Grado (Italija)

Vasara baigiasi, o jos vis dar norisi… tos tokios tikros – saulėtos, šiltos. Nebūtinai karštos, tik – šiltos. Gal Graikija? Gal Ispanija? O gal Italija? Adrija? Grado?
Grado niekada nebuvo mūsų norų sąraše. O dabar atsirado! Po to, kai grįžom namo. Žinoma, ne dėl to, kad įrašyti ir tuoj pat išbraukti, kaip jau išsikildžiusią svajonę. Ne. Paprasčiausiai mums ten labai patiko. Bet! Ir labai aiškus BET – niekada nevažiuotume ten vasaros sezono metu. Tada ten – masinis turizmas, masinės maudynės, kiekvieno viešbutuko vis kitos spalvos skėčiai, minios žmonių – nei jūros, nei smėlio nematyti, ką jau šnekėti apie kriaukles, jūros dugnu bėgiojančius vėžiukus, krabukus… Tai – ne mums. Rugsėjo vidury ten jau viskas uždarinėjama, nebėra mokesčių, kad galėtum „prasibrauti“ iki jūros, nebėra ir pro ką „brautis“. O saulė šviečia, vanduo šiltas. Taigi, mūsų pamatytas Grado.

Miestą pasiekiam tiltu. Smagu važiuoti, lyg laivu plauki – iš abiejų pusių vanduo.

Viešbutukas paprastutis, bet tvarkingas. Šauni savininkė. Neįkyrės nė per plauką, bet, jei reikia – visada čia. Jie patys čia ir gyvena, gal būt todėl ir jausmas lyg namuose būtum – ir katė apie kojas pasiglausto ir senulytė šeimininkės mama į kiemą išeina – buongiorno, buonasera… Pusryčiausim viešbutėly (galima užsisakyti ir be pusryčių 25 arba 31 Eu Villa Corallo; savo svetainės jie neturi, bet rasti galima ir čia www.booking.com ).

Susimetam į kambarį daiktus ir pajūriu į miestą. Siauros gatvelės, graži sena Šv. Eufemijos bazilika (pasak lankstinukų V a. statinys), skalbiniai itališkai, uostas ir… itališka vakarienė. Ar kas gali būti geriau?

Buvom prisirinkę nemažai medžiagos visokioms išvykoms aplink Grado… bet kažko visai nesinori vėl lysti į tą mašiną. Ne… Tad ryte traukiam vėl į senamiestį. Juk ne viską vakar ir apžiūrėjom. Žinoma, senamiestis nėra didžiulis. Jį galima pralėkti per valandą… bet tik pralėkti. O mums visai nesinori lėkti…

Paskui tingiai kėblinam prie jūros… man vis negana tų kriauklių… gal ne pačių kriauklių, o to rinkimo… valandų valandas galėčiau žiūrėt į jūros dugną, kai šiltos bangos švelniai glosto kojas, o kriauklytė, kurios sieki ima ir pabėga.

Dar prisėdam aperolio ir dienos nebėr.

Skani vakarienė (Ristorante Pizzeria Serenella) ir pasivaikščiojimas po apšviestą Grado. Gražu.

Vėl rytas. Vėl senamiestis? Ne, šiandien sukam link uosto (tiesa, jis visai šalia senamiesčio). Dar vakar nusižiūrėjom pasiplaukiojimą laivu. Iki Barbanos – bažnyčios saloje. Gal ne tiek ta bažnyčia mums rūpi, kiek pats pasiplaukiojimas.

Saloje praleidžiam valandą laiko, jos visiškai pakanka. Sala nedidelė, rodos, vietos ten tik tai bažnyčiai ir šalia esančiam vienuolynui (UNESCO paveldas). Graži bažnyčios istorija prasidedanti kažkada (manoma 582 metais) audringos jūros bangomis atplukdyta Marijos statulėle… Ramu čia… Vienuoliai kviečia išpažinčiai ir Šv.Mišių klausymui… Mišios atskiroje koplytėlėje, todėl liekantys bažnyčioje, gali ją ramiai apžiūrinėti.

