frazės ir intonacijos. Ir jokios gilesnės minties ar emocijos. Iš pradžių niekaip nesuprasdavau, kodėl šiandien taip greitai atsibosta, regis, visai neblogi dainininkai, arba tampa nepakenčiami puikūs oratoriai. Dabar suprantu.

Rusų televizija transliavo eilinę savo propagandinę laidą. Protu negalima suvokti, kaip galima šitaip begėdiškai meluoti.

Televizorių išjungiau.

Laukiant, į galvą lindo visokiausios mintys. Paskutiniu laiku, man kartais keliauti norisi vos ne kasdien, kartais galvoju visai atsisakyti bet kokių pajudėjimų, kartais net savo gyvenimo pabaigą regiu kur nors svetimoje valstybėje, kartais tiktai savo namuose ir tik savo lovoje, kartais galiu viską mesti, kad kuo greičiau pasinerčiau į nujaučiamus nuotykius, o kartais tų nuotykių norisi pasiieškoti kur nors visai šalimais; paprasčiausiame pasisėdėjime su draugais, pasiplepėjime, ar mūsų vyresniųjų padejavime , pavyzdžiui, dėl blogo oro ar dėl pasibaisėtino moterų priedermės nepaisymo būti skirtingomis ir nepakartojamomis. Matyti žmonių kvailumo kraštutinumus, tai reiškia žinoti, kad esi vis dar gyvas, o pastebėti nedidelių ar netgi visai mažų dalykų reikšmingumą yra nepaprastai svarbus dalykas. Pajusti kaifą nuo išgerto kavos ar arbatos puodelio, nuo nedidelio piešinėlio to puodelio dugne, ar nuo voratinklyje ropojančio voro yra menas.

Gruzija kažkada man padarė labai didelį įspūdį, įsimylėjau šios šalies kalnus, papročius ir dainas, nors niekada nesupratau nė šios šalies gyventojų , nė jų charakterių, nė poelgių.

Tačiau prieš šitą kelionę labiausiai mane kankino klausimas – kam vėl reikia vykti į tą pačią vietą, ir dar po trisdešimties metų? Juk pasikeičiau ir aš, ir ta mano kažkada pamilta vieta. Pasikeitėme taip, kad vargu ar atpažinsime vienas kitą.

Ko gi mes vykstame į šalis, kurias pamilome prieš daugelį metų, jaunystėje ar net vaikystėj? Ir staiga mano galvą nušvietė tikrai labai nebloga mintis. Ogi, ko gero, pamatyti to, kas laikui bėgant jose išliko vis toks pats, nepakitęs, nepasidavęs laikui. Ieškoti nesenstančių dalykų, štai ko mes vykstame į jau seniai pažįstamas, ir netgi į dar nė karto neaplankytas vietas.

LĖKTUVE

Vieni po pasaulį važinėja motoroleriais, motociklais , dviračiais, lietuvaitis Robertas Komža jį tyrinėja iš baliono pintinės, o aš tinginys štai sėdžiu lėktuvo salone ir skrendu gurkšnodamas koka kolą. Koka kolos negeriu niekur ir niekada, išskyrus vienintelę vietą – lėktuvą. Šitą gėrimą laikau nuodu, tačiau lėktuve bet kokį kitą gėrimą aš išgeriu labai greitai, tuo tarpu šitą, dėl kažkokių nesuprantamų priežasčių, aš gurkšnoju ilgiausiai, tokiu būdu tarsi trumpindamas skrydžio laiką.

Koka kolą man pardavė broileris, tai yra, vyriškis naudojantis papildus raumenims auginti. Vadinu juos broileriais todėl, kad ir vieni ir kiti yra šeriami panašiais pašarais.

Likus savaitei iki skrydžio, iš mus globosiančių tbilisiečių gavome laišką ir eilę visokios turistui naudingos medžiagos bei nuorodų. Pirmą kartą susiruošus į Gruziją, tose skrajutėse ir nuorodose, buvo galima nemažai sužinoti apie šalį, kurios teritorijoje žmonės gyvena nuo paleolito laikų, kad Gruzijos valstybė Kolchidė susikūrė šeštame amžiuje prieš mūsų erą. Vėliau šalį užkariavo asirai, dešimtojo amžiaus pradžioje Gruzija buvo suvienyta. Ilgą laiką priklausė Bizantijai, po Bizantijos žlugimo Gruzija tapo Osmanų imperijos dalimi, o 1921 metais raudonoji armija ją prijungė prie Tarybų sąjungos. 1991 metais Gruzija vėl pasiskelbė nepriklausoma.

