Kaunas- Frankfurt Hahn – Fes- Frankfurt Hahn- Kaunas (2009-08-07/31)
Viso užtrukom 24 dienas, 21 iš jų Maroke.
Pratūnoję 40 valandų Frankfurt-Hahn ore uoste, pagaliau pasiekėme Maroką. Mums sakė, kad esam laimės vaikai, nes lėktuve sėdėjom prie jauno marokiečio, kuris pasisiūlė mus su savo draugais nugabenti į Fes, nes kaip žinia, nuo oro uosto iki miesto taxi kainos užkeltos. Patekom i keistoką patikrą, kuomet oro uoste praleidžia pro vartelius ir tie varteliai pradeda pypsėti, jei žmogus užsikrėtęs kiaulių gripu. Vėliau mūsų bendrakeleivis susisiekė su vaikinuku, pas kurį turėjom apsistoti (juos susiradome per couchsurfing, išties pravartus dalykas keliaujant savarankiškai). Viskas vyko sklandžiai, ir mus priėmė Abdou su savo pusbroliu Adil. Tik atvažiavę išlėkėm pavakarieniaut, tad patraukėm link kavinės Hasano II bulvaru, kur gavom tradicinės sriubos pavadinimu harira. Labai jau skani, be to, valgoma, su marokietišku cukriniu saldainiu, o Ramadano metu, dažniausiai vietiniai pirmiausiai būtent jos skonį pajunta burnoje ! Taip pat teko paragaut jų karštos saldžios mėtinės arbatos, kuri mus lydėjo visą likusią kelionės dalį (daugelis keliautojų skundžiasi, kad jie ją persaldina, tačiau būtent tokia arbata ir suteikia labai daug energijos). Ryte patraukėme nusipirkt autobuso bilieto į Khenifrą, pas berberą Rachidą (tarp kitko, per visą kelionę, nesusipažinome nė su vienu arabu, o būtent arabai ir yra valdžioje, net 98% ). Vėliau patraukėm pusryčiaut marokietiškos duonos su sūriu (kartais ją daro su šokoladu, aliejiniu padažu su medum), kuri vadinas harcha (harča) ir gėrėm apelsinų sulčių. Tada prasidėjo mūsų klajonės po Fesą, nuo naujo Feso iki Feso senamiesčio, aplankant senąją klaidžiąją mediną, žydų kvartalą su labai siaurom gatvelėm, palypėjom ant stogų pasižiūrėt odos raugyklų (mes, lietuviai, gyvenam tikrai gerai), kur odos raugiamos balandžių kakučiuose, mirkomos rūgštyse, ir visa tai kaitinant saulei sukelia nemalonius kvapus ir antisanitarines sąlygas. Visos grožybės randasi senamiestyje, kuris įtrauktas į UNESCO paveldą. Tad į rankas yra duodamos mėtų šakelės. Kadangi buvom su vietiniais, turėjom šiokį toki pranašumą, aplankėm gatveles, kurių nelabai žino turistai. Beje, mes i Maroka atvežėm lietų, lijo pirmą kartą po keturių mėnesių!
Pietum nusprendėm pagamint lietuvišką mišrainę, tik nustebom, kai jie pasakė, kad pas juos daromos tokios pat, tik be žirnelių ir raugintų agurkų! Neveltui Marokas buvo Prancūzijos kolonija, juk lietuviška mišrainė perimtoa ir patobulinta būtent iš prancūzų virtuvės. Vakare su mūsų coucher‘iais nulėkėm į vietinį „shisha house“, kur paragavom marokietiško kaljano. O vakarą apvainikavom sraigių sriuba. Velniškai neskanus dalykėlis, bet nemažas skaičius marokiečių ją vartoja vien dėl to, kad ji vitaminų bomba, kuri itin gera širdies darbu palaikytii. Grįžom labai pavargę, tad miegojom kaip užmušti. Mūsų nenaudai… Atsikėlėm tada, kai mūsų autobusas turėjo išvykti į Khenifrą, (už bilietus sumokėjom maždaug po 30Dh) tačiau mus paskatino bėgti ir spėjom pavėlavę 15 min. Bet užsitarnavom vairuotojo rūstybę :)) Tačiau kadangi Maroke viskas vyksta labai lėtai, ir kaip Abdou sakė :“Jie ne atrodo, kad nedirba, jie išties nedirba“, net įsėdę į autobusą laukėm dar kokias 20 minučių. Tada ir suvokėm, kad šitoj šaly skubėti neverta, viską reikia daryt su pasimėgavimu ir neįtikėtinu atsidavimu. Važiuodami negalėjom atsigrožėti vaizdais, bei palikti baimės užnugary, nes važiavom siaurais kalnų keliais, kurie yra nemažam aukšty, o aptvarų jokių, o dar kai važiuoji autobusu, kurį vairuoja marokietis . Jie skuba nebent kelyje, nepaisydami jokių kelio ženklų, nes anot jų, jie jiems nereikalingi, jie tiesiog žino, kitų vairuotojų tolimesnius veiksmus.
