Didysis Zygis po Baltijos Salis 2010m.(Latvija,Estija)-trecia diena

Trečia Diena (2010.07.05.)

Atsikeliame ne taip anksti ir patraukiame link Virtsu. Norime savo naujai keliauninkei parodyti keltą, kuriuo galima patekti į Saaremo, Muhu salas. Ji pasirodo buvusi, tik labai senai. Kitas mūsų objektas – Soomaa nacionalinis parkas, Ingatsi pažintinis takas (9).Pravažiuojame pro Piarnu miestą, bet nesustojame, nes teko pereitais metais čia keliauti. Toliau pravažiuojame gražų miestuką – Tori. Pasirodo jis gavo pavadinimą nuo arklių veislės (buvo tokia arklių veislė). Įvažiuojant į jį matosi, kad yra auginami arkliai. Pasitikime savo navigatoriumu ir jis mus pasuka kažkokiu žvyrkeliu į mišką (užprogramuojame, kaip žygio knygelėje, vietovė – Sandra). Dardame žvyrkeliu ir navigatorius užtikrintai mums pareiškia, kad pasiekėm savo tikslą. Nustembame, nes aplink vien miškai ir nieko nematyti. Gintas bando skambinti tuo telefonu, kuris nurodytas knygelėje, bet nesusikalba, nes kitoje telefono pusėje moka tik estiškai. Laimė, kad pamatome kažkokį nama su užrašu ant pašto dėžutės – Arma tulu. Bet pasirodo, kad namuose nieko nėra. Pasiblaškę dulkėse randame dar kažkokį keliuką ir dardame toliau. Vėl namas! Nesusikalbame
su mergaite, po to pasirodo vienas jaunuolis, kuriam angliškai bandome paaiškinti, kad pasiklydom ir jei jis gali, tegu pakalba estiškai telefonu. Gerai, kad jis suprato ko iš jo norime. Pasirodo mums reikia grįžti atgal, sukti į kairę ir dar 15 km. važiuoti tiesiai. Pavaišiname išgelbėtojus lietuvišku šokoladu ir traukiame toliau (patarimas – pasiimkite lietuviškų suvenyrų ar šokoladų, tikrai pravers). Pagaliau pamatome didelį namą, kuriame įsikūręs Sooma nacionalinio parko administracinis centras. Mus sutinka viena mergina kalbanti gerai angliškai. Centras iš tikro gerai įrengtas: yra didelė virtuvė su visais indais, šaldytuvas, mikrobangė, kompiuteriai, vienu žodžiu viskas, ko reikia turistui. O svarbiausia – informacija. Duoda žemėlapį ir parodo, kur mums surasti Ingatsi pažintinį taką. Pasirodo reikia važiuoti link šio centro ir prieš tiltuką per Raudna upę (Raudna jogi) sukti pagal mažą rodyklę – Ingatsi pada (Ignatsi pažintinis takas). Važiuojame apie 3km. iki galo ir atsiduriate aikštelėje. Ten pasistatote mašiną ir apsirengę apsauginius rūbus nuo uodų, pradedate savo žygį iki pelkių. Pasirodo šis takas 2010.04.21 dieną buvo tiek apsemtas, kad net valtimis žmonės plaukiojo. Pamatysite nuotraukas centre ir stende. Einant mediniu takeliu, net pradedame dainuoti, kad viskas gerai pavyko. Iki pelkių eiti gal kokį 1,5 km, viskas gražiai sutvarkyta, net poilsiui skirtos aikštelės. Kai pasieksite pelkes, ten yra bokštas, į kurį įlipus galite apžiūrėti viską iš aukštai. Aišku, ženklas, perspėjantis nenužengti nuo lieptelio, nuteikia nelabai kaip, bet aplink juk pelkė ! Įsiamžiname ir laimingi grįžtame atgal. Jau pravažiuota viso per šias dienas 1173 km., todėl jau artėjame link Latvijos sienos. Pakeliui užsukame į kaimuko parduotuvėlę tikėdamiesi nugriebti bent kokį estišką suvenyriuką. Nuperkame Saku alaus lauktuvių ir eilinį kartą susrėbiame po dubenėlį tos pačios „Russkaja soljanka“. Ir vėl skani, tik pagalvojame, kokias sriubas verda karščiausia Pabaltijo tauta ? Graži, įdomi ir pilna siuprizų, įdomybių ta Estija. Kiek teko važinėti po įvairias šalis automobiliu, tai nebuvo tiek ieškojimų, kaip čia. Gal visgi estukai turėtų pagalvoti ne tik apie save, o ir apie turistus, kuriems kartais taip trūksta bent jau angliškų užrašų ir nuorodų… Hüvasti Estija !
Sekantis mūsų objektas jau Latvijoje – S.Eizenšteino komunikacijos centras (15) Keipenėje. Mūsų navigatorius parenka mums patį trumpiausią kelią, kuris nusidriekia tokiais žvyrkeliais, kad mes nustojame juokauti, o Gintas jo atžvilgiu pasako kelis labai išraiškingus žodelius… Bandome mes patys reguliuoti savo kelią, bet Keipene randasi tokioje nedėkingoje vietoje, kad asfaltu pakvimpa tik pačiame miestelyje… Latvija ! Įspūdį palieka pakelėje už Spare miestelio pasukus viešbučio Melture reklama – slibinų skulptūra ir labai graži bažnyčia Nitaureje, kuri latviškai vadinasi – Pareizitcigo draudzes baznica. Jau vėlu, apie 8 vakaro, koks muziejus dar gali veikti ? Bandome skambinti nurodytu numeriu, pasirodo muziejaus direktorė bus už kokių 40 minučių. Svarstome ar laukti, bet jei žmogus važiuoja pas mus, nusprendžiam palaukti. Pavažinėjame po mažą miestelį spėliodami kur tas muziejus. Žinome, kad jis turėtų būti prie geležinkelio, nes skaitėme įdomią muziejaus atsiradimo istoriją. Aplankome parduotuvę, kuri pasirodo dar dirba ir pardavėjos pasako, kad čia visai šalia už parduotuvės pasukus į dešinę.
