Graikija: Sala, kurioje stovėjo šeštasis pasaulio stebuklas – Rodo Kolosas

Pastaruoju metu Rodo sala buvo viena populiariausių atostogų krypčių Lietuvoje. Nenuostabu: tiesioginis skrydis, 300 saulėtų dienų per metus, viešbučių ir apartamentų kompleksai bet kokiai kišenei, dešimtys kilometrų paplūdimių, šilta jūra, civilizuota Europa.. Žodžiu, lietuviško dėmesio verta sala. Ir nors šią vasarą planuose buvo tik poilsis Lietuvoje, tas įkyrus, nenumaldomas noras kažkur keliauti ir pamatyti kažką naujo, susijungęs su atsitiktinai rastais nebrangiais bilietais vėl užkaitino kraują, ir per patį sezono įkarštį, liepos viduryje, išskridome savaitei prie graikiškos jūros.

Salos žemėlapis. Geresnis net už atspausdintus TIC lankstinukuose.

Jau iškeliaudami žinojome, kad sala nedidelė, norint apsukti ratu važiuojant pakrante susidaro tik šiek tiek daugiau nei 200 kilometrų, tad nuomotis transportą ilgam nėra jokio tikslo – kaip ir noro. Kadangi be viso to dar taip sutapo, kad Rode, ir dar būtent automobilių nuomos punkte dirbo draugė, pernelyg daug svarstyti kur apsistoti nereikėjo, be abejo važiavom į tą patį miestelį, kur ji ir dirbo, Faliraki.

Faliraki yra laikomas didžiausiu Rodo salos traukos objektu jaunimui, mat visas miestelis yra ištisinis pliažų, viešbučių, barų ir naktinių klubų mišinys. Nors salos sostinė – Rodo miestas – irgi nesiskundžia turistams prisivilioti skirtų įstaigų stoka, bet visgi tai yra gan nemažas miestas, su savo kasdienybe, darbo ritmu ir gyvenamaisiais kvartalais, kai tuo tarpu Faliraki yra orientuotas tik į turistą bei jo piniginės palengvinimą. Tą pasakius, būtina pabrėžti, kad Falirakyje vistik nėra tokio non-stop vykstančio veiksmo, kaip Aušros nupasakotas šėlsmas Ibizos pagrindiniuose miestuose, tad šiame miestuke drąsiai apsistoti gali ir vyresnio amžiaus turistai, ar žmonės su mažais vaikais.

Be abejo, Faliraki turi ir savų minusų: pagrindinis jų yra vyraujanti turistų pilietybė. Kaip žinia, ten kur yra daug britų, pastoviai bus daug erzelio ir bardako, o ten, kur yra daug rusų, pastoviai bus prastesnė paslaugų kokybė ir padidinta jų kaina. O šiame miestelyje pagrindinius turistų srautus sudaro būtent rusai ir britai. Na, teisybės dėlei reikia pasakyti, kad tai būdinga visai salai, tačiau vėliau, kai buvom ją visą apvažiavę, susidarė įspūdis, kad vistik pagrindinė britorusiška koncentracija yra šiaurės rytų dalyje: būtent ji ir yra labiausiai užstatyta, daugiausiai viešbučių turinti salos dalis, kurioje ir yra tiek Faliraki, tiek Rodas. Vice versa, kuo toliau į pietus-pietvakarius važiuojama, tuo mažesnės gyvenvietės, tuo mažiau didelių viešbučių, naktinio gyvenimo, vadinasi, atitinkamai keičiasi ir ten apsistojančių žmonių pomėgiai ir tikslai.