Khenifroj mus pasitiko Rachid, dar vienas coucher‘is. nustebom, kad teks dar pavažiuoti 24 km iki kaimo Tighassaline. Važiavome Grand taxi (tai tarpmiestiniai taksi) kuriame be vairuotojo sėdi 6 žmonės, du iš jų ant priekinės sėdynės 😉 Pačiam kaime buvo labai smagu, nes buvom tik 4 užsieniečiai, o miesteliopopuliacija 7346 gyventojų. Atvykome į tikrai labai finansiškai skurdų kaimelį, tačiau buvome nustebinti svetingumu. Šeimoj iš viso glaudėmės 12 žmonių: 8 vietiniai (2 vaikai tiesiog giminaičiai, nes šeimos mama juos pasiėmė vien dėl to, kad jos sesė gyveno dar skurdžiau nei jie patys), prancūzas, vokietis ir mes. Name nebuvo visiškai jokių baldų, tik daug užtiesalų ant molinės žemės. Ant tos pačios žemės jie ir sėdi, ir valgyt daro, ir maudo jauniausiąjį. Visas namas taip pat iš molio, tradicinis berberų namas. Mus pasitiko su tipiniais berberų pusryčiais: abrikosų džemu ir namine duona. Papusryčiavusi, Algina ir šeimos mama, nuėjo į pirtį – Hammam, ten dvi valandas šveitėsi kūną, kad neliktų pasenusios odos su purvu (žiemom visas procesas užtrunka iki 6 valandų, nes tai tarsi forumas, kur jie gali susitikt, padiskutuot, o ir pasišildo tuo pačiu, kūną atgaivina). Jie tai daro kartą į savaitę, todėl pas visus labai švelni ir jaunai atrodanti oda. Po 18:00 yra vyrų laikas hammam‘ui.
Pietum valgėm kažką panašaus į omletą su mamos kepta duona, o Algina su Rachido mama ir sese vakarienei pagamino Tajine, tradicinį troškinį, kurio galima gauti bet kuriame Maroko kampelyje. Vakarą praleidom ant stogo, ten ir miegojom visa gausia šeimyna.
Ryte turėjom atsisveikinti su prancūzu ir vokiečiu, nes šeimoj priimta pažadinti visus ,atsisveikint nesvarbu kada išvyksta. Pabudę išėjom į slėnį prie upės. Keliavom išdžiuvusiom molingom upės vagom, o radę geresnį kampelį ir upėj išsimaudėm, kuri dar nebuvo išdžiuvus. Susidūrėm su labai keistu reiškiniu, kalnų vanduo buvo labai šiltas ir sūrus. Bet tai nesutrukdė jaunėliui padaryt nuostabiausią dieną jo gyvenime, kaip jis sakė, tai pirmas kartas, kai jis mato upę, kai joje maudosi.
Vakare gaminomės couscous, ir žinokit, tai buvo pats skaniausias ragautas patiekalas Maroke! Patiekalą valgėm rankomis, kaip ir kitus patiekalus, tačiau šis buvo kitoks, nes reikėjo rankoje pasigaminti rutuliukus, kas yra išties ne lengva. Sužinojom ką reiškia maudynės tikram berberiškam duše, atsitupi ant tarybinio tualeto ir piliesi vandenį ant savęs su bliudeliu, o šiknytė vis lenda pro užuolaidėles – duris, į koridorių, vaikštomiausią šeimos vietą;) Vakare Rachido sesė Souaad Alginai padarė hinaa ant rankų ir kojų (turbūt daugelis yra matęs musulmones apsiornamentavusias rankas su chna). Gulint ant stogo, prieš miegą, buvo žvaigždžių lietus, tad žavėjomės ir aikčiojom, kaipgi tai atrodo neįtikėtinai, kai aplinkui 24 kilometrų spinduliu beveik nėra šviesų, o foną užlieja vestuvininkų dainos.
Kadangi turėjom išvykt išties anksti, su šeima atsiglėbesčiavom vėlai vakare, tačiau sesutė įsimiklino ir ryte mus palydėt apkabinimais, žavia šypsena bei liūdnom akim. Visgi buvom pirmieji coucher‘iai, kurie jai visur siūlė keliauti kartu.
Mūsų laukė sekantis kelionės tikslas, Cascades d’Ouzoud, kriokliai įsikūrė didžiuosiuose Atlaso kalnuose, įsikūrusiuose Tanaghmeilt kaime. Išvertus iš berberų kalbos, ozoud reiškia aliejų, tad šį pavadinimą kriokliai gavo dėl to, kad aplinkui yra daugybė augančių alyvmedžių. Ten nusigavom su autobusu iki Beni Mellal ir tada su Grand Taxi (100km/1h) per siaurus kalnų keliukus, lenkdami autobusus, kai apačioj skardžiai ir nėra aptvarų, o dar kalnu ožkos išbėga į kelią 😉 Teko ir kinkas padrebint, važiuojant per tiltą iš skardų aukštai virš upės. Šiam kelionės tarpsny ir supratom, kad su Grand‘u važinėt išties baisu.
