Dar kartą po šiaurės Lenkiją

Išpuolus vasaros viduryje laisvesnei savaitei ir įvertinus tai, kad jau 14-metė Emilija į Ispaniją su mumis važiuoti griežtai atsisakė, nutariau vaiką visgi nuvežti prie jūros. Lietuviškas pajūrys atpuolė iškart dėl kainų ir kokybės santykio, todėl liko du pasirinkimai: Latvija ar Lenkija. Atstumo prasme skirtumo nelabai yra, todėl likę kriterijai: kaina ir pasirinkimo galimybė visgi nusvėrė Lenkijos pusėn. Taip ir bus, važiuosim 5 dienom į Lenkijos pajūrį. Be to yra ir kitų pliusų, man, kaip viduramžių gerbėjui, bus proga eilinį kartą pasigrožėti kryžiuočių pilimis, o ir dukrai keletą istorinių vietų parodysiu. Dar kartą išstudijavau visus rašinėlius apie šiaurės Lenkiją, ypač dėkingas Cesiui už jo „kryžiuočių pilių kelią“,

kuris labai pravertė, be to, kadangi mūsų pernai dingusia TaRaska sėkmingai naudojasi kažkas kitas (gavom į kompą padėką už žemėlapių atnaujinimą), teko nusipirkti naują TomTom‘ą – Vladelį, kurį kaip tik ir išbandysim.
Lenkija didelė šalis, ir išsiruošti pačiam sezono vidury prie jūros nėra taip paprasta, nors pajūrys ir ilgas. Žinoma, galima važiuoti partizaniškai, vistiek kažkur kažką rasi pernakvoti, bet visgi, nors ir nesu labai reiklus, o iš bėdos galiu gyventi ir mašinoj, juolab, kad važiuojam dviese ir su „kregždute“, kur laisvai telpa pripučiamas dvidietis čiužinys, jau norisi ir konforto. Tiksliai vietos nebuvom nusistatę, vienintelis kriterijus, netoli jūros, todėl iškart pasidarė aišku, kad už Gdansko. Booking.com rodė labai didelį užimtumą, bet visgi pavyko rasti vietą – hotelik „Komandor“ nedideliame miestelyje Wladislawowo. Jeigu žiūrėti į žemėlapį, tai beveik pačiame Lenkijos viršuje ties įvažiavimu į Hel‘o pusiasalį, panašų į mūsų Neringą.
Taigi, ne tokį ir ankstų (6.03) ir nelabai gražų liepos 30 d. rytą pajudam į kelią. Vis tos pačios, standartinės dvi valandos iki sienos, toliau, nelabai žinomu keliu Seinai, Suvalkai, Olecko, Gižycko. Vladelis dar miega, nes šturmanas Emilija tingi jį įjungti, todėl važiuojam pagal nuorodas. Ties Gižycko įdarbinamas ir Vladelis, todėl miestelį apvažiuojam. Pirmas mūsų tikslas – Gierloz, tiksliau, jame esantis „Vilko guolis“. Prieš du metus pravažiavom pro šalį, bet dabar važiuojam be Ingos, kuri nemėgsta tokių vietų, todėl šį kartą aplankysim. Kažkur buvau skaitęs, kad sunku rasti, nieko panašaus, prieš pat Kerztyn didžiulė nuoroda sukti į dešinę. Atvažiavom pakankamai anksti, didžiulėje stovėjimo aikštelėje tik kelios mašinos. Parkingas mokamas, berods 5 zlotai, toliau galima imti ir ekskursiją su gidu, bet visiškai neapsimoka. Yra keletas sužymėtų maršrutų, bet iš principo niekuo jie nesiskiria. Miškas tamsus, niūrus ir drėgnas, begalė uodų. Bunkerių griuvėsiai daro įspūdį savo dydžiu ir sienų storiu.

Galima eiti, kur nori, bet visur stovi lentelės, kad pavojinga, nes nieks nežino , kada kas kur nugrius. Labai juokingai atrodo, didžiuliai betono luitai paremti galybe pagaliukų.

