Filipinai (Pirma dalis)

Kai prieš kelis metus žavioji L paklausė: „o gal šiemet važiuojam į Filipinus“, išmintingasis K atsakė – ne. Ten nuolat dreba žemė, ugnikalniai spjaudosi ugnimis, cunamiai taip įprasti, kaip kad mums vakarų vėjas. Iš trijų išplaukusių keltų, tik vienas atplaukia į tikslą, kiti du paskęsta. Dar buvo ir daugiau priežasčių, kodėl kelionę į Filipinus atidėjom neribotam laikui. Ir štai diena Z, o gal Ž, nesvarbu, išaušo. Nors po teisybei, šiemet ji dar neturėjo išaušti. Lufthansa pasiūlė gerus bilietus į Panamą, bet …, kol taryba svarstė, bilietų neliko. Ir čia Air China pasisiūlo paskraidinti iki Manilos. Va taip ir išaušo diena Z, o gal Ž, nesvarbu.
Pekino oro uostas. Pereinam patikrą: „ Čia jūsų kuprinė?“, kreipiasi į mane pareigūnė. „Taip“, atsakau. „Atidarykit ir parodykit Li jonų akumuliatorius“.“ OK, žiūrėkit“. Kameros akumuliatorius jos nesudomino, o štai žibintuvėlis – power bank-as, aiškiai kažkuo jai neįtiko. „NEGALIMA!!!” “Bet jis pagamintas pas jus – Kinijoj,” rodau užrašą – made in China. „Kaip tai negalima“? „Negalima ir viskas“. Čia prisimenu seną anekdotą, kaip žmogus pardavinėjo šunį, o tas vis pas jį parbėgdavo ir žmogelis vis iš naujo tą šunėką parduodavo. Matyt ir kinai nutarė panašiai daryti. Parduoda ką į užsienį, o paskui oro uoste atima, kad vėl galėtų parduoti. Na, čia žinoma juokai, nesertifikuotų Li jonų baterijų nebegalima oro transportu vežti. Taip, kad prieš kelionę pasitikrinkit, ar yra ant baterijos S/N.
Į Manilą atskrendame naktį. Susirandam mūsų laukiantį vairuotoją ir važiuojame į viešbutį. Ir taip neramu, gal be reikalo užsakiau, kad viešbučio vairuotojas pasiimtų mus. Vis tik 600 pesų užsiprašė. O juk skaičiau, kad ir už 250 ar net 150 galima parvažiuoti. Na, bet apie tai šiek tiek vėliau, o dabar miegoti. Ryte vėl į oro uostą – skrendame į Puerto Princesa.
Atskridom. Ir ką gi mes be tų išmaniųjų technologijų ir beveiktume. Abu su Algiu, ( atsiprašau, nepristačiau, kartu su mumis į Filipinus keliauja ir mūsų draugai, Austė ir Algis) įsijungiame navigacines programas ir… nugrybaujame į lankas. Kažkas su navigacinėmis sistemomis čia nelabai gerai. O viešbutukas visai šalia oro uosto buvo, reikėjo ne į išmaniuosius žiūrėti, o tiesiog apsidairyti aplink. Važiuojam apsidairyti, gal tiksliau pavalgyti, į miesto centrą. Filipinuose pigiausias taksi – triratis motociklas.

Tai toks tuk-tuko ir motociklo su priekaba hibridas. Ankšta būda, vos du „normalūs“ žmonės telpa ir dar viena vieta už vairuotojo, bet čia sėdi kojomis į gatvę, kaip dama ant žirgo, ir taip pat kaip būdoje, susilenkęs taip, kad galva lieti kelius. Ir mes visi keturi susigrūdam į jau minėtą transporto priemonę. Gerai, netoli reikėjo važiuoti. Va, tik nedirba jokia maitinimo įstaiga. Čia gi Azija, jie pradeda dirbti tik apie 6 vakaro. Na, bet susiradom kur pavalgyti, vėl susigrūdom į triratį ir važiuojam į pliažą. Įėjimas mokamas. Nedidelis tas mokestis, išlaikyti tą bilietų pardavėją, ko gero, kainuoja daugiau nei jis surenka tų mokesčių. Miesto paplūdimys labai jau šiaip sau, bet vis tiek išsimaudom. Tada aš pradedu „plauti“ pinigus. Mat, radau 20 pesų, o jie buvo žemėti, tai teko kišti į vandenį.
Kitą rytą kylam anksti, važiuojam į Honda Bay, plauksim pasigrožėti salomis. Šį kartą važiuojam su dviem triračiais. Kadangi esame keturi, gauname savo personalinę valtį. Pirmoji sala – jūros žvaigždžių sala. Sunku net patikėti, kiek jų ten. Gal ir ne šimtai, bet nereikia laukti eilėje, kad galėtum paimti žvaigždę į rankas.