Daug gerų žodžių galima pasakyti apie muziejaus direktorę Veltą, matosi, kad moteris dirba savo darbą su tokia meile, taip ji įdomiai pasakoja apie viską, parodo… Ir jei ne tas skubėjimas namo (dar apie 350km liko iki nuosavų pagalvėlių, o pakeliui dar keli objektai, sutems…), tai būtume pasilikę ilgiau. Pasirodo šis muziejus vienintelis pasaulyje skirtas žymiam režisieriui S.Eizenšteinui. Jis ne tik buvo talentingas režisierius, kuris sukūrė begarsį filmą „Šarvuotis Patiomkinas“, bet ir gražiai piešė. Jo piešiniai iškabinti ant muziejaus langų, daug piešinių parodė Velta. Talentingas buvo tas Eizenšteinas. Jo garsi frazė „aš ir iš telefonų knygos galiu padaryti filmą“ įrėminta ant sienos. Muziejuje siūloma įdomi atrakcija, galima pasiskambinti kokiai nors garsenybei, bet Velta atsiprašo, kad šiuo metu sutrikęs ryšys. Sužinome, kad galima paskambinti ir trims lietuviams ! Kokiems ? Nesakysiu, aplankykite muziejų ir sužinosite ! Paliekame šį nuostabų objektą ir traukiame toliau. Kitas objektas, kurį užplanavome pamatyti – Vikingų laivas-„Lačplėsis“(13). Pakeliui dar suagituoju pavargusius keliauninkus užsukti prie Aizkrauklės Livonijos ordino pilies griūvėsių, kurie nerūpestingai riogso prie Dauguvos upės. Čia 1279m. kovo 5d. ties Aizkraukle dešiniajame Dauguvos upės krante kunigaikštis Traidenis sumušė Livonijos kryžiuočių kariuomenę, grįžtančią iš karo žygio po Lietuvą. Šią vietą buvo sunku rasti, klausinėjome latvių, nes nėra jokių rodyklių. Vaizdas pritrenkiantis, tik labai buvo skaudu, kad taip viskas apleista, net prieiti prie pat pilies griūvėsių negalėjome, nes nesimatė jokio takelio, o pieva buvo nemaloniai užžėlusi. Gerėjomės vaizdu leižiantis nuo kalno ir įvažiavę į kažkokią privačią valdą. Jei kas norėsite pakeliui pamatyti šį objektą, tai geriausia važiuojant keliu į Aizklrauklę už bažnyčios iš karto sukti keliuku į dešinę ir leistis kalnu iki upės. Padiskutavome, kodėl ši vieta tokia apleista ir kas ja turėtų pasirūpinti bent tiek, kad galima butų iki jos prisibrauti ir perskaityti kelis istorinius faktus.
Vikingų laivą radome greitai, nes jis plūduriuoja Daugavoje šalia baro-parduotuvės važiuojant link Jekabpilso. Kaip mūsų varliukė keliuninkė teisingai pastebėjo, kad kur komercija, ten lengva rasti objektus. Taip jos tiesa, čia siūloma plaukti vikingu laivu, čia ir duonos kepyklėlė ir kavinė. Visa teritorija pilna tvenkinių, gražiai sutvarkyta.
Valio !!! Mes šaunuoliai ! Džiaugėmės aplankę paskutinį suplanuotą objektą. Dabar galime ramiai važiuoti namo. Prisipažinsime, kad paskutiniai kilometrai buvo labai sunkūs, nes buvome pavargę, laikas jau apie vidurnaktį, miegas baigia užliuliuoti… Svarbiausia, kad vairininkas nesusapnuotų staigaus posūkio ir kelionė nesibaigtų kažkur prie Sartų ežero ar ties Purnuškėmis… Stveriame jį iš šiltos sėdynės ir liepiame bėgioti apie mašiną, kas jam sunkiai gaunasi. Varliukė siūlo jam pridėti papildomų taškų, bet jis tarsi negirdi… Radusi pusbonkę estiško mineralinio, išmaudau jį, pildama kur papuola – ant galvos, veido, už skverno… Prasibunda ir prižada dakalti paskutinę, pravažiuotų beveik 2000 km atkarpą .
Baigiant norėčiau pasakyti, kad trijų dienų kelionė buvo nuostabi ir labai įdomi, o svarbiausia tiek daug pamatyta. Manau, Didysis Žygis po Baltijos šalis daug ką sužavės ir nebegalėsite sustoti, norėsis vis keliauti ir keliauti… Nuoširdžiai linkime sėkmės.
O kaip sekėsi aplankyti kitus objektus, parašysime vėliau. Beje, jeigu kas susižavėjote mūsų kelione ir norėtumėte prisijungti, mielai kviečiame prijungti prie mūsų kitas metais ,nes šį 2010m. Didijį Žygį po Baltijos šalis mes jau beveik baigėme (liko tik trys objektai).