Egiptas: Kruizas Nilu II dalis (Asuanas, „Nile Bride”)

Ryte atvažiuojam į Asuaną. Kadangi pabudau anksčiau, tai iš savo viršutinio gulto dar galėjau kurį laiką stebėti apylinkes. Atėjo palydovas, leipė greitai keltis, nes duos pusryčius, o jis turi pakloti gultus (lovomis to nepavadinčiau, traukinys visdėlto), be to ir atvykstam neužilgo. Pusryčiai visiškai neužsiliko atmintyje, net buvau pradėjęs abejoti, ar juos apskritai davė, bet turbūt davė, nes kitą kartą valgėm pietus. Stotyje mūsų jau laukė naujas autobusas (autobusus kelionės metu pakeitėm keturis, ir visi buvo labai tvarkingi ir konfortiški), todėl susimetę daiktus iškart išvažiavom į pirmą ekskursiją į granito kasyklas.
Asuanas pats piečiausias Egipto miestas turintis virš 200 000 gyventojų, tai palyginus su Kairu, yra visiškas bažnytkaimis. Mums jis labiausiai žinomas pagal Asuano užtvanką, kurią 1970 m pastatė Sovietai. Užtvenkus Nilą susidarė 550 km ilgio Nasero ežeras. Užtvanka reguliuoja Nilo potvynius ir gamina Egiptui pigią elektrą (dar prie Memfio matėm dykumoje dieną degantį prožektorių, ir į klausimą kodėl jo dieną neužgesina, mums atsakė, kad neapsimoka, nes vakare vėl reikės uždegti). Dar Asuanas garsėja įpatingai sausu klimatu, nelyja beveik niekada, todėl dauguma namų yra apskritai be stogų. Mums iš lietaus kraštų tai buvo įpatingai keista. Kitokie ir jame gyvenantys žmonės ir išvaizda ir charakteriu, daug lėtesni, ne tokie įkyrūs net ir turguj nestvarstantys už rankų, iš išvaizdos juodesni, daugiau afrikietiškų nei arabiškų bruožų, man asmeniškai, daug labiau patiko už Kairo gyventojus.
Granito kasykla mus pasitiko visiška tuštuma, ankstyvas rytas daug ką reiškia. Galim viską ramiai ir neskubėdami apžiūrėti, net prekiautojai dar nedirba. Čia Senosios Karalystės laikais gamino beliskus, kuriuos po to Nilu plukdydavo į reikiamas vietas. Iš viso yra žinomi 29 obeliskai, iš kurių tik 9 likę Egipte, o kitus ištampė užkariautojaipo visą pasaulį, pradedant romėnais baigiant anglais ir amerikiečiais, o pasižiūrėti mes atvažiavom nebaigto kalti obelisko, kuris yra 42 m aukščio ir sveria 1.200 t (akmenukas truputį). Jis turėjo būti skirtas karalienei Chačepsutei, bet gamybos eigoj suskilo ir liko nebaigtas.
Kitas lankomas objektas Asuano užtvanka. Ji yra truputį piečiau miesto, o tnorint ten patekti, reikia pervažiuoti per senąją užtvanką, pastatyta britų. Užtvanką, kaip ir tiltus ir kitus valstybinės reikšmės objektus Egipte fotografuoti griežtai draudžiama, bet gidė patarė labai nesišvaistant fotoaparatais, visdėlto pasilikti vaizdelį atminčiai, taip mes ir padarėm. Visur sėdi ginkluoti sargybiniai, bet jiems visiškai neįdomu, nors galėtų ir nušauti, jei taip darytų vietinis. Turistas Egipte labai privilegijuotas žmogus (melžiama karve reikia rūpintis), ir už jo nuskriaudimą laisvai galima “susigauti” mirties bausmę.
Užtvenkus Nilą daug senųjų šventyklų buvo užlietos, todėl archeologų pastangomis buvo perkeltos į saugias vietas. Į vieną iš tokių, Pilajų šventyklą, esančią vienoje iš Nilo salų, mus nuplukdė nedideliu laiveliu. Šventykla nelabai didelė, bet labai gražioj vietoj, apsupta gėlių.