Atvykę radom kambarį už 100Dh ir buvom labai patenkinti, nes galėjom nueiti i dušą ir miegoti lovoj (mums rekomendavo išsinuomot palapines, tačiau sąlygos ten nežmoniškos, nes palapinė viena prie kitos, praėjimų jokių, o ir takai turistam už pusmetrio padaryti, tad ramybės jokios. Na, o apie palindimą po dušu kalbų išvis nėra)! Ir nuomininkas buvo keistokas, gal net liguistas, jo aistra- Rusija. Apie ją jis žino viską, nes kainyninių šalių pavadinimus su sostinėm išmoko. Ir pasakė, kad Lietuvos sostinė Vilnius. O kas svarbiausia, išėję į kiemą, galėjom girdėt krioklio keliamus garsus. Dieną praleidom nuostabioj vietoj. Susižinojom vietą, kur nėra turistų, nebent pavieniai keliautojai apsilanko. Ir vėlgi, susipažint su vietiniais ne tik, kad smagu, bet ir naudinga, galima sužinot tikrai nuostabių vietų, kurios neaprašomos jokiam Travel Guide. O pati vietą šauni tuo, kad ten tarsi gamtos sukurtas SPA su vaizdais lyg iš atviruko: miškai, kriokliai kriokliukai, įvairūs akmenys milžinai ir lyg iš pasakų traukti tiltukai. Atsigaivinom natūraliai spaustom bambuko sultim ir matėm daug laukinių bezdžionių, išlindusių ieškot vakarienės, įsigudrinusios, žino kada lyst. Vakare buvom pakviesti paklausyti berberų muzikos. Ritmai tikrai užvedantys. Ten susipažinom su jaunu marokiečiu, kuris neretai žolės papučia, ir jo pagyvenusia žmona iš Havajų, kuri yra buvusi FTB agentė. Su šia keistoka porele vakaras nusidažė įvairiausiom spalvom. Tuomet ėmėm suvokti, kad mūsų kelyje pasitaiko vien keisti žmonės.
Anksti ryte tranzavom į Marrakech‘ą (per 5 valandas su keturiom mašinom, atminkit, kad tranzavom per kalnus, nuvykom kažkur 300km). Miestas įsikūręs Aukštųjų Atlaso kalnų papėdėje. Taip pat šio miesto senamiestis įtrauktas irgi į UNESCO paveldą. Čia atvykę iškart nulėkėm į viešbutuką, kurį rekomendavo Rachid, nes jis pažįsta administratorių, tad gavom kambarį iki vakaro nemokamai ir terasą su galimybe nueiti į dušą, bei saugiai palikti daiktus ir viskas už 80Dh nakčiai dviem žmonėm. Beje, viešbutis vadinasi Hotel Al Hilal. Prisivalgėm vietinėj užeigoj dviese už 3 eurus, ir vėlgi nuskilo dėl to, kad tik atvykę, susipažinom su viešbučio savininko sūnum, kuris tą landynę mums ir parodė. Tačiau valgyt vietinėse užeigose yra gerokai skaniau, negu turistam siūlomose, nes tose užeigose (tačiau į jas pirmą kartą geriau eiti su marokiečiu) jie tave laiko kaip draugu, o ne objektu iš kurio siekia pasipelnyt ir aplink pirštą apsukti.
Vakarop nusprendėm eiti į visų išgirtąją Jamma el Fna aikštę. Tačiau mus nuvylė visas ten vykstantis veiksmas. Per daug žmonių, ypač turistų… Na, o kadangi miestas turistinis, tai ir visas aikštės veiksmas pritaikytas turistam, negalėjom nė trupučio atsipalaiduot, nes jei tik žvilgsnis nuklysdavo į kerėtojus grojančius belenką su savo pasipiktinusiom kobrom, iškart atbėgdavo vyrukas ir reikalaudavo pinigų, na o kadangi tu gyvačių begalybė, tai besikabinėjančių vyrukų taipogi. Akrobatai, turbūt nekeičiantys savo repertuaro 50 metų. Moteriškės, rėkiančios “Madam, Madam, chna”, bet Algina atsiginti galėjo, ji jau buvo pasidabinusi hinaa. O ir raganaitės, norinčios ateitį pasakyt arabų kalba, lyg ji mum būtų gimtoji… Beje, lenkai užvaldė ir Afriką, nors nei vieno nesutikom, bet kiekvienas prekeivis spėdavo, kad esam iš Lenkijos. Na, o vakarą pabaigėm terasoje šnekėdami ir dalindamiesi įspūdžiais su kitais keliautojais (kaip sakėme, sutikom daug įdomių žmonių: du vaikinai keliavo namo iš Togo, kur statė biblioteką, kita panelė su draugu, norėjo sužinot daugiau apie tai iš kur kilęs jos tėtis, ir įminti didžią paslaptį, kodėl ji turi labai garbanotus plaukus).
