Balandžio viduryje mano gimtadienis, ir jau kaip tradicija mūsų šeimoje- gimtadienius švęsti kur nors keliaujant, tai pati geriausia dovana, kuri praturtina tiek kūną, tiek sielą. Ir šį kartą gimtadienio dovana buvo kelionė į vieną gražiausių pasaulio salų, tai Rodo salą. Balandžio viduryje pas mus dar ankstyvas pavasaris: medžių lapai dar neįsiskleidę, saulutė šiluma dar nelepina. 5 valandą ryto pajudėjome link oro uosto, spaudė nežymus šaltukas. Apsimiegoję, važiuodami ir gerdami arbatą žiūrėjomkaip bunda gamta, kaip kyla saulė… mintys sukasi apie tai, jog kai tik ilipsim į lėktuvą iš karto miegosim, miegosim iki pat atskrydimo į Graikiją. 8 val ryto ir mes jau lėktuve, bandome užmigti ir mums tai pavyksta. 3.5 valandos ir mes jau Rodo saloje, prasibundame leidžiantis lėktuvui, lėktuvas skrenda virš vandens ir kai matai tokį vaizdą iš kart į galvą šauna kvailos mintys, o jeigu dabar imsim ir nukrisim į vandenį, kas tada? Na, bet mes sėkmingai nusileidom į šilumos ir žalumos kraštą. Tik išlipę iš lėktuvo savo pavasarines striukytes sugrūdom į lagaminą, nes juk čia vasara. Bėgom ieškoti stoteles, iš kurios važiuoja autobusas Nr. 36 i Rodo miestą. Netrukus atvažiavo autobusas, sumokėjom po 2.2 eur ir laimingi važiuojam iki savo viešbučio. Mūsų viešbutis buvo Rodo mieste, nuo centro nutolęs apie 1 km, nuo jūros apie 70 metrų, labai patogi vieta, o ir pats viešbutis buvo 4 žvaigždučių, naujai pastatytas, šviežias ir gaivus, o ir kaina nesikandžiojo: dviem žmonėm su pusryčiais ir vakarienėm 280 Eur 7 dienom. Viešbutis vadinosi „Semiramis.“Maistas buvo labai skanus, tiek pusryčiai, tiek vakarienės. Vakarienės kiekvieną vakarą vis skirtingos, labai skanios ir gurmaniškos. Išsikrovėm daiktus ir nieko nelaukdami bėgom ieškoti kur pavalgyti pietų, vaikštinėjam aplink viešbutį ir ieškojom kavinių, žiūrim kad niekas nedirba (pas juos darbo laikas yra nuo 8 iki 12, o po to to nuo 17 iki 21 vakaro), na, bet kas ieško tas randa, tai ir mes atradom kavinukę, kurios savininkas buvo mielas seneliukas, sėdėjo jis su kompanija, gurkšnojo alų ir laukė svečių. Mes buvom vieninteliai svečiai, pirma mintis buvo, o gal čia neskanu, kad nėra visai žmonių, bet gal nėra žmonių, dėl to, kad sezonas tik įsibėgėja. Surizikavom! Pirmiausia ko norėjosi paragauti, tai tikrų graikiškų salotų, salotos pats tas tokia šiltą dieną. Užsisakėm salotų, vyras užsisakė alaus, o seneliukas sako aš Jus vaišinu alumi. Mums toks jo gestas labai patiko, o salotos buvo labai skanios, apie maistą Graikijoje reikėtų parašyti atskirą pasakojimą, nes ką ragavome viskas buvo skanu, šviežia: vaisiai, medus, vynas, alyvuogių aliejus, daržovės buvo tikra atgaiva ir vitaminų dozė mūsų organizmams, nusilpusiems iš po žiemos. Pavalge bėgom pažindintis su Rodo miestu, pradėjome nuo naujamiesčio, pavaikštinėjome pakrante ir pamatėme tokius nuostabius vaizdus.