Dabar reikėtų mesti akmenį į savo daržą. Reikėtų bent truputį pasidomėti istorija ir kultūra šalies į kurią važiuoji. Manau, kad su dižiąja dauguma žmonių yra tas pats, bet , kad ko nors netyčia neįžeisčiau, rašau tik apie save (ir man tikrai gėda). Ką aš žinojau apie Egiptą (įskaitant ir savo mėgstamas senovės istorijos pamokas prieš 30 metų, grožinę literatūrą ir kinofilmus). Egipte yra piramidės (viena iš jų Cheopso), ten teka upė Nilas(ten gyvena krokodilas), buvo rastos mumijos, keleto faraonų ir dievų vardus, na ir šiaip dar nemažai visokių padrikų faktų ir smulkmenų. Ne taip ir mažai, kai pagalvoji ir pradedi viską rikiuoti, bet…Apie jokias šventyklas aš tikrai nebuvau girdėjęs, o gal, paprasčiausiai, neatkreipiau dėmesio, bet dabar jau sužinojau ir pamačiau į valias.
Dar truputį nušoksiu į šalį. Kaip man pasirodė jau vėliau, būtent toks maršrutas, o ne atvirkštinis, yra geriausias, nes sudarytas įspūdžių didėjimo tvarka (apie piramides ir sfinksą nekalbu, nes visi juos žino esant, ir matė bent kažkokiu pavidalu, todėl žino, ko tikėtis), visą istoriją užbaigiant Karnaku, o po to paliekant 2-3 dienas atsipeikėti ir viską suvirškinti palmių pavėsyje su aprasojusiu alaus bokalu rankoje.
Šokam atgal į salą. Žinau, kaip atrodė graikų šventyklos, mačiau romėnų statinius, čia viskas visiškai kitaip, ir architektūra ir paskirtis ir kiekvieno statinio reikšmė. Pasiklausėm įdomios paskaitos, iliustruojančios aplink esančius vaizdus, savarankiškai palandžiojom po griuvėsius, atsigėrėm gaivinamųjų gėrimų gėlių apsuptyje, laikas ir pietauti, o pietūs jau laive.
Mūsų laivas “Nile Bride” – plaukiojantis 5 žvaigždučių viešbutis su “viskas įskaičiuota”(išskyrus alkoholį ir kitus gėrimus nepusryčių metu, nors nusipirkti galima visko, bet kaip ir viešbutyje, brangoka, alaus butelys 28 Egipto svarai = 14 litų). Tokių laivų kaip mūsų kartu plaukė koks 20, bet bent jau mūsų buvo labai apytuštis, be mūsų dar ispanų grupė, tai labai laisva ir patogu. Kajutė puiki, maistas skanus, pakankamai įvairus ir gražiai patiektas. Padavėjai suprantantys lietuviškai, tiesa, taip pat sėkmingai, ir ispaniškai. Matyt kai reikia darbui, greitai išmoksta reikiamus žodžius, bet malonu.
Po pirmų pietų laive ir poros neapsakomai skanaus alaus butelių buvom susodinti į feliuką ir išplaukėm į ekskursiją po Nilo salas. Turiu pripažinti, kad feliuka labai smagi nubių valtis, gana didelė su viena trikampe bure, valdoma trijų jūreivių. Jokio variklio ji neturi, todėl labai smagu žiūrėti, kaip trys juodi vyrukai su galabėjomis laksto po valtį ir ją valdo, plaukia ir prieš vėją ir prieš srovę. Pirmiausiai atplaukėme į botanikos sodo salą. Tą sodą įkūrė anglų generolas Kitcheneris, todėl ir sala vadinama jo vardu. Graži ir labai žalia sala, įėjimas mokamas, nors ir nebrangus, pakankamai daug vietinių šeimų su vaikais. Antras sustojimas – Elefantino sala ir nubių kaimas, kur atplaukėm jau motoriniu laiveliu. Salos pavadinimas kilęs dėl kranto uolų panašumo į dramblius. Visiškai primityvios gyvenimo sąlygos, daug mažų vaikų visko kaulijančių (vienas įsikabino man į ranką ir pusę kelio per kaimą kažką dainavo, teko duoti pinigėlį, kad atsikabintų). Gavome pačiupinėti gyvų Nilo krokodiliukų, mat pastačius užtvanką, jie visi liko Nasero ežero pusėje ir šiauriau Asuano Nile krokodilų nėra, o šitų nubiai specialiai turistams parodyti prigaudo prieš užtvanką. Šiaip tai kestas jausmas vaikščioti po zoologijos sodą, kur dalis gyventojų – žmonės. Viena moteriškė iš mūsų grupės buvo pasiruošusi, turėjo saldainių ir spalvotų pieštukų, tai galvojom, kad ją tie vaikai į gabalus suplėšys. Dar aplankėm jų vietinę mokyklą, kuriai paaukojom pinigėlių ir atsigėrėm karkade ant vieno namo stogo įrengtoje apžvalgos aikštelėje, ten vienas apsukrus dėdulis įsirengęs kaip ir liaudies meno dirbinių parodą-pardavimą. Dar nustebino moterys, o kai kur ir vyrai kišantys turistams saujas pilnas metalinių eurų monetų. Tik vėliau kažkas paaiškino, kad jų bankai metalinių monetų nekeičia, tai tie uždirbti pinigai nubiams kartais būna tik paprastos geležėlės, todėl ką nors perkant reikėtų mokėti popieriniais pinigais, jie ima visus, bet su monetomis po to turi daug vargo. Į laivą grįžom jau visiškai sutemus.
