Graikija: Kreta – aksominis sezonas Dzeuso gimtinėje

Kelionės padovanoja neužmirštamą patirtį. Žvalgytis po pasaulį, stebėti, užuosti, ragauti ir stebėtis. Jokia knyga, joks filmas apie bet kurią pasaulio vietą nepadovanos tokių apčiuopiamų jausmų. Kartą kur nors apsilankę, apie savo jausmus galite kalbėti visą gyvenimą, nes kelionės metu patirti įspūdžiai liks atminty visą gyvenimą. Noras tyrinėti pasaulį telpa žodyje „wanderlust“, kuriame derinami vokiški wandern – „klajoti“ ir lust -„geismas“, o gal geriau kelionių ilgesio troškimas ar kelionių troškulys… Alkis malšinamas valgant ir jeigu iki soties neprivalgai, lieka kankinantis neišsipildymo jausmas. Turbūt todėl po kelionės į Romą galvoje įkyriai, tarsi genys, stukseno mintis – mažai, mažai, mažai. Jeigu ko nors atkakliai nori, mintys materializuojasi. Taip kompiuterio ekrane išniro pigus pasiūlymas į Kretą.

 Važiuoti per kelionių agentūrą? Bet pigu, o be kelionės ir apgyvendinimo nieko daugiau iš jos nereikia (net pusryčių neapsimoka imt)) ). Išnaršius atsiliepimus apie viešbutį viskas tinka. Belieka užsisakyti automobilį ir susidėlioti kelionės planą. Kreta – prisilietimas prie didelės senovės civilizacijos istorijos. Tikras lankomų vietų klondaikas. Super populiarios turistinės vietos kaip Knoso rūmai, Samarijos tarpeklis ir pan. galėjo net nesikėsinti patekti į planuojamų lankyti vietų sąrašus. Kretoje atstumas matuojamas ne kilometrais, o valandomis ir blaškytis iš vieno salos galo į kitą visai netikslinga. Reikia labai stipriai pagalvoti ar verta belstis 3,5 puse valandos į kokią gražią vietą, kad ten praleisti valandą ar dvi ir tiek pat dardėti atgal. Nežiūrint to, kad viešbutis pačiame centre – netoli Retymno, tiesiog gaila laiko. Tad apsisprendimas apžiūrėti tik centrinę salos dalį pasiteisino su kaupu.

  1 diena

  Skrydis tik per pietus, bet laikas pralekia akimirksniu. Vėluoti nesinori, nes šį kartą išnaudojamos galimybės skristi su priduodamu bagažu. Didelis pliusas – gali atsivežti visokių skanių gėrybių, žudantis minusas – laukimas prie bagažo juostos. Eilė prie bagažo pridavimo juda lėtai – tikrinami  ES žalieji pasai ir užpildytos graikiškos formos.  Už atstovėtą eilę verta save apdovanoti bedieviškais brangiais sūrio kroketais aerouosto „Pankolio“ kavinukėje.

 Lėktuvas pilnas. Skrydis ne toks ir ilgas, bet daugiau nei pusė keleivių tiesiog neišgali pasėdėti su kaukėmis. Tas iš tikrųjų  nervina. Norisi kuo greičiau pasiekti kelionės tikslą. Apačioje sušmėžuoja Santorinis. 

Tačiau kol nusileidus įeini į oro uostą (tikrinami ES pasai), susirenki bagažą, kol autobusas nuveža iki viešbučio, sutemsta. Sfakaki miestelyje prie mūsų viešbučio „Danaos Beach apartment“ išlipam tik mes ir dar viena pora.  Nedidelis šeimyninis viešbutis ant jūros kranto tik pusiau užpildytas. Atvykusius pasitinka kalytė Lili ir juodas kaip angliukas katinas Agripi. Užsakyti dviejų kambarių apartamentai su virtuvėlės kampeliu ir nemažu balkonu nors ir kuklūs, bet tenkina. Kondicionierius mokamas, tačiau spaly jo neprireikia.

Kadangi  sūrio kroketai jau seniai užmiršti, numetus daiktus tiesiu taikymu į iš anksto nusižiūrėtą šeimyninę „Dimitris“ taverną (35.380103, 24.579201). Nors aplinka tokia valgyklinė, tačiau vietinių mėgstama. Pagaliau skani graikiška vakarienė – vienam graikiškos salotos, kitam puiki mėsytė. Viskas aplaistoma vietinu baltu vynu (4 eur – puslitriukas).  Geruliai graikai – sugalvojus paragauti vietinės rakijos už 3 eur, tikiesi stikliuko. Tačiau ant stalo atkeliauja grafinukas. Balius tęsiasi. Ir aišku, paprašius sąskaitos, atkeliauja bonusas – ledai. Kretoje kiekvienoje vietoje pavalgius gaudavai bonusą.

 Kol dar neužsidarė, reikia apsilankyti parduotuvėje produktų pusrytukams. Pasirinkimas didelis, parduotuvė dirba iki 23.30, tad gali nueiti beveik miegodamas))

2 diena

 Kietoki čiužiniai ankstokai išverčia iš lovų. Galima ramiai virtis kavą ir įsitaisyti balkone pusryčių, stebint jūrą. Nuostabūs ožkų ir avių jogurtai.

  Tenka laukti kol pristatys užsakytą atomobilį. O tuo tarpu atvyksta Tezturo atstovė. Domina vienintelis klausimas, kada išvykstant paims autobusas. Bet vietoj tiesaus atsakymo, gauni dozę arogancijos, baksnojimą į lapelyje pateiktą Qr kodą ir specialiai tęsiamą pauzę, vietoj to, kad pasakyti, jog duomenys apie išvykimą kode atsinaujina prieš parą, o ir lapelį prie registratūros pakabina.  Tačiau šis šaukštelis deguto nieko nesugadina.

 Atskuba mergaitė iš Voyager auto nuomos. Šioje firmoje radom palankiausią auto kainą. Greit sutvarkomi dokumentai ir galima lėkti užkariauti naujų žemių. Baltas kibiriukas nors ir mažutis, tačiau į kalnus traukė kaip reikiant.