2 diena
Prasibundame, žvilgtelime pro langą, matome mėlynuojančią jūrą, ir Turkiją, kuri yra nutolusi tik 9 km. Oras truputį apsiniaukęs, bet mūsų tai negązdina, nes nebus per karšta žingsniuoti Rodo senamiesčio gatvelėmis. Tai po sočių pusryčių, vėl isšitraukiame savo pavasarines striukytes ir pirmyn i trasą. Rodo miesto senamiestis yra apsuptas 4 km ilgio viduramžių siena, turinčia vienuolika įėjimų. Žemėlapis senamiestyje nelabai pagelbės – apie 200 gatvių neturi pavadinimų. tačiau pasiklysti nėra pralaimėjimas, tai galimybė. Miesto siauros grįstos gatvelės ir senoviniai namai tarsi nukelia keliais amžiais atgal. Architektūriniai paminklai mena salos praeitį nuo senųjų amžių, Bizantijos laikų, Viduramžių iki Turkijos valdymo. Puikūs Didmeistrių rūmai, Riterių gatvė, smuklės, kuriose lankydavosi riteriai, gotikinės bažnyčios su siaurais, akmenimis išgrįstais skersgatviais, akmeninėmis arkomis, įvairios mečetės. Rodo namų bei rūmų architektūrą įtakojo Bizantijos bažnyčių, Venecijos ir arabiškos architektūros stiliai. Šių architektūrinių stebuklų fone, palmės ir įmantrūs fontanai suteikia jaukumo ir originalumo šiam istorija alsuojančiam senam Rodo miestui. Norėjome užsukti į architektūros muziejų, bet deja jis pirmadieniais nedirba.
3 diena
Orai pagerėjo, taigi laikas pajudėti toliau iš Rodo miesto ir susipažinti su Rodo sala. Ėjome ieškoti automobilių nuomos. Automobilių nuomos punktu Rode galima rasti ant kiekvieno kampo, tai mes išėje iš viešbučio, paėjome kelis žingsnius ir jau mašinų nuomos punktas, už 5 vietų mašinos nuomą prašė 30 eur, na gal ir nieko variantas, bet pagalvojom, kad reikia dar pasižvalgyti, paėje vėl kelis žingsnius randam kitą nuomos punktą, už parą prašo 20 eur, į kainą įeina draudimai, žemėlapis, nereikia jokio užstato nieko, tai mus toks variantas tiko, nieko nelaukdami sušokome į mašiną ir pirmyn į kelionę. Šios dienos tikslas buvo Prasonisio pusiasalis, esantis labiausiai į pietus nutolusiame Rodo salos taške, garsėja kaip buriuotojų rojus, mat čia nuolat pučia vėjas. Šiame pussiasalyje susitinka dvi jūros Viduržemio ir Egėjo, buvo smagu eiti tarp dviejų skirtingų jūrų, vieną minutę įmerkti kojas į vieną jūrą, kitą minutę į kitą jūrą.
Antras dienos tikslas buvo ant uolos iškilusi išraiškinga Monolito tvirtovė, tiksliau, jos griuvėsiai. Pakilus į jos viršų galima apžiūrėti buvusios tvirtovės sienas bei viršuje įsikūrusią nedidelę sniego baltumo koplytėlę. Iš čia atsiveria nepakartojami Rodo salos pakrančių vaizdai.
Važiuodami namo link viešbučio gėrėmės kalnų, jūrų vaizdais, kur labai gražu sustojome nusifotografuoti, ir dažniausiai labai gražiose vietose įsikūrę vietiniai ūkininkai, kurie prekiauja namų gamybos vynais, degtinėm, medum, aliejų. Vienos tokios prekybininkės mus pakvietė paragauti jų gaminių, tai tiek visko mus privaišino, kad buvo gėda jau nepirkti, tai prisipirkom vynų vakarui, lauktuvėm medaus. Produkcija buvo labai skani, ir medus įdomaus skonio, ragavome timjano, čiobrelių medaus.