Kainos Rodo saloje, tiek kalbant apie apgyvendinimo paslaugas, tiek apie maitinimąsi, nėra labai aukštos. Pavyzdžiui, mūsų apartamentai savaitei kainavo tik 120 eurų. Aišku, verta paminėti dvi pagrindines priežastis, įtakojusias tokią kainą: pirma, apartamentai buvo pačiam miesto pakraštyje, ir, Rodo mastu, tolokai nuo jūros – su visais kelio vingiais ir užsukimais gavosi net 700 metrų. Vėlgi, sąžiningumo dėlei reikia pasakyti, kad miesto pakraštys nėra labiausiai puoselėjama vieta, todėl ten nebuvo nei šaligatvių, nei pavėsio, o eiti iki jūros, ir ypač nuo jūros, prie ~40 laipsnių karščio net ir man, šiaip lengvai pakeliančiam karštą klimatą, nebuvo labai malonu. Antroji priežastis buvo gerokai banalesnė. Tokia kaina buvo BE kondicionieriaus, už kurį papildomai reikėjo mokėti po 8 eurus per parą. Taigi sumoj gavosi apie 170 eurų, ir esu linkęs manyt, kad tai nerealiai gera kaina netgi gyvenant miesto pakraštyje, nes šiaip ar taip, sezono pikas yra sezono pikas. O pridėjus faktą, kad apartamentuose buvo ir virtuvėlė, ir šaldytuvas, ir dvi terasėlės, ir netgi baseinas kieme, galvoju, kad prasisukta visai neblogai. Pridedu ir apartamentų nuorodą.

Apie maistą labai neišsiplėsiu, tik trumpai apibendrinsiu: supermarketuose kainos nuo lietuviškų daug nesiskiria, nemažai produktų netgi pigesni nei pas mus. Kavinėse karštas patiekalas svyruoja tarp 8-12 eurų, gera porcija graikiškų salotų 4-5 eurai, vietinis pilstomas vynas irgi apie 4-5 eurai už litrą. Žodžiu, badu nemirsit. Alaus mėgėjams, beje, vietinį alų siūlyčiau imt nebent paragaut, nes net geriausiu laikomas „Mythos“ man nepaliko įpatingai gero įspūdžio, ir po poros dienų galutinai persiorientavau į Amstel arba vokišką Beck. Vyno gerbėjai gi neturi dėl ko nerimaut, su vynu viskas tvarkoje.

Iš oro uosto į gyvenamąją vietą galima patekti trimis būdais: išsinuomoti automobilį oro uoste arba iš anksto, ir tuomet jis bus atvarytas į aikštelę greta, važiuoti autobusu, kurie nuo oro uosto važinėja po visą salą arba imti taksi. Beje, labai įdomus faktas: taksi tarifai visoje saloje yra fiskuoti, prie kiekvienos taksi stotelės stovi iškabos su maršrutais ir jų kainomis. Taigi, štai nuo Faliraki nuvažiuoti iki Rodo kainuotų berods apie 15-20 eurų, o nuvažiavimas iš Rodo į Monolithos – tai bene tolimiausias, visai priešingoje salos pusėje esantis miestelis – jūsų piniginę palengvintų 60 eurų.

Neabejotinai geriausias variantas yra nuomotas automobilis; kadangi saloje yra gausybė nuomos biurų, konkurencija tarp jų nemaža, kas leidžia kainoms pernelyg neišsipūsti. Taigi, paprastą mažalitražį kibiriuką Hyundai i10 dviems dienoms išsinuomojome už 50 eurų. Verta paminėti, kad būtent vienai arba dviems dienoms kaina ir yra didžiausia, nuomojantis keturioms ar daugiau dienų kaina smarkiai krenta žemyn, ir neturėtų stebinti, jei dviems dienoms automobilis kainuotų 50 eurų, o, tarkim, penkioms dienoms – 75 eurus ar panašiai. Taip pat, labai gerai yra tai, kad automobilį galima gražinti iš bet kurio salos taško, jo nebūtina varyti iki nuomotojų ofiso.

Kaip jau minėjau, automobilis tik atvykus mūsų laukė, nors ir reikėjo jo šiek tiek paieškoti: šalia oro uosto yra dvi aikštelės, kurių kiekvienoje stovi po kelis šimtus nuomojamų automobilių, tad renkantis šitą variantą siūlyčiau turėti po ranka auto nuomos kontaktus, arba iš anksto suderėti maždaug kurioje vietoje paliks jūsų automobilį – neprireikks geras 20 minučių blaškytis po aikštelę.