Kai pirmą kartą pamačiau tai nuotraukose, pagalvojau, kokia nesamonė, dabar supratau, kad tai lyg mada kokia, kaip paliesti kokios nors skulptūros kokią nors vietą ir panašiai. Visdėlto keisčiausias dalykas man pasirodė buvusiose kareivinėse įrengtas viešbutis su pakankamai besikandžiojančiom kainom.

Nelabai suprantu, kokiu tikslu reikia ten apsistoti. Vieta ne iš maloniųjų, griuvėsių apžiūrėjimas teužima max. 2 valandas, egzotika pamiegoti metalinėse kareiviškose lovose irgi nekažikokia? Mes užtrukom apie 1 valandą, gal šiek tiek daugiau, toliau važiuojam į Ketrzyn, ten kažkokia pilaitė yra. Ją surandam važiuodami pro šalį, tačiau nepataikom įsukti, todėl apvažiuojam dar ratuką per miestelį. Miestelis nedidukas, įsikūręs kalvotoj vietovėj ir gana simpatiškas. Stojam stovėjimo aikštelėj prie vartų. Pilaitė nedidukė apaugusi vijokliais su gražiu grįstu vidiniu kiemu.

Viduj suvenyrų-audinių parduotuvė, viename flange miesto biblioteka, kitame – vietinės reikšmės muziejus. Į muziejų neinam – negaištam laiko. Kitas sustojimas – Nidzica. Vladelis veda per Szczytno ir Mragowo. Oras nelabai koks, tai lietus užeina, tai saulė išlenda, keliukas neįpatingo gėrio, bet vistiek smagu važiuoti nematytom vietom. Nidzica taip pat kalvotoj vietovėj. Savo kelionės tikslą – pilį, pamatom jau iš tolo, belieka tik surasti, kaip iki jos nuvažiuoti, bet tai, pasirodo, irgi visiškai nesudėtinga. Pilis ant aukšto kalno, stovėjimo aikštelė mokama, šlaite, bet neveikia, reiškia stovėsim nemokamai. Pilis jau visai rimta,

net ir keletas drenažo kioskų šalia stovį, ir žmonių šiek tiek yra. Įeinam pro vartus, vienoj pusėj miesto biblioteka ( aš neapsirikau, ir vėl), kiemas remontuojamas, todėl visas uždengtas, kasa užrakinta – pietų pertauka 1,5 valandos. Lygtai ne Ispanija, kad siesta būtų, bet vistiek. Šita pilis buvo vienintelė iš šiandieninių, kur tikrai norėjau patekti, bet šitiek laukti negalim, nes kelias dar tolimas, o ir pora kitų vietų laukia. Toliau Olsztynek. Važiuojam aplankyti Žalgirio mūšio lauko. Aš jau trečią kartą, bet ir dukrai reikia parodyti. Parkingas mokamas – 5 zlotai. Nors ir pirmadienis, pakankamai daug žmonių, aišku ne tiek , kiek buvo per 600 –ias metines, bet šis tas yra. Apeinam memorialą, apžiūrim paminklus.

Ant muziejau sienos kažkokia komiksų paroda vyksta, ne į temą.

Šį kartą ir laukas pasirodo ne toks didelis, kaip pirmą sykį. Atsižymėjom, lekiam toliau. Vladelis nuveda kažkokiais tik jam vienam žinomais keliukais per miškus. Gal jis ir teisus, mat per Vislą nelabai tiltų yra. Pagaliau patenkam į Grudziadz ir lendam į kamštį prieš tiltą. Kažkada, kai važinėjausi vienas po šias apylinkes, teko būti senamiestyje, labai gražus miestelis. Kamštyje sugaišę gerą pusvalandį, pagaliau pervažiuojam galingą geležinį tiltą per Vislą, daugiau gamtinių kliučių nebebus. Paupiais lekiam tolyn. Jau iš tolo ant kalno iškyla didinga Gniew pilis.