4 diena
Šią dieną nusprendėme važiuoti rytine salos pakrante ir pirmas mūsų aplankytas objektas buvo Tsambika vienuolynas, labai graži ir rami vieta – Tsambika vienuolynas kaip skelbia legendos vieta padeda nevaisingoms poroms susilaukti vaikų. Išėjom iš bažnytėlės ir mus sustabdo senyvo amžiaus moteriškė, ir klausia kuo jus vardu, na mes pasakome savo vardus, o ji sako ateikit prie manęs, kai ką parodysiu, na kažkaip nemandagu atsisakyti, prieiname, o ji klausia kokia kalba kalbat, mes sakom angliškai, rusiškai, o ji atsako angliškai nemoku, bet rusiškai galiu, mes klausom jos: vienintelė rusiška frazė „pazalsta biriti“ ir toliau ispaniškai ji su mumis šneka, tai iš gestų ir kalbų makalynės supratom, kad ji siūlo mums šventinta vandenį, kuris padeda nuo visų ligų, ypač moterims, kad reikia tuo vandeniu prie ikonos apsišlakstyti ir būsi sveikas kaip ridikas, kadangi buvome keliese tai ji kiekvienam į rankas įbruko po vieną buteliuką vandens, mes paėmėm tuos vandens buteliukus, o ji jau ir angliškai pramokusi sako mums“ How much? Na žinome, kad reikia paaukoti, krapštom pinigėlius, o ji atsisuko ir sako pikta veido išraiška mums „Five euro one, please“ buvom apšalę, kaip prie tokios šventos vietos apiplėšinėję žmones ir dar taip grubiai, norėjosi apsisukti ir eiti, bet iš mandagumo paėmėm vieną buteliuką ir sumokėjom turisto kvailumo mokestį 5 eur. Tada patraukėme link 300 laiptelių, kurie veda ant kalno viršūnės, link koplytėlės. Lipimas 300 laiptelių skamba sunkiai, bet lipimas neprailgo ir nebuvo sunkus, nes kuo aukščiau kilom tuo vaizdai atrodė įspūdingesni. Pakyle į viršūnę, išvydome pasakišką Rodo salos panoramą, viršūnėje yra taip pat šventyklėle, ten gali uždegti žvakutę, pasimelsti.
Nulipome greičiau, besileisdami pamatėm laukines ožkas, besikarstančias tarp kalnų ir medžių.
Kitas lankytinas objektas – Septyni šaltiniai, įspūdingų vaizdų nerasi čia, bet yra 150 metrų ilgio tunelis, kuriuo praėjus atjaunėji 10 metų ir nuplauni visas savo nuodėmes, vanduo aišku buvo šaltokas, bet kadangi jau atvažiavome čia, tai turėjome praeiti šiuo tuneliu. Praėjome su baimėm, su nuostabom, su juoku, vos ir ne su ašarom, bet praėjom ir buvo labai smagu, kai busit ten nebijokit, eikit, bus tikra atrakcija ir atgaiva nuo karšto oro
. Oras buvo karštas, toks karštas, kad net atmušė norą dar kažkur važiuoti po lankytinus objektus, norėjosi tik prie jūros maudytis ir degintis nieko daugiau, tai patraukėme link Tsampikos paplūdimio, labai mums patiko šis paplūdimys tarp kalnų, vanduo buvo labai šiltas ir švarus maudynėm, ir jūros dugnas lygus, ne akmenuotas.
5 diena
Ši diena buvo skirta vienam populiariausių Rodos salos lankytinų vietų – Lindos miesteliui. Lindos miestelis, stebina sniego baltumo namukais ir tokiomis pačiomis baltomis siauromis gatvelėmis. Ant uolos išdidžiai pūpso antikinio akropolio sienos, o romantiška atmosfera juntama kiekviename žingsnyje. Keletas pagrindinių senamiesčio gatvių galima sakyti, yra „paaukotos“ turizmui. Jose susigrūdusios suvenyrų parduotuvėlės, šių gatvelių sienos nukabinėtos įvairiausiais graikiškais suvenyrais, o kiemeliuose tvarkingai sustatyti restoranų staliukai laukia išalkusių turistų. Kas tingi klaidžioti ir lipti į kalną link Lindos akropolio, gali nujoti ant asiliuko, sumokėje pinigėlį. Įėjimas į Lindos akropolį 12 eur, studentam su pažymėjimu nemokamai.
