Egiptas: Kruizas Nilu I dalis (Hurgada-Kairas)

Apie šią kelionę ruošiausi parašyti jau seniai, tačiau nors veiksmas ir vyko 2008 m vasario mėn., bet rašinėlis yra visiškai šviežias. Iš keletos galimų kelionių aprašymų šitą būtent dabar pasirinkau dėl keleto objektyvių ir subjektyvių priežasčių. Pirmiausia, tai ji kol kas man yra palikusi patį didžiausią įspūdį (tiesa, nesu apkeliavęs pusės pasaulio), antra – ji vyko žiemą, tai yra galimybė parekomenduoti pasirinkti ir kitiems, juolab, kad jos kaina dabar beveik dvigubai mažesnė, negu mokėjome mes (prieš nepilnus dvejus metus), trečia – kol kas nieko panašaus Mytrips’e nėra, nors kitur esu matęs, bet ne esmė, rašau apie savo įspūdžius.
Taigi, vėl lietuvių taip mėgstamas arba nekenčiamas Egiptas ir “Kruizas Nilu Nr. 1”. “1” todėl, kad tada buvo du variantai, dabar atsirado trys ar keturi, bet iš principo tai yra tas pats, skiriasi tik kryptis, ir trumpesniuose variantuose mažiau lankomų objektų. Kadangi nemažai laiko studijavau visus prieš pasirinkdamas, tai manau, kad “1” yra pats optimaliausias ilgio ir išdėstymo tvarka.
Kaip jau turbūt pastebėjo mane skaitantys, paprastai keliauju savo automobiliu, jėgomis ir rizika, bet Egiptas nėra ta vieta, kur taip daryti galima, žinoma, gali atsirasti prieštaraujančių, bet tai jau išimtis, o ne taisyklė, be to nesu avantiūristas nei gerąja, nei blogąja to žodžio prasme. Taigi, prisiklausęs teigiamų kolegų pasakojimų, pasiėmiau savo norus ir nuėjau į kelionių agentūrą. Nenoriu reklamuoti agentūrų, bet tai buvo Novaturas (daugiau pažadu neminėti), kuris viską padarė gerai ir tvarkingai, tiesa, gana brangiai, gavosi apie 8000 lt dviem žmonėm (iškart paminėsiu, kad poros dienų poilsiui po kruizo pasiėmėm geresnį viešbutį negu siūlė, ir, manau, tikrai neprašovėm)
Vasario 19 d. anksti ryte išskrendam iš Vilniaus. Kol kas žiemos ir Vilniuj nebuvo, todėl mūsų paruošta Egiptui žieminė apranga – kedai ir turistinės striukės, tiko ir čia, bet belaukian įlaipinimo, lietus staiga pavirto lijundra ir pradėjo smarkiai šalti, viskas iškart pasidengė ledu, bet gal kaip nors išskrisim. Pakilom. Lėktuvas pasirodė labai ankštas ir nejaukus ir dar kažkoks labai jau menkas. Tenesijuokia tie, kas pripratęs skraidyti, bet aš paskutinį kartą iki to skridau 1982 m pavasarį iš Maskvos į Krasnodarą ir atgal.