  Georgioupolis miestelis su tapybiška koplytėle jūroje. Prieš šimtmetį Agios Nikolaos (jūrų globėjo) vardu pavadintą koplytėlę pastatė jūrininkas palaiminti žvejus ir jų valtis išplaukiant žvejybon. Iki jos veda ilgas akmeninis takas. Nors avalynė ne visai tinkama, vis tik laimingai suvaikštom pirmyn atgal. Paprasčiau būtų iki jos nubrįsti apsiavus plaukiojimo batais. Nedidelėje prieplaukoje voliojasi spalvoti tinklai, žvejai tvarko laivelius. 

Netoliese kalnuose Kournas ežeras (35.331337, 24.276134). Šalia mokamos ir nemokamos stovėjimo aikštelės. Sezono metu gal ir būtų sunku surasti laisvą vietą, tačiau spalis – pensininkų sezonas)) Apskritai rugsėjo pabaiga – spalio pirma pusė lepina šilta jūra ir tinkama kelionėms šiluma.  Kaip keliauti po salą per kepinančius vasaros karščius, lieka atviras klausimas. 

  Kažkada dėl tamsių dumblių  ežero vidury vietiniai galvojo, kad ežeras yra be dugno. Susipažinti su Kournas ežeru geriausia išsinuomavus vandens dviratį. Valanda 7 Eur , dvi 14. Nusideri už dvi iki 10 Eur ir neužilgo neri į ežero gelmes. O gal ant gelmių. Bet kokiu atveju vėjas jau šiurena garbanas, o šiltas vanduo skalauja dviračio šonus.

  Vėžliukai tikrai gyvena šiame ežere, tik nesidavė užfiksuojami. Laikas prabėga tyrinėjant ežero pakrantes ir gyvūniją. Bandant išlipti palei krantą į atrodo skaidrius ežero vandenis, reikia tai daryti labai atsargiai. Minkštas šviesus dugnas – klampus dumblas, bemat įtraukiantis kojas virš kulkšniukų.

Ankstyvi pusryčiai jau seniai išgaravę, tad pakeliui Kournas kaimelyje nužiūrėta taverna „Kali Kardia“. Deja, sekmadienį ji sausakimša. Graikai mėgsta sočiai, gausiai ir ilgai valgti. Kaimas tarsi išmiręs, o čia verda gyvenimas. Ir niekas neveja prie vieno staliuko prisėdusios pailsėti senukų poros, arba kitos, jau papietavusios, bet žaidžiančios kortomis.

  Tenka dardėti iki Argyroupoli Springs. Tačiau ir ten tavernos palei kelią sausakimšos, net susidariusi laukiančių eilė. Reikia bandyti laimę toliau nuo kelio ir žemiau įsikūrusioje tavernoje „Palos Milos”. Visos tavernos labai jaukios, įsikūrusios tekančių kriokliukų ir šaltinių  fone. Kelis šimtmečius šis vanduo buvo naudojamas malūnams. Šiandien išliko tik vienas. Argyroupoli kavinės kalnų šlaituose integruotos į senovinių akvedukų struktūrą ir sėkmingai įsilieja į vaizdingą kraštovaizdį su kriokliais ir šaltiniais.

 Laimė atsiranda laisvas staliukas. Aplink alma vanduo. Karščiausiomis dienomis krištoliniai srautai vilioja vėsa. Šaltiniai paskatino šioje vietovėje atsirasti vaizdingoms atogrąžų augalijos tankmėms. Tavernų savininkai šaltiniuose veisia ir laiko vertingas žuvų rūšis (upėtakius ir eršketus), kuriuos vietoje pagauna ir paruošia. Kaip tik vyksta žuvies gaudymo operacija. Jaunas darbuotojas vis nesėkmingai bando pagauti žuvioką. Neapsikentęs senyvas vyras pagriebęs graibštą vienu ypu pagauna žuvį ir pasididžiuodamas mesteli – mokykis, jaunikli)).

  Maistas neblogas, nors tzadziki gal galėtų būti mažiau užčesnakintas. Bonuso pavidalu šį kartą atkeliauja saldžiausių vynuogių kekė ir grafinukas rakijos. Vienai grafinuko per daug. Gerai, kad kuprinėj voliojasi beveik tuščias mineralinio buteliukas.

Po sočių pietų  smagu pasivaikščioti žalumoje paskendusioje teritorijoje. Čiurlena upeliukai, tarp nuskendusių lapų slapstosi krabukai.

Pagaliau važiuojant palei kelią nutursena avių banda. Vėliau avys ir ožkos buvo kasdieninis kelionės paįvairinimas. Nori nenori, bet joms keliuose pirmenybė)) Kelias kyla aukštyn, atsiveria vis gražesni vaizdai. Užsukus į kažkokią nedidelės gamyklėlės stovėjimo aikštelę kaip ant delno dalis salos.

Planuose Petres gorge tarpeklis. Matyt nelabai jau norėjom juo eiti, nes navigacija nuveda į kažkokius sodus, kur norint pasiekti tarpeklį tektų ridentis akmeniniais šlaitais. Sodai ganėtinai masinanti vieta. Ne blogesnė už tarpeklį, nes yra proga nusifyrinti granatų. Už sodų prasideda  kažkokios kalnų pievos su nuostabiomis panoramomis. Tarpeklyje eitum apsuptas akmenų, o čia mėgaujies apačioje mėlynuojančios jūros vaizdais, pabaidai ožkas iš medžio. Tik labai jau reikia žiūrėti kur eini, nes tie rūpūžės dygliai sėkmingai sminga į batus. Plikom kojom geriau jų neužkabinti. 

Dardant nuo kalno pradeda temti. Vakaras balkone su vyno taure ir saldžiomis granatomis bangų mūšos fone. Deja, pradeda atakuoti uodai. Netikėkite jei kas sako, kad rudenį Kretoje uodų nėra.  Yra ir lenda pro siauriausius plyšelius. Atrodo vakare visus išdaužai, bet naktį pabudus nuo zyzimo ant sienos randi dar 4-5.