Kad šiandien Tbilisyje gyvena daugiau nė milijonas žmonių, kad miestas pastatytas ant Kuros upės krantų, sostinėje reziduoja Gruzijos parlamentas, Gruzijos Mokslų Akademija, Tbilisio valstybinis , medicinos, Gruzijos žemės ūkio ir technikos, pedagoginis, Tbilisio kalbų ir kultūros universitetai, Tbilisio valstybinis operos teatras, konservatorija, Šotos Rustavelio valstybinis akademinis teatras, Mardžanišvilio akademinis teatras, daug valstybės išlaikomų muziejų, Nacionalinė Gruzijos parlamento biblioteka, šalies nacionalinis bankas ir taip toliau, ir panašiai.

Trumpame laiškelyje buvo paminėta, kad mūsų jau laukiama, parašyta kokiame viešbutyje gyvensim, už kiek valgysime pietus, kokiose krautuvės ir restoranuose mes gausime dvidešimties procentų nuolaidą, už kiek eurų ar dolerių galėsime įsigyti Gruzijos larį, kad repetuosime iškart vos atvykę, kitos dienos popietę turėsime dar vieną repeticiją su anglų ir gruzinų kalbomis paruoštais subtitrais, kad rugsėjo dvidešimt aštuntoji jų festivalyje yra Lietuvos diena, o tos dienos programoje Pilies ir Oskaro Koršunovo teatrų spektakliai, kad mūsų laukia keturi vadovai ( du festivalio, du – laisvalaikio) bei įtaigi ekskursijų programa, ir, kad šiuo metu Tbilisyje 25 laipsniai šilumos.

Nustebome, kam mums reikia tiek daug vadovų?

Tarybiniais laikais Gruzijoje lankiausi ne vieną sykį, į nepriklausomą Gruziją koją įkelsiu pirmąkart. Gruzijoje teko pabuvoti daugelyje vietų, šį kartą vykome tiktai į Tbilisį, tačiau organizatoriai žadėjo parodyti ir šį bei tą įdomaus sostinės apylinkėse.

SOSTINĖ

Gruzinai mus pasitiko per oro uosto garsiakalbius sklindančiais skelbimais, kuriuose buvo pranešama, kad tokių ir anokių ponų, atvykusių iš Lietuvos, yra laukiama prie oro uosto informacijos centro. Šiek tiek ilgiau, nei įprastai, palaukėme bagažo. Nors mūsų iš tiesų jau laukė dvi simpatiškos merginos, autobuso nebuvo. Mergaitės vis kažkur skambino ir kankinių veidais žiūrėjo į kelią, kuriame po dvidešimties minučių pasirodė balta transporto priemonė. Susikrovėm savo lagaminus ir pajudėjom miesto link.

Atvykome septyni. Penkiems ši kelionė buvo pirmoji pažintis su Gruzija. Iš pradžių jokių didesnių pasikeitimų kelyje nepastebėjau. Artėjant prie centro, į akis vis dažniau krisdavo visiškai naujų spalvingų gyvenamųjų namų blokai. Kadangi vairuotojo paklausėme, kurioje vietoje yra teatras, kuriame mums teks vaidinti jau rytojaus dieną, jis pakeitė įprastinį į miesto centrą vedantį maršrutą, ir mes pasukome naujomis, nė karto man neregėtomis gatvėmis. Tbilisio vizitinės kortelės – ant skardžio stovinčio vienuolyno ir raitelio skulptūros šį kart neišvydau. Sustojome prie tarnybinio Nadaro Dumbadzės vardo vaikų ir jaunimo teatro durų. Mus lydinti mergaitės paprašė leidimo , kad galėtume apžiūrėti salę ir sceną, ir nors tuo metu mus dominusioje patalpoje vyko repeticija, mus įleido į vidų. Stengėmės ilgai neužsibūti, juolab, kad ir scena ir pati salė atrodė būtent taip, kaip internetu mums atsiųstose skaidrėse ir planuose. Viešbutis buvo gatvėje, kylančioje televizijos bokšto link. Centras. Visiškai šalia Nacionalinis operos ir baleto teatras, Rustavelio prospektas. Labai patiko, kad viešbutis yra įsikūręs sename įdomaus planavimo pastate. Trečiojo aukšto foje buvo gana nemaža, visiems prieinama biblioteka. Kambariai erdvūs, langai dideli, balta siuvinėta patalynė, kruopščiai ir skoningai dekoruotos langų užuolaidos.