Pabudę ir super gerai išsimiegoję, nulėkėm į Jardin Majorelle (prancūzo sukurtą egzotiškų, iš viso pasaulio, augalų sodą), norėjosi ten buti kuo ilgiau bet laikas spaudė.. Bet tame sode tikrai yra ką pažiūrėt. Akys nuolat užkliūna už kokio reto augalo ar paukščio, o ryškios spalvos pakelia nuotaiką iki begalybės. Atsigavę užsibrežėm, rasti berberiškas kelnes ne daugiau kaip už 12 eurį (120Dh) ir spėkit ką ? pradžioj siūlė 45 eurus, o nusiderėjom iki 10 😉 Algina būtent šiame mieste sulaukė daug palyginimų, pvz.: Shakira, Aisha, Aguilera, nors nė iš tolo ne į vieną nepanaši 😉 Taip pat jai nutiko nelaimė, užkliuvo ir nusilaužė dalį kojos nago, tad pradėjus plūst kraujui, išgirdo pasiūlymą atnešt medikamentus, deja gavo tik kokio penkiasdešimtmečio sulaukusio languoto popieriaus. Tad iš medinos teko eit namo, tvarkyt žaizdos, na, o grįžę radom savo lovose keistus vyrus ir vargšus vokiečius nukabinusius nosis prie savo lovos, nes ir jų lova užimta jau buvo, bet administratorius Mohammedas viską sutvarkė : du suguldė į vieną lovą, o storulį paliko ten kur jis voliojos , o mums ,kaip ypatingiem svečiam, davė visiškai naują čiužinį, tik, deja, dar neišpakuotą, tad miegodami girgždinom celofaną. Štai ir tokių kuriozų galima sulaukt keliaujant po Maroką. Tačiau tai nuotaikos nė trupučio nesugadina, atvirkščiai, priverčia su nuostaba stebėtis ir pratintis būtent prie tokio gyvenimo būdo.
Ryte išsiruošėm į Sidi Ifni. Šį miestą pasirinkom vien dėl gamtos sukurtų skulptūrų, kurios yra paplūdimy, tik kaip toli, taip ir nesužinojom… Į šį miestą nusprendėm tranzuot, nes bilietai išties gan brangūs pagal marokietiškas kainas (300km/30 Lt). Pastovėję autostradoje 15 min susistabdėm vyrą, kuris pavežė visus tuos 300km su superine mašina ir dar pusryčiais pavaišino, tuo metu brangiausioje ir prašmatniausioje kavinėje, kokioje dar tik esam valgę. Beje, jis suprojektavo pagrindinius Maroko kelius bei tiltus. Tad važiavom su protingu žmogum, kuris pasakojo daugybę istorijų, bei suteikė žinių apie Argan medį, kuris auga vieninteliame Maroko regione. Pametėjęs iki Agadir miesto paleido ties Tiznit. Ten per 15 min (į 15 min įeina : sulčių gėrimas, vandens pirkimas, ėjimas i tualetą ir 5 min atėjimas iki kelio) susistabdėm du brolius ir jie mus pavežė iki Tiznit. Ten jau nekaip sekės tranzuot, nes mašinų praktiškai nebuvo (o dar ir vieta nesmagiausia, prie kalėjimo, aplink kurį vaikščiojo uniformuoti vyrai su automatais, karts nuo karto išleisdami mašinas, pilnas nusikaltėlių), tad paskutinius 80 km lėkėm su Grand taxi. Šioje 500km kelionėje išleidom nepilnus 15lt (už vandenį, sultis, taxi ir mažus pusrytėlius Marakeše ), tad jei kas sakys, kad tranzuot neverta, galėtume ir pasiginčyti 😉
Mus atvykusius pasitiko šaltas vėjas ir vandenynas. Tad užvaldė niūri nuotaika, nejau visą likusią kelionės dalį, keliaujant palei krantą, mus tokie vėsus orai ir lydės (o dar, kai mum visi sakė, kad Essaouira yra pats šalčiausias miestas, o mūsų tuometinis taškas visos kelionės metu buvo pats piečiausias)? Na ir miestas pasirodė neįprastai ramus, nei žmonių, nei kačių, nei muzikos garsų, net prekiautojų nebuvo.. Tačiau kai tik atsigulėm, suvokėm, kad pirmas įspūdis buvo klaidingas, mieste prasidėjo „Tebūnie Naktis“ (jos vyksta kas naktį), garsai iš visų įmanomų kampų, miestas atvėrė visą širdį iki 3 nakties. Pats miestelis jaukus, įsikūręs gan kalnuotoje vietovėje, tad vaizdų pagaut galima buvo žavių.
Išsimiegoję patraukėm ieškoti garsiųjų gamtos sukurtų arkų. Paėję paplūdimiu gavom nemenką dozę adrenalino: teko laipioti uolomis, kai apačioj bangos daužosi kaip pašėlusios ir kartais tenka nulipt žemyn kol banga neatėjo, kad būtų galima peršokt ant kitos uolos. Patyrėme nemažai menkų kūno sužeidimų, bet tuometiniai įspūdžiai buvo to verti. Akys net nežinojo kur žiūrėt, į uolas, į šėlstantį vandenyną, į žemę, pilną kriauklių, ar į dangų?. Tik, deja, tų arkų taip ir nepamatėme, nes mus atbaidė iš kokių 20 metrų aukščio krentantys akmenys ( ne akmenukai, o rimti akmenys, kurio smūgis būtų pirmas ir paskutinis), tad toliau eiti pabūgom ir kaip galėdami greičiau lėkėm atgal, nes nepamirštamų vaizdų prisirijom pakankamai daug. Ačiū Dievui, likom gyvi, po tokios iškylos(beje, tos arkos yra pusiaukelėj tarp Midleft ir Sidi Ifni, o apie Midleft girdėjom labai daug gerų atsiliepimų). Susikrovę daiktus patraukėme link Grand taxi ir išvažiavom į trasą link Essaouira (Agadire, kaip buvo planuota, neapsistojom porai naktų, nes gavom atsiliepimų iš vietinių, kad nėra ko ten žiūrėti. Beje, savaitė prieš mums atvykstant, būtent ten buvo nežmoniška kaitra, per kurią mirė labai daug pagyvenusių ir ligotų žmonių).