Po maždaug 4 valandų skrydžio (tiksliai neatsimenu), nusileidom Hurgadoj. Kažkokius įvažiavimo popierius užpildėm jau lėktuve, todėl tas begalybes eilių, kontrolių, patikrinimų praeinam gana greit sekdami kažkokį vietinį veikėją su agentūros lentele, kuris išveda iš aerouosto ir parodo, kuria kryptimi eiti, ten tave perima dar vienas, kuris nugabens iki viešbučio ir perduos jau tikram tavo gidui. Jautiesi kažkokiu “čemodanu” kurį stumdo kur kam reikia, bet iš kitos pusės gerai, galvoti nieko nereikia, “kvailas turistas” pristatomas iš taško A į tašką B saugiai ir laiku. Hurgada pasitiko karštu vėju ir masiškomis statybomis su angliškais ir rusiškais užrašais apie parduodamus namus ir butus. Kadangi mūsų vienos nakties viešbutis buvo pačiame centre, tai pasivažinėjom kokią valandą, kol išbarstėm visus bendrakeleivius, liko tik mūsų grupė 18 žmonių, su kuriais kartu praleisim 7 dienas kelionėje, o su kaikuriais ir dar keletą poilsio dienų. Viešbutyje mus pasitiko jau tikrasis mūsų gidas Guoda – žmogus, mano manymų, absoliučiai įsimylėjęs Egiptą ir bandantis tuo užkrėsti visus kitus. Tokioje kelionėje geras gidas sudaro, turbūt, trečdalį visų malonumų, o Guoda atidirbo 10+, todėl nors pavėluotai, gal ir ne vietoj, bet norėčiau jai dar kartą padėkoti.
Bet užtenka tų sentimentų, einame prie reikalo. Dar net nepasidėję daiktų kambariuose, gavome gana ilgą ir išsamų instruktažą, ką, kur ir kaip, bet instruktažas instruktažu, o kol nepatirsi savo kailiu, nieko nebus. Įsikūrę, pirmiausia nuėjom išsimaudyti jūroj, visgi pirmas kartas vasario mėnesį maudytis. Vanduo apie +20 C, krantas pilkšvo smėlio, o ant smėlio Palangos pliažo filialas, daug apgėrusių lietuvaičių ir rusų. Po maudynių pirmas išlindimas į miestą. Prasiėjom pagrindine gatve keletą kilometrų. Aplinkui vykstantį bardaką ir kičo šventę sunku nupasakoti, todėl ir nepasakosiu. Suradom barą prekiaujantį alumi, pasiėmėm po butelaitį, šeimininkas puolė mus fotografuoti, bet, keista, nepaprašė “bakšišo”, todėl mes iš jo dar nupirkom pilną kuprinę alaus, ūkyje pravers, ir tikrai pravertė. Kadangi, kaip ir visur pietuose temsta akimirksniu, tai grįžinėjom jau sutemus. Netoli nuo viešbučio užsukom į vienintelį Hurgadoje “šnapsyną” pasipildyti atsargų, nes buvom įspėti , kad tai padaryti galima tik kartą ir per parą nuo atvykimo, kaip yra iš tikrųjų nesiaiškinom, bet pirkimo procesas sužavėjo. Prieini prie prekystalio ir sakai pardavėjui – noriu to, to ir to, jis pakeverzoja kažką ant lapelio ir siunčia pas kitą pardavėją, kitam parduotuvės gale, šis dar kžką pakeverzoja, paima pinigus ir siunčia dar pas vieną, tas uždeda spaudą į pasą, tipo, šitas jau apiprekintas, ir siunčia atgal pas pirmąjį, kuris paduoda to, to ir to. Teisybės dėlei reikėtų pastebėti, kad tos parduotuvės be tikslios žinančių nuorodos surasti be šansų, nes iškabos nėra, joje prekiaujama dar ir kažkokiom padėvėtom skalbimo mašinom, o spiritinių patiekalų pasirinkimas apsiriboja kokia dešimčia pavadinimų, ir viena rūšimi “Heineken” alaus, (bariuke pirkom vietinį Egiptietišką ir tikrai neblogą). Degtinės ir viskio kainos daugiau negu neblogos, tik alus kažkoks baisiai brangus, bet jo mes pradžiai turim, o toliau bus matyt. Kadangi rytoj anksti keltis, t.y 01.30, nes 2.00 išvažiuojam, tai reikia eiti pamiegoti. Kur gi ne. Už sienos baliavoja italai, bet neperilgiausiai, užtat lietuvaičiai įsteigė ir Palangos Basanavičiaus gatvės filialą, pusę nakties kartu su magnetofonu plėšia “Mokinukių” “…tu esi melagis…”Užtat dabar turim atrakciją, kiekvieną kartą išgirdę tą dainušką prisimenam Hurgadą.