Negalėjo patikti tai, jog kiekvieną kartą eidamas namo turėdavau įveikti gana stipriai į kalną kylančią gatvę, o įėjęs į viešbutį kiekvieną sykį dar privalėjau pakilti į penktąjį mūsų viešbučio aukštą. Bet čia jau nieko žmogus pakeist negali, tad kasdien per prievartą mankštinausi. Užtat čia buvo dar vienas labai patikęs dalykas. Ogi mūsų gatvėje knibždėjo nedidelių krautuvėlių, kuriose be jokio vargo mes galėjome nusipirkti visko, ko tiktai geisdavo mūsų nedidelės egzotikos pasiilgusios širdys, pradedant pagrindiniais gruzinų patiekalais iš miltų, ir baigiant dar tarybiniais laikais pamėgtais šios šalies limonadais: „tarchunu“ ir „kriauše“.

Nors po premjeros, kelionės ir bemiegės nakties buvome pavargę, vis tik vakarieniauti nusprendėme Rustavelio prospekte. Girdėjau, kad per karą su rusais Tbilisyje buvo iškirsta daug medžių, tačiau Rustavelio platanai šios liūdnos lemties nesulaukė, ir nūnai galingai į dangų kelia savo šimtmečius. Labai gražu. Gruzinų pasididžiavimas „Iverijos“ viešbutis šiandien vadinasi „Radison“ – bjauri pasaulio globalizacijos pasekmė. Šalia dabartinio „Radison“, vyriausybės rūmų ir kažkur visai šalia Kuros upės kranto, kyla nauji išraiškingi dangoraižiai. Senąją Tbilisio miesto dvasią pajutau jau važiuodamas autobusu. Tai vienur , tai kitur, į akis krenta visiškai nauji pastatai, tačiau dėl jų miestas tikrai nėra praradęs kažkada dar tarybiniais laikais pamilto jo veido. Tikrai nepraradęs.

Vakarieniavome netoli „Iverijos“, kažkur visiškai čia pat buvo garsioji daržovių krautuvė, kurios lango stiklais, tiesiai ant vaisių ir žalumynų tekantis vanduo, įkvėpė Eimuntą Nekrošių ir Adomą Jacovskį sukurti garsiojo spektaklio „Pirosmani, Pirosmani“ scenografiją. Maisto buvo daug. Jis buvo sotus, tačiau truputį per riebus. Nebrangu. Rustavelio prospektas suprašmatnėjęs, tačiau man toks prašmatnumas ne prie širdies. Anksčiau čia būdavo aibė egzotiškų valgyklėlių, daug gruziniško sidabro parduotuvių, amatininkų krautuvių, vietinių vaisių, daržovių, vynų prikrautų vitrinų. Šiandien tą įvairovę pakeitė veidrodžiais dekoruotos brendinės skudurų parduotuvės.

Eidamas į viešbutį Rustavelio prospektu stebėjau vaikštinėjančias poreles, apžiūrinėjau naujas Tbilisio mados tendencijas – sunkius pusčiabačius ant liaunų gruzinaičių kojų, visai nekukliai šalia savo merginų išsidrėbusius jaunuosius gruzinus, o kylant į kalną be paliovos burbėjau, kokia neteisybė yra šiame pasaulyje, kad sulaukus brandžių metų ir taip pavargus, dar kaip kokiam kalnų ožiui tenka karstytis svetimomis, labiau į kalnus panašiomis gatvėmis. Vytas man patarė geriau patylėt, atsieit, burbėdamas aš tik dar labiau apsisunkinu savo ėjimą. Burbėjau ir lipdamas į penktąjį aukštą. Juk kartais labai malonu paburbėt, šiaip sau, be jokios didesnės priežasties.

