Naktis.
Prabėgo daug laukimo valandų, tačiau saulėtosios šalies lėktuvas vis dar stovi. Piloto prašymu keleiviai kartu su įgula draugiškai pakeičia ratą. Juodukės stiuardesės chaotiškai laksto po saloną, bandydamos tai vienam, tai kitam kažko pasiūlyti. Jos tai daro krūvomis, todėl veiksmas vystosi vangiai. “Čunga- Čanga Air”-šypteliu mintyse. Bet mes su Regina puikios nuotaikos- juk tikriausiai jau rytoj vaikščiosim po “Abeišą“- kelionės kolegų tėvynę- Etiopijos žemę. Vaikščiosim po savo svajonę, valydamiesi į ją murzinus vakarietiškos civilizacijos batus…
Nauja diena išaušo.
Tvankus Addis Ababos rytas. Su dviejų dešimtmečių “Žiguliuko” vairuotoju nesideru- jo akimis kosminė kelionės iki centro kaina išvertus į lietuvių kalbą tėra keli litai.Čia beveik visi taksi– tarybinės šalies autoūkio palikimas. Lenkiam vis dar judančius šeštojo dešimtmečio technikos stebuklus, be tvarkos išdėstytus molio- mėšlo sienų namelius, o stabtelėjus kaskart sulaukiame vis didesnio vietinių smalsuolių būrio. “Farandži”- baltas- toks dabar mūsų vardas.Turtingas vardas, kvepiantis naujomis biromis.Retas šioje šalyje vardas…
“You, you!”- bado pirštais ant gatvės įsikūrusių daugiavaikių motinų palikuonys.“You, you!” puola po ratais luošiai, berankiai ir našlaičiai. “You, you, you!”- vis smarkiau plaka dviejų baltaodžių širdys, nesugebančios užšalti atogrąžų kaitroje…
Pabėgimas
Jaudulys neleidžia užmigti. Pagaliau suskamba žadintuvas. Į senutę “Toyota Land Cruiser” krauname benzino bakus, maistą ir vandenį.Saliamonas (vairuotojas- vertėjas- vietovių, šunkelių ir genčių žinovas) šypsosi. Jis šiandien vėl leisis į 3000 kilometrų kelionę po duobėtą pietų Etiopiją su nauja “farandži” įgula, todėl ant stogo tvirtina plikų atsarginių padangų komplektą ir renka įrankius remontui.
Traukiame link Arba Minch- nedidelio miestuko, nuo kurio baigsis asfaltas, elektra, vanduo ir civilizacija. Klausinėjam, o Saliamonas tenkina mūsų smalsumą: pasirodo iš 79 mln.Etiopijos gyventojų 33mln. serga AIDS arba yra šio viruso nešiotojai- beveik kas antras! Daugiau, kaip pusė etiopų yra iki 20 metų amžiaus, o vidutinė šeima turi 12-17 vaikų. Šalyje veikia vienas televizijos kanalas, transliuojantis 2-3 valandas per dieną. Jis matomas keliuose regionuose. Taipogi yra net dvi radijo stotys, kurių Adyje galima klausytis nuo 6 iki 9 val ryto.
Bandom adaptuotis prie neįprasto vasariui karščio, prie žmonių buities paprastumo, prie visiškai skirtingo Pasaulio suvokimo ir galų gale prie juodos odos spalvos. Paskutinio „normalaus“ viešbutuko registracjos skiltį „ginklo tipas“ palieku tuščią.
