Balandis – metas, kai Lietuvoje dar viskas pilka ir norisi naujų nuotykių. Taip keturi seni draugai – aš (Mantas), Gabija, Justinas ir Ieva – nusprendėme pabėgti savaitei į Amsterdamą. Tai buvo mūsų pirmoji kelionė visiems kartu, ir ji tapo ne tik atradimų, bet ir juoko, netikėtumų bei tikros draugystės švente.
Amsterdamą pasiekėme vieną vėsoką balandžio sekmadienį. Miestas mus pasitiko švelniu vėjeliu, žydinčiais tulpėmis ir dviračiais – jų čia daugiau nei žmonių! Apsistojome jaukiame bute Jordaan rajone – šalia kanalų, su medinėmis grindimis ir kavos aparatu, kuris greit tapo mūsų ryto ritualo dalimi.
Pirmą dieną leidome lėtai, tyrinėdami apylinkes, gerdami kavą vietinėje kavinukėje ir stebėdami žmones. Gabija vis kartojo: „Kaip čia viskas fotogeniška!“ – ir tikrai, kiekvienas kampas atrodė kaip iš atviruko. Vakare paragavome vietinių užkandžių – bitterballen (keptų mėsos kukulių) ir olandiško sūrio su garstyčiomis – ir išsiruošėm vakarinei ekskursijai laivu kanalais. Visi tylėjom, kai miestas pradėjo žibėti šviesomis – tai buvo magiška.
Antrą dieną skyrėme kultūrai. Pradėjome nuo Rijksmuseum – muziejaus, kuriame gali praleisti visą dieną ir vis tiek išeiti su jausmu, kad matei tik dalį. Justinas, mūsų meno entuziastas, sustodavo prie kiekvieno Rembrandto darbo, o aš – prie garsiųjų Vermeer’o paveikslų. Vėliau aplankėme ir Van Gogo muziejų, kuris paliko stiprų emocinį įspūdį. Visi keturi tyliai vaikščiojome po sales, tarsi pasinėrę į menininko neramias mintis.
Trečią dieną – daugiau veiksmo! Išsinuomavome dviračius (su šalmų reikalais ten niekas neskuba!) ir leistinomis bei nelabai leistinomis gatvėmis mynėme iki Vondelpark – didžiausio parko Amsterdame. Ten piknikavome su sumuštiniais ir šviežiais stroopwafel’iais. Gabija bandė išmokti važiuoti viena ranka ir fotografuoti – baigėsi tuo, kad vos neįvažiavo į ančių šeimyną.
Vakare ėjome į De Pijp rajoną – šiek tiek alternatyvesnę, gyvybingą miesto dalį, pilną skirtingų pasaulio virtuvių. Pasirinkome tajų restoranėlį, o vėliau dar ir vietinį barą, kur prisipažinsiu – olandiškas alus mums tikrai patiko. Grįžtant namo, netikėtai užsukome į improvizuotą koncertą mažoje aikštėje – kažkas grojo gitara ir dainavo „Fix You“ – visi sustojom, apsikabinom ir dainavom kartu.
Balandžio vidurys – tai tulpių metas, tad ketvirtą dieną išvykome į Keukenhof sodus. Nors vieta turistinė, bet verta kiekvieno žingsnio – tulpės, narcizai, hiacintai, spalvos, kvapai – Gabija išleido pusę telefono atminties fotografuodama. Ieva net nusipirko tulpių svogūnėlių, kuriuos ketino sodinti Lietuvoje (neaišku, ar pavyko…).
Penktą dieną aplankėme Anne Frank namą – jautri, sunki, bet labai reikalinga patirtis. Namo tylos atmosfera, istorijos apie šeimą, kuri slėpėsi nuo siaubo, paliko mus be žodžių. Po to, pasukome į Negen Straatjes (Devynių gatvelių) rajoną – mažų parduotuvėlių, vintažinių drabužių, kavinių rojų. Ten praleidome valandas, kol Justinas rado savo svajonių lietpaltį.
Paskutinėmis dienomis tiesiog klaidžiojome – tai buvo geriausia dalis. Sėdėjome ant kanalų krašto, valgėme sūrio sumuštinius, kalbėjomės apie gyvenimą, apie tai, kaip gera būti čia, Nyderlanduose, Amsterdame. Vieną vakarą net pasidavėme turistinei vilionei ir užsukome į Raudonųjų žibintų kvartalą – ne todėl, kad ieškotume nuotykių, o todėl, kad norėjome suprasti kultūrą be išankstinių nuostatų. Tai buvo įdomu – kitaip, bet saugu ir netgi labai organizuota.
Išskristi buvo sunku. Miestas per savaitę tapo savaip artimas – ne tik dėl savo grožio, bet ir dėl to, kad jame buvome kartu.
79tieji