Graikija: Apybraiža apie nuotykius Kretoje

8 dienos Chanijoje

Taigi lėktuvas nusileido Herakliono (Kretos sostinės) oro uoste, tačiau užsakytas viešbutis mūsų laukė Chanijoje, maždaug už 160 km į vakarus. Taigi pasiėmus bagažą teliko susirasti artimiausią stotelę ir nusigauti iki autobusų stoties. Už nepilnų trijų valandų mes jau buvome Chanijoje. Tiksliai nežinodami, kur randasi mūsų viešbutis, pasiryžome iki jo nusigauti taxi. Žinojome, kad viešbutis yra už gerų 4 km nuo miesto centro, todėl mokėti didelių eurų už taxi paslaugas nebuvome nusiteikę. Galiausiai sutarėme kelionę už 7 eurus, o kai nuvykome į vietą, vairuotojas paprašė 6.

Susipažinę su savo viešbučio šeimininke bei palikę savo daiktus kambaryje, nukulniavom prie jūros. Nuo tos akimirkos tris dienas gyvenimas vyko tokiu ritmu – pusryčiai, jūra, pietūs vis skirtingoje tavernoje, miegas viešbutyje ir vakarinis kokteilis miesto centre.

Automobilio nuoma

Galiausiai, po trijų dienų super pasyvaus poilsio nusprendėm išsinuomoti automobilį ir aplankyti planuotas vietas. Taigi pradėjome automobilių nuomos sąlygų skirtingose kompanijose lyginamąjį tyrimą. Apėjome gal keturias kompanijas, vienoje, pačioje pirmoje mus maloniai pasitiko jauna moteris (savininko žmona), kuri davė lankstinuką ir nurodė įvairių automobilių kainas. Kitoje kompanijoje mus pasitiko visiškai girtas vyriškis, kuris aiškiai trumpam pavadavo ten iš tiesų turėjusį dirbti savo bičiulį, kadangi jokios normalios informacijos jis nelabai sugebėjo suteikti.

Vienoje iš kompanijų buvom paklausti kokio automobilio mes pageidaujame. Be abejo mažo ir negalingo. Tada kompanijos vadovas mūsų paklausė, ar mes lenkai (turbūt silpnas ir mažas automobilis yra nacionalinis lenkų bruožas ). Pradėjus domėtis apie nuomos sąlygas, tas pats vyriškis, prisistatęs švedu, toliau tęsė savo klausimų maratoną. Kodėl daugelis turistų iš Rytų Europos atvyksta čia sezono pabaigoje (pokalbis vyko rugsėjo 15 d.)? Ar tai susiję su pigesniais skrydžiais ar pan? Atsakėm paprastai ir ironiškai. Nežinau kaip pas jus ten šiaurėje, bet pas mus vasaros metu būna pakankamai šilta ir gimtinėje, o važiuojam mes į Kretą rudenį ne tam, kad pigiau gautųsi, o tam, kad kaip kokie debilai nekeptume 40 laipsnių karštyje.
Žodžiu automobilį išsinuomavom pirmoje kompanijoje. Keturios paros už 1 l galingumo automobilį mums kainavo 122 eurai.

Balos įlanka

Reikėtų paminėti, kad dar nuomojanttis automobilį, kompanijos darbuotoja žemėlapyje užbraukė kelią žemėlapyje vedantį prie Balos įlankos. Jos komentaras – „terrible offroad“. Darbuotoja mums nurodė, kur su automobiliu galima privažiuoti prie laivo, kuri plukdina į Balos įlanką, tačiau dėka keistos moteriškės, kuri aišku supermamų forume paskelbė, kad kelias visai nieko, todėl galima drąsiai važiuoti, mes nusprendėm iki Balos įlankos nusigauti patys.