Žinau, kad ji pirmadieniais neveikia, bet nors apeisim aplink. Privažiavus arčiau, pasirodo pžįstamos vietos, čia aš irgi kažkada buvau. Paliekam mašiniuką kažkokiam kieme šalia pilies, nes už aikštelę nori 10 zlotų, nors pilis ir uždaryta. Neramina ženklas prie to kiemo, kiek iš intuicijos supratau,“eismas draudžiamas, išskyrus vietinius gyventojus“, o kaip, tik tokie vietiniai netoliese sėdi ant suoliuko. Aikštelė nemaža, o mes tik trumpam, gal nieko neatsitiks. Kur gi ne! Greituoju būdu apibėgam pilį, padarom kelis kadrus ir grįžtam už kokių 10 minučių, ir ką gi mes matom, ogi į mūsų kiemą įvažiuojančią policijos mašiną, kuri sustoja šiek tiek atokiau ir atsidaro dureles. Niekas neišlipa. Pačiu laiku atėjom, vėl greituoju būdu šokam vidun ir vaidinam, kad mūsų čia net nebuvo. Iš paskos išvažiuoja dar vieni „gudručiai“. Matyt tie vietiniai iškvietė pamatę svetimus ir dar ne lenkiškus numerius, gerai, kad policininkai normalūs pasitaikė ir nesikabino, nors neaišku, kuo būtų baigęsi, jei būtume vėliau grįžę. Viskas, paskutinis šiandienos objektas aplankytas, o ir diena jau vakarop, todėl pagal galimybes šokam į greitkelį ir lekiam Gdansko link. Dar gerai atsimenu Gdansko kamščius, ypač pasibaigus darbo dienai. Šįkart pavyko jų išvengti, matyt aplinkkeliu pravažiavom. Atėjo laikas provizija apsirūpinti, todėl tik pamatę sukam į supermarketą, kur labai maloniai nustebina lenkiškos kainos. Senokai jau nepirkau šviežios karštos bandelės už 15 grošų (~12 centų), ir t.t. ir pan. Apsiprekinę, po geros valandos jau buvom prie savo hoteliko Wladislawowe.
Hotelik „Komandor“ – trijų aukštų naujos statybos privatus namas su 10 nuomojamų kambarių. Vieta labai nebloga, šalia centro, visą parą dirbanti parduotuvė už 5 min. kelio pėsčiomis. Pusryčius galima užsisakyti, bet reiks eiti į kitą tų pačių šeimininkų hoteliką kažkur už 10 minučių kelio, be to brangoka, po 15 zlotų žmogui, todėl neužsisakinėjom. Iki jūros koks 0,5 km, bet ten uostas, norint pliažintis reikia kokias 20 min pėjėti, tada tuščia ir gera, kuo ilgiau ėjėsi, tuo tuščiau bus. Šeimininkė labai maloni, kalba rusiškai. Tiesa šalia gana judri gatvė, tai žmonės, kurių langai į gatvę, skundėsi triukšmu. Mūsų gi buvo į keimą, tai tylu-ramu.

Plačiau parašiau apie viešbutį, todėl, kad tikrai labai gera vieta praleisti savaitę prie jūros, pakankamai netoli ir pakankamai nebrangu. Dvivietis kambarys su visais patogumais ir balkonu keturiom naktim kainavo 480 zlotų. Pagal nuostatas reikėjo susimokėti 30 % avansą prieš rezervaciją, bet paskambino panelė iš booking.com ir pasakė, kad mokėti nieko nereikia, atvažiuosit į vietą ir susimokėsit, tik praneškit bent prieš dieną, jei neatvažiuosit, kad nelauktų, va toks pasitikėjimas.
Kadangi po kelionės vakare nuėjom gana anksti miegoti, tai kitą rytą 6.30 aš jau ant kojų. O velnias, Lenkijos dar tik 5.30, o miego nebesinori. Ir ką gi veikti tokioj ankstybėj, ogi eisiu apsidairysiu po apylinkes. Jokio plano neturiu, bet iš matyto kompe žemėlapio maždaug atsimenu, kuria kryptimi kas yra. Aišku, traukiu jūros link. Praeinu kažkokią dykvietę su už tvoros esančiu dideliu atrakcionų parku. Matyt, tai yra privalomas atributas visiems Lenkijos kurortams. Patekau į aikštę su dieliu gražiu pastatu, o šalia esančiu dar gražesniu aukštu bokštu. Kaip supratau, tame pastate sėdi visa miestelio valdžia, su visomis įmanomomis savo palydovėmis, o bokštas yra kartu ir švyturys, ir varpinė su laikrodžiu, ir apžvalgos aikštelė,

