Estija: Atostogų ratas per Estiją, alsuojančią viduramžiais, gamtos stebuklais, mokslo pažibomis ir šokolado skoniais (III dalis – gamtos stebuklai, Pernu))

7 diena

Su meile ir mintimis, kad norėtume sugrįžti, paliekame nuostabųjį Taliną ir keliaujame toliau. Sustojame prie Keilos krioklio. Žalias, trykštantis įvairiomis srovelėmis krioklys sukelia susižavėjimą. Pagal planą norėjome dar pasivaikščioti aplink Keilos-Joa pilį, bet įėjimas mokamas net į teritoriją, tad tik per tvorą iš toli pasmalsavome ir keliaujame toliau. Šiek tiek išsukame iš kelio ir bandome ieškoti Turisalu krioklio. Deja, beklaidžiojant miškais taip jo ir neradome, tačiau pasigrožėjome laukiniu paplūdimiu. Toliau tuo pačiu keliu važiuojant atsidūrėme prie Turisalu uolų. Pasistatėme automobilį aikštelėje ant skardžio ir nupėdinome stačiais takeliais link pakrantės. Besileidžiant tolumoje jūroje pastebėjome jūrų pabaisą 😀 O nusileidus į pakrantę nustebino kokio DYDŽIO akmenukų paminklai :O Tokių dar neteko matyt. Pasivaikštinėję bei uždėję akmenukų, vis labiau niaukiantis dangui, nusprendžiame greičiau kopti į viršų. Dabar jau laikas grįžti į kelią (aut. past. visoje Estijoje keliai gan tušti ir neapkrauti automobilių. Pakelėse kolonėlių, ypač kavinių nelabai rasite, jei įpratę vis stabtelti užkandžių, kavos ar pan., tai turėkite tai omeny 🙂) ir nusigauti iki nakvynės vietos – Paldiski miestelyje. Butą užsisakėme per www.booking.com (Apartments Pakri, kaina 25 Eur/žm). Butas eiliniame daugiabutyje, tvarkingas, paprastai ir kukliai įrengtas. Nusimetę daiktus keliaujame į turbūt vienintelę miestelio kavinę – Peetri Toll taverną. Joje tiekiami estų bei rusų virtuvės patiekalai (karšti patiekalai po 7 Eur, salianka sriuba 4,50 Eur, kompotas po 1,50 Eur), 

taip pat šioje kavinėje įsikūręs muziejus.

 Pasistiprinę, su saulės spinduliais judame link Pakri uolų. Automobilį pasistatome aikštelėje šalia nakvynės namų, užkandinės bei Pakri švyturio (52 m.). Jis pastatytas 1889 m. ir yra naudojamas dar ir šiandien bei atviras lankytojams. Tačiau mes nusprendžiame kojas miklinti palei uolų kraštą. Pakri uolos, tai nuostabaus grožio trupančios 25 m aukščio uolos su jūros peizažu. Tai vienintelė tokio tipo pakrančių uoliena Europoje, kurioje yra atidengtų paleozojaus sluoksnių. Kvapą gniaužiantys vaizdai. O kaip kojos tirtėjo, niekaip negalėjau prieiti prie krašto, nes nė velnio nežinai kas po tavo kojom ir kada nukris tie luitai. Visur daug įspėjamų ženklų, kad yra pavojinga. Taip tirtančiom kojytėm saugiu atstumu judėjome pakraščiu, kol tolumoje pamatėme boluojanti baltą paplūdimį. Nusprendėme, kad mums reikia iki ten nueiti. Tik neįsivaizdavome, kiek teks eiti neaiškiais takeliais 😀 Ramino tik tas, kad matėme žmonių pėdsakus, tad reiškia čia blūdinėjome ne mes vieni. Nežinau kiek mes ten pėdinome, bet tikrai ilgokai, kol galų  gale pasiekėme finišą – laukinį baltų, plokščių akmenėlių paplūdimį. WOW! Prisėdome ant tobulai nugludinto medžio kamieno ir tiesiog buvome tenai.

Kai saulelė vis labiau pradėjo žemėti, supratome, kad jau reiktų bulkeles judint atgal, juk toks dar kelelis laukia. Pasiekus uolas, supratome, kad mes čia esame pačiu tobuliausiu laiku. Vaizdai buvo nepakartojami. Nuostabios vakaro spalvos. Lūkesčiai buvo viršyti milijoną kartų.