Prieš užmiegant pakilome į terasą ant viešbučio stogo. Prieš akis atsivėrė gana nemažas plotas miesto, jūra žiburių, visai netoli ant kalno stovintis ir labai ryškiai iliuminuotas televizijos bokštas, ir kažkur toli, irgi ant kalno, šviečianti milžiniška, kaip vėliau sužinojome, tik prieš aštuonerius metus pastatyta ir dar neįrengta bažnyčia. Gražu. Maudžiančiomis nuo nuovargio kojomis nusileidau į kambarį. Ilgai neužmigau. Naktį dažnai nubusdavau ir išgėriau dvilitrį butelį „tarchuno“ vandens. Po tiek pat išgėriau ir kitomis dienomis, tiksliau, vakarais ir naktimis.

TBILISIO TARPTAUTINIS TEATRŲ FESTIVALIS

Tbilisio tarptautinis teatrų festivalis susideda iš kelių dalių, pagrindinių tarptautinių programų, ir Gruzijos teatrų spektaklių. Šis festivalis, savo miesto gyventojams ir atvykėliams pristato pačios aukščiausios prabos aktorių darbus iš viso pasaulio. Būti šitame festivalyje yra ne tik garbė, bet ir proga pamatyti kitų menininkų vaidinimus, galimybė sudalyvauti spektaklių aptarimuose, pasimokyti jauniesiems teatralams skirtose meistriškumo pamokose.

Į šių metų tarptautinį Tbilisio teatrų festivalį buvo suvežti spektakliai iš Vokietijos, Rusijos, Suomijos, Jungtinės karalystės, Lenkijos, Taivanio, Ukrainos, Maroko ir Lietuvos. Garsiausi pastatymai – Maskvos Nacijų teatro „Šukšino istorijos“, Rusijos ir Jungtinės karalystės „Sniego šou“, Taivanio „Klajūnų dainos“, Maroko „Būgnai“.

Į teatrą atėjome vienuoliktą valandą ryto. Mūsų jau laukė. Festivalio vadovė pasakė:

– Jūs mums esate labai svarbūs, ir mes stengsimės įgyvendinti visus jūsų prašymus.

Kadangi salę ir sceną apžiūrėjome iš vakaro, nieko nelaukdami pradėjome ruoštis. Labiausiai mums rūpėjo pamatyti Dumbadzės teatro cechuose mums pagamintą dekoraciją. Apžiūrėjom, pakilojom, paprašėme padaryti šiokius tokius pataisymus, ir pradėjome darbą. Dekoracijų montažas iš mūsų atėmė ne taip jau daug laiko, kadangi visi teatro darbininkai tikrai labai stengėsi. Per didžiąją mums skirto laiko dalį turėjome galimybę neskubėdami paruošti spektaklio šviesą ir parepetuoti su vertimu.

Nors laiko turėjome tarsi ir visai nemažai, nors darbininkai ir apšvietėjai dirbo netingėdami, į pasiruošimo galą vis vien reikėjo paskubėti. Pagaliau aktoriai nuėjo į jiems paskirtus grimo kambarius.

Iki vaidinimo pradžios likus penkiolikai minučių, mane susirado kažkokia labai simpatiška mergina, pradėjo teirautis apie mūsų kelionę, viešbutį, paklausinėjo ar jau deramai pasiruošėme , paskui pranešė, kad mūsų spektaklyje apsilankys Lietuvos ambasadorius Gruzijoje Jonas Paslauskas, jo žmona Dalia, dar keli ambasados darbuotojai, paklausė ar mes sutinkame apsilankyti Lietuvos ambasadoje mums skirtame priėmime.

Na, argi galima tokius kvietimus atmesti? Žinoma sutikau. Pasiteiravau iš kokio Lietuvos miesto yra atvykusi ji pati, ir labai nustebau sužinojęs, kad kalbu su dirbančia mūsų ambasadoje grynakrauje tbilisiete, gruzine, čia gimusia, čia užaugusia, čia išėjusia mokslus. Jos kalboje neišgirdau jokio neužtikrintumo, nepajutau net pačio menkiausio akcento. Ir šiandien, ir kitomis dienomis iš šitos jaunos merginos ar moters lūpų sklido tiktai švari, graži, fantastiška lengvai skambanti, raiški lietuvių kalba.