Taip turiningai pailsėję, susirenkame su daiktais viešbučio vestibiulyje, gaunam po kartoninę dėžutę sauso davinio, tipo pusryčiai, ir sušokame į didžiulį autobusą, kur mūsų jau laukia Guoda ir jos pagalbininkas egiptietis Osama, jei neklystu – istorikas pagal išsilavinimą. Kadangi visoje kelionėje nemažai laiko praleidome autobusuose, tai mūsų 20 žmonių grupei tie dideli ir komfortabilūs autobusai buvo labai patogūs, nes nereikėjo grūstis, kiekvienas turėjom minimum po dvi vietas, o gal ir daugiau. Osamos funkcijos buvo “bakšišo” ir kyšių davimas, bilietų pirkimas ir visi organizaciniai reikalai. Matyt tik vietinis gali žinoti kiek, kam, kur ir už ką duoti, o duoti reikia visur ir už viską todėl jo pagalba visur ėjom tiesiai, nelaukėm jokiose eilėse ir patekom į tokias vietas, kur nelabai ir galima patekti.
2.30 atvažiavom į didžiulę aikštę dykumoje prie išvažiavimo iš Hurgados. Čia renkasi konvojus ir 3.00 išvažiuoja į Kairą. Palei visą aikštės perimetrą maždaug kas 50 m stovi ginkluoti kareiviai pasislėpę už didelių plieninių skydų nukreiptų dykumos pusėn. Aikštėje susirenka apie 300 autobusų ir kitokių transporto priemonių, kurios lydimos ginkluotos palydos važiuoja į Kairą. O viskas prasidėjo nuo to, kad 1997 m prie Chačepsutės šventyklos Liuksore teroristai sušaudė turistų autobusus. Žuvo 62 žmonės, o kadangi turizmas yra vienas didesnių Egipto pajamų šaltinių, tai turistų saugumu reikia rūpintis, kartais net ir per daug, o be to, kažkas iš to pasidaro gražaus pinigėlio (pats negaliu pasakyti, nes nežinau, bet gidė sakė, kad iš Kairo į Hurgadą autobusai grįžta be jokio konvojaus, į vieną pusę važiuojant užpuls, o į kitą – ne).
Nuo Hurgados iki Kairo apie 600 km. Stojama yra vieną kartą pusiaukelėje esančioje oazėje, kur visi tų 300 autobusų keleiviai eina “sysio” į vienintelį WC, o po to valgo savo kartoninės dėžutės turinį, galima ir atvirkščiai, bet nerekomenduojama. Vaizdas vertas meninio filmo. WC, žinoma, mokamas, tai jo valdytojas garantuotai milijonierius.
Apie 10.00 įvažiavom į Kairą, didžiausią Arikos miestą, kai kas sako , kad ir pasaulio, nes nieks nežino, kiek žmonių jame gyvena, vienai duomenimis 20 000 000, kitais net 30 000 000, daug vienu žodžiu. Konvojus subyrėjo, toliau kiekvienas važiuoja savo keliais. Kol kas nieko įpatingo, net ir eismo atžvilgiu nesimato, kol neprivažiuojam pietinių kapinių. Labai įdomus reiškinys – kapinės, veikiančios nuo XII a., kuriose ant kapų statomi namai ir gyvena žmonės. Dydžiai sunkiai įsivaizduojami, nes vien pro šalį važiavom gerą pusvalandį, o kiek eina tolyn, nežinau. Pirmas tikras lankomas objektas Saladino Citadelė ir Mehameto Ali mečetė joje.