Tereikia įsibristi į vandenyną ir pasiimti. Ir, žinoma, snorklingas. Labai daug žuvų, mat jas šeria čia visi, tikrai nuostabūs koralai. Kita sala, vėl į vandenį, vėl povandeninio pasaulio grožybės. Ir štai paskutinė sala. Pietūs. Protingai sugalvota. Nes po tokių pietų, net sūriausiame vandenyje negalėtum paplaukti.

Švediškas stalas, viskas labai skanu(na ne visai viskas), svarbiausia, kad norisi visko paragauti. Vakare, kaip ir dera paskutinį vakarą šiame mieste, einam prasieti pro barus. Tiesa, tų barų buvo tik du. Pirmame išgėrėm po romo kokteilį, o štai antrame… O antrame valgėme mėlynojo merlino (žuvis čia tokia) steiką.

Skanumėlis. Na, ir gal dar po kokį kokteilį išgėrėm. Tai va. Iš siūlomų Puerto Princesa turų pasirinkome tik Honda Bay. Požeminės upės turo nesirinkom.
Ryte su pora triračių važiuojame į autobusų stotį. Čia jau mūsų laukia didžiulis džipnis.

Jis mus nugabens į Port Barton miestelį. Pusiaukelėje sustojimas pavalgymui, na ir kitiems reikalams. Vairuotojas klausia iš kur mes. Kodėl klausia būtent mūsų? Ogi todėl, kad džipnyje tik mes vieni ir esame. „A, žinau, sako, Klaipėda“. Stoviu žadą praradęs – kaip tai Klaipėda. Pasirodo, jis anksčiau plaukiojo laive, tai ne kartą yra buvęs Klaipėdoje. Na, bet gerai, truputis apie mūsų džipnį. Pasirodo, džipnio radiatorius šiek tiek kiauras ir važiuojant iš jo teka vanduo. Tam, kad nereikėtų taisyti sugedusio radiatoriaus, ant džipnio stogo sumeistrauta talpa vandeniui, kurio užtenka būtent šitam atstumui įveikti. Šiuo metu, kai jūs skaitote šitas eilutes, vairuotojo padėjėjas pila į minėtą talpą vandenį. Papildę vandens atsargas, važiuojam toliau.

Išsukam iš pagrindinio kelio. Iki Port Barton liko apie 20 kilometrų. Kaip mums pasisekė: ši kelio atkarpa pradėta remontuoti, velkamės vėžlio žingsniu, o gal ir dar lėčiau. Tai reiškia, kad neužilgo Port Barton bus toks pat kurortas kaip ir El Nido. O mes dar galim pasimėgauti mažai turistų lankoma vieta. Ne kartą teko skaityti atsiliepimus apie tai, kad atvykus į užsakytą viešbutį, pasirodo, kad laisvų numerių nėra. Dabar jau galiu pasigirti, kad ir mes turime tokios patirties. Pikčiausia buvo tai, kad viešbutis, tiksliau du nameliai, buvo ne tik užsakyti per užsakymo gigantą Agoda, bet ir gerokai iš anksto pervesti pinigai už pragyvenimą. Tai va. Susirandam mes savo užsakytus (ir apmokėtus) namelius, registratūroje paduodu atspausdintą užsakymą ir tokia negera nuojauta, nes matau, kad mergaitė – administratorė, truputį pasimetusi kažkokius popierius vis varto ir varto. Klausiu: „kokios problemos“? Ji man atsako, kad visi nameliai užimti.“ Kaip tai užimti? Tai gi aš ne tik užsakiau, bet ir sumokėjau“, sakau jai. Ji man atsako: „taip, aš žinau“ ir toliau varto tuos savo nelemtus užrašus. Po kiek laiko kažkam paskambina. Pasirodo, vienas namelis, vis tik, yra laisvas. Jau geriau. O kitus du vienai nakčiai jie apgyvendins kitoje jų poilsiavietėje. Parodo man nuotraukas. Prisiminiau. Mačiau aš tą poilsiavietę internete, labai graži vieta, tik, kad labai jau ten brangu. Žinoma, jokių papildomų mokesčių mums mokėti nereikia. Na gerai. Metam monetą – Austė su Algiu lieka čia, o mes lipame į sunkvežimiuką ir, valandėlę pasikratę stačiais džiunglių keliukais, atidardame į savo naująjį būstą prabangioje poilsiavietėje.