Oro uostas yra įsikūręs labai patogioje vietoje – tiek Faliraki, tiek Rodas nuo jo yra maždaug per dešimt kilometrų, o visai greta eina pagrindinė salos trasa, juosianti ją žiedu, tad bet kurią salos vietą nuo oro uosto pasieksite greitai ir nesunkiai.

Mes gi taipogi greitai ir nesunkiai atvykome į savo apartamentus, na ir kaip ir priklauso, pirmiausiai nubėgom maudytis. Gerą valandą prisipliuškenę 27-28 laipsnių vandenyje, patraukėme pažindintis su miesteliu ir ieškoti man avalynės paplūdimiui, nes, dėmesio, Faliraki paplūdimyje smėlis yra tamsus, ir dėl to dieną jis įkaista tiek, kad basa koja ant jo atsistoti yra absoliučiai neįmanoma. Ir patikėkit, neperdedu nė kiek.

Po to sekė trumpa išvyka. Kadangi nuo 12 iki maždaug 16-17 valandos prie jūros išlieka tik stipriausieji, pasirinkimas paprastas: arba eini miegot ar siurbčiot kokteilį ir mėgautis siesta, arba užsidedi kepurę ir važiuoji kažko pasižiūrėti. Kadangi mes daug labiau linkę kažką pamatyti, tai veiksmų planas kaip ir aiškus. Pirmoj eilėj pavažiavę šiek tiek šiauriau, nuvykom į Ialysos miestelį prie Filerimos vienuolyno. Pats vienuolynas man įpatingai didelio įspūdžio nepadarė: mažas, neišvaizdus, netgi sakyčiau, kiek nykokas. Nepaisant to, vienuolynas pasižymi itin retu bruožu – jame yra du altoriai. Vienas skirtas stačiatikiams, kitas katalikams. Kas sakė, kad skirtingos konfesijos negali sugyventi tarpusavyje?

Kur kas labiau mane prie Filerimos sužavėjo laisvai lakstantys povai, kurių ten buvo kelios dešimtys. Kadangi plėšrūnų saloje kaip ir nėra, nebent tik šunys, kurių dauguma kažkodėl susispeitę sostinėje, povai klesti ir net nemano bijot žmonių. Taip pat šalia vienuolyno, ant kalno viršaus stovi didžiulis kryžius, kurio vertikalės viduje – laiptai, o horizontalės padarytos kaip balkonai. Na, nieko nepridursi, praktiška mintis: ir religinis simbolis ant kalno viršaus stovi, ir apžvalgos aikštelė tuo pačiu iš jo padaryta. Ir dar nemokama!

Tikrasis turizmas vistik prasidėjo tik nuo kitos dienos. Jau buvom suplanavę, kad atsikelsim anksti, ir, kol nekaršta, sėsim ir dumsim pirmyn, stengdamiesi apvažiuoti kaip įmanoma daugiau salos. Kadangi mūsų draugė Rode jau buvo praleidusi ne vieną mėnesį, iškvotę ją, viską susižymėjome žemėlapyje ir patraukėme pirmyn. Išvažiavus iš Faliraki nustebino didelis automobilių srautas. Pripažinsiu, nesitikėjau tokio judėjimo iš pačio ryto ir dar turistinėje saloje. Laimei, neilgai trukus privažiavome pirmą suplanuotą aplankyti vietą ir išsukome iš kolonos.