 3 diena

 Dangus ryte apsitraukęs debesimis. Jūra šalia viešbučio nerimsta. Vienas malonumas pašokinėti per bangas. Orų prognozės rodo, kad pietinė salos pusė bus daugiau lepinama saulės. Visas dienas kelionės planą koregavomės pagal žadamus orus.

 Šios dienos maršrutai driekiasi per tarpeklius. Magiškas Kotsifou tarpeklis apsuptas aukštomis įspūdingomis uolomis. Vidury kelio prie uolos prisišliejusi mažutė Agios Nikolaios koplytėlė. Atrakinta, tad galima apsižvalgyti viduje, uždegti žvakelę ir šalia paskambinti varpais. Skambesys uolėtais skardžiais nusirita žemyn, tačiau ten ropinėjančioms ožkoms nė motais. Tarpeklis apdovanoja ir nuostabiu  vaizdu į uolėtus, žemai plytinčio paplūdimio krantus.

Pakeliui  Selia kaimas. Niekuo neypatingas, bet patraukiantis kažkurių namų spalvomis ir detalėmis. Parduotuvėje nusiperkam vietinio limonado iš pupmedžio. Skonis primena limonadą „Diušes“)).  Prigriebiam ir kelis neišvaizdžius didelius apelsinus skirtus sultims. Bet tai kokio jie skanumo, kai nusilupi visas odeles.Tokiam kaime tiesiog būtina prisėsti vietinėje kavinukėje pasimėgauti graikiška kava.

Vingiuotas kelias veda iki Souda paplūdimio. Mašinos ilsisi alyvmedžiais apsodintoje aikštelėje. Nedidelis paplūdimys, iš šonų aprėmintas vaizdingomis uolomis, užlietas saulės. Besivejantys debesys užkliuvo už kalnų. Vandenyje dugnas nusėtas tokiais smulkiais akmenukais, kad neprireikia plaukiojimo batų. Neįtikėtinas vandens skaidrumas. Snorklinti smagu, nes matosi žuvytės ir palei uolas dugną nugulę akmenys.

Šalia paplūdimio tvenkinys, apsuptas tarsi tropine augalija. Jį matomai mėgsta muskusinės antys, kurios drąsiai vaikštinėja po paplūdimį.

Kelias vingiuoja palei jūrą džiugindamas vaizdais, kol vienoje vietoje šmėkšteli vietinė prieplauka (35.193818, 24.379662). Rūpi išlipti apsižvalgyti. Prieplaukoje nė gyvos dvasios, tik į laivų šonus tyliai teliuškuoja bangelės. Toje tyloje labai smagiai kramsnojasi iš namų prigriebtas sumuštinis.

 Kelias nusidriekia palei pajūrį ir nuveda į Plakias miestelį. Mėgstamas turistų, su suoleliais palei jūrą. Tačiau jo lankymo planuose nėra. Planuose Myrthios kaimas iš kurio, kaip deklaruojama, atsiveria  vaizdas į Plakias įlanką. Niekas ten neatsiveria. Nebent įsitaisytum kavinukėje ant skardžio krašto. Mažytėse parduotuvėlėse siūlomi rankų darbo papuošalai ir dekoracijos iš akmenukų ir kitų jūros išmetamų gėrybių.

Galima riedėti toliau, besižvalgant į pravažiuojamus kaimus. Viename prie alyvuogių spaudyklos sujudimas. Vaikinai leidžia pasižvalgyti viduje. O geriausias tai sargas viršuje.

Grįžtant kelias veda per įspūdingą Kourtaliotiko tarpeklį. Nusileidus žemyn – apačioje graži ir įdomi trasa su kriokliais. Tačiau įdienojus labai karšta. Net ant kelio negaivina nė menkiausias vėjelis.  O pamačius kokie įraudę grįžta iš pasivaikščiojimo tarpekliu, nusprendžiam pasigėrėti vaizdais stojant pakeliui kas keliolika metrų. 

Pusryčiams reikės duonytės. Pakeliui Armeni kaime kepyklėlė „Artonostimies Papadogianni“. Vietiniai po darbų čia užsuka duonos. Turi ir duonytės, ir visokių skanumynų, ir kavos. Šaldytuve įdomūs nedideli desertai, supakuoti kaip saldainiai. Prisėsim kavos. Prie kavos reikia ir saldumynų. Labai miela – desertais pavaišino. ) Čekyje tik duonytė ir kava.  

Kai kam šauna į galvą, kad neverta riedėti link viešbučio greitkeliu, tad pasukam per Retymną. Gal kiek ir ilgiau, bet už Retymno kelias veda pajūriu, kartu ateičiai nugula informacija apie čia esančias pigesnes degalines. Daugybė keliukų kviečia prie jūros. Verta susigundyti ir pasivaikščioti vaizdingu paplūdimiu.

Vakarienė vėl Dimitris tavernoje. Kol kas viduje nė vieno lankytojo. Įsitaisome prie stalelio iš kur matosi visa pirma salė, ant iešmo besisukančios mėsytės ir meistriškai mėsytes smulkinantis šeimininkas. Vėliau šis staliukas tampa nuolatiniu. Po truputį pradeda rinktis ir vietiniai. Čia pastoviai užsuka šeimininko draugai ir pažįstami. Kaip tik kartu atėjusioms dviems poroms Dimitris nuneša meniu. Trims paduoda normalius, o vienam kažkokį Lidl leidinį su stalo įrankių reklama.))

   Visada kol lauki patiekalo ant stalo patiekiama šiltai pakepinta duonytė ir sūdytas sviestukas,  tik spėk sustoti, kad paskui tilptų užsakyti patiekalai. Ant stalo atkeliauja pusė viščiuko ir dolma. Viščiuko daugoka, tad užsisakęs bando dalintis, tik nelabai jam sekasi)) Gerai, kad bonusas obuoliai ir bananai.