Susitranzavom net netranzavę du berberus, važiuojančius į Agadir‘ą. Ir vėl buvom pavaišinti arbata, po kurios bandėm tranzuoti į Essaouirą, ir vėl sustabdėm netranzavę 😉 tačiau tas vyras paaiškino, kad mes dar neesam Agadire ir pavežė mus link kelio į Essaouirą. Tai buvo pirmasis nedidelis nesusipratimas. Iš ten mus nuvežė į kaimelį už 30 km „Maroc Telecom“ atstovas ir jo pusbrolis (taip, pusbrolių ir brolių ten labai daug). Paragavę keistų bananų, augančių tik viename regione, stabdėm toliau.. tačiau jau buvo apie 20:00, o likę dar 180km.. o tada prasidėjo.. iki šiol manėm, kad sutikom daug keistų ir pašėlusių žmonių, taip pat manėm, kad su Grand taxi kalnų keliais važiuot baisiausia.. bet šis prancūzas aplenkė visus 😉 Alginai jis atrodė savo elgesiu kaip personažas iš „Keistuoliu teatro“ spektaklio „Karalius Elnias“ Džoraldino 🙂 važiuoti teko naktį, kalnų keliukais, kai furos ir mašinos važiuoja per kelio vidurį ir pereina į savo juostą, kai kely pamato kliūtį… Bet ir pats Ibrahimas viską dar labiau kraupino, prieš kiekvieną posūkį, paleisdamas vairą ir daužydamas jį pagal niekan nežinomą ritmą ir įsivaizduodamas, kad tai yra būgnas. Lėkdami ant 120km/h vos nepartrenkėm žmogus, jei nebūtų Rokas pradėjęs kaip pašėlęs rėkt „STOP“, būtų viskas baigęsi liūdnai, nes per savo akinių storį jis tikrai būtų jo nepamatęs. Bet užtat gavom pakvietimą pavieėtt Paryžiuje pas Ibrahim‘ą 🙂
12 nakties atvykę į Essaouirą greit susiradom nakvynę ir kadangi buvom išsekę nuo kelionės , ėjome miegot bei atpalaiduot nervus nuo visų išgyventų baimių.
Įpusėjusią kelionę vainikavom nuostabiu poilsiu vėjų mieste, Essaouira. Seniau tai buvo hipių sostinė. Šio miesto senamiestis taipogi įtrauktas į UNESCO paveldą.
Išties nieko ypatingo ten nenuveikėm, tiesiog daug laiko praleidom chillindami, tai geriausias būdas pailsėti po vargingos kelionės autostopu, nes keliavom išties netrumpai: 300km per 10 valandų.. tai užtruko taip ilgai dėl to, kad keliavom per kalnus ne autostradiniu keliu(tad dar viena pamoka, rinkdamiesi autostopą, patikrinkite koks tai kelias, pagrindinė autostrada ar ne). Vandenynas ten išties užburiantis, o Essaouira dar vadinama vėjų miestu, kitaip sakant ten yra burlentininkų ir kaitistų rojus, nes kas gali būti geriau už įlanka su štorminiu vėju. Tačiau keista tai, kad nors vėjas beprotiškas, bangų praktiškai nėra. Susidūrėm su dar vienu nematytu dalyku, vandenynas per pora valandų nusėsta apie 50 metrų į tolį nuo kranto, buvusio prieš pora valandų, taigi vakare mažas paplūdimys virsta milžinišku paplūdimiu 🙂 tačiau diena taip pat nesuprantamai vandenynas gali užlieti visą paplūdimį ir tai kartais įvyksta akimirksniu ir nemažai paplūdimio miegalių atsiduria vandeny 😉
Gyvenom vidury medinos, viešbutyje „Agadir“. Labai jaukaus berberiško stiliaus kambaryje, gyvenom ant stogo, tad turėjom ir savo terasą su vaizdu i mediną. Tad pusryčiaudavome būtent ant atviro stogo, o rytais kalbėdavome su žuvėdrom, jos atskrisdavo kiekvieną rytą. Taip pat turėjom šaunius kaimynus iš Maljorkos. Galim dar paerzint, kad vaisiai ten labai pigūs, už 7 Lt nusipirkom: 2 melionus, kilogramą bananų ir didelę kekę vynuogių.