Pirmoji aplankyta vieta pasižymėjo keisčiausiu visame Rode pavadinimu: Anthony Quinn Bay. O pavadinimas turi visą atskirą istoriją. Žymus Holivudo aktorius Anthony Quinn, filmuodamasis filmui „The guns of Navarone“, taip susižavėjo salos gamta, kad paprasčiausiai nusipirko visą įlanką, kuriai taip ir prilipo Anthony Quinn Bay pavadinimas, netgi nepaisant to, kad po 20 metų, Graikijai pakeitus nuosavybės įstatymus, aktorius prarado teises į šį turtą. Kalbant apie Anthony Quinn‘ą, yra dar vienas įdomus faktas – vienas garsiausių ir žymiausių jo vaidmenų yra… Graikas Zorba 1962-ųjų filme tokiu pačiu pavadinimu. Grįžtant prie kelionės įspūdžių – taip, tikrai įlanka yra labai graži, be to, iš visų pusių, išskyrus vieną, apsupta aukštų, stačių uolų. „Pliažas“ šioje įlankoje – labai akmenuotas, bet kaip ir visoje saloje, už 4 eurus galima visai dienai išsinuomoti gultą. Vistik užteko pabūti įlankoje kelioliką minučių ryte, kad suprastume, jog tokia idėja ne itin vilioja: būtent dėl tų aukštų uolų susidaro užuoveja, o akmenys nuo saulės įkaista tiek, kad šiame pliažiuke pasidaro tikrai karščiau, nei visuose kituose salos paplūdimiuose.

Pavažiavus keletą kilometrų toliau, yra nežymi nuoroda į Tsambika vienuolyną. Tai įspūdinga vieta, įsikūrusi ant aukšto kalno, ir greta vienuolyno atsiveria puiki panorama į visą rytinę salos pakrantę bei salos centre esantį kalnyną. Taip pat verta paminėti, kad prie pat vienuolyno, o tiksliau, žemiau sau po kojomis, pamatysite geriausiu saloje laikomą Archaggelou paplūdimį, kuris veda iki pat vaizdingo, nors ir nedidelio, Stegna miestelio.

Tsambika yra graikų šventoji, motinystės globėja, ir yra tikima, kad ji padeda nevaisingoms ar vaisingumo problemų turinčioms moterims susilaukti vaikų. Teoriškai užtenka vienuolyne Tsambikai pasimelsti ir ką nors pažadėti, ir ji padės susilaukti vaiko. Bet kadangi kai kurioms moterims to atrodo per maža, tai kas metus rengiama piligrimystė iki jos vienuolyno, kurios metu moterys į kalną lipa keliais. Beje, norint užlipti prie vienuolyno, net ir užvažiavus iki parkingo, kuris jau yra pakankamai aukštai, dar lieka 330 pakopų. Nepaisant to, Tsambika yra labai populiari, mat dažniausias jai duodamas pažadas yra gimus vaikui pavadinti jį Tsambika/Tsambikos, o Rodo telefonų knygoje Tsambikų tiesiog mirgėte mirga.

Taip pat, norint patekti prie vienuolyno, reikia turėti omenyje, kad ženklas nukreipiantis į jį yra mažas ir sunkiai pastebimas, ir jei važiuodami pasiekiate Tsambikos bažnyčią, tai jau laikas apsisukti ir grįžti porą kilometrų atgal.

Ganėtinai netoli nuo Tsambikos yra įdomus ir vaizdingas gamtos kampelis, vadinamas Epta Piges, kas išvertus reiškia „Septyni Šaltiniai“. Tai yra kalvota, pušimis ir kita augmenija apaugusi vieta, kurioje septyni šaltiniai suteka į vieną ežerą. Šalia yra trekingo trasa, o dėl šaltinių ir augmenijos šioje vietoje yra šiek tiek vėsiau ir gaiviau nei didžiojoje dalyje salos. Labiausiai išskirtinė su Epta Piges susijusi atrakcija yra vistik ne trekingas. Atvažiavus į parkingo aikštelę, prie ežero galima patekti dviem būdais: arba eiti kalvomis ir kalniukais darant ratą, arba eiti tiesiu keliu, brendant vienu iš šaltinių. Visas smagumas yra tas, kad šaltinis teka po žeme, ir visą 180 metrų ilgio tunelį reikia įveikti ne tik įsibridus į vandenį, bet dar ir visiškoje tamsoje. Klaustrafobams nerekomenduoju! Išėjus iš tunelio, iškart atsiduriama prie šaltinių suformuoto ežero. Dėl smaragdinio vandens, daug saulės ir pušynų ši vieta man iškart priminė Plitvicos nac. parką Kroatijoje. Tiksliau, miniatiūrinę jo versiją.

