Dramblio Kaulo Krantas su karo dvelksmu (1/2)

Pasiruošimas.
Į Dramblio Kaulo Krantą (DKK) mūsų partnerio buvau kviečiamas jau seniai, bet, dėl laiko stokos, vis neprisiruošiau ten nuvykti. Tiesą sakant, nebuvo ir itin didelės traukos ten vykti. Net nežinau kodėl… kažkaip netraukė jis manęs. Viskas pasikeitė, kai prasidėjo karinis prezidentų konfliktas vasario mėnesį (tiem kas neseka tarptautinių naujienų: po ilgo laiko surengus prezidentų rinkimus, maža persvara laimėjo naujasis kandidatas, o prieš tai ~10m valdęs prezidentas turėjo pasitraukti. Deja jis to nenorėjo ir prasidėjo karinis konfliktas, kai vienoje barikadų pusėje atsistojo tarptautiniu mastu pripažintas naujasis prezidentas su UN užnugariu, o kitoje – buvęs diktatorius, kurio rankose vis dar buvo kariuomenė ir iždas tai kariuomenei skatinti. Prasidėjo skerdynės, kurių metu per kelis mėnesius buvo išžudyta keli tūkstančiai civilių, visi užsieniečiai apleido šalį, prasidėjo embargas. Tik nuvertus senąjį vadovą po truputį šalis pradėjo stotis ant kojų).
Kadangi esu didelis adrenalino mėgėjas, staiga atsirado didelis noras aplankyti šią šalį ir viską pamatyti savo akimis. Oficialiai konfliktas baigėsi balandžio viduryje, bet dar gegužes pabaigoje vyko kruvini genocido proveržiai, kai paskutinėmis pavasario dienomis buvo rasti keletas šimtų išskerstų civilių, sumestų viename miesto stadione. Mano bilietai buvo birželio 13d… Nors URM ir visų kitų šalių institucijos buvo griežtai uždraudusios keliauti į DKK, smalsumas (gal ir kvailumas) buvo stipresnis už racionalią savisaugą. Pasiskiepijau nuo 100% mirtino geltonojo drugio viruso, susileidau 90% veiksmingo serumo nuo hepatito ir nusipirkau 80% apsaugančių tablečių nuo maliarijos. Nusprendžiau, kad bendra tikimybė gan nebloga ir konstatavau – kelionei pasiruošta!

Pirmas įspūdis.
Kelionė nebuvo viena iš lengviausių: skrydis Vilnius-Frankfurtas-Paryžius-Abidjanas, su nemažais persėdimo langais. Jau laukdamas Paryžiuje prie pasų kontrolės prieš laipinant keleivius į Abidjaną, supratau – išskrendam iš Europos. Kontingentas kvepia egzotika. Pasisekė atsisėsti prie gerai įmitusios afrikietės, kuri kas 15min lakstė į tualetą, tad apie miegą skrydžio metu teko pamiršti. Bet užtat padariau keistą atradimą – integruotame lėktuvo (French airlines) grotuve tarp pasaulinio garso atlikėjų atradau Aliną Orlovą! Nežinau kuo ji taip nusipelnė prancūzams, bet buvo malonu.
Nusileidom Abidjane (DKK finansinė sostinė ir didžiausias miestas, apie 6mln gyventojų) apie 19val. Vos tik išlipus iš lėktuvo prie manęs prišoko civiliai apsirengęs vyrukas ir prisistatė – pasų kontrolė! Kadangi mano partneris patarė nesidaryt vizos Lietuvoje (neva čia vietoje štampą uždės ir viskas…), tad vizos neturėjau. Bandžiau paaiškint kaip man aiškino, bet dėl kalbos barjero (DKK prancūzakalbė šalis) nebuvau tikras, kad jis mane suprato. Kažką sumurmėjęs prancūziškai jis staigiai dingo minioje… su mano pasu! Vat tada jau šiek tiek sunerimau… Guodė tik tai, kad tai nutiko dar neišėjus iš terminalo, kur, bent teoriškai, neturėjo būti pašalinių žmonių. Bet kažkur vis kirbėjo mintis, kad atvykau į vieną skurdžiausių ir necivilizuočiausių pasaulio regionų ir, kad Europoje priimtos taisyklės čia gali turėti mažesnę galią. Mano laimei, pamačiau manęs laukiantį savo verslo partnerį (su egzotiška pavarde Bamba). Jis mane nuramino, kad nieko blogo neįvyko, jie gamins man vizą kelias dienas, tada jis nusiųs savo sekretorą paimti mano paso! Faktas, kad mano pasas bus paprastai atiduotas bet kokiai moteriškei, kuri ateis ir jo paprašys, patvirtino mano jau anksčiau suformuotą nuomonę apie DKK vidinę tvarką. Na, bet, kadangi esu žmogus, kuris sugeba nuteikti save nesijaudinti dėl dalykų, kurių negaliu pakeisti, neleidau šiam nutikimui sugadinti savo nuotaikos pirmajam vakarui tikrojoje Afrikoje.
Išėjus iš oro uosto iš karto prie žemės prispaudė didžiulis karštis ir drėgmė. Birželis – drėgniausias tropinių lietų periodo mėnesis. Temperatūra dieną ir naktį skiriasi vos 1-2 laipsniais ir laikosi apie +33C. Atrodo nieko baisaus, bet tokio „dušniako“ dar neteko patirti… Palyginus su juo, +40C praeitą vasarą Gruzijoje atrodo juokas. Bet bent jau nelyja (kas labai reta šiuo metų laiku).
Lekiam pavakarieniaut ir įkalt po nevieną alaus. Lauke jau tamsu, tad pro langus ne ką įžiūrėsi. Važiuojant man buvo pranešta, kad važiuojam į vieną geresnių miesto restoranėlių, bet nuvažiavus vaizdas traukė labiau prie ant antisanitarinių sąlygų ribos balansuojančios sovietinės valgyklos… Bet maistas skanus. Pagamintas šiek tiek keistai, bet skanus. Alus irgi neblogas, gert galima. Mums besišnekant man buvo išaiškintos kelios esminės viešnagės taisyklės: niekad negert vandens iš atsukto butelio arba nežinomo gamintojo (net jei pirkai butelį parduotuvėje, bet jis neaiškaus „brand‘o“ – rizikuoji pasigaut ligų); taip pat niekur nevaikščioti vienam, visur būsiu lydimas; ir nepersistengt su vietiniu maistu – jis ne kiekvieno europiečio skrandžiui. Įsidėjau taisykles į galvą ir su pilnu skrandžiu buvau pristatytas i savo viešbutį. Viešbutukas turčių kvartale, vienas brangiausių, tad manau gal ir gautų tris žvaigždutes Lietuvoje. Visiškai nesu išlepęs, tad jokio diskomforto tai nesukelia. Einu miegot.