Po sočios vakarienės tiesiog būtina pasivaikščioti. Viename bare diedukai pasiskirstę į skirtingas stovyklas, žiūri du skirtingai rodančius televizorius))

4 diena

 Ryte ir vėl dangus apniukęs. Nuojauta sako, kad gausime lietaus. Mažasis baltas kibiriukas nuo Sises kaimelio atkakliai ropoja kalnų keliais. Kelių kokybė Kretoje puiki. Kalnuose serpantinai, kur iš kaimo ir dar mažesnį kaimą prarieda vos vienas kitas automobilis, platesni nei tie, kuriais tenka Vilniuje važiuoti namo. Kuo aukščiau, tuo gražiau. Nuostabaus grožio kelias. Uolomis karstosi ožkos, apačioje plačia kilpa nusidriekia pravažiuota kelio atkarpa. Kalnuose pristatyta avilių miestelių. Ir ką bitutės besuranda po vasaros nebežydinčiuose augaluose. Tačiau matomai randa.

Nuostabus kelias atveda iki įspūdingos vietos – smegduobės Voulismeno Aloni. Geriausia važiuoti pagrindiniu keliu, nors navigacija gali rodyti nusukti į  kitą, žvyruotą kelią. Kelias šioje vietoje daro stiprų vingį, tad svarbu neprašokti žvyruotos automobilių stovėjimo aikštelės (35.329481, 25.017150). Už kelio stilizuoti įėjimo vartai.

 Smegduobės pavadinimas reiškia prasmegusias grindis. Anksčiau šioje vietoje buvo urvas, bet skliautas įgriuvo ir susidarė apie 100 m skersmens ir iki 50 m aukščio sienomis duobė. Legenda pasakoja  kad kažkada čia ūkininkas maldavo grūdus. Pranašo Elijo šventės dieną, kada negalima dirbti, ūkininkas su žmona ir dukra išėjo dirbti. Kaip bausmė, po jais sugriuvo grindys ir netikinti šeima dingo. Vietiniai porina, kad per pranašo Elijo šventę girdisi malimo triukšmas ir ūkininko dukters daina.

 Įspūdingas gamtos darinys. Vidury  smegduobės pasijauti visišku nykštuku. Neaukštus smegduobės šlaitus mėgsta alpinistai.

  Ir vėl kelias vingiuoja kalnais. Matosi, kad vietomis smarkiai nulyta. Gamtovaizdis keičiasi. Stebuklingai įdomi sala – pravažiavus net nedidelį atstumą aukštus kalnus gali pakeisti dideli akmenynai arba pakelės nusėtos aukštomis tarsi žvakės uolomis. Vienoje vietoje traktorius traukia nuvirtusį medį.  Pusvalandžiu anksčiau ir kelias būtų buvęs nepravažiuojamas. O iš paskos slenka juodas debesis.

 Tik įvažiavus į Anogia kaimą, pasivijęs debesis tarsi prakiūra. Gerai, kad mašinoje voliojasi nufyrintos granatos. Yra kuo užsiimti, kol liausis lietus. Debesis grūmodamas kalnams nuslenka tolyn. O šviežiai nupraustas kaimelis sužiba naujomis spalvomis.

Gyventojai čia vis dar naudoja senovinius žodžius ir kai kurie rengiasi tradiciniais Kretos kostiumais. Pavyzdžiui vyrus su durklu dirže. Gaila, bet tokie po lietaus gatvėmis nevaikštinėjo. Anogia kaime moterys vis dar audžia puikios kokybės tradicinius Kretos audinius. Močiutės sėdi savo parduotuvėlėse prie staklių ir guldo siūlą po siūlo. Vienoje paprašau močiutės nufotografuoti ją darbo vietoje. Po neilgų derybų sutinka. Bet paskui bando įsūdyti bent siuvinėtą pagalvėlės užvalkaliuką. Tenka ją nuvilti. Kitoje parduotuvelėje prie staklių sėdi kokių 200 metų močiutytė. Kaip ir jėgų atranda gražiai vieną prie kito priglausti ataudus. 

 Mažulytis kaimukas didžiuojasi savo bažnyčiomis, tačiau ilgai vaikščioti neišeina, ant kaimelio vėl rėplioja tamsūs debesys.  Laikas judėti. Baltasis kibiriukas atkakliai kyla aukštyn į kalnus iki Sfendoni cave – stalaktitų – stalagmitų uolos. Pasak legendos oloje gyveno graži fėja. Kiekvieną dieną tam tikru laiku fėja išeidavo iš olos atsigerti vandens į netoliese esantį šaltinį. Šalia ganantis bandą piemuo kelis kartus ją matė ir įsimylėjo, bet fėja visada pasislėpdavo. Piemuo  nutarė ją patykoti. Einant pro šalį, piemuo fėją sužeidė. Sužeista fėja spėjo pasprukti ir pasiklydo oloje, tačiau jos kruvina nosinė buvo numesta prie įėjimo į urvą, kur ją rado piemuo.

 Kretoje daugybė urvų, tad nors vieną reikia apžiūrėti. Urvai tylos ir vienatvės karalystė. Didelėje stovėjimo aikštelėje tik keli automobiliai. Dviejų aukštų pastate įsikūrusi kavinė, info centras. Urvo lankymas tik su gidu (5 eur), bilietukus parduoda kavinėje. Lankymas nustatytomis valandomis, tad yra laiko įkalti puodelį kavos nuostabaus gamtovaizdžio  fone.

Girdėjau, kad gidais dirba kaimo gyventojai, kurie užaugo žaisdami vaikų žaidimus urvo galerijose ir jo apylinkėse, kol urvas buvo atidarytas lankytojams. Urve gyvena kelios šikšnosparnių rūšys ir dešimtys bestuburių. Vienoje urvo kameroje buvo aptiktas kelis šimtmečius pragulėję mažam vaikui priklausęs skeletas. Tikėtina, kad vaikas pateko į urvą ir jo labirintuose neberado išėjimo. Didžiuliame  urve galima nueiti tik 270 metrų. Iš tikrųjų urvą sudaro 11 salių, iš kurių tik 5 galima aplankyti. Daugybė įvairių formų ir spalvų stalaktitų ir stalagmitų. Kai kurie iš jų padengti mikroskopiniais kalcio kristalais įspūdingai žėri primindami sniego spindesį saulėtą šaltą dieną. Įspūdžiui sustiprinti urvas nutviekstas įvairiaspalvėmis šviesomis.