Aišku laiką leisdavom ne vien bimbinėdami paplūdimy, aplankėme Essaouiros uostą su daugybe vienodų mėlynų žvejų valtelių, ir daugybe žuvėdrų. Taip pat buvom prie gynybinių sienų, kur pristatyta patrankų nukreiptų į vandenyną, senovėj buvo labai lengva stebėti artėjančius priešus ir iškart imtis priemonių. Buvom kooperatyvinėse dirbtuvėse, kuriose audžia, gamina medžio dirbinius, baldus (baldų kainos tikrai juokingos, turint omeny, kad tai rankų darbas… Kiekvienas ornamentas yra išpjaustynėjamas, į kurį vėliau klijuoja šieno gabalėlius). Kas dar dėl rankų darbo, Algina užsisakė berberiško stiliaus kelnes, su visais matavimais, medžiagom, siuvimais, tai atsiėjo 150Dh, būtent tokią kainą norėjom siūlyti, bet buvo gėda sakyt tiek mažai, tai paklausėm patys kiek kainuos, tiek ir pasakė, o derėtis net liežuvis nekilo, neveltui, pasiuvo be jokių brokų, per vieną dieną.
Deja nelabai sekėsi mums su maistu.. Tai apgaudavo, tai maisto kaip pelėm.. tai dar kas nors.. ragavom jūrų gerybes, už tai, kad ginčijomės dėl kainos ir pasiekėm savo, gavom labai negražiai paruoštą maistą (viskas suversta i vieną krūvą, neiškepę ir viskas anglyse..) tik paskutinę dieną radom vietą kur pagamina pagal užsakymą, atnešus savus produktus, tai ir pasimėgavom nuostabiu Tajinu. Labai apsimoka, vien dėl to, kad tu prisiperki tiek kiek nori, gaunasi kokiais 10-20Dh pigiau, bet ir porcijos trigubai didesnės.
Kai iškeliavom į El Jadid‘ą, manėm, kad visa kelionė užtruks kur kas ilgiau, bet susistabdėm du vyrukus, kurie pavežė iki miestelio link El Jadidos ir tuo pačiu gavom nemokamą ekskursiją su individualiu gidu po kooperatyvines dirbtuves, kuriose gaminami įvarūs produktai (muilai, aliejus, medus, kosmetika, kvepalai ir t.t.) iš Argan medžio.
Šis portugalų sukurtas miestas, visas įtrauktas į UNESCO saugomų objektų sąrašą. Taip pat tai yra Maroko jūrų uostas.
Kai tik atlėkėm, susiskambinom su Rachid ir susitarėm susitikti mažam paplūdimy prie porto. Eidami manėm, kad paplūdimys tikrai mažas kol nepamatėm… pasirodo portas buvo ne portas o parkas, tad nuėjom į visiškai priešingą pusę, kažkur 20min, bet poto paskambinom vėl ir susitarėm tikslią vietą. Susiradom viešbutį, patį pigiausią El Jadidoj‘e, bet iš tiesų jis buvo pats prašmatniausias kokiam teko gyvent Maroke, turėjom dvi dideles lovas ir vaizdą į vandenyną, netgi rozetę! Ir visas malonumas atsiėjo 120 Dh.
Rugpjūčio 21 dieną prasidėjo Ramadanas. Tai yra ”šventė” kai negali valgyti, gerti, bučiuotis ir pan., nuo saulės patekėjimo iki saulėlydžio. Ir ši šventė trunka 3 savaites, gerai, kad mes patekom i pradžią.. Aišku būtume džiaugęsi, jei tektų gyventi šeimoje, nes tai būtų tobulas būdas pamatyti viską iš šalies ir įsilieti į jų gyvenimą. Galvojom, kad būnant vieniem, mūsų tai nepalies, ir į Rashido žodžius, užsipirkit maisto rytui, praleidom pro ausis, negalvojom, kad nebus kur valgyt.. arba nusipirkt pavalgyt … o prekybos centras yra beveik už miesto ribų.. RAMADANAS GERAI! (sparnuota Alginos frazė žiaumojant prekybos centro batoną su tepamu sūreliu „Kiri“). O tai vaišės buvo.. Saulei nusileidus nuėjom ieškot normalaus maisto, tokio kaip pasta, couscous, tajin, bet visur turėjo tik pusrytinį meniu (batoną su „Kiri“, pupų sriubą Harira ir dar daugiau batonų su visokiais bulvių įdarais). Pusryčiai prasidėjo 19:30.. štai kokia šventė ;)Kuo labiau artėjo pusryčiai, tuo labiau visi veidai piktėjo, o pavalgius visi tampa hyperaktyviais pamišėliais. Miestas švenčia iki vakarienės, maždaug 3-4 ryto. Būtent šiame mieste supratom, kad kaip Lietuva- krepšinio šalis, Marokas- futbolo. Kai tik vandenyne lieka mažai žmonių, visas jaunimas sueina žaisto futbolo išilgai palei visą krantinę, susidaro turbūt kokių 15 futbolo aikščių.
Rachidas nusivedė į Shisha house, ten mes pažinome plaštakių juodąją rinką ir jų išvaizdos ypatumus ir elgesį.. Buvo ką pažiūrėt, lyg nemokamas cirkas, kur gali rast dramblių, egzotiškų roplių, krokodilų ar net ryklių.
