Su geriausiu draugu Domu jau seniai kalbėjom apie tai, kad reikia kažkur ištrūkti ir pabėgti nuo rudeniškos rutinos Lietuvoje. Lapkritis Vilniuje dažnai niūrus, o tamsūs vakarai ir šlapdriba nekelia nuotaikos. Vieną vakarą nusprendėm: „Varom į Frankfurtą!“
Bilietus nusipirkom greitai – skrydis iš Vilniaus tiesiai į Frankfurtą, savaitė laiko. Tai nebuvo tipiška turistinė kryptis lapkritį, bet mums kaip tik tai patiko – mažiau žmonių, daugiau erdvės tyrinėti.
Pirmą dieną, atvykę į Frankfurtą, mus pasitiko šaltokas, bet saulėtas oras. Vokietijoje lapkritis jaučiasi kitaip nei Lietuvoje – kažkaip švaresnis, gaivesnis. Mūsų viešbutis buvo netoli Hauptbahnhof – pagrindinės traukinių stoties, todėl iš čia lengvai galėjom pasiekti visas miesto vietas.
Jau tą patį vakarą išėjome pasivaikščioti po miesto centrą. Nors Frankfurtas garsėja kaip finansų centras, jame radome daug daugiau nei tik stiklo bokštus. Vienas įspūdingiausių objektų – Maino upė, kuri tyliai teka pro miestą. Pasivaikščiojome pakrante, fotografavome apšviestus tiltus ir mėgavomės ramiu vakaru.
Kitą rytą pradėjome nuo Römerberg – senamiesčio širdies. Tos spalvotos, tradicinės vokiškos architektūros pastatai atrodo kaip iš pasakos. Nors buvo šiek tiek apsiniaukę, aikštėje jau statė Kalėdų mugės namelius – kvapas priminė kepamus migdolus ir karštą vyną. Mes netgi ragavome „Apfelwein“ – vietinio obuolių vyno, kuris tikrai padėjo sušilti.
Vieną dieną paskyrėme muziejų kvartalui – Museumsufer. Ten net kelias valandas praleidome „Städel“ muziejuje, kuriame pamatėme Rubenso, Rembranto ir Monet darbų. Man asmeniškai labiausiai įsiminė šiuolaikinio meno salė, kur net sėdėjom ir diskutavom apie vieną juodą kvadratą ant sienos gal dešimt minučių.
Kadangi abu esam šiek tiek „foodie“, negalėjom praleisti Frankfurto gastronomijos. Ragavom „Frankfurter Würstchen“ – tradicinių dešrelių, valgytų su garstyčiomis ir raugintais kopūstais, taip pat išbandėm „Handkäse mit Musik“ – labai specifinio skonio sūrį su svogūnais. Skonis keistas, bet tikrai įdomus. Vieną vakarą net užsukom į vokišką alaus barą – vietiniai buvo draugiški, ir su keliais net pabendravome (pusiau angliškai, pusiau rankomis).
Vienas iš įsimintiniausių dalykų – kelionė į „Main Tower“ apžvalgos aikštelę. Iš 200 metrų aukščio matėm visą Frankfurtą – nuo dangoraižių iki mažų raudonstogių namukų.
Paskutinę dieną praleidom ramesniu tempu – tiesiog vaikštinėjome po Bornheim rajoną, kuris primena bohemišką Vilniaus Užupį. Mažos kavinės, sendaikčių parduotuvės, menininkų kampeliai. Sėdėjome vienoje iš kavinių prie lango, gėrėme cappuccino ir aptarinėjome, kaip gera kartais pabėgti iš savo įprasto pasaulio ir atrasti kažką visiškai naujo.
Grįžtant į Lietuvą jautėmės pailsėję, kupini įspūdžių ir su mintimis, kad dar norėtume sugrįžti į Vokietiją. Galbūt kitą kartą – Berlynas, gal Miunchenas.
79tieji