Sekantis mūsų objektas – “Rodo perlas”, didžiausias pasididžiavimas, ir tuo pačiu didžiausias mikimauzynas – Lindos miestelis. Lindos labiausiai žymus dėl savo akropolio ir senos tvirtovės griuvėsių, o taip pat dėl baltų, į kalną kylančių namelių, kurie suteikia jam šiokio tokio panašumo su Santorini. Neseniai, beje, tą panašumą šiek tiek sumažino, mat valdžiai dėl kažkokių priežasčių neįtiko ar paprasčiausiai atsibodo ant kiekvieno namo stogo vakarieniaujantys gyventojai, ir tokia veikla buvo uždrausta. Deja, tikslių tokio mano akimis gan absurdiško draudimo priežasčių išsiaiškinti nepavyko.

Atvykę į Lindos iškart supratom, kad bus “smagu”: automobilių kamštis, sunkiai randama vieta parkuotis (beje, tik dabar prisiminiau vieną labai praktišką patarimą dėl parkavimosi Rode: visur, kur parkavimo vieta mokama, šaligatvis ir gatvė pažymėta mėlynai, o kitur parkingas nemokamas. Na, tiesa, ši informacija aktuali tik sostinėje ir Lindos’e, nes kitur mokamo parkingo arba nėra, arba apmokestintos atkarpos tiesiog juokingai trumpos), o vėliau ir stumdymasis alkūnėmis su kitais mikimauzais. Tačiau iš tikrųjų Lindos’as mano akyse krito priėjus netoli tvirtovės, ir pamačius “įžymųjį Lindoso asiliukų taksi”. Taip, supratot teisingai, vargšus asiliukus verčia slidžiomis, nugludintomis akmeninėmis gatvėmis per tokį karštį į viršų tampyt turistus. Ir aišku, kaip taisyklė, daugiausiai tais asiliukais joja tie, kurie patys storiausi. Taip ir sukosi galvoj mintis “gal tu nulipk nuo to asilo, užlipk į viršų savom kojom, bent kokį burgerį suėstą sudegint pavyks”. Taigi, kaip supratot, didelio pozityvaus įspūdžio Lindos nepaliko, nors turiu pripažint, kad kai pasitraukėm šiek tiek į šalį nuo išminto turistinio maršruto “parkingas-akropolis”, miestukas atsivėrė visai naujom spalvom, ir pasidarė daug patrauklesnis akiai bei širdžiai. Viskas baigėsi tuo, kad nusprendėme netgi nelipti iki akropolio, mat padarėme išvadą, jog mums daug smagiau truputį pasiklysti baltose gatvelėse, užuot mokėjus bene 10 eurų, kad pamatytume 3 kolonas, stovinčias griuvėsių likučiuose.

Dar vienas malonus siurprizas laukė išvažiavus iš Lindos: kaip ranka mostelėjus dingo visas eismas, kolonos, judėjimas. Nors iš tikro tai gan nesunkiai paaiškinama: visų pirma, tai pagrindinė masė važiuojančių buvo mikimauzai, važiuojantys tik iki Lindos ir atgal, o antra, į pietus nuo Lindos prasideda gerokai tuštesnės, mažiau gyvenamos, labiau kaimiškos vietovės, kuriose natūraliai daug mažiau judesio. Nuo Lindos taip pat pirmą kartą teko pavažiuoti daugiau nei dešimt kilometrų be stabčiojimų, mat sekantis kelionėje buvo pats piečiausias salos taškas – Prasonisi.

