Kadangi visai nesenai grįžau iš šios mažytės salos, kurioje praleidau dešimt dienų, pamaniau, kad būtų visai nieko pasidalinti įspūdžiais ir, galbūt, kažkam suteikti naudingos informacijos. Papasakosiu viską nuo kelionės pradžios iki kelionės pabaigos.
Taigi, viskas prasidėjo be ypatingų nuotykių. Skrydis iš Rygos oro uosto su persėdimu Prahoje ir nusileidimu Atėnuose. Čia iškart paminėsiu, kad jei jau skrendate su persėdimu, būtinai atkreipkite dėmesį į valandas, kiek laiko teks laukti sekančio lėktuvo. Šešios valandos ant metalinių suoliukų ir visiškas pramogų nebuvimas oro uoste tikrai žudo. Tiesa, vieni ten tą laiką praleidžia miegodami. Man to padaryti nepavyko.
Sulaukus skrydžio iki Atėnų nieko neįprasto nebuvo, bet kadangi tai tebuvo 10 skrydis mano gyvenime, aš dar nebuvau matęs naktinio miesto dangaus iš lėktuvo, todėl tai ką, pamačiau leidžiantis Atėnuose mane stipriai sužavėjo. Nusileidus aš turėjau didelę dilemą. Kelionėje buvau suplanavęs iš Atėnų iki Koso salos nusigauti su keltu. Iš anksto buvau susižinojęs grafikus ir atitinkamai pasirinkęs skrydžio laikus. Bet čia įvėliau vieną esminę klaidą: jūrų uostas nėra oro uostas visomis prasmėmis. Kodėl, sužinosite kiek vėliau.
Dabar man iš oro uosto reikėjo transporto nusigauti iki jūrų uosto. Pirma mintis – taksi, kurią greitai nusikračiau, nes supratau, kad tektų nemažai sumokėti norint nusigauti iki Pirėjo. Čia Atėnų oro uostas sužibėjo, nes buvo ne vienas ekranas, kuriame buvo nurodyti į ir iš oro uosto važiuojantys autobusai. Taip pat buvo ir troleibusai, ir metro, bet manęs jie kažkodėl nesugundė. Susiradau reikiamą autobusą. Sumokėjau 3.20 eurų ir išvažiavau į Pirėjaus jūrų uostą.
Viskas vyko sklandžiai iki kol išlipau Pirėjaus jūrų uoste. O išlipau ten, kur, kaip vėliau paaiškėjo, man nereikėjo. O kaip dar vėliau paaiškėjo, niekur kitur išlipti ir negalėjau. Žodžiu atsidūriau prie E8 vartų, nors man reikėjo prie E1. Atstumas tarp jų, su dviem krepšiais, kaip čia pasakius… Būtų tekę paprakaituot. Bet nespėjau susimąstyti ir prie manęs pristojo vietinis taksistas. Pradėjo aiškintis kur važiuoju, siūlyti viešbutį ir panašiai. Man iki kelto buvo likę kažkur penkios valandos, todėl jokie viešbučiai nedomino. Tada jis pasisiūlė nuvežti iki E1 už 10 eurų. Aš sutikau, nes kažkaip negundė manęs blaškytis su savo krepšiais vidurį nakties, uosto rajone. Tiesa sumokėti teko 15. Mat parodė į skaitiklį, kad tiek rodo. O važiavome gal 5 minutes. Tai palyginimui, kur kelionė su autobusu kainavo 3 eurus ir truko valandą, nes atstumas buvo gana didelis ir kur kelionė už kelis kilometrus kainavo 15 eurų. Tiesa, važiavau naktį, todėl skaitiklis sukosi dukart greičiau.