Esmė tokia, kad žmonės bijantys aukščio ir apskritai negalintys važiuoti serpantinais, šito maršruto neturėtų rinktis, nes kelias yra siauras, nėra jokių atitvarų ir, be abejo, tragiškas. Mes bijojome ne aukščio, bet, kad mūsų Byno automobilio dydžio formulė tame kelyje subyrės. Bet nieko atlaikė, ypatingai palengvėdavo, kai išvysdavom, kad tuo pačiu keliu važiuoja ir dar mažesni aišku nuomoti automobiliai.
Išvada tokia, kad jei turite noro ir drąsos būtinai rinkitės šį maršrutą, kadangi į balos įlanką leisitės iš aukštai iš kur ir atsiveria visas šios įlankos grožis, t.y. trijų skirtingų spalvų vandenys vienoje įlankoje. Esant jūros lygyje to efekto toli grąžu neišvysite. O taip bus, jei į įlanką atplausite laivu.
Lietuviškas Santorini saulėlydis

Greitaeigiu keltu persikėlėm į Santorini salą, kurioje vienai nakčiai turėjome užsisakę viešbutį. Dieną išėjome pasivaikšioti po miestelį, tačiau nieko ypatingo neradę, nusprendėm iš karto vykti į žymųjį Ijos miestelį, nusėtą baltais su mėlynais stogais nameliais. Apėję miestelį nusprendėme, kad vadinamo frąžiausio pasaulyje saulėlydžio lauksime vienoje iš daugelio miestelyje įsikurusių tavernų. Beveik visos tavernos išsidėsčiusios vienoje eilėje, todėl daugelis turistų, o taip pat ir mes pamanėme, kad būtent jose matosi tas įspudingas saulėlydis. Bijodami, kad vakare gali nelikti vietos mūsų nusižiūrėtoje tavernoje, atsisėdome joje likus porai valandų iki saulėlydžio. Be abejo, paaiškėjo, kad nei vienoje iš tų nuostabių tavernų saulėlydžio nematyti nė kvapo, todėl teko staiga mauti į tą tąšką, kuriame susirenka visi tą dieną į miestelį atvykę turistai ir grožisi saulėlydžiu. Saulėlydis be abejo gražus, bet labiau grąžus tuo, kad tu būni Santorinyje, nes ne ką mažiau įspūdingai saulė panyra ir į Baltijos jūrą.

Asilų keliais besileidžiant

Ne paslaptis, kad daugelis Santorinyje organizuojamų ekskursijų (Vulcano, karštosios vermės) vyksta laivu. Tam, kad pasiektumėte laivą, turite nusigauti į senąjį uostą. Patekti į uostą, pasirodo, nėra taip jau paprasta, kadangi tenka leistis daug daug laiptelių žemyn. Be abejo, yra alternatyva – funikulierius, kuris į apačią vienam žmogui kainuoja 4 eurus. Leidžiantis laiptais taip pat turėsite pasirinkimą lipti pėsčiomis arba joti asilu. Jeigu matote kokio nors žavesio leistis tais laiptais kartu su labai daug asilų, labai klystate. Nusipieškite sau tokį vaizdą: tūkstančius asilų nuš…ų ir saulės kaitinamų laiptų įveikti pakankamai siauroje erdvėje vis prasilenkiant su arklio dydžio beveik nekontroliuojamais asilais. Įšūkis, vis dar smagu? Tada įsivaizduokit situaciją, kai daugiau nei pusvalandį eini kvėpuodamas asilų š….s, o apie įkvėpimą per burną negali būti nei kalbos. Be abejo, galite joti asilu, kuris kelionėje žemyn jums kainuos 2 eurus. Bet kaip elgtumėtes tuo atveju, jei šale praeinantys amerikiečiai diskutuoja apie neseniai jojant nudvėsusį asilą? Aišku kylant atgal, jūs net nesudvejosite ir griebsitės asilo arba funikulieriaus, bet išvydę eilę prie funikulieriaus, labai greitai apsispręsite pasinaudoti asilo paslaugomis. Neapsigaukite, kelione asilu į viršų jums kainuos nebe 2, bet 5 eurus, nors atsisakius, bus pasiūlyta kilti už 4.