į kurią galima pasikelti, ko, žinoma, nepadarėme, nes pritrūko laiko. Toliau pasiekiau uostą su KPP ir visokiais šlagbaumais, bei budinčiais kapitonais. Atsargumo dėlei pasiklausiau, ar galiu pasivaikščioti uosto teritorijoje, ir gavęs pritariamą patvirtinimą pratęsiau savo pažindinimąsi.

Wladislawowo uostas yra vienas didesnių tuose kraštuose žvejybinių uostų,todėl ir atrodė viskas taip saugoma, nors iš kitos pusės yra laisvas praėjimas žmonėms ant molų ir prie turistinių atrakcijų laivų.

Uoste begalė laivelių siūlančių jūrinę žvejybą, todėl kaip tik tuo metu pradėjo rinktis turistai-žvejai, ir laiveliai vienas po kito pradėjo išplaukinėti į atvirą jūrą. Apėjęs visą uostą,

nutariau dar pasivaikščioti ir pajūriu.

Po truputį pradėjo atsirasti ir vienas kitas žmogus, vieni bėginėjo, kiti vaikščiojo , treti ėjo su lazdomis, tipo “Nordic walking”, gerai, nebūsiu vienišas, aš savo lazdas irgi atsivežiau. Viena bėda, kad nei ėjimui, nei bėgimui nelabai palankus krantas, nes prie vandens visur smulkus žvyrelis, į kurį klimsta kojos, o toliau minkštas smėlis.

Taip nukulniavau gana toil, pakeliui sutikau ką tik iš jūros grįžusius tikrus žvejus,

kurie, išsitraukę valtis ant kranto, krovė iš jų laimikį, čia pat svėrė, čia pat kažką pardavinėjo, žodžiu vyko normalus kasdienis procesas, apsuptas galybės žuvėdrų.

Bet įdomiausiatai, kad būtent toje vietoje kranto skardyje, kuris jau gerų 30 m aukščio, buvo susidaręs kažkoks tarpeklis, ar griova, pilna pristatyta mažiukų namukų su šalia esančiais žmonėmis.

Pradžioje pamaniau, kad tai kažkokia bomžų landynė, nes atrodė panašiai, bet po to supratau, kad žuvies rūkyklos ir džiovyklos. Kiekvienas žvejys turi tokią trobelę ir ten tvarko savo laimikį.

Visi išėjimo nuo jūros takai sunumeruoti, kas labai pagerina orientavimąsi. Priėjęs iki kokio Nr. 16, nutariau, kad užteks, išsimaudžiau (tą rytą daugiau nemačiau nė vieno besimaudančio žmogaus) ir mediniais laiptukais užkilau į statų krantą.