Prasonisi labiausiai žinomas tarp aktyvaus poilsio entuziastų, mat ten vėjuota, ir dėl to labai džiaugiasi jėgos aitvarų mėgėjai, o taip pat dėl dviejų jūrų – Viduržemio ir Egėjo – susikirtimo taško. Plius, Prasonisi taip pat pasižymi dar viena unikalia, nors ir mažiau žinoma savybe: nuo jūrų susikirtimo taško galima nubristi į gretimą salą, mat jūra toje vietoje yra tokia sekli, kad sezono pabaigoje ta brasta nusenka tiek, jog sala su Prasonisi paplūdimiu susijungia, ir tokiu būdu Rodo salos plotas padidėja. Iki tol, kol jūra vėl apsemia perėjimą, ir vėl susiformuoja dvi atskiros salos.

Prasonisi galėčiau rekomenduoti tėvams su vaikais – jūsų atžaloms turėtų būti labai įdomu stebėti jėgos aitvarus, žaisti jūrų susikirtimo taške, nes jame bangos eina iš dviejų pusių, na ir apskritai pats paplūdimys yra labai didelis, ilgas, platus, tad bus vietos kur pabėgiot ir pasiautėt netrukdant aplinkiniams.

Liūdna yra tai, kad žmogiškas godumas linkęs naikinti netgi tokias unikalias vietas kaip Prasonisi. Šalia jo, už keliolikos kilometrų planuojama statyti šiluminę jėgainę, kūrenamą mazutu, dėl ko, kaip baiminamasi, bus sunaikinta visa ar didesnė dalis Prasonisi ekosistemos, užterštas vanduo, o vėjas neš dūmus poilsiautojams į veidus. Feisbuke įsikūrusi bendruomenė „Save Prasonisi”, tad jei kam nors įdomu, galite pasižiūrėti ar prisijungti prie jos. Taip pat tame puslapyje įkrauta nemažai nuotraukų, galite pamatyti ir kaip atrodo Prasonisi susijungęs su gretima sala.

Kad ir kaip ten bebūtų ateityje, dabartyje Prasonisi paliko tikrai puikų, labai teigiamą įspūdį.

Važiuojant toliau, vakarinė ir pietvakarinė salos pusės palieka labai įdomų įspūdį. Saulės išdegintos uolos, vienas kitas augantis medelis ir pagelsvėjusi, apysausė žolė, bei itin reti, vos iš kelių namų susidedantys kaimai kuria įspūdį, kad atsidūrei visai kitoje saloje, gal net kitoje valstybėje: kontrastas su vos už kelių dešimčių kilometrų esančia rytine bei šiaurine salos dalimi – daugiau nei milžiniškas. Tiek vaizdų, tiek augalijos ir turistų skaičiaus prasme. Kita vertus, puikiai atrodančių pliažų sočiai yra ir vakarinėje dalyje, todėl tingioms atostogoms be didelio erzelio šita pakrantė tinka puikiai. Su žmona nusprendėme, kad jei dar kada nors taip atsitiktų, kad atsidursime Rode, greičiausiai užsisakytume automobilį tik pirmai dienai: iš oro uosto nuvažiuoti, apsipirkti supermarkete savaitėlei, bei atvažiuoti prie apartamentų būtent šiame, tuščiame, tyliame, ramiame, bet niekuo ne blogesniame salos krante. Kaip jau minėjau, nuomos darbuotojai automobilį pasiima iš bet kurio taško, reikia tik iš anksto sutarti, kur ir kada jis bus paliktas. Viskas turisto patogumui!