Taigi, atsidūriau aš prie E1 vartų. Atsidūriau ir suvokiau, kad esu vienas žmogus ten. Viskas buvo uždaryta, tamsu. Tik kartas nuo karto krovininiai sunkvežimiai ar uosto policija pravažiuodavo. Vėliau pamačiau keletą žmonių miegančių ant lauko suoliukų, bet taip ir nesupratau turistai jie ar tiesiog bomžai. Bet nei jie manęs trukdė, nei aš jų, todėl per daug į galvą neėmiau. Dabar problema buvo sulaukti savo kelto, kuris turėjo išplaukti 9 valandą ryte. Tuo metu jau buvau nemiegojęs 18-20 valandų, todėl viskas tiesiog sukte sukosi. Ypač po tokios varginančios kelionės. Gerai buvo bent tiek, kad turėjau knygą, ausinuką ir netgi veikė vietinis jūrų uosto bevielis internetas. Tai kažkaip tos valandos prasistūmė ir įsėdau į savo pirmą kelionę keltu…
Iš tiek kiek papasakojau galima padaryti keletą naudingų išvadų. Pirmoji – niekada nesėsti į taksi. Ypač naktį. Antroji – naktį į Pirėjo jūrų uostą važiuoti stipriai nepatartina. Dieną, tiesa nuo E8 iki E1 nusigauti be taksi ypatingos problemos nėra. Nes nuo E5 iki E1 vartų kursuoja vietinis nemokamas autobusas. O nuo E8 iki E5 nueiti pėsčiomis užtruks gal 10-15 minučių, nedaugiau.
Kelionė keltu truko 9 valandas ir ypatingų problemų nesukėlė. Buvo savotiškai įdomu iš pradžių. Pirkau ekonominės klasės bilietą, kas reiškė tiesiog sėdėti kavinėse minkštuose krėsluose. Buvo galimybė pirkti ir lėktuvo tipo sėdimas vietas arba kajutes. Nors lėktuvo tipo kaina buvo beveik tokia pat kaip ekonominės, kažkodėl nesugundė, o kajučių kainos buvo ženkliai didesnės. Todėl atsisakiau šios “prabangos”.
Atvykus į Kos salą ir laukiant kol prisišvartuos keltas, pirmas vaizdas, kuris atsivėrė: palmės, apgriuvusi pilies siena. Iškart pakvipo egzotika, todėl nors ir nemiegojęs 32 valandas – jaučiausi gyvas. Susitikau pažįstamą pas kurią ir atvykau paatostogauti. Kadangi apsigyvenau pas ją, apie viešbučius nieko ypatingo pasakyti negaliu, bet kažkur skaičiau vieno amerikiečio istoriją apie kelionę į Kos ir jis pasakojo, kad jei nesi iš anksto užsirezervavęs viešbučio, labai tikėtina jog niekur jo ir negausi. Kaip ir bet kokiame versle, čia savo juodą darbą atlieka agentūros. Jos yra užspaudusios viešbučių savininkus nepriimti atvykusių turistų, kurie neturi užsirezervavę sau vietos. Todėl mano rekomendacija iškart yra: nedaryti tokios avantiūros, kaip padarė tas amerikietis, nes vargšui teko miegoti ant gatvės kol kitą dieną, vienas viešbučio savininkas pasigailėjo ir priėmė į “slaptą” viešbučio kambarį.
* * *
Kelias į priekį, kaip ir pasibaigė. Dabar apie pačią Kos salą. Nedidukė, architektūra tipiška Graikijai – žemi, šviesus namai. Visur palmės ir kiti medžiai. Pagrindinės gatvės gana neblogai sutvarkytos. Tiesa, labai daug jų yra vienpusio eismo. Daug kavinių, restoranų, barų, parduotuvių, istorinių griuvėsių. Žodžiu, kaip ir priklauso turizmo salai.
Pats pirmas dalykas, kuris iškart užkliuvo – tai stebėtinas graikų draugiškumas. Tai buvo taip keista. Žinoma, dalį to draugiškumo lėmė ir pelno siekimas, bet teko bendrauti ne tik su tais, kurie bandė tave prisivilioti išleisti pinigų. Ir dar teko girdėti ne vieną nuomonę, kuri tik patvirtino tą draugiškumo faktą.