Gamta
Dar vis negalim patikėti, kad aplink mus driekiasi šimtai kilometrų savanos.Esame Nechisaro nacionalinio parko širdyje.Padangėje skraido nepažįstami ir be galo dideli paukščiai, skamba neįprasti laukinių gruobuonių garsai, karts nuo karto išvystame prabėgančius babuinus bei šmėžuojančius zebrus. Prie Chamo ežero pasitinka plikų vaikų būrys ir valtininkas. Sulipame į 10 metrų ilgio motorizuotą luotą ir keliaujame stebėti laukinės gyvūnijos. Stiprus smūgis į valties dugną ir Regina vos nepliumpteli vandenin. Iš po mūsų išnyra apie 8m ilgio krokodilas… Valtininkas šypsosi. Pažvelgęs įdėmiau pastebiu, kad čia krokodilų šimtai: vieni ramiai sau plūdūriuoja vandens paviršiuje, kiti tingiai šildosi krante.Prisimenu skaitęs, jog vietiniai žvejai neretai tampa šimtamečių roplių maistu. Laimė, kad valties dugnas metalinis. Tačiau ne krokodilai, o hipopotamai yra pelnę didžiausių žudikų vardą. Priartėjus prie jų kolonijos užgęsta variklis ir valtininkas jau nebesišypso. Įsitempęs vynioja užvedimo troselį, o mes sustingę žiūrime, kaip prie mūsų artėja bent penkti galiūnai… Jie jau čia pat… Nebefilmuoju, Regina nustoja fotografavusi. Šalia sėdintis Saliamonas nebešneka.
Pasigirdęs variklio gausmas visiems atneša palengvėjimą. Gerai. Visgi mūsų tikslas yra gentys, o ne maisto programa Afrikos faunai…
Sustojęs laikas
Nesibaigianti karščio nualinta savana, išdžiūvusios upės, šimtai basakojų vandeniu ir malkomis nešinų vaikų, ginkluotų vyrų būriai, kuklios molio trobelės šieniniais stogais. Šiuos vaizdus karts nuo karto papildo staiga išnyrantys Hameriai. Jų genties negali su niekuo supainioti- moterys nuogom krūtinėm ir itin „kvapiais“ odiniais sijonais, kurių galus puošia daugybė metalinių skambaliukų. Plaukai supinti į mažas iki pečių krentančias kasytes, rudai dažytas molio ir pelenų mišinių. Ant kaklo gausybė kriauklių ir įvairiausių blizgučių, o kojos ir rankos nusegtos nesuskaitomu kiekiu aliuminio apyrankių. „Madingesnės“ dar turi džiovinto moliūgo kiauto ir odos kombinacijos „rankinukus“ bei moliūgo kiauto „kepuraites“, kurios dar naudojamos kaip puodukai. Tuo tarpu vyrai galvą puošia įvairiaspalviais karoliukų vėriniais, o ant rankų ir kojų nešioja žalvario puošmenis. Ši gentis yra taiki, tačiau dėl dažnų laukinių žvėrių ir kaimyninių genčių antpuolių yra priversti nešiotis ginklus.
Pravažiavus Turmi kaimelį, patenkame Hamerių globon. Įsikuriame šalia jų genties. Geranoriški čiabuviai padeda statyti palapinę, parodo, kur gauti vandens. Mes jų dėmesio centre- mes jų svečiai. Buitis čia kaip ir visur – pintos trobelės su pintais gultais viduje. Kelios laužavietės ir pavienės šuns dydžio karvės, karts nuo karto išbėgantys ožiukai, ir be abejo didžiausią klegesį keliantys nuogi, basi ir kūdučiai vaikai.
Visą naktį aidintys garsai palieka mus be miego. Palapinės viduje atrodo, kad daugbė žvėrių tik ir tyko, kol išlįsi lauk… Bet taip nėra. Prašvitus gėrimės saule, tekančia virš išdžiūvusios upės vagos. O dviem baltaisiais gėrisi netoliese stoviniuojantis būrys suaugusių Hamerių.
Į Dimekos turgų nuo ankstaus ryto renkasi aplinkinės gentys- Bumi, Tsemay, Hameriai, Arbore. Vyksta derybos- perkamos, parduodamos ir mainomos karvių, ožkų, avių bandos. Ant žemės eilėmis pakloti lakštai tabako, kavos pupelių kiautai, išrikiuotos bananų kekės ir krūvos mango vaisių. Maistas čia pigus, bet labai vertingas. Turguje sutinkame dar kelis itališkus, belgiškus ir amerikietišus „farandži“. Visų mūsų maršrutas panašus, tik ne visiems vienodai sėkmingas.Amerikiečiai vėliau bus apiplėšti, kelią pastojus „kalašnikovais“ ginkluotiems banditams, o belgų visureigis nuriedės nuo skardžio atsisakius stabdžiams … bet tai bus ateiyje. O dabar visi džiaugiamės vietiniais papročiais ir rūbų spalvingumu, nekantraudami sulaukti Hamerių įšventinimo į vyrus ceremonijos.