Plaukiam atgal, žvilgsniais mus lydi tingios žuvėdros…

Grįžę dar nukiūtinam prie jūros, po to vakarieniauti.
Prie vienos picerijos vartom valgiaraštį (Ristorante Pizzeria Da Luciano). Atbėga Lučiano! Picerijos šefas. Nesąmonė, sako, tas valgiaraštis ir jo vartymas. Ragaut reikia! Visi valgo tik pas Lučiano! Kur gyvenat? Na, pasakom, kur. Oooo tai mano draugė! Ji pas mus irgi valgo! Na, gerai, bandom ir mes – ragauti :-). Tik, atsargiai! Užsisakom viena, Lučiano giria ką nors kita, tik žiūrėk, kad ir to, ir ano neatneštų 🙂 Pagaliau susitariam. Tikras ITALAS tas Lučiano. Bet – skanu. Žuviškai skanu!

Dar nesinori namo… tamsu jau, bet visgi traukiam į… senamiestį… bet prieš tai prie jūros. Gultai, kėdės… ką nori, tą imk… prisitraukiam porą tokių ale kėdžių arčiau vandens ir prisėdam. Prieš akis vaikų pastatyta pilis ir rami bangų šnekta. Žmonių nėr… Na gal vienas kitas, bet ir tas vienas kitas – kaip ir mes – mėgaujasi ramybe.

Na, nenorim mes niekur važiuoti… Tiek to, tos visos lankytinos vietos liks kitam kartui… Juk Grado tikrai įrašysim į savo norų sąrašą (jau įrašėm). Šiandien sukam į žvejų uostą. Kaip jie mikliai tuos tinklus vynioja. Susišaukia su kitais – kitam krante, kitoje valtyje. Spėliojam – klausia koks laimikis?

O paskui… ką? Aš vėl renku kriaukles.

Namo parsivilkau pusę kibiro. Surankdarbiausiu.
Rodos, toks tinginiadienis, bet nuovargis yra. Tiesa, toks malonus. Galva tuščia tuščia. Vakarienė. Ryt namo.

Ryte pliaupia lietus. Gerai! Nors išvažiuoti ne taip gaila. Viešbutuko šeimininkė visur žvakių pridegiojo, sako, kad jaukiau būtų… Po pusryčių susimokam už nakvynes (keista, nei vardo, nei pavardės neklausė, nei pasų prašė – nieko; kvituką išrašė ir viskas) atsisveikinam su šeimininke ir namų link. Aquileia sustojam vyno lauktuvėm. Šeimininkė sakė, kad čia geriausias vyno pasirinkimas. Vyninė įsikūrusi buvusioje tabako džiovykloje. http://www.catullio.it/ Čia vyną net bambaliais pirkti gali. Įdomu. Bet pigu (pilstomo vyno litro kaina nuo 1,50 iki 2,0 Eu), o vynas geras! Žinoma, bambalio lauktuvėms neimam, bet žmonių, taip perkančių, buvo nemažai.
Lietus liaujasi. Na, negi važiuosi dabar namo. Lankytinų vietų lapelyje Udinė. Visai netoli. Taigi, sukam ten. Naviukui suspaudžiam miesto centrą. Nuveda visai netoli senamiesčio. Didžiulė stovėjimo aikštelė, o ir kainos padorios – valanda 60 centų. TIC pasiimam miesto planą ir – pirmyn. Čia jau ne Grado – mažiukas senamiestis, dviračiai, ramuma… Čia jau miestas. Bet gražus. Gražus senamiestis. Katedra, statyta 1236-1461 metais.

O dar žuvų turgus! Maniau nualpsiu… ne nuo žuvų, o nuo kvapo… Nors leisgyviai omarai ant prekystalio taip pat nežavėjo. Kažkoks gyvių kankinimas. Bet pirkėjų, tai ohoho! Va toks va gyvenimas prie jūros.

Udinė gražus miestas, gaila, daug nereikalingų palapinių buvo, nes ruošiamasi maratonui. Apvaikštom viską, atsigeriam kavos.

Ir namo. Tiesa, gerdami kavą garsiai pasvarstom, kad visai įdomu būtų čia keliom dienom apsistoti… Miestas dieną, miestas vakare… Taigi, dar vienas punktas norų sąraše. Po kiekvienos kelionės pas mus jų ne mažėja, o daugėja… kažką darom ne taip…