[img]https://www.mytrips.lt/wp-content/uploads/files/2016/05/27/img/Rodo-sala-630290.jpg[/img
]Po Lindos miestelio nusprendėm paklaidžiot ir pasivažinėti po Rodo salą be tikslo, važiavom kur akys vedė, ir toks klajojimas nebuvo nuobodus, nes stebino graži gamta: kalnai, uolos. Sustojome kažkokiame ne turistiniame miestelyje, pasižvalgėm po bažnytėle, po to ėjome kavos atsigerti, pailsėti. Ir vėl pakliuvom į šeimos restoranėlį, kur aptarnavo mus pats savininkas – seneliukas, užsisakėm tik kavos, alaus, o seneliukas mus neprašant atnešė šalto šalto vandens – nemokamai (kur Lietuvoje stalo vanduo 3 eur), nes buvo labai karšta, prie kavo saldumynų – nemokamai. Tokios malonios smulkenėlės labai teigiamai nuteikia, ir po tokių mažų smulkmenėlių norisi ir vėl sugrįšti. Seneliukas paklausė iš kur mes, mes sakom iš Lietuvos, jis pasėmė atlasą ir pradėjo skaityti apie Lietuvą, atsinešė Lietuvos žemėlapį ir klausė kurioje Lietuvos dalyje mes gyvenam. Mes begerdami kavą, pamatėme nematytą vaismedį su nematytais vaisiais, senelio klausėme, kas čia, ar tai valgoma, jis nusijuokė ir išėjo kažkur, po to pareina su sauja nuplautais tais keistais vaisiais ir sako ragaukit, mes su baime ragavome tuos vaisius, valgom su visa žievele, o senelis juokiasi iš mūsų ir sako reikia žievele nulupti, nulupom žievele ir skonis be žievelės buvo labai saldus.
Po tokios smagios kavos pertraukėlės nusprendėm, kad reikia atsigaivinti jūroje, ir padeginti savo baltus kūnelius, pajudėjome link gražiausio Rodos salos paplūdimio – ANTHONY QUINN. Tai – vienas ramiausių ir gražiausių paplūdimių Rodo saloje. Jis gana nedidelis, tačiau labai vaizdingas: žalsvai melsvas jūros vanduo, smėlio bei žvyro pakrantė, akmenys, uolos ir vešli augmenija.
6 diena
Kai ruošiau namų darbus prieš keliaujant į Rodą, skaičiau forumus, ir dauguma sakė, kad jei esi Rode, tai būtina aplankyti Symi sala, ir labai gerai, kad paklausiau tokių patarimų, nes Symi sala buvo mums visiems atradimas. Kruizą į Symi salą užsisakėme prieš dvi dienas, kruizo kaino viena asmeniui buvo 29 eur. Kelionė iš Rodo į salą truko apie 2 valandas. Sala labai įspūdinga, ši sala tai vieta skirta tiems kurie nori pabėgti nuo pasaulio, pabūti čia ir dabar, pabūti nuostabiame grožyje, kad suprasti koks pasaulis nuostabus, ir tegul vaizdai kalba patys už save.
Prisėdom užkąsti restoranėlyje, kainos tikrai nesikandžiojo kaip tokioje įspūdingoje vietoje. Užsisakėme graikiško Giros, kurio kaina siekė tik 3 eur, bet privalgėm skaniai ir sočiai ir dar plius su nuostabiu vaizdu.
Mūsų kelionės laikas baigėsi šioje saloje, sulipome į keltą, keltas mus nuplukdino į kitą Symi salos galą prie vienuolyno, davė mums 30 min čia paklaidžioti. Čia taip pat labai nuostabi vieta, paslėpta nuo viso pasaulio, rami, jauki, įsikūrusi tarp uolų ir vandenyno.
30 min pralėkė akimirksniu ir laukia kelias namo, vėl dvi valandos kelte, bet kelionė neprailgo, nes vyko dainų konkursai, šokiai ir linksmybės.
7 diena
Kelionė į pabaigą, dar turim šiek tiek laiko, tad nusprendėm nuvažiuoti iki Filerimos vienuolyno, nuo kurio atsiveria vaizdas iš paukščio skrydžio, į patį vienuolyną įėjimas kainuoja 6 eur, tai vienintelis Rodo salos apmokestintas vienuolynas.
Prie vienuolyno ganosi spalvingi povai ir skleidžia keistus garsus.
Pajudėjome link oro uosto, mes jau lėktuve, žiūrim pro lėktuvo langą, ir džiaugėmess nuostabiomis atsostogomis, nes viskas buvo nuostabu. Pati sala, gamta, maistas, viešbutis, nakvynė, kainos, aptarnavimas, žmonės, žmonių paslaugumas, kur benueidavome visur žmonės šypsodavosi ir klausdavo iš kur mes, ar mums patinka Rodo saloje. Prieš važiuojant į Graikiją, įsivaizdavau, kad graikai pagal charakterį bus panašūs i prancuzus arba į ispanus, bet buvo priešingai, graikai labai malonūs, paslaugūs, besišypsantis žmogeliukai, nors tikriausiai jiems jau blogą nuo turistų, bet jų veiduose to nematėme.
pirmas 
79tieji 
ipvoisas