Tiesa, visai pamiršau pasakyti, kad į repeticiją buvo atvykusi mūsų spektaklio pjesės autorė, scenaristė ir dramaturgė Tamara Bartaja. Ji per daug mūsų negaišino, pasmalsavo kaip sekasi, pasižiūrėjo į aktorius, ir, anot jos: – išėjo į namus jaudintis.

Vėlavom. Visi buvo pasiruošę, tačiau dėl transporto kamščių laiku neatvyko televizija. Vos tik jie atvažiavo ir pasistatė savo kameras, spektaklis prasidėjo.

Man pasirodė, kad aktorių ir publikos dialogas pradžioje mezgėsi nelengvai. Į salę žvalgytis neturėjau laiko, mat sėdėjau prie vertimo pulto, tačiau pirmojo veiksmo finale pajutau, kad susirinkusiems vaidinimas jau patinka, na, o po garsiosios „suliko“, jau beveik drąsiai buvo galima teigti, kad aktoriai su publika „susidainavo“.

Spektakliui pasibaigus visi atsistojo, pakvietėme į sceną autorę, padovanojome klaipėdiečio Vytauto Karaciejaus albumą apie uostamiestį, ir dar šį bei tą, apie ką čia šnekėti nenoriu. Lietuviškoji publikos dalis neapsiėjo be nosinių, ambasadorius su žmona nuėjo į užkulisius pasveikinti trupės.

Dar viena maloni vakaro smulkmena – kartu su mūsų spektaklio autore, į sceną pakilo ir žinomas Gruzijos režisierius Georgijus Salutašvilis. Jis pakvietė mus atvykti į Gruziją 2015 metų gegužės mėnesį, į tuo metu čia vykstantį gruzinų dramaturgijos festivalį. Sutikom. Į senamiestyje įsikūrusį teatro klubą tą vakarą niekas iš mūsų nenuėjo, apsilankymą ir gruziniško vyno degustaciją atidėjome kitoms dienoms. Kai būsime ne tokie pavargę, ir ne tokie nutrūktgalviškai pasimetę.

VIRŠ MILIJONO TBILISIO ŽIBURIŲ

Lietuvos ambasada Tbilisyje kasmet remia lietuviško teatro dalyvavimą šiame festivalyje. Naudodamasi proga, kad Klaipėdos Pilies teatras vieši Gruzijoje, LR ambasada inicijavo spektaklio ir lietuviško teatro pristatymą lietuvių bendruomenei ir Lietuvos draugams. Į priėmimą vykome neišsipustę, tačiau ir per daug nesusikuklinę, lydėjo viena teatro festivalio organizatorė. Laisvės aikštėje mūsų baltą autobusiuką aplenkė Lietuvos ambasados automobilis, ir visą laiką važiavo priekyje, kad kur nors nenugrybautume. Mašinos pakilo aukštyn į kalnus, ir sustojo prie sunkių Lietuvos ambasados vartų. Pasitiko ambasadorius su žmona, rūbinėje nusirengėme viršutinius drabužius, įėjome į skoningą ir puošnų kambarį – salę, pro kurios aukštus ir plačius langus matėsi beveik visas Tbilisis. Prieš akis mirguliavo milijonai gruziniško miesto žiburių.

Patalpa po truputį pilnėjo, susirinko gal trisdešimt žmonių. Jonas Paslauskas pasakė neilgą gražią sveikinimo kalbą, padėkojo už spektaklį, palinkėjo geros kūrybinės kloties ir pakvietė visus vaišintis. Stalas buvo skoningai papuoštas, saikingas, desertai nematyti ir neskanauti. Nežinau, ar ten susirenkantys žmonės elgiasi taip visada, ar tai buvo tik mūsų priėmimo metu. Jie kažkaip labai laisvai mus tarsi pasidalino, tarsi pasisavino, prie kiekvieno klaipėdiečio priėjo po vieną ar kelis ambasados darbuotojus ir jų draugus, prasidėjo pokalbiai.