Po vakarienės laukė pasivažinėjimas po Asuaną karietomis (25 usd žmogui). Atrakcija tikrai verta tų pinigų, nes važnyčiotojai tokie patys pasiutę kaip ir vairuotojai, surengė mums tikras lenktynes siauromis ir tamsiomis Asuano gatvėmis, visiškai nekreipdami dėmesio į šiuolaikiškesnį transportą, kurio, ačiū dievui, daug mažiau negu Kaire. Po to ėjom gerti arbatos ir rųkyti kaljano į vietinių lankomą užeigą, kuri priklausė kažkokiam Osamos pusbroliui ( ten jie visi pusbroliai), bet mokėti nereikėjo, reiškia viskas apmokėta iš anksto. Kavinė tikrai neatrodė turistams skirta, vien todėl, kad daugiau turistų nebuvo, o vietinių nemažai. Apsirūkiusius paleido savarankiškai per turgų link laivo. Asuano turgus daug mažesnis, tvarkingesnis ir švaresnis negu Kairo. Be to jame didžiausias pasirinkimas geriausios kokybės prieskonių ir riešutų, bet visko tiek daug ir įvairaus, kad nenusipirkom nieko.
Kita diena sudėtinga, reikia rinktis ar važiuoti apie 290 km į Abu Simbelį žiūrėti Ramzio II šventyklos ar joti į dykumoje esantį Šv. Simeono vienuolyną. Ir ten, ir ten norisi, bet suderinti neišeina, trūksta laiko. Didžioji dauguma renkasi dykumą, todėl važiuojančius į šventyklą prijungia prie kitos grupės, ir išvažiuoja jie 3.30 naktį (tai irgi šiek tiek prisideda prie dykumos pasirinkimo). Tarp kitko Abu Simbelio šventykla dėl susidariusio Nasero ežero irgi yra perkelta iš savo tikrosios vietos, todėl manau, kad didžioji dauguma turistų, kurie ten važiuoja konkrečią metų dieną, kai saulė kažkur kažką tekėdama apšviečia, yra paprasčiausiai apgaudinėjami. Ta diena buvo vakar 2008.02.21, tai yra, kai mes atvažiavom į Asuaną. Guoda papasakojo, kad susirinko begalė žmonių, kurie, kaip ir reikėjo tikėtis, jokio stebuklo nepamatė, nors iš kitos pusės, tai šventykla tikrai verta dėmesio.
Kadangi pasirinkome dykumą, tai ir rašysiu apie dykumą. Gavom kiekvienas po kupranugarį ir po nubį vedlį. Vedliai pagrinde vaikai ir paaugliai. Pradžioje ėjome tvarkingai reguliuojami, kol išėjome į atvirą dykumą. Tada kaikuriems jojikams (tame tarpe ir man) leido pasireikšti patiems. Surengėm visai neblogas lenktynes su tais dykumų laivais, jie, pasirodo, visai neblogai bėgioja, o vairuojami kojomis. Sunkiausia išsilaikyti, kai kupranugaris lipa žemyn nuo kopos arba gulasi keleivių išlaipinimui sulankstydamas savo kojas. Esu girdėjęs, kad joti sunku, įskausta užpakalis, nežinau, man tai patiko. Nors informacijoj parašyta, kad atstumas iki vienuolyn tik 1,2 km, t.y 15 minučių jojimo, mes į priekį jojom gerą valandą aplink per dykumą.