Pavargę ir sušalę nuo stipraus vėjo, sulindome į mašiniuką ir pasigrožėjome saulėlydžiu.Grįžtant į mūsų butuką pastebėjau dar vieną lankytiną objekto nuorodą, bet jėgų jau visai nebeturėjome. Ir Tik vėliau supratau, kad ten buvo dar viena vieta, kurioje galima nusileisti laiptais ir pasigrožėti uolomis iš apačios. Tad neprašokite tos vietos, tikrai verta aplankyti 🙂 O dabar ištiesiame kojeles ir laukiam rytojaus nuotykių 🙂

8 diena

Sunkiai miegoję (kažkokie baliauninkai vis lėbavo lauke), sukrovę šmutkeles judame į Rummu karjerą. Prie įvažiavimo pasitinka jaunas berniokas. Įsigyjame bilietus (4 Eur). Dar bandau tiek angliškai, tiek rusiškai paklausti dėl lankymo, kol galų galiausiai aš jam lietuviškai, jis man estiškai ir susikalbėjome 😀 Toliau nuriedame mašina iki parkingo. Išlipę bandome ieškoti nuorodų kaip užkopti ant kalkakmenio kalnų. Nuorodų jokių nėra, tad pėdiname pagal nuojautą. Apeiname per aplink, bet gan nestačiu ir saugiu keliuku (gal keliuku nepavadinčiau :D). Užsiropštę bandome gaudyti nuostabius kadrus, kuriuos pagyvina saulės spinduliai, nors tolumoje tamsuoja grėsmingi debesys. Horizonte matosi likę kalėjimo pastatai bei jo teritorija, beplaukiojantys laiveliai su žmogeliukais (girdėjau čia mėgsta žmonės nardyti). Palaipioti čia yra kur, bet tam tikrai reiktų patogesnės avalynės. Leistis nusprendžiame (nusižiūrėję nuo kitų lankytojų) artimesniu, bet stačiu šlaitu. Na nieko, pusę kelio pusiau ant užpakalio ir leidiesi 😀 Žemėliau sutinkame vyruką, kuris teiraujasi kaip čia kopimas, nes turi apačioje visą šeimyną laukiančią. Perspėjame, kad geriau lipti per aplinkui, bus saugiau 🙂

Mano vyrelis dar spėja išsimaudyti šiame smaragdo žalumo karjere iki trumpo, staigaus lietaus. Kol saugiai slėpėmės nuo lietaus, pagalvojam, kad vargšiukai, kas dabar ant karjero viršaus. Aprimus lietui išsitraukiame savo piknikėlį ir ramiai prisėdame prie karjero pasigėrėti vaizdais. Lankant šį objektą apima dviprasmiški jausmai 🙂 Objektas, gamta, spalvos labai gražu ir įdomu, tikrai retas eksponatas. Tačiau karjere padarytos vandens pramogos, bumbsinti muzika iš užkandinės visai neprideda žavesio. Taip pat šiame objekte labai trūko nuorodų. Nežinau, ar tikrai turėtų būti tokia įėjimo kaina, nes ir infrastruktūros kažkokios nelabai ir yra, nebent, kad tvarkingi tualetai 😀 Bet nepaisant visko užskaitome šį neeilinį objektą. Tikrai gražu 🙂

Judame iki paskutinio objekto – Pernu miesto. Čia apsistosime 3 naktim. Išsinuomavome vieno kambario butuką tradiciškai per booking‘ą (Apartment Kanali 5a, kaina 31,50 Eur/naktis žm.). Tolėliau nuo centro, bet ramioje vietoje. Kadangi tiek jau kelionėje atvaikščioję, tai visai nepasigėdinome šiame mieste ir pasivažinėti. Mus pasitiko maloni ir paslaugi šeimininkė. Butukas labai jaukus. Radome informacinius bukletus, šeimininkė dar pasidalino patarimais. Svečiams palikti lietsargiai, arbata, saldainiai 🙂

Vakarėjant nulekiame prie jūros, bet toks baisingas vėjas, kad sukamės atgal link senamiesčio. Pažintį pradedame nuo pagrindinės Rüütli gatvės. Šią dieną vainikuojame prisėsdami pasigardžiuoti pyragėliais ir kavute Mahedik kavinukėje.

9 diena

Šiomis paskutinėmis atostogų dienomis įjungiame vėžlio žingsnį ir niekur neskubėdami pradedam naują dieną. Šiandien vėjas aprimęs ir visai šilta, tad nusprendžiame šiek tiek pasivolioti pliažiuke. Labai keista, kai įpratęs savo pajūryje jūrą pasiekti tik perbridus kopas, o čia čiaukšt toks ilgas ilgas, platus platus ir lygus lygus pliažiukas 🙂 Jūra rami ir labai sekli. Tad tiesiog prigulame pachilinti. Vakarėjant grįžtame į senamiestį ir vakarienei pasirenkame labai jaukią ir įdomaus interjero kavinukę Vehverments Bar & Tostadas. Užsisakome žuvies bei rameno, porcijos nedidelės, bet maistas skanus ir įdomiai pateiktas (dviem asmenims 26 Eur). Toliau vingiuojame miesto gatvelėmis stebėdami architektūrą – nemažai senųjų medinukų namukų. Taip beklaidžiodami atrandame Sõõrikukohvik kavinukę, kuri garsėja savo spurgomis. Tai senojo stiliaus kavinukė, kurioje galima rasti senesniųjų laikų bandelių, sausainių bei pigios kavos ir arbatos. Po skaniųjų bandelių laikas pasivaikščioti link miesto parko vartų, tačiau nesužavėjus (o tas retokai mums būna) sukamės atgal ir jau pradėjus vėsti orams į vakarą, nusprendžiame persirengti ir judėti į pajūrį. Pajūriu ilgai ėjome lygia šlapio supresuoto smėlio pakrante link molo, kol nuėję supratome, kad molo taip paprastai nepasieksime. Bandėme dar privažiuoti iš kitos pusės ir patekti ant molo, bet vėl kažkaip nesėkmingai. Tačiau bevaikštant paplūdimiu užmatėme bariuką, kuris patraukė mūsų akį – Väike Kuuba Pärnu Mojito Bar. Įkrentame į krėslus ir tiesiog pasimėgaujame jūros ošimu bei lengva muzikyte. 