Popiet kaimelyje jaučasi sujudimas: renkasi svečiai iš aplinkinių genčių, verdamas vietinis alus, šen bei ten būriuojasi moterys. Iš tikrųjų tai jos, o ne įšventinamasis čia atliks pagrindinį vaidmenį. Pasigirsta papuošalų žvangesys ir dūdelių garsai. Motina iš trobelės išveda šventės kaltininką- sūnų, kuris suburia „moterų lupikų“ komandą. Visiems padalinamos rykštės. Vietinės ir besisvečiuojančios moteriškės vis garsiau dūduoja ir trepsi kojų papuošalais. Jų būrys vis didėja. Didėja ir jų keliamas alasas. Šokdamos ratu sviestu tepasi nugaras ir geria kažkokį drumzliną skystimėlį. Vėliau po vieną eina prie vyrų su rykštėmis ir prašosi lupamos. Vyrai pildo jų pageidavimus. Liejasi kraujas. Kuo toliau, tuo baisiau atrodo jų nugaros. Visoms dalinama po lygiai- ir vietinėms, ir besisvečiuojančioms; ir nėščioms ir senoms…Gavusios rykščių moteriškaitės dainuoja apie tai, koks geras yra įšventinamasis jaunikaitis. Tai tęsiasi penkias valadas. Bet ne visoms lemta sulaukti ceremonijos kulminacijos- jaunikio šokinėjimo bulių nugaromis… Dalis šventės dalyvių nuo rykščių jau nebepasikelia….
Vakarop šventinamjo draugai suvaro karves ir bulius krūvon, o visiškai nuogas jaunikis pradeda „liesti“ intymias gyvulių vietas. Jis tai daro tam, kad „kaimenė ramesnė būtų“. Vėliau buliai sustatomi eilėn. Ateina atsakingiausias momentas- jaunikis turi prabėgti per visų jų nugaras nenugriuvęs. Jei to padaryti nepasiseks, tai reikš, kad gyvuliai jo neklauso, ir pabėgs nuo savininko. Tuomet kokia gi moteriškė norėtų būti jo žmona?… Laimei, ši istorija baigiasi sėkmingai.
Užkalbiname šokiruotą reginių „farandži“ iš Belgijos. Jos kelionės tikslas yra geriau pažinti būsimo vyro šalį. Tačiau šiuo momentu ji smarkiai abejoja, ar čia jos tikrojo vyro šalis…Ji griežtai nusprendžia, kad liks gyventi Belgijoje.
Rytas ataušina įkaitusias galvas. Keliaujame per beribę savaną link Karo genties. Kelią užtveria dvi beveik plikos Bumi paauglės. Jos rankomis įsiremia į mašinos kapotą ir pradeda dainuoti. Gražu. Taip šios merginos prašo tuščių vandens butelių. Laimingos, gavusios net du.Važiuodamas savana jautiesi visiškai vienas, žvėrelių ir retų medžių draugijoje, tačiau užtenka nors trumpam stabtelėti- ir jau matai iš visų pusių atbėgančius gyventojus. Padovanojus kokią smulkmeną, padarai juos laimingus, o atsilygindami jie šoka ir dainuoja…Šioje žemėje visos buitinės atliekos įgauna naują gyvavimo ciklą ir paskirtį.
Sausra Karo genties žmonėms atnešė badą. Karo pikti ir suirzę, todėl ginklai jų rankose šiek tiek baugina. Jie jau neprašo dovanų- jie reikalauja. Mergaitės su vinimis persmeigtomis lūpomis mus gnaibo ir rodo ištiestas rankas. Duodu siūlų bei skutimosi peiliukų. Tai klaida- sulekia visas kaimas. Pasivaikščiojimas tampa nebepakeliamas. 50-60 žmonių palyda beria nesuprantamus žodžius, kiša rankas į kišenes, neleidžia praeiti.Vargais negalais sulipame mašinon ir pabėgame.
Panašus likimas laukia ir pas Tsemajus. Šį kartą esu pasiruošęs duonos su kečupu. Tačiau lietuviška duona labai jau neįprasta… Na o kečupas sužavi net ir senolius.