Apie daug ką suspėjome pasišnekėti: apie sėkmę, Gruzijos sostinę, karą, naujausią ir didžiausią Tbilisio šventovę, ryškiai švytinčią vakaro danguje, apie šalies politikų pomėgius ir Saakašvilio pravestas reformas. Pirmą kartą atvykę į Gruziją sužinojo, kad šalies šeimininkai gruzinai visada labai didelį dėmesį skiria teisingai užstalei ir skaniems patiekalams. Kad šios šalies žmonėms visada yra svarbu ne interjero išraiškingumas, o gardžiai pagamintas maistas. Mane okupavęs jaunas vyriškis aiškino, kad kaip ir visame pasaulyje, norint nueit į kavinę, restoraną ar netgi valgyklą, visada reikia pasižiūrėti, ar joje valgo vietiniai, nes būtent jie geriausiai žino kur galima skaniausiai ir pigiausiai pasimaitinti, jis patarė laisvalaikiu apsilankyti Šardoni kvartale, nes būtent čia yra įsikūrusios pačios geriausios, deja ir pačios brangiausios miesto kavinės, o nuo Laisvės aikštės paėjus į vakarus, galima atrasti aibę vietiniams skirtų, tačiau nė kiek ne mažiau mielų ir gerų miesto užeigų.

Man į atmintį labai įstrigo pokalbio vieta apie jau prasta tradicija tampantį lietuvio besivaikymą paskutiniųjų madų, jų tarpe turtinių, ir, kad tą kvailą vaikymąsi ir nežabotus norus gimdo mūsų prarastas arba niekada neįgytas dvasingumas. Tuo tarpu gruzinai, palyginti su lietuviais, turi saikingesnius poreikius, jie yra dvasingesni, ir jaunas ir senas gerbia savo tradicijas, kad dėl didelių pinigų, paskutinės mados baldų ir gyvenamo ploto dydžio šios šalies gyventojai per daug nesikremta, kad čia yra labai stipri šeimos samprata, kad nors ir nemažai gruzinų išvyko į rytus ir vakarus, tačiau jie niekada per daug nenutolsta nuo savo šeimos ir šalies, ir kad jam neteko pažinti nė vieno gruzino emigranto, kuris pabuvęs kelis metus svetimoje šalyje pradėjo kalbėti su akcentu, ar dar blogiau – „pamiršo“ gimtąją kalbą.

Laikas bėgo greitai. Nors dar buvo galima ir valgyti, ir gerti, ir kalbėtis, tačiau nepanorome per daug įkyrėti svetingiems Milijonų žiburių vilos šeimininkams ir atsisveikinome.

Priėmimas patiko. Labiausiai, žinoma, patiko tai, kad čia pajutau rūpestį dėl mūsų, dėl lietuvių kultūros.

Klaipėdoje toks jausmas manęs neaplankė jau daugiau nei dvidešimt metų.

Jau daugiau nei dvidešimt metų mūsų mieste kultūra yra tapatinama tik su valstybinių švenčių, atmintinų datų bei Jūros šventės surengimu. Jeigu savivaldybės ižde yra daug pinigų – šiems koncertams surengti kviečiami kolektyvai iš sostinės, jeigu miesto piniginėje skatikai – šoka ir dainuoja savi. Nors patys geriausi pastarojo dvidešimtmečio koncertai buvo surengti būtent savų menininkų, ir už tikrai nedidelius pinigus.

Jeigu mokslas jau įrodė, kad ateitis daro įtaką praeičiai, tai mūsų kultūros kuratoriams reikėtų suvokti bent jau tai, kad nesiskaitydami su praeitimi, griauname ateitį. Suremontavus „Žvejų rūmus“, juose galėtų vykti susitikimai, vakarai, spektakliai, koncertai, geriausi miesto renginiai. Juk tai vienintelė miesto kultūros įstaiga, galinti turėti kelias žiūrovų sales.

Ne pirmą kartą su širdgėla šneku apie šituos apleistus rūmus , nes juos begėdiškai nustekenę, triname ženklius miesto kultūros puslapius. Be to, čia ir šiandien kuria daug talentingų žmonių, ir šitie visi gabūs žmonės yra priversti dirbti pačiomis prasčiausiomis darbo sąlygomis. Kažkas pasakė, kad yra nusikaltimas, jeigu gebantis sukurti dailią vazą žmogus, yra priverstas žiesti puodus.