Bevažiuodami pro Monolithos miestuką/kaimą link Monolithos pilies, pastebėjome ant uolos krašto įsikūrusią taverną, ir gan greit sumąstėme pakoreguoti savo planą: užuot važiavus prie pat pilies, užmesim akį link jos iš tolo, o po to eisim į taverną vėlyvų pietų. Kaip tarėm, taip padarėm. Graikiškos salotos buvo puikios, su dideliu gabalu šviežio, vietoj gaminto fetos sūrio, naminis vynas skanus, o ir tzatziki gavom tokią lėkštę, kad viso neįveikėm. Iš terasos atsivėrė puikus vaizdas į netoliese esančia įlankėlę… Na, žodžiu, galiu tik rekomenduoti keliautojams užsukti į taverną “Panoramio” ar “Panorama”, šiuo metu jau tiksliai neatsimenu pavadinimo, bet kadangi Monolithos yra, vikipedijos duomenimis, 334 gyventojų dydžio kaimas, pasiklysti jame nėra kur.

Pavalgę pasijutome šiek tiek aptingę, be to, jau buvo pavakarė, todėl nusprendėme, kad laikas sukti iš pakrantės ir per salos centrą grįžti link mūsų apartamentų. Salos centrinę dalį raižantys keliai yra ganėtinai vingiuoti, nors baisių serpantinų ir neprimena, tačiau yra labai vaizdingi, tad esant galimybei siūlau pravažiuoti kuriuo nors keliuku.

Bevažiuodami pasiekėmė ir Embonas kaimą, įsikūrusį visai greta aukščiausio salos taško, 1216 metrų aukščio Attavyros kalno. Embonas bet kokiu atveju buvo mūsų planuose. Nors pats miestelis kaimelis niekuo neišskirtinis, jame yra daug vyno rūsių, kuriuose pardavinėja tiek pilstomą, tiek jau į butelius išpilstytą vyną, o taip pat ir pilstomą arba išpilstytą Ouzo – vietinį samanės analogą. Kainos labai patrauklios, litras vyno, priklausomai nuo išlaikymo ir vynuogių rūšies – nuo 4 iki 6 eurų, o kokybei jokių priekaištų neturėjome.

Prieš pat grįždami namo, dar antrą kartą užsukome į Anthony Quinn Bay, pasimaudyti ir pažiūrėti, kaip viskas atrodo vakare. Kadangi saulė jau buvo beveik nusileidus ir nebekepino, AQB iškart pasirodė malonesnė vieta, nors akmenuotumas, be abejo, liko nepakitęs.

Peržvelgus mūsų pirmos dienos turą, nors galbūt ir gali atrodyti, kad labai daug visko apvažiavome, labai skubėjom ir lėkėm, nes tiek daug visko pamatėm, iš tikro leidome sau niekur neskubėti, dieną leidom lengvai, atsipalaidavę, o tiek vietų aplankėme vien dėl jau anksčiau minėtų miniatiūrinių atstumų, plius, visos lankytos vietos laisvai privažiuojamos automobiliu, niekur toli eiti nereikia, žodžiu, kaip jau sakiau, viskas turisto patogumui!

Sekančią dieną iškeliavome aplankyti likusį salos ketvirtį. Pirmiausiai patraukėme link Epano Kalamonos, labiau žinomo tiesiog kaip “drugelių slėnis”. Pastabos apie jį būtų tokios: pirma, nors vadinamas drugelių slėniu, drugelių ten nerasit ir su žiburiu, mat ten paplitę tik drugiai, kurie man daug mažiau imponuoja, o antra, kartu su Lindos ši vieta – bene didžiausias salos mikimauzynas. Na, ten kur žmonės važiuoja nes “visi gi ten važiuoja”, žinot, kaip būna 🙂 Dėl šių abiejų priežasčių tuos dešimt eurų už įėjimą nusprendėme geriau išleisti už poros kilometrų nuo slėnio esančioje stručių fermoje, kurioje galima ne tik paspoksoti ir palesinti šitus keistus, didelius paukščius, bet ir prasieiti per nedidelį improvizuotą zoologijos sodą (nors ir reikia pripažinti, kad jame laikomi egzemplioriai labiau nutriušę ir nelaimingi netgi už Kauno zoosodo gyventojus), o taip pat užsukti į vietinę kavinukę, ir pusryčiams sukirsti stručio kiaušinio omletą ar strutienos žlėgtainiuką pietums. O bet tačiau, kadangi buvome visai neseniai pusryčiavę, jokių gastronominių atsiliepimų pateikti negalime, nes pasiūlymu nesusižavėjom.

