Futbolo suvilioti arba pirmyn į Portugaliją!

Mūsų pažintis su žavinga Portugalija galėjo ir neįvykti, o buvo taip… 2016 metų Europos futbolo čempionatas buvo iš tiesų įdomus ir kupinas mažyčių stebuklų. Prasidėjus atkrintamosioms varžyboms nusprendėme, kad savo ateinančios kelionės kryptį pasirinksime paprastai – kurios šalies rinktinė laimi čempionatą, ten mes ir važiuojame. Mano begaliniam džiaugsmui, o antrosios pusės galvos skausmui tai bus Portugalija. Nors atstumas, kurį planavome įveikti yra panašus į prieš porą metų įvykusią kelionę į Turkiją, vis dar nepavyksta atsikratyti prisiminimų apie buvusius gedimus. Tikimės, kad šį kartą viskas bus gerai ir nereiks apsisukus grįžti namo taisyti automobilio gedimų. Iš Ignalinos apylinkių pajudame  po vidurnakčio ir be ilgesnių sustojimų (pirmoji nakvynė Vokietijos – Prancūzijos pasienyje) po 2 parų kelionės per Lenkiją, Vokietiją ir Prancūziją, rugpjūčio 7 d. atsibundame aikštelėje Ispanijoje su vaizdu į Atlantą. Vietos nakvynei ieškojome kuo arčiau  Gaztelugatxe salos, o ši aikštelė kaip tik tokia ir buvo. Kadangi atvažiavome vėlai vakare ir buvo tamsu, stengėmės kuo greičiau eiti miegoti. Tokių kaip mes poilsiautojų buvo nemažai, o su vienais iš jų persimetėme keliais sakiniais ir visai nesvarbu, kad nelabai jie žinojo, kur ta Lietuva.

Atsibundame puikiai pailsėję ir imame ruoštis pirmajam pasivaikščiojimui. Einame link gražuolės Gaztelugatxe salelės. Vaizdai užburiantys. Valandų valandas sėdėčiau ir stebėčiau bangas, skalaujančias pakrantės uolas. Laikas prabėgo akimirksniu. 

Portugaliją pasiekiame po pietų. Šios dienos tikslas – nuvažiuoti į Portą, kuriame praleisime pirmąją naktį. Važiuojame nemokamais keliais per mažus kaimelius.Gėrimės nuostabiais vaizdais, stojame atsikvėpti, ragaujame vynuoges. 

Porte įsikuriame vakare. Kadangi netrukus  ima temti, trumpai pasivaikštome ir einame miegoti. Ryte greitai susiruošiame ir traukiame apžiūrėti miesto. Viena diena, kurią čia praleidome paliko gan gerą įspūdį, tačiau laiko buvo akivaizdžiai per mažai. Manau, kad vienas geresnių sprendimų buvo sudalyvauti savanorių rengiamose ekskursijose. Per beveik 3 valandas pasiklausėme įdomių istorijų ir apėjome pagrindes miesto įžymybes.

Prisiminus visą šią kelionę, norisi mesti akmenį sau į daržą. Kaip ir visuomet, ruošiantis kelionei norai yra gerokai didesni už galimybes. Lankytinų objektų sąrašas – ypač ilgas, ir net skaudančia širdimi jį patrumpinus, akivaizdu, kad vėl reiks labai pasistengti norint viską aplankyti… Dėl šios priežasties, iš Porto pajudame pavakare ir vakare atsiduriame prie Sao Jacinto kopų. O koks žvarbus vėjas! Traukiame visus šilčiausius drabužius ir apsimūturiavę, nors ir sutemus, traukiame link vandenyno. Vėjas stipresnis už mus – ilgai neiškenčiame ir skubame atgal į savo ,,namus“. Ryte oras ne ką geresnis. Tačiau būtų nuodėmė neišbandyti Atlanto vandens. Tiesa, šį kartą kukliai – vos keli įbridimai ir nuo žvarbaus vėjo bandome pabėgti keliaudami link nuostabių portugališkų kaimelių.

Pirmiausiai važiuojame į Piodao. Man kaip akmenų gerbėjai ir mylėtojai visas čia praleistas laikas prabėgo akimirksniu. Gražu! 

Toliau – Monsanto. Pasakų miestelis, kuriame už kiekvieno kampo laukia kažkas netikėto ir nuostabaus! Važiuojant matėme didžiulius išdegusius plotus. Vaizdai tikrai šokiravo, o juos stiprino vis dar tebejaučiamas degėsių kvapas. Būnant Monsanto stebėjome  nedidelio gaisro gesinimo operaciją. 

Galiausiai – Obidos. Jis taip pat be galo žavus, gražus ir tik dėl to, kad atvykome anksti ryte, kuomet kavinės ir suvenyrų pardavėjai dar tik ruošėsi į darbus, galėjome bent trumpai juo beveik vieni pasimėgauti. Vėliau grįžtant prie automobilio džiaugėmės savo ankstyvumu, kadangi būriai žmonių traukė į miestelį, o ir prisiparkuoti atvažiavusiems nebuvo taip lengva. 

Portugalijos uolėtos pakrantės viliojo nuo pat paauglystės. ,,Pasivažinėjus” su googlemaps’u galva galutinai apsisuko, o must see objektų sąrašas tik plėtėsi, plėtėsi… Kadangi iš Obidos išjudame gan anksti, nieko nelaukiant traukiame į Peniche pusiasalį.  Pagrindinė čia atviliojusi priežastis – Berlengas archipelagas. Svajojome apie šį plaukimą ir tikėjomės, kad lengvai pavyks, tačiau vietų laiveliuose nei šiai dienai, nei rytojui nebuvo. Ilgiau laukti negalime, tai gi pasitenkiname Peniche pusiasaliu, o Berlengas taip ir lieka svajonėse. 