Visai netoli Jinkos miestuko sutinkame stovintį sausakimšą autobusą.Sunku pasakyti, kiek žmonių jis talpina, tačiau visi tie žmonės puola mus prašyti degalų. Vairuotojui matyt nelieka nieko kito, tik duoti…Stogo bagažinėje atsiranda laisvos vietos.
Jinka- tai vartai į Mago nacionalinį parką- Mursių valdas. Ši gentis yra vietiniai siaubai. Gyvena ypač nutolusiose sunkiai pasiekiamose teritorijose. Degina miškus, šaudo dramblius ir raganosius, vėliau jų ragus bei iltis maino į ginklus Kenijos pasienyje. Ginkluoti puldinėja aplinkines gentis, žudo jų žmones bei atiminėja gyvulius. Kiekvienas mursis, net ir moteriškos giminės, turi po „kalašnikovą“. Be viso to jie , įskaitant ir nėščias moteris, nuo ankstaus ryto ir pastoviai skanauja naminukę ir yra tikri laukinukai.Vyrai dažniausiai vaikšto visiškai nuogi, o moteriškės lūpose nešioja bliūdelius- „kad velnias pro burną neįlįstų“. Sklinda pasakojimai, kad kaikurios jų savo lūpa gali galvą apjuosti. Tačiau bliūdeliai joms nepadeda nuo velnio apsiginti…
Pasiimame draugijon ginkluotą apylinkių gyventoją, šiek tiek pažįstantį Mursius, ir traukiame į jų valdas. Kelias vietomis sunkiai pravažiuojamas net visureigiui. Po trijų valandų sustojame ties užtvara.Iš krūmų iššoka aštuoni plikut plikutėliai, tačiau ginkluoti žmogeliukai ir ima judinti visureigį.Darosi nejauku. Mūsų ramybės sergėtojas ramiai laukia. Po kiek laiko augaloti vyrukai ataušta. Tuomet išlipęs palydovas ramiai nurenka kelio užtvarą ir mes vėl judame toliau. Mursių kaime žvangina ginklais.Rytas, tačiau dauguma kaimiečių jau girti ir neramūs. Nusisegame laikrodžius, paslepiame pinigines, lipame iš mašinos. Vėl pasitinka visi. Įvairiausiomis spalvomis dažytos, nukarusiomis krūtimis bei išvirtusiomis lūpomis moteriškės tampo mane už rankovių ir rodo lūpų bliūdelius.Prieina vėžlio kiautą ant kaktos prisimontvęs jaunikaitis, vedinas užtrauktuką ant kaklo pasidabinusia sesute: mes jiems matyt naujų trofėjų rinkinys.Iš minios išdygsta pankiškos išvaizdos berniukas, apsikabina Reginą ir rodo į jos akinius: pažiūrėk, ir pas mane ant nosies panašūs kabo.Na ir kas, kad kone dvigubai didesni, nei man reikėtų-mes dabar draugai… Subtilokas grožio supratimas- pagalvoju.Regina ilgau netrunka ir pasislepia už ginkluoto palydovo. Dar kurį laiką vaikštau po gyvenvietę, tačiau pastebiu nerimastingai trypčiojantį vairuotoja- matyt jau laikas… Matyt jau reikia skubėti… Ir vėl negarbingai sprunkame.
Ilgesys
Štai jau baigiasi antra klajonių savaitė po badą, ligas ir sausrą kenčiančias gentis. Esame pajuodę nuo dulkių ir išsekę nuo įspūdžių – mūsų jau niekas nebestebina. Nei berniukas , dantimis dorojantis šviežiai sugautą žuvį, nei daugiavaikė motina, bandanti dviem išdžiūvusiomis krūtimis pamaitinti visą pulką, nei laiko skaičiavimo skirtumai… Čia lako tėkmė kitokia, čia jis bėga daug lėčiau. Norime namo – kur nieks nedainuoja dėl tuščio vandens butelio ir neseka pirštais badanti minia, kur metai turi dvylika mėnesių, kur negailestinga civilizacija jau pasiglemžė savo dalį… Norime būti švarūs ir džiaugtis baltu Lietuvos sniegu. Norime pabėgti nuo sustojusio laiko.
Tomas ir Regina Baltušiai
XGenomas
pirmas 
79tieji 
ipvoisas