Antras dalykas, kuris greitai krito į akis: nebuvo lietuvių. Sutikau tik pažįstamos draugę lietuvę, kuri ten dirbo. Daugiau jų nei girdėjau, nei mačiau. Kaip man pasakojo, tai pagrindinis turistų srautas yra iš Vokietijos, Olandijos, Danijos, Skandinavų, Rusijos ir netgi Australijos. Nors teko girdėti ir britiško akcento. Todėl, turbūt, nenuostabu, kad neretas mane palaikė rusu. Vieni mandagiai pasiteiraudavo ar rusas, kiti tiesiog pradėdavo rusiškai iškart kalbėti. Kadangi man rusų nebuvo problema, tai ypatingų problemų nesukėlė. Bet iškart panorau sužinoti, pagal ką jie nusprendžia jog galiu būti rusas. Jie pasakė labai paprastai: pagal veidą. Asmeniškai nelabai tai ir kliudė. O dar labiau džiugino, kad nereikia matyti taip įgrįsusių lietuvių veidų. Pats lietuvių nebuvimo faktas paaiškinamas labai paprastai. Lietuvių agentūros tiesiog čia nesiūlo atvykti. Lietuviams – Kreta arba Turkija. O aš nušoviau du zuikius iškart. Ir štai kodėl.
Koso sala yra tik už 6 jūrmylių nuo Turkijos. Ir Koso uoste, kas 10 metrų siūloma vienadienė kelionė į Turkiją be jokių vizų. Einant atostogoms į pabaigą, šiuo pasiūlymu pasinaudojau, bet apie tai vėliau. Dar iš Koso galima nuplaukti ir į Rodo salą bei Nyssyros, kuriame yra miegantis ugnikalnis ir galimybė pavaikščioti po jo krateriu. Galima sakyti iš Kos salos galima greitai patekti į kitas gretimas ir taip praplėsti savo kelionę, neapsiribojant vienintele vieta.
Bet grįšiu prie pačios Koso salos ir kas joje gero. O gero tai nemažai. Nuo griuvėsių istorijos mėgėjams iki vos ne Pašėlusių Kojočių lygio vakarėlių specialioje barų gatvėje (Bars Street). Taigi apie tuos vakarėlius.
Gyvenimas Kose, išties pradeda virti būtent naktį. Didžiuliai turistų srautai plaukia gatvėmis ieškodami, ką nuveikus. Jaunimas, žinoma, traukia į Bars Street. Buvau ir aš ten. Praeiti pro tą gatvę neužkalbintam yra fiziškai neįmanoma. Prie kiekvieno baro stovi po vieną du verbuotojus, kurie pateikinėja savo pasiūlymus. O pagrindinis pasiūlymas yra Laiminga valanda (Happy hour), kurių metu kokteiliai būna perpus pigesni arba už vieno kainą siūlo du ir panašiai. Happy hour trunka iki vidurnakčio, nes būtent iki tada siekiama pritraukti maksimaliai didelį žmonių skaičių. Visur muzika, linksmybės, alkoholis liejasi laisvai. Barmenai geria (ar bent vaizduoja) kartu su svečiais ir stengiasi būti kaip įmanoma draugiškesni. Tiesa, ne viskas ten gražu kaip čia papasakoju. Kai gauni du kokteilius už vieno kainą, antrasis visad būna mažesnis. O jei pila nemokamus “shot’us”, tai žinok, kad jei jis spalvotas, labai didelė tikimybė, jog ten alkoholio gal dešimtadalis. Visą kitą – gaivieji gėrimai. Žodžiu, verslas kaip ir visur. Tiesa, įdomus momentas, kad kartais nespėji įeiti į bar’ą ir tau jau pils Tekilos shot’ą. Geria baro šeimininkas, barmenas ir tu.
Taip nutiko Saloon Texas bare, kur su manimi iškart pradėjo kalbėti rusiškai ir įpylė išgerti. Tame bare tikrai galima pasijusti kaip Pašėlusių Kojočių filme. Ant baro merginos, muzika atrodo visus vidaus organus išdaužys, o alkoholis liejasi laisvai. Mėgstantiems klubus ir šiaip vakarėlius, ten turėtų būti rojus. Man asmeniškai didelio įspūdžio nepaliko, nes niekada nebuvau tokių pramogų mėgėjas.
Iš šios istorijos taip pat galima padaryti išvada, kad Kos labai tinka grupelėms draugų. Labai daug mačiau nemažų grupių vienos lyties atstovų. Eina grupės vaikinų, eina grupės merginų. Ir akivaizdu vieną – jie vieni kitų ieško. O suranda greičiausiai Bar Street’e. Tad jei tai jus traukia, stipriai rekomenduoju nuvykti į Kosą.