Patekau į kempingą, išsidėsčiusį tiesiai ant skardžio, ir, kiek supratau vėliau, priklausantį jau kitam miesteliui Chlapowo. Kiek supratau, tai kempingai tęsiasi beveik ištisai palei visą pakrantę. Arčiau miestelių yra ir namukai, toliau, tik palapinės, tuščių vietų matosi, kad yra bet žmonių tikrai daug. Kurioj vietoj Chlapowo perėjo į Wladislawowo nelabai pastebėjau, bet ištisai visur siųlomi kambariai, butai, apartamentai, nameliai ir t.t. ir pan. V.ž. Palanga močiučių, bet būtent Palangai būdingų močiučių ir nesutikau nė vienos, vadinasi viskas daug civilizuočiau daroma. Pakeliui praėjau didžiulį parką su sporto aikštynais, pasirodė kad tai Olimpinio ruošimo centras, matyt ne veltui šalia esančią Hel’o neriją vadina Lenkijos burlentininkų ir kaituotojų rojumi. Nori didesnio vėjo, eini į atvirą jūrą, nori ramiau, pasilieki įlankoje kitąpus nerijos. Dar prajuokino prie naujoviškos bažnyčios stovinti kažkokio vyskupo skulptūra vietoj kryžiaus laikanti irklą.

Po pusryčių abu su Emilija griebėm lazdas ir išėjom į pajūrius tik į kitą puse link Hel’o. Kas džiugina, kad iki pat nerijos galo t.y. apie 50 km eina dviračių takelis. Kiek tęsiasi kitas arčiau jūros einantis pėsčiųjų takas, pasakyti negaliu, nes kad ir kaip toli rytais juo nueidavau, galo nepavyko surasti, gal jis irgi iki galo eina. Tiesa, vaikščioti kopomis ir nuklysti nuo takelių į mišką draudžiama, tvorų jokių nėra, bet lentelės su draudžiančiais užrašais stovi gana dažnai. Šitoj, toliau ją vadinsiu “rytine”, pusėj žmonių nėra daug.

Tik prie pat miestelio šiek tiek susikaupia, o paėjus 1-2 km atsiveria didžiuliai tušti plotai, tik ties išėjimais prie jūros, kurių buvimas paprastai sutampa su kempingu įlankos pusėj, poilsiautojų šiek tiek padaugėja, bet paėjęs dar kelis šimtus metrų, vėl lieki visiškai vienas arba dviese, kaip mūsų atveju. Smėlis šitoj pusėj irgi panašesnis į mūsiškį, nebėra to klampinančio žvyrelio, todėl eiti vienas malonumas.

Vakare pabandėm išeiti palydėti saulės, bet ji leidosi už iškyšulio Jastrzebia Gorą,

manau, kad kokiu mėnesiu anksčiau pavyktų ir į jūra nulydėti. Po saulėlydžio dar truputį pasivaikščiojom po miestelį, suradom jo centrinę aikštę, autobusų ir traukinių stotis ir begalę medžiaginių palapinių –angarų su užrašais “Sale”, toks Gariūnų filialas maždaug.
Antra diena buvo skirta ekskursijai į Hel’ą. Po rytinio pasivaikščiojimo su lazdomis ir maudynių (labai smagus užsiėmimas, juolab, kad visi sutikti vaikštantys ir bėgiojantys likimo draugai maloniai sveikinasi), pavalgę improvizuotus pusryčius, sėdom į mašiniuką ir išvažiavom. Nustebino iš pat ryto esantys kamščiai į Hel’o pusę (maždaug nuo 14 val kamščio kryptis pasikeičia į priešingą). Pakeliui pravažiavom keletą nedidelių miestelių Chalupy ir Jastarnia, panašių į Juodkrantę. Apskritai viskas labai panašu, ir kelias, ir miškas, tik čia daugiau veiksmo, daugiau žmonių, daug kempingu su buriuotojais ir kaituotojais. Miesteliai gražūs jaukūs ir sutvarkyti. Pats Hel’as jau šiek tiek didesnis, turi ir savo uostą, ir gana ilgą pagrindinę gatvę, tokią savotišką Palangos Basanavičiaus, su drenažais,

kavinėmis ir daug žmonių, bet be tos idiotiškos Palangos muzikos iš kiekvieno plyšio (o gal jau nebėra, senokai bebuvau). Visas pusiasalio galas, kiek supratau, anksčiau buvo uždarytas ir paverstas kariniu objektu, o dabar galima apžiūrėti kranto baterijas, dengusias įplaukimą į Gdansko uostą. Jei tiksliai pamenu, šaudė 32 km nuotoliu, beveik iki pat Gdansko uosto.

