Graikija: TRYS ŠIMTAI DU ŽODŽIAI APIE KRETĄ (replika)

Stovėjau visai šalia autobusų stoties, visai šalia uosto, visai šalia molo, gyvate nuvinguriavusio kelis kilometrus į vieną iš keturių Kretos jūrų, ir visai netoli tarptautinio aerodromo.

Į dangų kilo lėktuvai. Dešimtys. Vienas po kito.

Daug jų mačiau kylančių ir tupiančių, bet tą vakarą šitie „aparatai“ mane stebino nejaukiu artumu, kabojo čia pat virš galvos, atrodė,  jog galėjai paliesti. Čia atėjau iš miesto centro, jau ruošiausi pasukti į autobusų stotį, bet atsirėmiau į akmeninę sieną ir sužiurau į dangų. Į kylančius lainerius.

Taigi stovėjau prie akmeninės sienos, prie senų alyvmedžių, tokių senų, jog jų šakos atrodė kaip šimtametės susiraukšlėjusios gyslotos senės galūnės, ir žiūrėjau į naktinius boengus. Juose sėdėjo išskrendantys iš salos žmonės. Rytoj panašiame sėdėsiu ir aš. Ir jausiuosi niekam nereikalingu. Paskutiniąją kiekvienos kelionės dieną visada pasijuntu niekam nereikalingu. Nei viešbučio savininkui, nei miestui, nei tai šaliai kurioje svečiavausi. Pasijuntu tarsi pensininku…Rusijos arba Lietuvos…

Čia tik ką atėjau iš salos sostinės miesto centro, kuri yra  nedidesnė už mūsų uostamiestį, ir žiūrint į kylančius lėktuvus mane graužė pavydo kirminėlis. O gal didelis pavydo kirminas.

Visą vakarą ir dalį nakties praleidau Heraklione. Ne pirmą vakarą, ne pirmą dalį nakties…

Kreta turi daug nuostabių kampelių paruošusi turistams, patogiose ir nelabai patogiose vietose, pasiekiamuose tik automobiliu ar nuosavomis kojomis. Daug ką čia pamačiau, nemažai įsidėmėjau, bet ryškiausi, kažkodėl, vakarinių pasivaikščiojimų po „sostinę“ (ir kitus miestelius) vaizdai. Vaizdai sukėlę pavydą. Ne todėl, kad jie buvo paskutiniai, jau bėgantys nuo tavęs, kurių tu jau negalėsi daugiau niekada pavyti. Nebent sukaupęs jėgas įsimesi į artimesnius atminties stalčius…

Kreta sala gyva, joje visur sutiksi žmonių vietinių ir atvykusių, laukuose ir tarpekliuos. Bet daugiausiai jų galima pamatyti miestų ir miestelių gatvėse vakarais. Tiesiog stebina vakarinių gyvenviečių gatvės jų gausumu: aikštėse, tarpuvartėse, kiemuose po medžiais pasislėpusiose kavinėse,  prie trykštančių fontanų, susispietusių prie staliukų, ilgomis eilėmis sėdinčių ant kėdžių, šezlonguose, ir stebinčių kitus, į save panašius, dar nesuradusius savo vietos, visomis kryptimis zujančius, ramiai vaikštančius, laižančius ledus ar mylimosios ausį, besijuokiančius, besikvatojančius, rimtus, mąslius, laukiančius pasimatymų…

Kretos miesteliūkščiuose, netgi pajūrių kaimuose, vakarais ir naktimis žmonių penkis kart daugiau nei dieną. O gal dešimt kart daugiau, gal net dvidešimt. Jų čia daugiau net nei turguje, ar balandžio mėnesio paplūdimiuose, ar stebinčių dailiausią salos reiškinį – granatų žydėjimą…

Ne vieną vakarą aš žiūrėjau į tą linksmą žmonių knibždėlyną ir pavydėjau. Vos tik sutemsta, kaip mat VISI išeina į gatves, kaip sakoma, savęs parodyti ir į kitus pažiūrėti, išeina, kad atliktų mano nuomone, vieną iš švenčiausių žmogaus priedermių – pasišnekėti vienas su kitu…

Čia visai ne taip, kaip pas mus.

Aš suprantu, negali visur būti taip pat, ir vis tik…

Pas mus  kavinės yra potuštės, gatvėse mažai vaikštinėjančių,  krautuvėse skysta, maistinėse viena pardavėja aptarnauja tris skyrius, autobusai be konduktorių, daktarai neturi seselių, direktoriai – sekretorių, tiktai Lidle spūstis…TAUPOM, vadinasi…

Kam vis taupom? Grabams su gintarinėmis inkrustacijomis? Namams, prikimštiems kompiuterių ir virtuvinių spintelių? Svarovskiais inkrustuotiems džinsams?

O taip norėtųsi, kad neskirtume savo gyvenimų pinigų „kalimui“, kad ir Lietuvoje žmonės masiškai išeitų į lauką. Į vakarą. Į naktį. Į gyvenimą. Gal pasivaikščiotų, gal susėstų už skobnių, ar kaip čia, ilgomis eilėmis išsirikiuotų prie tvorų ir namų ir pasieniais. Kaip tai vyksta visuose šiltkraščiuose. Juk prisiglaudus vienas prie kito atrandi laiko ne tik apkalboms, bet ir pagalvojimui…

Kam mes esam?

Taigi, stovėjau visai šalia autobusų stoties, visai šalia uosto, visai šalia molo, gyvate nuvinguriavusio į vieną iš keturių Kretos jūrų, ir visai netoli tarptautinio aerodromo…

Keistas jausmas.

Čia, prie šimtmečius menančių akmenų, prieš tavo akis gimsta nerimą keliantys  vaizdai, o už kelių gatvių – žmonių knibždėlynas ir juokas.

Oro uostas beveik pasiekiamas ranka. Stovėdamas prie sienos pirmiausiai išgirsti pratisą garsą, paskui tarsi sprogimą, o po minutės virš galvos išvysti lėktuvą, didžiulį kaip kluoną. Su prigesintais salono langais, kylantį aukštyn ir iš karto svyrantį posūkiui.

Keistas jausmas.

Beveik šiurpus. Nes prieš pamatant jį virš savo galvos, visada pasigirsta tas duslus nesmagus sprogimas. Tarsi visko pabaiga. O tai, viso labo,  lėktuvo šasi atsiplėšia nuo žemės…

XXX

Ilgesniu ar trumpesniu rašiniu kelionių mėgėjams visada atsiskaitau už savo pasivažinėjimus. Šį kartą tik tiek. Nes daug rašyti nenoriu, o ir neužtenka laiko. Po penkių dienų iš Palangos pakilsim į Maskvą. Tikiuosi, kad pusantros savaitės Rusijos sostinėje įspūdžiais bus turtingiausios. Paskui neilgam sugrįšim namo. Tada – į Kijevą. O šių metų pirmojo pusmečio pasibaladojimus baigsim tikrai egzotiškame krašte – Kazachstane. Tenai buvau tada, kai gyslomis tekėjo dvidešimtmečio kraujas, beveik nieko neatsimenu, galvoje išliko tik keista nakvynvietė, dar keistesni nutikimai joje, ir labai pasipūtusios tos vietos savininkės portretas.

O kas laukia šį kartą?

Nieko negali žinoti iš anksto…