Ekskursija ilgai netrunka, tad iki sutemų yra laiko užsukti į dar vieną kaimą. Nuostabaus grožio Margarites kaimas, garsėjantis keramikos dirbiniais. Jau Mino laikais puodžiai naudojo netoliese esančių paupių molį. Dirbtuvės, tarsi parodos, suteikia galimybę stebėti meistrų darbą. Gatvelės nusėtos įvairiaspalve keramika. Smagu tyčia pasiklysti mažose gatvelėse ir aikštėse. Dalis namų negyvenama. Viename tokiame apleistame sodely kaimo pakrašty vėl prisifyrinam granatų))

 Šilkmedžių  pavėsy pūpso išbaltinti namai papuošti dideliais moliniais vazonais su spalvingomis gėlėmis, senovinės nedidukės cerkvės.

Kaimelio  centre didelė visokiausių suvenyrų parduotuvė. Kaip tik aplink kieme sustatytus stendus sukinėjasi viena iš savininkių. Prieš važiuojant Youtube peržiūrėjom kelis filmus apie Kretą sukurtus Igorio, gyvenančio saloje jau ne pirmus metus. Viename iš filmų jis kaip tik pasakojo apie šį kaimą, savo drauges parduotuvės savininkes, kavinę, kur dirbo jo žmona.  Prieinam prie savininkės pasakyti, kad matėme ją Igorio filme. Apsidžiaugusi ta proga, ji pakviečia į vidų paragauti rakijos. Rakijos daugybė rūšių, taip pat aliejaus, vienas iš kurių  spaudžiamas jos šeimos. Įsišnekam apie ūkį, apie bites))) Pasirodo jos sūnus turi draugą Lietuvoje. Pasaulis iš tikrųjų  labai mažas.

Parduotuvėje pilna visokių gėrybių. Visai tinkama vieta įsigyti lauktuvių. Kaip tik išpardavimai, nes spalis paskutinis darbo mėnuo. Prie nuolaidų padaro dar krūvą nuolaidų ir granatų rakijos dovanų.

Vakarienė savoje Dimitris tavernoje. Paskrudinti kalmarai ir mėsa mėsėdžiui. Išsiaiškinam, kad Dimitris internete nužiūrėtą (meniu jos nėra) virtą mėsytę gamina tik pagal užsakymus, nes ji ilgai ruošiama. Dimitris pasiūlo rytdienai pagaminti. Į taverną atpėdina kaimyninės kavinukės šuniukas. Kiekvieną vakarą ateina tikėdamasis gauti skanų kąsnelį, nes jo kavinukėje tokių mėsyčių nėra.  Bonusui vėl atkeliauja vaisiai ir šį kartą rakija, kurios atsisakome. Kažkaip jau per daug. ))

5 diena

  Ryte lietum nekvepia. Laukia dar vienas ratukas. Didelė Potamon damn užtvanka pastatyta 2008 m., kad būtų patenkintas Retymno apylinkėse didėjantis vandens poreikis drėkinimui. Užtvanka apsupta gražaus slėnio ir sodų. Įdomiausia, kad dalis telkinio užpelkėjo ir joje gyvena nemaža migruojančių paukščių populiacija. 2014 m. ant užtvankos kranto buvo pastebėtas 2 m ilgio krokodilas, kurį bandė sugauti gelbėtojai ugniagesiai. Jo sugauti nepavyko, bet po pakankamai šaltos žiemos roplys neišgyveno.

Patsos tarpeklis – 1,5 km žiedinis takas. Tako pradžioje Agios Antonios urvo koplyčia. Ši vieta laikoma stebuklinga. Tai liudija votai, pasveikusių žmonių fotografijos ir metalinės plokšelės. Į akmenyse esančius plyšelius prikaišota maldų ir prašymų raštelių. Netgi tiesiai nuo olos lubų lašantis vanduo laikomas šventu ir turi gydomųjų savybių. Urve galima pamatyti kibirus, kuriuose lašas po lašo renkamas šventintas vanduo.

Nors tarpeklis visai neilgas, žygis juo gali trukti apie 2 val. dėl trasos sudėtingumo. Pakeliui reikia įveikti medinius laiptus arba tiesiog keliuke iškirstas aukštas pakopas, perlipti didelius riedulius. Tarpeklio dugnu teka nedidelė upė, maitinama šaltinių ir karštą dieną suteikianti vėsos.

 Einant į priekį vis sutikdavome priešpriešais einančius žmones, nors takas žiedinis. Tik priėję pačią sudėtingiausi atkarpą supratome kodėl. Pereiti visą tarpeklį reikėtų gerų batų ir netgi pirštinių, nes vienoje vietoje tenka leistis prisilaikant lynų. Nors lieka visai nedaug, sukame atgal ir mes. Pradžioje tako (arba pabaigoje))) prie upės įrengta iškylų vieta su šaltiniu.

Tarp dviejų uolų įsikūręs Spili kaimas, garsėjantis vaizdingomis kaimo aikštėmis ir liūtų fontanais „Kefalovrissi”,  kuriems iš burnos teka vėsus vanduo. Fontane geriamas vanduo. Būtent toks ir buvo jo pastatymo tikslas. Legenda byloja, kad norinti ištekėti mergina, turi atsigerti vandens iš visų liūtų galvų. Jaunos Kretos moterys čia atvyksta ir šiandien. Venecijos fontanas mieste toli gražu ne vienintelis. Jų yra keletas. Ir kiekvienas iš jų yra geriamojo vandens šaltinis.  Negarsūs pokalbiai kavinukėse, trykštantys fontanų vandens čiurlenimas kartu su nedideliu kriokliu šalia sukuria raminantį monotonišką ūžesį.