Smagioji antros dienos dalis prasidėjo išvažiavus iš stručių fermos, mat važiuojant vakarine salos dalimi, nuo Kamiros, kuris pasižymi tuo, kad yra iš esmės tas pats, kaip Lindos, tik mažiau turistų, mažesnis miestelis, ir mažesni griuvėsiai, kuriais mes, kaip ir Lindos, nesusidomėjome, kelias supanašėja su Prancūzijos rivjera. Vienoje kelio pusėje – uolos, kitoje, vos per kelis metrus nuo asfalto, jūra ir laukiniai, nesukultūrinti paplūdimiai. Nors tokia atkarpa tęsiasi tik apie dvidešimt kilometrų, pozityvo pakrauna nemažai, o pasibaigus šiai atkarpai, mūsų iškart laukė Kritinia, kuri verta keletos atskirų žodžių.

Pirma, kas man pasirodė įdomiausia ir labai keista, Kritinia yra absoliučiai pražiūrėta lankstinukuose, giduose, ir kitose informacijos priemonėse, skirtose turistams. Gal ir gerai, nes visada maloniau yra atrasti kažką netikėto, nei atvažiuoti jau žinant, kas, kur, kaip, kada ir kodėl. Na, bent jau man.

Taigi, kuo pasižymi Kritinia? Visų pirma, tai Kritinia, kaip kaimas, nepasižymi niekuo, išskyrus itin siauromis keliomis jame esančiomis gatvėmis. Tačiau šalia kaimo, už poros kilometrų stovi labai gerai išsilaikę pilies griuvėsiai: ant didelio skardžio, prie pat jūros, bei su puikiu vaizdu į penkias ar šešias priešakyje atsiveriančias nedidukes negyvenamas salas. Mažai informacijos apie šią vietą taip pat užtikrina tai, kad lankytojų nėra daug, mat užklysta pagrinde tik tokie patys bastūnai, kaip mes.

Antras Kritinijos bruožas – tai tiesiog nuostabus, nors ir labai mažas, paplūdimys. Primenantis AQB, mat iš abiejų pusių apgaubtas uolų, nuo kurių, beje, vietiniai vaikai labai drąsiai šokinėja į vandenį, nors aukščio ten – geri 12-15 metrų, ir tai tik nuo uolų vidurio, nuo kurio jie šokinėjo, lengvai prapučiamas vėjelio, puikiu dugnu, ir mažu lankytojų skaičium pasižymintis pliažiukas mums lengvai ir natūraliai tapo labiausiai patikusiu visos salos paplūdimiu, tad, nors ir neplanavom, bet neatsispyrėme pagundai praleisti jame porą tingių valandų, o po to pasikelti į visiškai greta esančio tavernos terasą ir papietauti, mėgaujantis puikiu vaizdu.

Po pietų, prisitinginiavę, patraukėme į paskutinę nelankytą vietą: salos sostinę, Rodą. Trumpai drūtai šnekant, nepatiko. Visų pirma, tai nesame mes miestų keliautojai, stengiamės kaip įmanoma mažiau laiko juose leist jei yra galimybė, apie architektūrą irgi nieko neišmanom, tad apie sostinę galima pasakyti tą patį, kaip, ir vėl, apie Lindos – smagiausia buvo pasimesti mažiau turistų numintose jų miniatiūrinio senamiesčio gatvelėse.

Apibendrinant, Rodas buvo ganėtinai įdomus savaitės trukmės tingiam vizitui, bet tai nėra tokia vieta, kuri labai trauktų sugrįžti. Yra dar daug nematytų vietų, tad, nors puikiai suprantu, jog niekada negalima sakyti niekada, ir gyvenimas visaip gali apsisukti, prioritetus teikčiau kitoms šalims, kitoms kultūroms, ir kitoms saloms.