Daugelis mūsų, turbūt, šiandien net nepagalvoja, ką reiškia dirbti įstaigoje, kurios materialinė techninė bazė siekia krakozmečius.

GRUZINŲ KARO KELIU PRAVAŽIAVOME, TAČIAU DARJALO TARPEKLIO NEPAMATĖM

Kaukazo kalnai… Vienuolio „Užkeikti vienuoliai“… Gruzinų karo kelias… Kazbekas…

Išvykome gerai išsimiegoję. Dešimtą valandą ryto. Gruzinas vairuotojas buvo šaunus, visi sutikti gruzinai buvo šaunūs, vyrai ir moterys, visi. Ir visi turėjo gerą jumoro jausmą. Mes lietuviai tokiu geru jumoro pojūčiu pasigirti, ko gero, negalime. Na, moka šposus laidyti kalniečiai, ir darbus dirbti moka, ir patinginiauti kartais labai mėgsta, ir nieko tu čia jiems nepadarysi. Dvi kilimų pardavėjos, norėdamos man įsiūlyti tikrą rankų darbo šedevrą, juokavo:

– Mes gruzinai gimstame jau pavargę, todėl privalome daug ilsėtis. Mes mėgstame daug kalbėti, mylime svečius, ilgas užstales, vyną, gražius žodžius, mes mylime vaidinimus, nes patys labai mėgstame vaidinti. Ir dieviname nieko neveikti.

Taigi, mūsų vairuotojas šnekėjo beveik be pertraukos, ir mes vis riedėjome garsiuoju gruzinų karo keliu. Anksčiau juo teko važiuoti kelias dešimtis kilometrų, dabar pravažiavome beveik visą, iki paties Kazbeko.

Gėrėjomės kelio vingiais, pakeliui žvilgtelėjom į užtvanką, Tbilisio geriamo vandens rezervuarą, pravažiavome senąją sostinę Mcchetą, pasigrožėjome Džvario šventyklos – vienuolyno ir Svetichoveli katedros bokštais, sustojome prie Ananuri tvirtovės, sulipintos virš Žinvalio užtvankos. Čia yra dvi bažnyčios, jų raižyba laikoma vienu geriausių Gruzijos meno pavyzdžių. Važiavome, vinguriavome, paskui vis kilome ir kilome, kol pasiekėme Kazbegio kaimą.

Ši vieta tarsi magnetas traukia turistus iš viso pasaulio. Prie Kazbegio kaimo išlipome iš patogaus automobilio ir persėdome į visureigį, kad be didelio vargo galėtume pasiekti senąjį Samebos vienuolyną. Samebos vienuolynas pastatytas XII amžiuje, puikiausia vieta prisiliesti prie senosios Gruzijos istorijos ištakų, o svarbiausia šitoje vietoje yra tai, kad nuo vienuolyno sienų ir bokštų atsiveria nepakartojami vaizdai į 5033 metrų aukščio Kazbeko viršukalnę.

Rūstusis kalnas, taip dažnai jis vadinamas vietinių, mat toli gražu ne visiems jį pasiseka pamatyti. Mūsų vairuotojas – gidas, skubėjo važiuoti, ir kelis kartus skambino kažkam, esančiam papėdėje, ir vis teiravosi ar ant Kazbeko nesileidžia debesys. Iš ano galo vis atkeliaudavo žinia, kad oras yra geras, saulėta, ir , kad Kazbekas matosi visu savo gražumu. Senasis kalno pavadinimas yra Mkinvarcveri, tačiau XIX amžiuje jam buvo suteiktas garsaus gruzinų poeto ir rašytojo Aleksandro Kazbegio vardas. A. Kazbegis buvo kilęs iš senos ir kilmingos gruzinų šeimos, mokėsi Rusijoje, baigęs studijas galėjo gyventi savo aplinkoje, tačiau pasiėmęs piemens lazdą ir būrį avių pasirinko klajoklišką gyvenimą. Jis sakė, jog trokšta geriau pažinti savo kalnus ir savo žmones. A. Kazbegis gyveno kalno papėdėje, čia jis ir palaidotas, o pačiame kaimo centre šiandien galima išvysti jam pastatytą paminklą.