Iškart noriu prisipažinti, kad kiek galėdamas ši kartą stengsiuos neminėti istorinių datų ir įvykių, susijusiu su tuo ar kitu lankomu objektu, nes nenoriu, kad šis mano “rekomendacinis laiškas” pvirstų Egipto istorijos vadovėliu ir būtų per vargus pabaigtas rašyti ateinantį rudenį, todėl apsiribosiu pavadinimais ir trumpais savo įspūdžiais, o susidomėjusiuems ar norintiems važiuoti, patarčiau iš anksto “pasiruošti namų darbus”, kaip aš vadinu, literatūros ir šaltinių daugiau negu pakankamai. Tada viską matysit visiškai kitomis akimis.
Taigi, atvažiavom pakankamai anksti, net gavom prisiparkuoti netoli nuo įėjimo. Prie įėjimo buvom apieškoti metalo detektoriais, įtarimą sukėlė mano kišenėje gulėjęs žiebtuvėlis, bet parodžius, praleido. Neatsimenu ar gidė perspėjo, ar aš iš intuicijos palikau autobuse savo šveicarišką peiliuką, kuris paprastai kelionėse gyvena man prie diržo, nes su tokiais dalykais neįleidžia. Kitų apsirengimo apribojimų nebuvo, aš net su šortais vaikščiojau, tiesa, į mečetę įeinant reikia nusiauti, bet čia niekam ne naujiena ir paminėjau tik tarp kitko. Gavom ekskursiją ir įdomią paskaitą, po to buvom paleisti valandai pasiganyti po citadelę. Ką galima pasakyti, gražu, didelė, įspūdinga, tai žodžiai, kurie šioje kelionėje nieko nereiškė, tai reikia pamatyti, prisiliesti, pjusti ir suprasti. Aš visą laiką iki to labai skeptiškai žiūrėjau į Egiptą, na piramidės, na ir kas, bet kelionės pabaigoje, jau galėjom valandas šnekėtis apie tą ar kitą hieroglifą, dievą ar ženklą. Žinoma, tame didžiausias nuopelnas buvo gidės Guodos, bet ir be jos pasakojimų tai ką pamatai tiesiog užburia. Vėl nukrypau į lankas, grįžtu. Pasivaikščiojom, pasigrožėjom garsiuoju Kairo smogu. Citadelė pastatyta ant kalvos, o ir pati gana aukšta, tai misas miestas lieka po kojomis, tik nelabai toli matosi, viskas dingsta pilkoje, atrodo net lipnioje migloje. Toliau važiuojame į Nacionalinį muziejų. Turim galimybės stebėti Kairo eismą gatvėse. Pasakyti , kad tai yra chaosas, reiškia nepasakyti nieko, bet kiekvienas chaosas turi savo vidinę tvarką, kuria vietiniai vairuotojai ir vadovaujasi, nes jokių kitokių tvarkos požymių nėra. Pirmas tas, kas diesnis ar garsiau pasignalizavo, šviesoforai visame mieste yra du (bent taip mums sakė, o matėm tik vieną), bet jų niekam ir nereikia, o avarijų nėra, ne palygint kaip pas mus. Gražu iš viršaus žiūrėti, kaip didžiulis autobusas vinguriuoja tame begaliniame mašinų sraute.
Nacionalinis muziejus milžiniškas ir savo dydžiu ir eksponatų gausa. Turint noro ir laiko galima pravaikščioti visą dieną ir ne vieną, žmonių taip pat labai daug. Mes pasitenkinom poros valandų ekskursija su gidu (parodė ir papasakojo apie svarbiausius dalykus), dar gavom laiko pasivaikščioti savarankiškai, tai nuėjom pasižiūrėti aukso dirbinių iš Tutanchamono kapo, mumijų žiūrėti nėjom, nes papildoma didelė eilė su papildomais gana brangiais bilietais. Jei Citadelėj ar mečetėj fotografuoti buvo galima, tai čia fotoaparatus surenka prie įėjimo, geriau palikti autobuse.