Vienuolynas. Rašydamas šį pasakojimą, kartas nuo karto pasitikslinu pavadinimus internete. Taip buvo ir su Šv. Simeono vienuolynu. Ir koks buvo mano nustebimas, kai “visagalis google” man “išmetė” vieninteles dvi nuorodas, ir abi jos buvo į mano paties nuotraukas, prieš metus patalpintas “kitame” tinklalapyje. Negalėjau gi aš susapnuoti to pavadinimo ir to vienuolyno. Ilgiau pasiknisus nelietuviškuose puslapiuose, pavyko surasti, visdėlto nemeluoju, tik jis labiau žinomas Anba Hatre pavadinimu. Vienuolynas įkurtas 4 a vienuolių atsiskyrėlių, kas buvo labai populiaru tais laikais šiaurės Afrikoje. 1173 m. vienuolynas buvo gerokai sugriautas Saladino kariuomenės žygio į Nubiją metu. 13 a jis tapo didžiausiu Afrikoje, jame gyveno apie 1000 vienuolių, bet neužilgo buvo paliktas dėl vandens trūkumo ir dažnų plėšikų puldinėjimų. Nors ir smarkiai sugriautas, vienuolynas išlaikęs savo architektūrinę ir istorinę svarbą tyrinėjant ankstyvosios krikščionybės vystymąsi Afrikoje, o jeigu žmoniškai, tikrai įdomus statinys dykumoje, verta aplankyti. Atgal jau grįžom tuo trumpuoju 15 min. keliu.
Po pietų išplaukiame jau kruiziniu laivu. Vienas po kito atsišvartuoja visi 20-30 laivų (kiek jų buvo, niekas taip iki galo ir nesuskaičiavo). Laivai keturių denių, kurių viršutiniame baseinas, gultai, baras ir keletas treniruoklių, ilgis turbūt apie 100 m, bet grimzlė tik 2 m, nes Nilas savaime yra sekli upė, bet ir tai reikia didelio meistriškumo valdyti tokią plokščiadugnę geldą. Guoda pasakojo istoriją, kaip vienas užsižiopsojęs kapitonas užplaukė ant seklumos. Laivas didžiulis nenutemsi, todėl reikėjo skambinti į Asuano užtvanką, kad vandens daugiau praleistu. Vandens lygį pakėlė, laivas nuo seklumos nuplaukė, bet kapitonas licencijos neteko. Dar vienas faktas apie egiptiečių taupumą, laivai variklių neišjungia (autobusai taip pat) niekada. Kaip įlipom į laivą su veikiančiu varikliu, taip ir palikom jį po 4 parų su veikiančiu.
Gavom visą pusdienį laisvo laiko, prabanga. Pabandžiau išsimaudyti baseine. Visai smagu, bet vanduo pasirodė šaltokas, tai daugiau ir nesimaudžiau, be to virš vandens pastoviai pučia gana stiprus šiaurinis vėjas ir kuo toliau, tuo šaltesnis. Tas pastovus vėjas labai pasitarnaudavo laivybai senovėje, nes į šiaurę laivai plaukdavo pasroviui, o į pietus – pavėjui. Po to stebėjom pro šalį praslenkančius Egipto vaizdus, oazes ir dirbamos žemės laukus keitė smėlio kopos ir dykuma. Garlaiviai kartas nuo karto sumanydavo palenktyniauti, bet mūsiškiam kažkaip nelabai tas sekėsi, nors, turbūt, jie visi puikiai žino kas kada ir po ko turi atplaukti į laikiną sustojimo vietą, todėl tos lenktynės tik turistų paerzinimui. Vakarop atplaukėm į Kom Ombo aplankyti dievo Krokodilo šventyklos. Žinoma, ji vadinasi kitaip, bet mes tarp savęs ją taip praminėm, kadangi labai daug dėmesio joje skirta krokodilams. Šalia esantis miestelis buvo paskendęs juoduose dūmuose. Gidė paaiškino, kad jame yra cukraus fabrikai, o dūmai nuo deginamų cukrašvendrių lapų, ką daryti yra griežtai uždrausta dėl labai didelės taršos, bet čia Egiptas. Ekskursijos į šventyklą metu vėl pasireiškė mūsų Guodos profesionalumas. Visa ta govėda garlaivių atplaukė beveik vienu metu, ir visa ta turistų minia vienu metu plūstelėjo į šventyklą, bet mes kažkokiu būdu sugebėjom viską apeiti ir apžiūrėti nesusitikdami su didelėmis spūstimis, nes mūsų ėjimo trajektorija visiškai skyrėsi nuo bendrosios. Kadangi šventykla stovi visai pakrantėj, tai tarpe tarp laivų ir šventyklos padarytas promenadas virsta eiliniu turgumi. Gidė patarė visas lauktuves susipirkti kuo anksčiau, nes artėjan link Luksoro jos tik brangs, jau nekalbant apie Hurgadą, todėl tame turguje nusipirkau kokio 1,2 m dydžio kaljaną, ir nors labai nemėgstu derėtis, šį kartą nusiderėjau labai daug. Tiesa, tie jų turistams stumdomi kaljanai yra pakankamai prastos kokybės, bet tai išaiškėjo tik namie.