Vieta labai graži, viskas idealu, bet vis tiek pikta. Po poros romo su kola kokteilių pyktis po truputį atslūgsta.

Na ne toks jau tas gyvenimas ir blogas. Kitą dieną tas pats sunkvežimiukas parkrato mus atgal į Port Bartoną. Pasivaikščioję po miestelį užsisakom rytojui turą po salas, nusižiūrim vakarui jaukią vietelę vakarienei.
Mes du ir du vaikinukai iš Vokietijos plaukiame snorklinti. Mūsų bendražygiai lieka krante, mat iš vakaro Austė labai stipriai susimušė kojos pirštą ir judėti jai pakankamai sudėtinga. Paliekam juos gydytis. Atplaukiam prie pirmo koralinio rifo. Fantastika. Labai gražūs koralai, niekur Azijoje tokių dar neteko matyti. Kitas rifas, viena sala, kita, o dabar, jei pasiseks, pabandysim pamatyti vėžlius. Plaukti reikia tyliai. Atplaukėme ties skardžio riba. Iš vienos pusės gylis gal kokie keturi – penki metrai, matai dugną, jautiesi pakankamai komfortiškai, už kelių metrų skardis, jokio dugno nesimato, tik tamsa. Ir čia pamatom vėžlį. Plaukiam paskui jį. Kadangi visi plaukia su kojų plaukmenimis, o aš vienintelis be, žinoma lieku vienas. Bet, šiuo atveju, tai ne trūkumas, o privalumas, nes matyt, aš mažiau keliu triukšmo ir matau, kaip tiesiai į mane atplaukia dar vienas vėžlys. Kiek priplaukęs, žinoma, pastebi mane ir gracingai pasisukęs pasuka gelmės link. Plaukiu paskui ir filmuoju. Kai vėžlys nutolsta, tik dabar pamatau, kad esu ne toje pusėje, kur jautiesi komfortiškai. Dar viena sala. Čia mūsų kapitonas ir jo padėjėjas pagamina, taip taip, pagamina mums pietus. Po pietų – poilsis.

Norint galima nubristi į už šimto metrų esančią kitą salą. Vakare švenčiame Austės kojos piršto sugijimo šventę. Kitą dieną vėl mus šaukia vandenynas. Atgal į Puerto Princesa nutariam važiuoti ne dideliu džipniu, o šiuolaikiniu mikroautobusiuku. Gal vis tik reikėjo pasirinkti džipnį.
Smagu vėl pajusti jėgą, kuri atplėšia tave nuo žemės ir kelia aukštyn, aukštyn, ten kur dangus. Kitas oro uostas mūsų kelyje – Lapu-Lapu mieste, gal tiksliau saloje, o dar tiksliau Cebu priemiestyje. Iš oro uosto – tiesiai į viešbutį. Anksti ryte (4 val.) keliamės ir važiuojam į prieplauką, plauksime į Bohol salą. Beje, plaukiam su greitaeigiu kateriu, o ne su turinčiu polinkį skęsti keltu. Dvi valandos miego ir mes jau Tagbilarane (na ir pavadinimas, ne tik ištarti, bet ir užrašyti sunku. Žymiai gražiau skamba Lapu-Lapu.). Jau prieplaukoje pilna siūlančių turus po salą. „Jūs keli“, paklausia? „Keturi“. OK. Nuveda prie mikroautobusiuko ir pradedam turą. Pradžiai atvažiuojam prie senos bažnyčios. Na čia vargu ar kas gali lygintis su mūsų Europos bažnyčiomis, bet vis tiek gražu. Toliau drugelių ferma, kaip sakė mums priskirtas gidas „real drugialis“. Nelabai ten tų drugelių, nelabai. Tarsyrai.

Jei prie kiekvieno iš šių primatų nestovėtų prižiūrėtojas ir pirštu nerodytų, kur šiuo metu miega ši nuostabi beždžionėlė, tikrai išeitum nieko nepamatęs. Kitas objektas – šokoladinės kalvos.

Kaip gamta sugebėjo sukurti tokį šedevrą? Man atrodo, kad čia ,tiesiog, didelis sunkvežimis išpylė iš karjero vežamą smėlį. Ir taip ne vieną kartą.
Pietūs plaukiant upe.

Lyg ir turėtų būti banalu, bet nuoširdus vieno žmogaus gyvo garso koncertas, vietinių šokiai, tikrai labai sujaudino.