Po pietų apturėjom “malonumą” pervažiuoti per pusę Kairo link nakvynės vietos netoli nuo Gizos piramidžių. Kadangi kelias daugumoj ėjo miesto pakraščiais ir “miegamaisiais rajonai” tai šiukšlių, purvo ir skurdo prisižiūrėjom į valias. Įpatigai keistai atrodo jų nebaigti gyvenamieji namai. Tai kad jie visi be langų, t.y. langai be stiklų, tai dar nieko, bet baigtą į viršų namą sunku pamatyti, nes prireikus ant tavo buto sau butą statosi tavo vaikai ar šiaip giminės, vėl palikdami viršuje išsikišusią armatūrą, jei reikės dar kilti. Iš kitos pusės, taip daroma dėl kažkokios keistos mokesčių politikos, kol pilnai neužbaigei, nereikia gražinti kredito valstybei, ar kažkas panašaus. Todėl visi tie rajonai ir atrodo kaip milžiniška statybų akštelė, pilna nabaigtų plytinių ar betoninių kubelių su styrančia armatūra, o tarpuose tarp namų dulkėse bėgioja krūvos vaikų, ganosi ožkos, o jei tarpas didesnis, tai ir darželis įrengtas. Pravažiavom vieną rajoną kur ant kiekvieno stogo stovėjo balandinės, kažkoks balandžių augintojų rajonas. Viešbutis, kuriame praleidom vakarą ir nakvojom, buvo kaip žalumos ir tvarkos oazė toje šiukšlių ir skurdo dykumoje.
Kita diena skirta piramidėms. Turėjom atvažiuoti anksčiau, bet autobusas kažkur užkliuvo pakeliui, todėl truputį vėlavom. Ir apie piramides ir apie Sfinksą pakankamai daug visur prirašyta todėl apsiribosiu keletu pastebėjimų. Į Cheopso piramidės vidų patekti nepavyko, nes pavėlavom, o įleidžia ribotą kiekį žmonių, todėl apsilankėm Chefreno piramidės viduriuose. Turintiems klaustrofobiją ar šiaip bijantiems mažų ir siaurų patalpų ten eiti nerekomenduoju (žmona apsisuko ir grįžo vos už pusmetrio nuo įėjimo). Nieko įpatingo ten nėra, pirmiausia visas susilenkęs nusileidi žemyn, paeini lygiu siauru tuneliu, po to lygiai taip pat susilenkęs pakyli aukštyn į laidojimo salę. Reikia pasakyti, kad be to, kad siaura, dar yra labai karšta ir sunku kvėpuoti, nes trūksta oro. Kita įpatybė, turbūt patys įžūliausi visame Egipte prekeiviai. Jeigu kitur turguj ar gatvėj tu gali paprasčiausiai nuo jų nueiti, tai čia jie mobilūs, t.y. bėga tau iš paskos. Be to jokiu būdu nereikia lipti fotografuotis ant kupranugarių, nes po foto sesijos pastarasis atsisako tave nuo savęs nusikelti, todėl prasideda labai nemalonios ir nelygeteisės derybos (žinau tai iš savo karčios patirties, kai nepaisant visų išklausytų išvakarėse instrukcijų, vis dėlto patikėjau egiptiečių “geranoriškumu” ir pasidariau brangiausią gyvenime nuotrauką)