Atvažiavome ne veltui. Vaizdai puikūs ne tik į Kazbeko, bet ir į visas keturias pasaulio puses. Labai gražūs vaizdai, reti, džipo vairuotojas ranka mums parodė viršukalnę, tačiau kažkaip neužtikrintai, neryžtingai. Ilgokai žiūrėjau į kalną, tačiau pačios viršūnės jau nemačiau, ją buvo beprarijąs tirštas debesys, bežiūrėdamas pradėjau abejoti, ar šitas kalnas tikrai yra Kazbekas, o gal tikrasis stovi šiek tiek toliau, ir jau man yra menkai matomas? Paskui nuvijau įkyrias mintis į šoną, yra kaip yra, svarbiausia – tikrai kvapą gniaužiantys vaizdai.

Grįžęs į viešbutį vis tik neiškenčiau ir palyginau mūsų darytas kalno nuotraukas, su oficialiomis, tikromis. Abejoti nevertėjo, mes tikrai matėme garsųjį snieguotąjį Kazbegą, tiktai be pačios viršūnės. Viršūnė skendėjo debesyse ir gražuolis kalnas viso savęs mums neparodė.

Paskui nusileidome žemyn. Važiuodami atgal apsižiūrėjom, kad padarėme klaidą. Tiek pravažiavus buvo būtina nukeliauti prie rytinės Kazbeko papėdės, prie Rusijos ir Gruzijos sienos esančio Darjalo tarpeklio, vadinamo Kaukazo vartais. Ši vieta visada buvo svarbi Gruzinų karo kelio dalis, kaip vienintelė Kaukazo perėja, todėl čia nuo seniausių laikų buvo statomos tvirtovės ir gynybiniai bokštai. Pati garsiausia tvirtovė yra pavadinta Darjalo tarpeklio tvirtove. Ši vieta dar visiems yra žinoma kaip viena romantiškiausių vietų visame Kaukaze. Apie ją daug rašė žinomiausi rusų rašytojai, savo poemoje „Demonas“ ją apdainavo didysis Michailas Lermontovas. Kažkur visai netoliese čia lankėsi ir mūsų Čiurlionis

Telieka pasigirti, kad anksčiau Kaukaze man teko išvysti ne vieną įspūdingą kalnų tarpeklį, tačiau tai buvo daugiau nei prieš tris dešimtis metų. Tas nepaprastas vietas aš ir dabar prisimenu, gerai prisimenu, o Darjalo tarpeklio nuotraukas pasižiūrėjau internete, ne tas pats, tačiau vis šis tas. Kaip mano senelė pasakytų – medaus palaižiau per stiklą.

X X X

Paskutiniąją naktį vėl ilgai neužmigau. Ne taip jau lengvai einasi dažni dalyvavimai festivaliuose , važinėjimai. Prieš akis sukosi festivalio epizodai, keitėsi gruzinų aktorių veidai, Tamaros Bartajos suorganizuoto vakarėlio akimirkos, galvoje kimšosi keistos ir deformuotos mano pačio ir sutiktų žmonių mintys, į smegenis brovėsi būsimų planų griaučiai, organizaciniai rūpesčiai, artimųjų iniciatyvos, ir kirbėjo klaustukai… Ir mintys apie sugrįžimą į namus. Kam visa tai reikalinga?

Ogi niekam. Dėl mūsų tarnybinių kelionių niekas galvų nesuka… Dėl privačių juolab. Mūsų kultūros valdžiai kultūros reikalai yra nelabai…

…Didžiausias žmogaus turtas yra jo paties gyvenimas, – guodžiausi,- laikas, kuriame tas gyvenimas teka, o jeigu gyvenimo šeimininkas tuo laiku gali disponuoti laisvai, nesaistomas ir nevaržomas kitų, jis yra laimės kūdikis. Aš vienas iš tokių. Tiktai iki šiol neužsiauginęs apsauginių spyglių. Kad bet kada galėčiau apsiginti nuo visokiausių kvailysčių, kurių, kaip man atrodo, paskutiniu metu vis daugėja…

https://www.facebook.com/pages/Klaip%C4%97dos-Pilies-teatras/158465164210388