Tarp kitko, Maroke įstatymas draudžia viešai rodytis marokiečiu porelėm, juos net gaudo policija. Jei tokią porą pagauna, skambina merginos tėvam, ir jos šeima patiria didelę gėdą, kas ateityje jai gali sutrugdyti susirasti vyrą. Taip pat, yra toks įstatymas, draudžiantis vietiniam vaikščioti su turistai, neturint jokios tapatybės kortelės, paso, vairuotojo pažymėjimo ir pan. Už tai, gali išvešti ir į areštinę, o jei tuos turistus kažkas apvogsm pirmasis įtariamasis bus būtent tas vietinis. Tad Rachid’as labai persigando, kai mus tris sustabdė policija, jis net apsimetė, kad yra ne su mumis, išsigandome ir mes, nes pagalvojom, kad ponao policininkai pamanė, kad esam markiečiai, o pasirodo jie ieškojo italų, mat rado pamestus pasus.
Buvom nuėję į uostą, ten laipiojom medinos gynybinėm sienom. Užlipus į viršų, atsiveria puikūs vaizdai, nes miestas tarsi ant delno nupieštas. Nuėję pas žvejus, pamatėm daug visokiausių žuvų, tarp jų ir ryklių, ir kardžuvių galvų besimetančių ant kranto… Poto Algina bijojo plaukioti vandenyne, nors rykliai gaudomi maždaug už 15-20 km nuo kranto..
Tą pačią dieną aplankėm buvusią portugalų vandens saugyklą. Vaizdas neapsakomas, bet nuotraukose tai įamžint pasistengėm.
Vakare su traukiniu (sumokėjom po 120Dh, bet buvo verta, nes atstumas nemažas, tad sutaupėm labai daug laiko) atvykome į Meknes, imperatoriškąjį Maroko miestą, buvusią sostinę, susiradom viešbutį ir vėl pavadinimu „Agadir“. Na kaip čia apibūdinus tą viešbutį.. Skylė be šviesos ir su langu į kitą kambarį, bet buvom pernelyg pavargę ir išalkę ieškotis kito varianto, nes nuo ankstyvo ryto nieko neradom pavalgyt. Nuėjom pavalgyt vištienos, lemtingos vištienos.. Vakare Algina manė esanti peršalus.. Išsimiegoję susipakavom daiktus ir nulėkėm į Volubilis (Nuo Meknes iki Moulay Idris, ir nuo ten iki Volubilio, su visais Grand taxi mokesčiais ir bilietais už įėjimą į Volubilis, sumokėjom ar tai 100, ar tai 120Dh dviese). Volubilis- tai Romų imperijos miestas, įtrauktas į UNESCO paveldą. Daugybė apgriuvusių pastatų, su daugybe korintinių, dorėninių, jonėninių kolonų, Bazilika, Kapitolijum, triumfo arka, forumu, taip pat nustebom išvydę puikiai išsilaikiusias mozaikas ant grindų, kurios suteikė nemirštančio miesto įvaizdį. Tai miestas kurio kiekvienas pastatas turi savo legendą. Tad jų prisiskaitėm daugybę. Bet kažkodėl įsiminė labiausiai įsiminė apie vyra, slėpusi auksinį žiedą savo namuose. Volubilyje praleidom pora valandų, gal būtumėm iškentę ir daugiau, tačiau nebuvo kur slėptis nuo saulės. Grįžę į Meknes, nuėjom pavalgyt i McDonald’s, beje ten ir pusryčiavom, nes tai buvo vienintelė veikianti maitinimo įstaiga mieste… ypač graudu buvo žiūrėt į tėvus, kurie buvo atsivedę savo vaikus pavalgydint, liūdna, kad mažylius taip maitina, kai kuriuos net per prievartą, kai gali paruošt maistą namie. Pavalgę apžiūrėjom mediną ir nusprendėm, kad ji gražesnė būna be žmonių, nes savo prekėm (originaliais Mike, Adibas ir šiaip tradiciniais aukso sidabro spalvos žėrinčiais dželabais) jie užgožia visą medinos grožį.
Kitą diebą apsisprendėm lėkti į neplanuotą miestą mūsų maršrute, Chefchaouen.
Pakliuvom į žavų miestelį kalnuose. Vaizdai užgožė kvapą. Visas miestas yra baltai žydras nuo senų senovės, tokiu būdu jie apsisaugo nuo arčiau negu kituose miestuose, esančios saulės. Tai net ir nauji pastatai yra nudažomi šiomis spalvomis. Na, o tada atsiliepė lemtingoji vištiena… Algina susirgo nežinia kuo.. o brolyti.. tai nekokia gyvenimiška patirtis. Algina net buvo apsiverkusi ir kartojo ”mirsiu nafik” (ir žinot viskas dėl ko? dėl Ramadano, nes Ramadans juk labai gerai!).Ir kai kiekvieną kartą Algina išgirdus žodį nafik pradeda verkt, o Rokas juoktis. Algina sedėjo ant dietos, ryžių ir vandens, bandė paįvairinti meniu, tad ėmė gerti ryžių nuovirą, bet poto apsistojo tiesiog prie ryžių… dar išbandė ir marokietišką liaudies mediciną, kuria pasirūpino senas marokietis hipis, kuris buvo apsistojęs tame pačiame viešbutyje(hipis irgi buvo keistas. Taip pat susipažinom ir pora, keliaujančia aplink pasaulį, jau 9 mėnesius, dar 3 likę). Teko gerti įvairius prieskonius su vandeniu. Galiu patikinti, neveikia. Tame mieste beveik nieko nenuveikėm, nes Algina pavargdavo užlipt iki antro aukšto.. Tik nepagalvokit kad taip nieko ir nedarėm, aplankėm kiek galėjom ir visai nemažai miesto pamatėm. Atskirų objektų, kuriuos pamatyti vertėtų nėra, užburia tiesiog pačios gatvelės, kuriose vakare pasijauti lyg šiltoj apsnigtoj žiemoj.