Po piramidžių klasikinė ekskursija į kvepalų fabrikėlį su makaronų kabinimu ir piniginės tuštinimo elementais, tiesa, pateikiama viskas labai gražiai ir maloniai. Po pietų važiuojam į Memfį žiūrėti mirusiųjų miesto, laiptuotųjų ir kūginių piramidžių. Pravažiuojam daugybę kilimų fabrikėlių, bet norinčių pirkti tūkstančius kainuojančių rankų darbo kilimų neatsiranda, todėl neužsukam. Pravažiuojam palmių giraitę, ko pasekoje gidė Guoda papasakojo istoriją, kaip Lietuvoje vežė egiptiečių ekskursiją į Trakų pilį, tors jie labai prašė nuvežti juos į paprasčiausią mišką, nes nėra jo gyvai matę. Aplankę eilines šventyklas ir piramides, Osamos rūpesčiu patekom į neturistinį objektą, paėję pusvalandį dykuma, priėjom kažkokio žymaus didiko kapavietę, kurią saugojęs kareivis po tam tikro veiksmo mūsų nebematė, o prižiūrėtojas nuvedė gilyn į laidojimo patalpą. Grįždami aplankėm dar vieną kičo šventę- Papirusų institutą (greičiau parduotuvę). Besidomintiems pasirinkima stikrai didelis, kainos irgi labai įvairios nuo kelių USD iki tūkstančių, žiūrint, ko nori. Kol kiti bendrakeleiviai apsipirkinėjo, mes atsigaivinom nemokama šalta karkade (raudona arbata) ir “pasidžiaugėm” papirusinių paveikslų siužetais. Dėl tų “nelaimingų” papirusų ir kamščių pavėlavom į garsųjį Al Khalili turgų. Nors jis veikia visą naktį, bet galėjom jam skirti tik porą valandų. Turgus didžiausias Afrijkoje ir veikiantis nuo XIV a., jame galima nusipirkti visko ko širdis geidžia. Mus išleido, tradiciškai, suvenyrų dalyje, paaiškino kaip elgtis ir kaip nepasiklysti, todėl, apėję keletą kvartalų, grįžome į sutartą vietą susudarę tik labai paviršutinišką turgaus vaizdą. Ten reikėtų praleisti bent dieną, kad galėtum daugiau kažką pasakyti. Važiuodami link geležinkelio stoties gana ilgą laiką judėjom turgau pakraščiu, todėl matėm, kaip keičiasi prekių asortimentas (vienos rūšies prekės parduodamos vienoje vietoje), pravažiavom medžiagų kvartalą, prieskonių kvartalą ir t.t. Galop pravažiavom ir modernaus Kairo dalį su dideliais prekybos centrais, europietiškom reklamom ir prabangiom mašinom. Pasirodo yra ir kitoks miestas, ne vien tik šiukšlynai ir nebaigti statyti namai, kur mus vežiojo dvi dienas, matyt, laiko taupymo sumetimais, nes ten mažiau transporto. Šiąnakt mūsų laukia naktinė apie 1000 km kelionė į Asuaną, piečiausą Egipto miestą. Važiuosim pačiu prabangiausiu Egipte traukiniu skirtu tik užsieniečiams.
Na nežinau, jeigu čia prabangiausias, tai koks tada normalus? Kupe dvivietės, ir net turinčios kriauklę su vandeniu rankoms nusiplauti, bet tokios mažos, kad didesniam lagaminui pasidėti vietos beveik nebėra. Po gultu suradau kažkokias dvi keistos formos lentas, truputį riebaluotas. Kai paprašiau palydovo, kad susirinktų savo šiukšles, jis įkišo vieną lentos galą į sieną ir paaiškino, kad tai yra stalas, ant kurio reikės valgyti vakarienę. Atsisėdus prie tokio stalo, vietos bet kokiam pajudėjimui nebeliko visai. O vakarienei atnešė “mumijos mėsos”. Tiesa, tai buvo virta jautiena, bet kažkodėl beveik juodos spalvos. Pabaigai nusipirkom po mažaą skardinę vietinio alaus po 17 Egiptietiškų svarų. Alus neblogas, bet nutarėm geriau patuštinti savo atsargas ir daugiau neišlaidauti. Truputį pavakaroję ir su kitais bendrakeleiviais pasidalinę pirmaisiais įspūdžiais sugulėme miegoti…

Tęsinys kitoje dalyje.