Kepyklėlėje sugundo šviežutėliai vietiniai pyragėliai su mizithra sūrio įdaru. Kaimas populiarus tarp turistų: siauros gatvelės, čiurlenantys upeliai ir fontanai, tradicinė Kretos architektūra, kalnai ir gėlės. Atitinkamos ir kainos kavinukėse centrinėje aikštėje. Tačiau keli  žingsniai akmenimis grįsta gatvele į šoną nuo gražiųjų vaizdų ir kavos kaina krenta dvigubai)).  „Ekmek Cafe & Sweets“ – puiki kava ir šokoladiniai ledai.

 Vingiuojant kalnų keliais šį kartą eismą sustabdo avių banda. Bet kokio mielumo maži aviukai, tursenantys paskui mamas. Visų pravažiuojančių veiduose šypsenos.

Planuotas noras pamatyti palmių paplūdimį  neišsipildo. Į mokamą aikštelę, nuo kurios galima leistis į paplūdimį, ilgiausia eilė. Toks jausmas, kad visi atostogaujantis Kretoje susirinko į vieną vietą. Stovėti eilėje, grūstis su visais, o paskui leistis į perpildytą žmonėmis paplūdimį…Na jau ne. Ir nesvarbu kokio grožio ar gerumo bebūtų vieta. Susižvalgom ir sukamės atgal.

  Kompensacijai dailus arkinis venecijietiškas Prevelio tiltas. Iš tikrųjų jį pastatė ne venecijiečiai, o netoliese esančio Preveli vienuolyno vienuoliai. Nuo čia galima pradėti žygį į vieną į Kourtaliotiko tarpeklio atšakų arba kulniuoti iki Preveli vienuolyno. Tačiau planuose visai kitos vietos.

Aukštai kalnuose Meronas kaimas,  kur tarsi iš balkono atsiveria vaizdas į aukščiausią salos viršūnę – Psilorito kalną. Tik įvažiavus kerti per stabdžius ir pasidžiaugi, kad nevažiuoji kokiu nors turistiniu autobusu. Nes niekas nestotų pažiūrėti palei kelią sustatytų kažkokių spalvotų taburečių. Kaime nė gyvos dvasios, tik už nedirbančios šarmingos tavernos durų girdisi kažkieno šnekos. Žemyn driekiasi sodai. Kaip nepasinaudosi proga prisiskinti granatų ir kažkokių neišvaizdžių obuolių, kurie iš tikrųjų labai saldūs.

Psiloritas snaudžia kukliai prisidenges debesiu.Vienu metu atrodo debesis tuoj nuplauks savo keliu, bet kalnas tarsi timpteli jį ant savęs ir vėl nugrimzta popiečio miego. 

Arkadi vienuolynas – vienas garsiausių ir žinomiausių vienuolynų Kretoje, pavadintas jį įkūrusio vienuolio vardu. Turistinė vieta, tačiau spaly lankytojų nedaug. Prie vartų pasitikę katinukai tiesiog veržiasi draugauti. O paskui gražiai pozuoja.

Turkijos valdymo laikotarpiu Arkadi vienuolynas buvo Kretos partizanų prieglobstis. Vienuoliai rėmė juos maistu ir ginklais.  Vienuolynas bandė atlaikyti 15 000 karių turkų apgultį, bet supratus, kad neatsilaikys, vienuoliai susprogdino vienuolyną ir žuvo kartu su užpuolikais. Pirmasis tvirtovę sudarančių pastatų kompleksas buvo pastatytas Venecijos laikotarpiu, o svarbiausias Arkadi vienuolyno elementas yra Viešpaties Atsimainymo bažnyčia. Erdviame vienuolyno kieme, apsuptame aukštų sienų, įrengtos įvairios ūkinės patalpos, o ant jų stogų – bokštai ir šaudymo angos.

Vakaro saulė nuauksina senuosius pastatus. Mesokumya – apgulties laikotarpiu tarnavusi kaip ligoninė, skęsta kvapniausių rožių alėjoje. Parako rūsys anksčiau tarnavo kaip vyno rūsys. Tylios skliautinės dviaukštės vienuolyno celės ir paslaptingas osuarijus.

Grįžtant kažkuriame kaimely tenka apvažiuoti vidury kelio  miegantį šunį. Net ausim nepakrutina.)) Šalia soduose noksta apelsinai. Deja, tie, kur ant medžio, dar nesunokę, o pernykščiai skanieji voliojasi ant žemės už tvoros.

 Vakarienei Dimitris tavernoje jau laukia žadėta virta ėrienos mėsytė. Paprašius sąskaitos kažkodėl neskuba jos atnešti. Jau lindo mintys, kad pamiršo. Pasirodo ne. Šį kartą atkeliauja bonusas (specialiai mums, nes kiti gavo vaisių), šviežutėliai pyragėliai su sūriu aplieti medum. Jų ir teko palaukti, bet kaip miela.

6 diena  

 Miegojosi ilgai, kaip prieš lietų)) Ketvirtadienis – ūkininkų turgaus diena Retimne (Rethymne). Automobilį pasistatome mokamoje aikštelėje prie pat uosto (5 val. 2,90 eru). Cepelinis dangus nieko gero nežada, bet mieste lietus ne toks baisus. Geriau kiek sušlapti, nei praleisti turgaus dieną (turgus- 35.366591, 24.474308). Spalvų šventė akims – pomidorai, paprika, vynuogės, alyvuogės, obuoliai, morkos ir t.t. Kai kurios daržovės ir vaisiai gerokai brangesnės nei pas mus. Bet kai kas gerokai pigiau. Turgus vietiniams, kur eini, uostai, ragauji, juokauji. Sūrį vietoje supakuoja į vakuumą. Lygiai taip pat supakuotos alyvuogės, kurias nebaisu vežtis namo. Aliejus skardinėse. Prisiperki tiek, kad vos telpa į kuprinę ir staiga lietus sustiprėja. Didelės prekiautojų palapinės tampa jų pačių ir pirkėjų prieglauda. Tenka ilgokai palaukti. Lietui aprimus vėl visi sujuda.  