O ką jau kalbėti apie maistą.

Ir pabaigai gyvačių ferma.

Visi turėjom progą padraugauti su gyvatėmis.

Na o dabar mūsų keliai išsiskiria – Austė su Algiu lieka Bohole, o mes atgal į prieplauką, į katerį, atgal į Cebu. Kitą rytą jau sėdime autobuse, važiuojam į Maya. Galutinis šios dienos tikslas – Malapascua sala. Šiandien verbų sekmadienis. Daug vietinių įlipa tarpinėse stotelėse, mat buvo bažnyčioje šventinti verbų, pavažiuoja iki savo kaimelio ir išlipa. Tad turime galimybę iš arti pamatyti vietines verbas. Tai tiesiog palmės šakelė. Mūsiškės nepalyginamai gražesnės. Beveik atvažiavom į Maya, kai vietinis bendrakeleivis klusteli mūsų ar ne į Malapascua mes susiruošę. Kai patvirtinam, kad taip ir yra, jis pradeda kažką intensyviai šnekėtis su vairuotoju. Į debatus įsitraukia ir daugiau keleivių. Surengiamas referendumas, kiek suprantam, referendumo rezultatai mūsų naudai, nes autobusas sustoja, pavažiuoja truputį atgal ir pasuka į keliuką vedantį į prieplauką į Malapascua salą. Išlipam tik mudu. Autobusas apsisuka ir nurieda savais keliais, o mes patraukiam link laivo. Laivas neplauks, jei bus nepakankamai keleivių. Kiek tas pakankamai, sunku pasakyti, visokių spėjimų internete yra. Kai mes įlipome į laivą, jame jau buvo keturios merginos iš Norvegijos. Iš kur žinau, kad iš Norvegijos? Tiesiog, prieš plaukiant, reikia užpildyti kažkokį žurnalą, kuriame ir parašai iš kur tu esi. Keturi plius du – kritinė masė šiam laivui susidarė. Išplaukiam. Vos tik atplaukiam, ant kranto jau mūsų laukia – siūlo apgyvendinimo ir transporto paslaugas. Transportas – motoroleriai, automobilių saloje nėra. Kadangi nei apgyvendinimo, nei transporto nereikia, vienas vaikinukas pasisiūlo palydėti mus iki mūsų naujų namučių. Pakeliui papasakoja apie praūžusį čia 2013 metų lapkričio 8 dieną, super taifūną Yolanda. Jis pats buvo to įvykio dalyvis.
Štai ir atėjom, užsirašau mus atlydėjusio jaunuolio telefoną, sutarėm, kad vakare paskambinsiu, susitarsim dėl rytojaus snorklinimo. Kaip ir priklauso, pradžiai išeinam apsižvalgyti. Koks pirmas įspūdis? Vištidė, tiksliau gaididė.

Visur, kiekviename kieme, pririšti už kojų, su stogeliu nuo saulės, ganosi Gaidžiai.

Tai ne klaida, tikrai žodį gaidžiai parašiau iš didžiosios raidės. Nes taip ir yra. Tai jų pasididžiavimas, koviniai gaidžiai. Vienas už kitą gražesni. O visa kita? Visa kita nublanksta prieš Gaidžius.

Kaip jau rašiau, automobilių saloje nėra, vien tik motoroleriai. Dėl to ir gatvės (jei tą takutį galima pavadinti gatve) atitinkamo pločio.

Jei iš priekio atvažiuoja motoroleris, prasilenkti vietomis būna sunkoka. Bandau paskambinti mus atlydėjusiam vaikinui, susitarti dėl rytojaus pasiplaukiojimo. Šiuo metu su abonentu neįmanoma susisiekti, tiek ir tepasako mano telefonas. Beje, apie ryšio kokybę: labai prastas ryšys. Kai buvom „ištremti“ Port Bartone į rojaus kampelį, ten ryšio visai nebuvo. Ir Malapascua saloje radom vietų, kur tai yra ryšys, tai vėl esi ne ryšio zonoje. Todėl vos tik pamatėm ant namo reklaminį skelbimą apie turus, iškarto ir užeiname. Sutariam dėl rytojaus, einam prie vandens. Ten kur atėjome, žvejų rajonas.

Vien žvejų valtys, tinklai džiūsta, džiovinamos ir mažos žuvelės. Pradžioj pagalvojom, kad jos maistui, tik vėliau pamatėm, kad jas naudoja kaip masalą.

Dar truputį pasivaikštom pakrante ir palydim saulę Lietuvos link.