O aš pabandžiau pasimėgauti paplūdimiu, kuris turėjo tiek pliusų, tiek minusų. Kadangi žemiau 35 laipsnių temperatūra nekrenta, ant smėlio kojų padėti neįmanoma. Todėl visur, kur tik pažvelgsi yra gultai. Vieni jie nemokami (jei priklauso barui), kiti mokami. Bet ant smėlio tikrai nepagulėsit, o tie gultai visai patogūs. Čia dedu pliusą, nes niekada nepatiko gulėti ant smėlio. Tik problema, kad būtent dėl tų gultų, smėlis nėra valomas. Jis akmenuotas ir vaikščioti po jį netgi kai nėra įkaitęs nėra malonu. Pats pakrantės ruožas daug kur yra siauras. O Kosas nepasižymi itin žydromis lagūnomis, jūroje dugnas staigiai gilėja. 3-5 metrai ir vandens jau virš kaklo. Todėl paplūdimys paliko mišrius įspūdžius.
Toliau, be abejo, išsinagrinėjau griuvėsius. Vieni jie buvo iš senovės Graikijos, kiti iš viduramžių. Apvaikščiojau daug kur ir savotiškai patiko pamatyti gyvai tas kolonas, tą architektūrą. Kaip ir minėjau, istorijos fanatikams, tikrai būtų patikę. Beje, neminėjau, kad Koso sala yra Hipokrato gimtinė. Čia yra ir jo medis šalia uosto. Didžiulis medis. Pačioje saloje taip pat dar yra ir terminių vandenų, vandens parkas ir kitokios pramogos. Kitaip sakant, veikti visada būtų ką.
Kitas ne toks malonus momentas. Saloje labai daug benamių kačių. Tiesiog beprotiškai. Kur tik pasisuksi – jos guli. Šiaip man ypatingai netrukdė, bet kitiems, kiek pastebėjau, tai labai nepatiko. Bet man labiau nepatiko kitas momentas. Kad gatvėmis važinėjo labai daug automobilių ir dar daugiau motorolerių. Garsas tikrai gerų įspūdžių nekėlė, o rytais tai ir iš proto varė. Bet čia jau, turbūt, priklauso kur gyvensi.
Tiesa, pamiršau paminėti labai gražų ir įdomų dalyką. Pačiame Koso centre, tarp siaurų gatvių yra įsikūręs toks savotiškas mini turgelis. Ten netgi dangaus nepamatysi, viskas uždengta. Smagu pasivaikščioti po tokią erdvę. Joje buvo galima rasti įvairiausių suvenyrų, užkrimsti. O aš radau tokį nedidelį skverą, kuriame buvo nemažai kelių aukštų restoranų. Pasinaudojau progą ir skaniai pavakarieniavau su savo pažįstama antrame aukšte su nuostabiu vaizdų į tą skverą.
Bet kur aš čia. Vos nepamiršau paminėti vieno labai svarbaus momento. Tai kainų. O jos… Pasakysiu, kad kartais verčia sustingti. Taip, tai kurortas, kainos turi būti aukštesnės, bet kai sumoki 12-15 litų už 0.33 alaus, tai kažkaip silpna pasidaro. O jei tarkime nori normaliai pavakarieniauti. Vienam asmeniui nemirktelėjus galima palikti 50-100 litų. Gal kai kam tai pasirodys normalu, bet man tai pasirodė, kad lietuviams tokios kainos tikrai yra skausmingos. Negana to, net ir prekybos centruose tos kainos nedaug krenta. Ypatingai tai jaučiasi importuojamiems produktams. Žinoma yra toks pliusas, kad jei nepatingėjus pasivaikščioti galima rasti visai neblogų vietų, kur kainos neatrodo kosminės.
Apie graikų maistą galiu pasakyti, kad porcijos yra tikrai didelės ir beveik niekada visos neįveikdavau. O jų firminės Pitta Gyros man labai patiko. Tai greitas užkandis, kažkas panašaus į kebabą. Plius jis nebuvo toks brangus, 2-3 eurai. Kitas graikų maistas, kurį bandžiau, kažkokio ypatingo įspūdžio nepaliko. Maistas kaip maistas. Ką ten bepridursi. Egzotikos, žinoma, nevalgiau. Kažkaip negundė.