Reikia nugabenti nusipirktas gėrybes į automobilį, bet beeinat vėl prasideda liūtis. Pasislepiam po vienos parduotuvės tentu.  Kartkartėmis sugruma griaustinis. Visiems aplinkiniams juoko, kai viena pardavėja po kiekvieno dangaus grūmojimo spiegdama lekia į parduotuvės vidų. Po dar vienos griaustinio ir žaibo porcijos išsijungia elektra. Po kiek laiko vienos iš parduotuvių savininkas užlipa kopėčiomis norėdamas patikrinti savo žibintą. Ir tuo momentu įsijungia elektra, tiesiai į akis. Vargšas iš netikėtumo vos nenusiverčia su visom kopėčiom. Lietus vėl aprimsta. Tačiau neilgam. Nespėjus nueiti porą šimtų  metrų vėl smogia tokia jėga, kad net pilka. Gatvėmis teka vis platėjantys upeliai. Prisiglaudus po juvelyrinės tentu, kitoje gatvės pusėje matosi itališkų patiekalų kavinė (Arkadiou g. 279 ). Spėjam nubėgti, kai atrodo jau ir taip stiprus lietus dar labiau įsisiautėja. Gatvės akimirksniu virsta upėmis. Kaip tik laisvas staliukas prie pat atvirų durų – gali stebėti gatvės gyvenimą kaip televizoriuje. Aptarnauja tik su GP. Imam po pastą. Porcijos didžiulės – nė vienas neįveikiam. Kava puiki. 

 O lietus vis nerimsta. Kai kam jau visai vienodai – eina per bėgančias upes su visais batais, nes nieko neprisaugosi.

Ir staiga lietus baigiasi. Kavinių ir parduotuvių darbuotojai nuskuba nuvalyti nuo šiukšlių vandens nubėgimo angas. Netrukus vandens kaip nebūta. Net nepatikėtum, kad prieš kelias minutes plaukė upės. Nusipurtęs paskutinius lietaus lašus miestas atgyja. Jame dera turkų laikotarpio detalės su renesanso stiliaus architektūra –Venecijos ir Osmanų atspalviai. Išlikę puikūs turkiškos architektūros pavyzdžiai išsibarstę po siauras senamiesčio gatveles. Dviejų aukštų venecijietiško stiliaus pastatams rytietiško skonio suteikia mediniai erkeriai. Minaretai ir mečečių kupolai, fontanai ir pirtys primena Osmanų viešpatavimą, o kartu glaudžiai sugyvena su krikščionių bažnyčiomis ir varpinėmis. Mieste vis dar klajoja piratų laikų dvasia – siaurose gatvelėse kažkada dalintąsi mintimis apie sąmokslas ir slaptąsias draugijas, lobius ir pinigų skrynias.

Retimno senamiestis įsikūręs šiaurinės salos pakrantės iškyšulyje. Iškyšulio gale Venecijos laikų tvirtovė Fortezza – vieta, kur gyventojai galėjo pasislėpti priešų ir piratų atakos atveju.

Retimno senamiesčio širdyje Rimondi fontanas (1626 m.) praeiviams šimtmečiais siūlo gėlo vandens. Vanduo ir čia teka iš liūtų galvų.

Vijokliniai augalai dengiantys senojo miesto sienas, ryškiaspalvėm pagalvėlėm padabintos kavinukės, senos medinės langinės, margaspalvės parduotuvėlės. O ko vien verta visokiais sendaikčiais užkrautas šarmingas pabas”Antika Irish Pub” .
Reikia atsikvėpti ir kažkuriame sulčių kioskelyje išgerti šviežiai spaustų granatų sulčių.

Siauros gatvelės išveda į Mikrasiaton aikštę su buvusia mečete, kurioje dabar įsikūrusi koncertų salė. Aikštės šone įspūdingas paminklas, vaizduojantis Mažosios Azijos katastrofą. Aikštei savotiškai tinka ir modernūs grafiti. 

Šalia, Vernardou gatvėj unikali, rankomis gaminamos filo tešlos kepyklėlė (35.369398, 24.473431). Niekuo neišsiskiriantis įėjimas nuveda į nuostabų filo gamybos pasaulį. Kepyklėlei vadovauja sena pora. O tešlos gamyba ištisas spektalis dienos šviesai sklindant pro atviras duris. Senoji Kathryn kaip tik prekiauja jau gatava baklava. Dviejų rūšių puikios baklavos rinkinukas atskrido kartu namo.

Romantiškiausia Retimno vieta uostas. Vienoje pusėje triukšmingos kavinės, o kitoje krantinės pusėje žvejai ramiai dėlioja savo žvejybos reikmenis. Žymiausia Retimno vieta  akmeninis uosto švyturys. Tamsaus dangaus fone net švyti.

Grįžtant  pajūriu Adelianos Kampos kaimelyje užsukame į „Taste of Crete“ parduotuvėlę. Čia dirba lietuvė Aida. Pabendravus neakivaizdiniu būdu visai įdomu pasikalbėti gyvai. Užsukam ir užtrunkam. Negana to, kad parduotuvė didelė ir turi ką pasiūlyti lauktuvėms, dar ir pačios Aidos įdomu pasiteirauti apie gyvenimą saloje. Susipažįstam ir su parduotuvės šeimininku. Aida pasiūlo užsukti ir ryt, atneš lauktuvių vietinės duonelės paximadi, kurią galėsim parsivežti namo.

  Po sočių pietų  vakarienės nesinori, užtenka sūrio ir granatų)). Naktį pažadina griaustinis. Po dangų klajoja žaibai – stovi balkone vidury nakties ir grožiesi (žiūrėti iki galo)

7 diena

 Diena skirta Chanijai (Chania). Pakeliui priverčia stabtelėti žydro vandens paplūdimiai.