Alginai didžiausia baimė buvo, kai reikėjo 4 valandas autobusu važiuot į Fes per kalnus, o autobuse nėra nei tualeto, nei sustojimu, bet Algina stipri, ji sugebėjo. Jums įdomu kas tai buvo? Neaišku iki šiol, nors nuo užsikrėtimo praėjo trys savaitės, ji iki šiol laksto po daktarus, darosi tyrimus ir sėdi ant virto maisto dietos, nes kitaip patiria nežmoniškus pilvo skausmus, kurie priverčia raitytis.
Po trijų naktų apsistojimo, teko grįžt į Fes, iš kur turėjo išskristi mūsų lėktuvas.
Daiktai
Didelės ir patogios kuprinės prireiks kiekvienam, nes kitaip ir nugaros, ir galvos skausmai garantuoti, o kam to noris kelionėj? Į šiltuosius kraštus keliaudami, su rūbais nepersistenkit, jei rūpinatės grožiu, nebijokit, jiems egzotika vien tai, kad mūsų balta oda, nesvarbu, kad purvina, prakaituota, kreivu įdegiu ir apsilupusi. Pagrinde reikia imtis daugiau apatinių drabužių, pora šortų ir maikutes, kurias galima nešiot pakaitom ( kartais, kai kita tiesiog išsivėdins ;). Rūbai geriausia lengvai krentantys, nevaržantys, nes labai nemalonus jausmas, kai maikė prilimpa prie kūno taip, kad reikia draugo pagalbos ją atplėšiant. Jokiu džinsų, kojinių, striukių, megztinių, nebent keliautumėte i dykumą ar į kalnus (miestai kalnuose nesiskaito), nes ten būna pakankamai vėsu naktį ir vėlai vakare, čia aišku, kalbame apie vasaros metą, nes būtent tuomet ir keliavome. Na o miestuose, temperatūra net vakare pasiekia 30 laipsnių. Taip pat pasirūpinkite patogia avalyne, geriausia kelioninėm basutėm, nes jos tinka visur.
Maistas
Jei perkate daržoves, vaisius, būtinai juos gerai išplaukite, nes ant jų tupi ir jūsų laukia daugybė zarazų… Vandens iš čiaupo negerkite, dantis valytis galima, tik išspjaukite viska, kas gali užsilikt, nes kitaip nemaža galimybė, kad kelionę jums pakartins diarėja… Jei pirksit vandenį, patikrinkit ar užsukti buteliai, ir nesidalinkit su vietiniais. Kiekvieną kartą žiūrėkite ką valgote, maistas turi būti labai gerai iškeptas. Taip pat, jeigu maistą gamina gatvėje (tai galioja Tajin), galite pasižiūrėt kaip jis atrodo ir rezervuotis. Taip pat yra žmonių, kurie užsiima tik gaminimu ir jus pristatę savo produktus galite užsiprašyt patiekalą, gaunas ir pigiau ir daugiau. O dar, būtinai paragaukite jų saldumynus, užsigerdami mėtų arbata, tai kažkas nepakartojamo. Didžiosios parduotuvės yra prie miesto ribų, ar net už miesto, tad iškart nuspręskite ko jums reikia. Bet jei sumanėte pasmaguriaut vaisiais, jais geriau apsirūpinkite medinoje.
Transportas
Labai lengva tranzuot, tad nebijokite, tik stabdykite naujas mašinas. Jei nusprendėte važiuoti į kurį nors tašką, susižinokite kur jis randasi, mieste ar už miesto ribų, nes mieste tik Petit taxi, o už miesto ribų veža tik Grand taxi. Tai gali gali buti aktualu skubant į oro uostą, traukinių stotį ir pan. Tai mes patyrėme, ir tik stebuklo dėka nepavėlavome į lėktuvą.
Gera nuotaika
Nepykite ant vietinių už jų įkyrumą, nes tai jų gyvenimo būdas. Nesinervinkite, kai užkelia kainas dešimteriopai, nes tai gera proga palavint kalbos gabumus ir būti dar ikyresniem 😉 Nesierzinkite, kai aplinkui visi pypsina, nes tai jų apsisaugojimo būdas nuo avarijų. Ir džiaukitės kiekviena akimirka, nes ten taip nutinka netyčiom, net nesistengiant.
Algina&Rokas
pirmas 
79tieji 
ipvoisas