10 diena

Kitą rytą išsimiegoję ir niekur neskubėdami, žymiai vėliau išjudame iš namų (ypač kai oras netinkamas pajūryje gulėti). Mašiniuką pasiliekame A. H. Tammsaare gatvėje (nemokamai) ir lengvu žingsneliu pėdiname link pajūryje esančio pakrantės pievų pėsčiųjų tako bei pamatyti besiganančias karvutes. Tai 600 metrų žiedinis pėsčiųjų takas, nutiestas pelkėtoje pakrantės pievoje. Tako viduryje yra apžvalgos bokštas, iš kurio galima gerai matyti Pernu pajūrio pievą. Kartkartėmis galima pamatyti ir Pernu miesto karvių, kurios tapo viena unikaliausių miesto įžymybių. Mums pasisekė, kaip tik šalia apžvalgos bokšto visa banda skaniai rupšnojo žolytę. Apėję pėsčiųjų taką, nukiūtinome kitomis gatvelėmis link žaliųjų miesto zonų (čia jų ypač daug). Įsiamžinome prie žaliųjų dramblių (58.376196, 24.499266). Taip pat užmatėme mokyklą, kuri matyt įsikūrusi kokiame istoriniame pastate. Vėlyvųjų pietų prisėdome vokiškoje kavinė Edelweiss. Tradiciškai rinkomės sriubos saliankos (5,30 Eur), šnicelį (11,30 Eur), vokiškas Bratwurst dešreles (6,40 Eur), kavutę su Vana Tallinn (6 Eur), arbatą (2 Eur). Pasisotinę ramiu žingsneliu toliau judame besižvalgydami gatvelėmis. Paskutinį vakarą saulę palydėti nusprendėme iš vakarykščio pajūrio bariuko – Väike Kuuba Pärnu Mojito Bar. Šį vakarą oras šiek tiek malonesnis, tai ir žmogučių daug daugiau, kurie išsibarstę smėlėtoje pakrantėje chilina su kokteiliukais. Mes taip pat griūname į krėslus ir pasimėgaujame šia akimirka.

11 diena

O šiandien iš pat ryto į trasą ir judame link namų. Bevažiuojant Latvijoje keliu palei pajūrį dar neplanuotai stabtelėjome stovėjimo aikštelėje, kuri prie pat jūros, o žmonių beveik nėra. Oras pasitaikė tiesiog nuostabus. Įmerkus kojas į šiltą smėliuką, pasisukus į vyrą sakau: Gal galime valandėlę čia tiesiog pabūti? :)Tad traukiame vėl savo kėdutes ir įsitaisome paplūdimyje. Ech, kaip gera ir ramu. (Jau galvoje kirba naujos mintys: O kur toliau?) 🙂

Pajūry sulaukiu tėčio skambučio, kuris užklausia kur gi esame. Sužinojęs sako, jei norite stabtelėkite Saulkrasti miestelyje. Kodėl gi ne? Juk vis tiek pro šalį važiuojame. Tad sustojome pasivaikščioti ir pasižvalgyti prie Baltosios kopos. Koks mielas ir žavingas kurortinis miestelis, gal kada reiks atvykti čia paviešėti.

O kad namo grįžus nemirti iš bado (juk šaldytuvas tuščias), užsukame Bauskėje į Taverną prie Rotušės aikštės. Gavę maisto komą ir pusę maisto pasiėmę išsinešimui, dabar jau tikrai važiuojame namo 😀  

Žinot, Estija tikrai pranoko mūsų lūkesčius ir maloniai nustebino. Labai džiaugėmės pasirinkę šią kryptį savo atostogoms ir tikrai rekomenduočiau kitiems 🙂 Mielai dar grįžtume 🙂

O kaip gi kelionės be lauktuvių? Pastebėjau, kad iš šios šalies tikrai galima atsivežti skanių lauktuvių. Ką mes atsivežėme? Žinoma visiems žinomi Kalev šokoladai ir saldainiai, Vana Tallin likeris, alus (turi nemažai įvairių gamyklų), kama miltai, Estijoje gaminama daug įvairių rūšių ir skonių limonadai, šprotai, sūriai. O ką jūs esate atsivežę? 🙂