Begalinė Chanijos istorija yra nupinta iš tūkstančių mažų istorijų ir legendų, kurios slepiasi jaukiuose miesto kiemuose. Iki 1971 m. Chanijos miestas buvo Kretos sostinė. Automobilį pasistatome nemokamai (35.517563, 24.024302) prie viduramžių uosto, apsupto krantinėje išsidėsčiusiais restoranais ir kavinėmis, bei gražiais venecijietiškais namais.

 Sienų tapyba šioje vietoje kažkodėl asocijuojasi su Gruzija)).

  Jaukus uostas su vienu seniausių švyturių pasaulyje. Fotogeniškas švyturys aptvertas, bet žavus aptrupėjęs molas tiesiog masina. Eik per senus apgriuvusius uostus, tarsi nebijotum įkristi į jūrą –  būtent taip jautiesi pėdindamas siaura viršutine molo atbraila.

Uostas apsuptas senaisias pastatais – Didysis Venecijos arsenalas, janyčarų mečetė (turbūt seniausias pastatas mieste). Būtent krantinėje susipina praeities atgarsiai su šiuolaikine infrastruktūra (grindinys grįstas tryliktame amžiuje ir senieji statiniai išlikę iki šių dienų). Pakrantėje rikiuojasi pastelinių spalvų pastatai, kurie toliau susipina į siaurų gatvelių labirintą, nusėtą parduotuvėlėmis ir tavernomis.

Ramus Talos skveras visiška priešingybė knibždančiai nuo žmonių krantinei. Išraiškingas fontanas „Ranka“ simbolizuoja prieš daugelį metų Kretą ištikusio laivo „Heraklion“ tragediją.

Senamiesčio teritoriją riboja Venecijos tvirtovės siena. Didžiulė tvirtovė, vien kurios išorines sienas apeiti prireikia nemažai laiko. Tai geriausiai išsilaikiusi masyvių įtvirtinimų, kuriuos statė venecijiečiai, siekiant apsaugoti nuo turkų ir plėšikaujančių piratų invazijos, dalis. Nepaisant visko, turkai vis dėlto įsiveržė į Chaniją 1645 m. ir pradėjo naudoti tvirtovę kaip kareivines ir kalėjimą.

Apėjus tvirtovę visai netyčia išpėdinam taip vadinamąją Odinę gatvę, kurios tikrasis pavadinimas yra Skridlof. Joje viena prie kitos odinės avalynės pardutouvėlės. Chalidon gatvėje kažkurioje kavinukėje suvilioja gyros. Tačiau turbūt pirmą kartą Graikijoje taip neskaniai pavalgėm.  Bet bent jau skrandžiai užkišti.Skonį pataiso gardūs ledai.

Tęsiasi miesto tyrinėjimas- fasadų detalės, durys ir rankenos, bažnyčios, minaretai, tavernos, įrengtos apgriuvusiuose, bet labai šarminguose namuose.

Šalia pagrindinės miesto aikštės Šv. Mergelės Marijos stačiatikių katedra. Pastatyta graikų, užimta turkų ir paversta muilo fabriku. Po to, kai šventykla vėl buvo perduota stačiatikių bažnyčiai, rusų imperatorius Nikolajus II iš turkų nupirko aplink šventyklą esančią žemę ir padovanojo jį stačiatikiams.

Siauros, vingiuotos žydų kvartalo gatvelės primena įmantrų viduramžių labirintą. Seni aptriušę pastatai dangstosi gėlėmis ir svyrančiais vynuogienojais.

1911 m. pastatytas dengtas kryžiaus formos, orientuotas į pasaulio šalis Chanijos miesto turgus. Patalpos didelės, bet prekiaujančių nedaug. Tiesą sakant Retymno ūkininkų turgus patiko labiau.  Kitom gatvelėm išpėdinam į krantinę. Įsitaisome prie vienos tavernos staliuko su vaizdu į  įlanką. Jūros romantika ir kvapas persipina su kavos aromatu.

Grįžtant pro Retymną nudžiugina vaivorykštė. Kaip susitarėme užsukame pas Aidą į parduotuvę. Gaunam dovanų duonelės ir gardžių sausainių. Vėl privaišinami rakija. Čia taip ir prasigerti gali)). 

Paskutinė vakarienė Dimitris tavernoje – kepti kalmarai ir užkietėjusiam mėsos mėgėjui dar neragautas mėsos patiekalas. Atsisveikinam su šeimininku ir grąžinam automobilį -tiksliau nuomos firma jį pasiima.

8 diena

Autobusas surinks tik per pietus, tad pusdienis laisvas. Pusryčiauti įsitaisome picerijoje „Tostima“ (35.380573, 24.583319, dirba nuo 6 ryto). Puiki kava ir vietiniai kepinukai su sūriu.

 Kadangi  mašiniuko jau nėra, belieka pasivaikščioti palei viešbučius ir pajūriu. Sezonas į pabaigą, tad dalis viešbučių jau užsidarę. Nupėdinam iki tavernos „Eleven“ (35.384891, 24.589528). Tiesiog privaloma įsitaisyti su kavos puodeliu didelėje terasoje. Vaizdas į jūrą užburiantis. Sėdisi ilgai.

Spalį oras kartais nenuspėjamas. Tik ką švietusi saulė staiga dingo už debesų, kviesdamas lietų, kadrilį pradėjo šokti  šaltokas vėjas. Terasoje tampa nejauku ir tenka persikraustyti į tavernos vidų. O viduje galima ir papietauti, nes laukia ilgas kelias namo. Užsakymą priima senasis tavernos šeimininkas. Kol laukiam užsakymo. Paeiliui salėje papietauja pats šeiminkas, paskui jo žmona ir net viena virtuvės darbuotoja (kaip puiku, kad darbuotojams nereikia pietauti susigūžus kur virtuvės kampe). Mousaka šiaip sau, bet cukinijų kotletukai tiesiog nuostabūs. Bonusas saldžiausios vynuogės.

 Grįžus į viešbutį pasisveriam lagaminus, kai ką perskirstom. Ir gerai, nes oro uoste praėjo praktiškai gramas į gramą leistino svorio. Kylam. Iki pasimatymo Kreta, juk liko dar daug nelankytų vietų ir neragautų valgių.