Kiek anksčiau minėjau apie galimybę nukeliauti į Turkiją. Ja pasinaudojau ir jei taip trumpai, atostogų į Turkiją nesirinkčiau nė už ką. Nepatiko žiauriai. Jei graikai yra draugiški ir ypatingai nepristoja, tai turkai kaip prielipos kokie. Iš proto varė. Lenda į akis nors tu ką. Tiek pardavėjai, tiek padavėjai kavinėse. Jei esi turistas, ramiai gatve nepraeisi. O tai tikrai nervina. Nežinau ko ten lietuviai į tą Turkiją veržiasi (matyt dėl agentūrų reklamos), bet įspūdžio nepaliko. Žinoma buvau gal pusdienį ir mačiau tik dalį Bodrumo miesto. Bet nemanau, kad patys žmonės ypatingai skiriasi. Galbūt, įdomių vaizdų ten ir yra. Bet jie neverti to nuolatinio kabinėjimosi, kurį teko patirti. Didžiausią juoką sukėlė, kai išlipę iš laivo ėjau uosto gatvele. Ten vienas toks veikėjas pardavinėjo kvepalus. Pristojo prie manęs, sako imk už 15 eurų. Aš jau dedu žingsnį toliau – už 10 eurų. Dar žingsnį – už 5 eurus. Štai kaip veikia jų verslas. Prilipti ir parduoti bet kokia kaina. Ačiū ne.
Tiesa, pamiršau ir į graikų daržą akmenį įmesti. Prieš išplaukiant teko gerą valandą prastovėti prie pasienio kontrolės, kol sutikrins ir praleis. O turistų buvo labai daug. Tai iškart numušė nuotaiką, nes kepti saulėje ir laukti savo eilės tikrai nebuvo didelis malonumas. Čia pasireiškė stiprus graikų neorganizuotumas.
Žodžiu, greitai prabėgo tos dienos. Ir jau buvo pats laikas grįžti namo. Kelionė atgal buvo tuo pačiu keliu. Iš pradžių keltas, po to skrydis su persėdimu. Su keltu nuotykiu nebuvo. Bet išlipus iš jo vėl pradėjo reikštis visas graikų neorganizuotumas. Kadangi į taksi jokiais būdais nenorėjau sėsti bandžiau prie E1 vartų rasti autobusą į oro uostą. Be manęs jo ieškojo ir ukrainiečių grupelė, kurie dalyvavo regatoje. Kol jie klausinėjo, aš radau stotelę, kurioje lyg ir turėtų stoti mums reikalingas autobusas. Deja deja… Niekas nestojo. Pralaukėm valandą ir to išganytojo net nepamatėm. Štai čia aš ir išmokau, kad reikia nusigauti iki E5 ir iš ten pėsčiomis nueiti iki E8 vartų, o ten lauks reikalingas autobusas. Graikai, šiuo klausimu yra visiškai neorganizuoti. Kaip vėliau paaiškėjo, autobusas į oro uostą važiuoja tik iš E8 vartų, nors tiek prie E1 ir tiek prie E5 buvo stotelės su jo atvykimo grafiku. Graikai matyt nepasivargino nuimti jų, kai pakeitė grafikus. Tai čia minusas jiems. Organizuotumo stoka turbūt tautos bruožas pas juos ten.
Čia iškart rekomenduoju pasirinkus tokį kelionės būdą atsižvelgti į laiko tarpus iki skrydžio, kad nebūtų taip jog nepavėluotumėte. Aš turėjau geras 4 valandas ir man problemų nesukėlė. Su 2 valandomis jau būtų tekę pabijoti, kad galima ir nespėti. Todėl visada turėkite tai omenyje.
Daugiau nieko ypatingo kaip ir nenutiko. Pabaigai paminėsiu gal tiek, kad Atėnų oro uostas tikrai didelis ir gerai sutvarkytas. Beje, pas juos veikia triguba kontrolė: checkin, tax and duty free zona ir jau pati lėktuvo laukimo zona, kur tikrina ką įsineši. Man tai pasirodė patogiau nei kitur taikoma dviguba kontrolė.
Šaltinis: www.virbicianskas.lt
pirmas 
79tieji 
ipvoisas