Paskutinė ir įspūdingiausia naktis

Grįžus su keltu į Heraklioną, turėjome nusigauti iki viešbučio, kuris buvo už 6 km nuo miesto centro. Keltas į miestą grįžo tik 21.30, o registracija viešbutyje numatyta iki 24.00. Pasiėmę mantą, pasileidome autobuso stotelės paieškon. Vis paklausdavome vieno ar kito praeivio, koks autobusas mus nuvežtų iki reikiamo taško, bet gaudavome vis skirtingus atsakymus. Galiausiai, einant šaligatviu iš vienos kavinės atidarytos vitrinos pasigirdo „do you need help“. Tai buvo maždaug 50 m. graikas, kuris išgirdęs, kur mes keliaujame, šoko iš kavinės ir sustabdė autobusą. Įlipęs į autobusą, persimetė keliais graikiškais žodžiais su vairuotoju ir išlipo. „Blogos naujienos paskutinis autobusas į tą pusę nuvažiavo 20 val., taip kad teks važiuoti taxi, o tuo tarpu palikite čia savo lagaminus ir sėskites prie mano stalo“. Nusprendę, kad nieko neprarasim, taip ir padarėm. Va tada ir prasidėjo nuotykiai. Mūsų naujasis draugas puikiai kalbėjo angliškai, todėl bendrauti su juo nebuvo jokių trukdžių, nors tai buvo išskirtinai vietinių graikų lankoma vieta. Tuo metu buvo transliuojamos vietinės Graikijos lygos futbolo lygos rungtynės. Keista buvo tai, kad nepaisant žymiai didesnių laimėjimų krepšinyje, retas, kuris paklaustas žinojo kaip sekasi jų rinktinei tuo metu vykusiame Europos krepšinio čempionate.

Taigi, pasibaigus alui, mūsų stalą staiga papildė viskis ir taip kelis kartus. Tada mūsų draugas graikas pabaigė savo paskutinę cigaretę ir šokęs ant motorolerio nulėkė iki artimiausio kioskelio nusipirkti naują pakelį. Pirma mintis – nu ką, išdūrė, teks sąskaitą apmokėti. Tada prisimeni, kad nesi Lietuvoje ir pamatai kaip mūsų bičiulis parvairuoja savąjį motorolerį. Staiga išgirstam, kad jis ruošiasi mus pats nugabenti iki viešbučio. Ir iš tiesų, po gerų 5 minučių jis grįžta už BMV vairo. O tai jeigu mūsų nepaliko apmokėti sąskaitos, tai dabar jau mažų mažiausiai pagrobs mūsų moteriškąją kompanijos dalį, o vyriškąją išmes kur nors į jūrą . Vis dėlto sėdame į automobilį, 23.50 val., mes vykstame trumpam pas mūsų kolegos draugę. Pastatęs automobilį, jis paragina mus eiti kartu. Praveriam tarsi kažkokio nediduko baro duris, o ten kas? Bordelis!!! Mus pasitinka trys skirtingų tautybių (serbė, albanietė ir jamaikietė) „gundytojos“, sėdame prie baro ir tęsiame viskio žygį. Išgirdę, jog viena iš „baro darbuotojų“ yra atvykusi iš Jamaikos, prisimename, kad kavinėje palikome savo kuprinę su užrašu „Jamaika“, o ten kas? Piniginė. Tačiau ir vėl nieko blogo neatsitiko, naujasis bičiulis nuvežė mus atgal į jau užsidariusią kavinę, kurioje pats šeimininkas grąžino paliktą kuprinę ir palinkėjo gero kelio.

Galiausiai, nusprendėme vykti į viešbutį, nors jau buvo 2 val nakties, o registracija baigėsi dar 24.00. Vis dėlto įėjus į viešbutį paaiškėjo, kad jame dar toli grą ne visi miega, pats viešbučio savininkas išgėręs ne mažiau už jo naujuosius svečius. Taigi atsisveikiname su savo vakaro kompanjonu ir nuėję į viešbutį krentame į lovą, juk rytoj vis dėlto laukia skrydis į Lietuvą.