Vakarą praleidžiame ragaudami portugališką vyną ir vaikštinėdami po Praia Adraga. 

Iš esmės – Praia Adraga buvo startas, po kurio prasidėjo Portugalijos pakrantės naršymo maratonas. Nors iš tiesų, tai labiau buvo sprintas, nes negalėjome sau leisti pasimėgauti kiekvienu paplūdimiu tiek, kiek norėjome. Paskutinėmis dienomis vieningai sutarėme, kad jų buvo per daug, o ir tas lėkimas šiek tiek išvargino ir apmalšino įspūdžius. 

Su Portugalija atsisveikiname IKI PASIMATYMO ir pajudame link Gibraltaro. Rugpjūčio 15 d. Ispanijoje įsikuriame kempinge, nutoliusiame nuo Gibraltaro kelis kilometrus. Šią dieną skiriame poilsiui – kriauklių rinkimui. O kitą dieną pėsčiomis leidžiamės link Bezdžionbraltaro. Pekeliui užsimanome Paellos. Ieškoti patys nesiryžtame, tad kalbiname vietinius. Šioje vietoje labai pravertė ispanų kalbos žinios, įgytos muilo operų žiūrėjimo mokykloje! 🙂  O pati Paella nelabai sužavėjo – turbūt dar veikė portugališkieji Pasteis de nata kerai… Gibraltaras paliko gan teigiamą įspūdį, nors antrą kartą važiuoti nesutikčiau. 

Kad ir kaip norėjosi panaršyti po Ispaniją, dėl laiko stokos nusprendžiame ją palikti kitam kartui. Vis dėl to, minties pasivaikščioti pro Caminito del Rey neatsisakome. Nors ir tas pasivaikščiojimas galėjo ir neįvykti. Planuojant kelionę, radau smagų aprašymą šio keliuko, kuris sužadino smalsumą, o ir neatrodė, kad patekti ten gali būti sunku. Puikiais ispaniškais (o mes ir vėl riedame nemokamais) keliais važiuojame link vietos. Paliekame automobilį, einam ieškoti tuneliuko, nuo kurio apie 2 km judame link vietos, kurioje prasideda pats kelias. Žmonių nemažai, visi jie su kažkokiais lapais. Einame prie kasų pirkti bilietų. Darbuotojai paaiškina, kad trasoje žmogui pasidarė bloga (oro temperatūra virš 35), todėl yra iškviesti medikai, kurie tarpeklį gali pasiegti tik sraigtasparniu. Dėl to šiuo metu takas yra uždarytas ir neaišku, kada bus vėl atidarytas. O taip pat, mes neturime bilietų, kuriuos nusipirkti reikėjo gerokai anksčiau, kadangi įleidžiamų asmenų skaičius yra ribojamas… Darbuotoja pasiūlo palaukti, nors patikina, kad šiandienai bilietų nėra, bet gal per stebuklą galėsime įsigyti rytojui. Šiaip ne taip randame vietą pavėsyje ir laukiame. Belaukiant matome besiblaškantį vyriškį, kuris aiškinasi situaciją, mojuoja bilietais, kažkam skambina… Nežinau kaip, bet laimingo atsitiktinumo dėka su tuo vyriškiu imame kalbėtis. Pasirodo, jis turi 3 bilietus, tačiau atvyko vienas ir sutiktų du bilietus mums atiduoti. Pagaliau paaiškėja, kad takas vis gi bus atidarytas ir galėsime eiti. Susirandame vyrišį ir perperkame iš jo bilietus. Laimingi sulaukiame trumpo instruktažo bei šalmų ir leidžiamės į kelią. Iš tiesų tai nieko ypatingo tame tarpeklyje nemačiau, Lichtenšteino tarpeklis Austrijoje man pasirodė kur kas įspūdingesnis. Nepaisant to, kelią įveikiame, sėdame į autobusą ir grižtame prie savo automobilio. Be proto karšta, tad bėgame maudytis į netoliese matomą ežerą. Atsigaiviname, užkandame ir į kelią, kuris veda namų link. 

Važiuojant link Prancūzijos, pasiekia artimųjų ir draugų žinutės su klausimais ar viskas gerai? Kaip tik tuo metu įvyko išpuolis Barselonoje. Su nekokiomis nuotaikomis važiuojame tolyn. Pakeliui stojame ilsėtis, važiavimas per Prancūziją šiek tiek vargina, tad netoli Vokietijos užsukame pasivaikščioti į Eguishem miestelį.

Dangus ima temti, pradeda krapnoti. Skubame atgal į automobilį. Vos įvažiavus į Vokietiją prasideda didžiulė liūtis. Automobilių aplinkui beveik nesimato, valytuvai nespėja valyti. Vėžlio greičiu, atsargiai važiuojame kol liūtis nurimsta. Keli sustojimai poilsiui ir mes jau Lenkijoje. Autostradoje patenkame į kamštį, kuriame nejudėdami praleidžiame geras 2 valandas. Pažadinti automobilių pypsėjimo greitai budinamės ir tęsiame kelionę. Namus pasiekiame išvargę, bet kupini įspūdžių. Ech, puiki kelionė buvo!

Ačiū visiems skaičiusiems! 🙂