Tolimesnis plaukimas vyko naktį. Anksti ryte atplaukėm į Edfu. Čia mūsų laukė dievo Horo šventykla (dievas vaizduojamas sakalo pavidale ir labai svarbus). Šį kartą šventykla buvo tolėliau dykumoje, todėl iki jos vežė daug nedidukų autobusiukų. Ši šventykla įdomi tuo ,kad nors ir būdama labai didelė, buvo beveik visai užpustyta smėlio, todėl dabar atrodo, kad stovi didelėje duobėje, o vidaus lubos visos aprūkusios, joje gyvendavo klajokliai ir kūrendavo laužus. Dabar jos aukštis geri 30 m, o kažkuriuo metu buvo belikę kokie 2 m. Čia vėl ta pati galybė žmonių, nuo kurių mes vis stengėmės pabėgti. Šį kartą nelabai sekėsi, bet bent jau nereikėjo stovėti begalinėje eilėje prie bilietų, Osama viską jau buvo sutvarkęs iki mums atvažiuojant. Po ankstyvos rytinės ekskursijos sekė pusdienio plaukimas iki Esna. Vėjas visai įsismarkavo ir atšalo. Kas įdomu, kad krante jo beveik nesijaučia ir netgi karšta, o norint būti laivo viršuje, prireikė ir striukės. Esnoje sustojimas jau pačiame mieste. Miestas anglų kolonijų laikais buvęs labai svarbus prekybinis centras. Visa krantinė nustatyta kažkada buvusiai labai gražiais pirklių namais, kurie dabar visiškai nušepę ir baigia sugriūti. (toks Havanos Kuboje Egiptietiškas variantas). Po pietų išleido savarankiškai pasivaikščioti po miestą, bet griežtai prisakė 16.00 grįžti į laivą, nes plauksim pro Nilo šliuzus, tai pajudėti galim bet kuriuo metu. Pajudėjom 21.00. Mieste, kaip ir visur, pagrindinis dalykas yra turgus. Jau neblogai įvaldę derybų meną “papigiai” pripirkom lauktuvėm skarų. Dar vidury miesto radom atkastą kažkokią šventyklą, bet jau nebėjom į vidų. Grįžę, nuo denio stebėjom vietinės duonos parduotuvės neturtingiems veikimą. Egipte yra kažkoks įstatymas įpareigojanti duonos kepyklas dalį duonos išdalinti, o valstybė tam skiria kažkiek miltų. Taigi, prie tos parduotuvės-kepyklos būriavosi dvi eilės , vyrų ir moterų, iš skirtingų namo pusių, įeidavo į vidų ir išeidavo su dideliu glėbiu duonos. Būtent ta duona ir dar pupos yra pagrindinis neturtingųjų maistas, turbūt todėl didžioji dauguma matytų egiptiečių mergaičių ir moterų gerai įmitusios. Kadangi ši naktis paskutinė laive, tai pagal tradiciją vyko “galabėjų vakarėlis”(galabėja tai tokie ilgi egiptietiški marškiniai), kuriame mūsų grupė, kaip ir priklauso tikriems lietuviams dalyvavo labai pasyviai, arba, galima sakyti, visai nedalyvavo, užtat ispanai davėsi pilnu tempu.
Labai norėjosi pasižiūrėti kaip bus praplaukiami šliuzai, bet kadangi jau iš Esnos išplaukėm temstant, tai iki šliuzų priklaukėm visiškai naktį. Mūsų kajutė buvo pirmame aukšte, tai kažkaip netyčia pro iliuminatorių pastebėjau visai šalia kabančią padangą. Šliuzai, – pagalvojau ir užsitraukęs šortus užbėgau į viršutinį denį. Tikrai, kaip tik praplaukinėjom. Be manęs dar atėjo keletas bebaigiančių švesti ispanų. Iš mūsų nebuvo nieko. Buvo įdomu stebėti, kaip laivas plaukia kokiu 0,5 m už jį platesniu koridoriumi, milimetražai visiški.
Anksti ryte švartuojamės Luksore – plaukimas baigėsi.

Tęsinys kitoje dalyje.