Apkritai, gana didelė, mišku apaugusi teritorija pilna keistų, karinės paskirties statinių liekanų,

vaikščiojimas nemokamas, bet už pagrindinės patrankos apžiūrėjimą nuplėšė po 2 zlotus nuo galvos, mat ten kaip ir koks mažas muziejukas padarytas. Buvom sugalvoję nusimaudyti ant pasaulio galo, t.y ten, kur jūra susijungia su įlanka,

bet kažkaip nepriėjom tos vietos, o pačioj įlankoj daugoka žolių, tai ir nelindom į vandenį. Kaip ir visur, didžiausiems tinginiams padaryti autotraukinukai, mokėk pinigėlį ir važiuok, bet kažkaip nelabai daug tokių norinčių buvo. Hel’as irgi paliko visai neblogą įspūdį, tik už parking gana perdaug sumokėjom, nors galėjom privažiuoti daug arčiau centro ir stovėti pigiau, bet čia jau turistų bėda – nežinojimas.
Grįžę namo ir šiek tiek atsipūtę atsiminėm, kad normalaus šilto maisto skrandžiai nematė jau 3 diena, reikėtų kažką susimedžioti. Išėjom į miestą. Pats miestas kažkokios keistos formos, lenktas kažkoks su viduryje esančiom dykvietėm ir miškeliu, todėl kur jo centras, pasakyti nesiryžčiau. V.ž. išėjom į rajoną, kur verda gyvenimas. Apie didžiulę kičo šventę aš jau rašiau praeitam savo rašiny apie Lebą. Čia buvo tas pats tik gal dar didesniu mastu. Visur šviečia, blizga, sukasi, spalvota. Žmonės šalmščia “gofry” su uogiene, grietinėle ir šokoladu, daugybė visokio paluko užeigų ir barų. Tiesa beveik nėra rūkytos žuvies kioskelių, kas atrodo labai keista, bet gal mes nepataikėm. Gal ne pietų metas, bet visos tos užeigos įtartinai tuščios, nors žmonių aplink minios, bet valgyti norisi, todėl į vieną visgi išdrįstam užeiti. Tokia jau pažįstama sistema – prie baro užsisakai, susimoki ir eini sėstis gavęs numeriuką, tada tik reikia nepraklausyti, kada tavo skaičiu surėks iš už baro, o kai surėkia, eini ir atsineši savo maistelį. Sistema aiškiai taupanti žmogiškuosius išteklius, nes didžiulę salę aptarnauja viena mergaitė, o ir indus po to patys valgytojai nusineša. Emilija užsisakė tilapijos kepsnį, mat pamatė pažįstama pavadinimą, o aš kažką čigoniško, kas pavirto į bifšteksą su kiaušiniu. Kainos, turėčiau pasidžiaugti, nesikandžioja, maistas skanus, porcijos didelės, v.ž. pavalgėm teisingai, o tuo tarpu spėjo ir sutemti, bet žmonių ryškiai nesumažėjo, o tik padaugėjo, o ir tie barai pradėjo pildytis gyvu turiniu. Kaip jau minėjau, miestelis beformis, todėl tamsoje šiek tiek pablūdijom, gerai kad, beveik iš visur matėsi mūsų pagrindinis orientyras – bokštas-švyturys-varpinė, pagal tai ir sugrįžom.
Penktadienis. Paskutinė diena, todėl nutariam, kad reikia eiti pliažintis į kitą – vakarinę pusę. Ryte, kaip visada prasiėjau savo 8 km maršrutą su nusimaudymu (keista, bet niekas ten rytais nesimaudo, nors ir vaikštančių, ir bėgiojančių užtenka), papusryčiavom ir išėjom. Patraukėm per miestą, norėdami, bent kokį daiktelį toj kičo šventėj atminimui nusipirkti. Šiaip taip radau magnetuką ir užteks, traukiam į pajūrį. Mano isivaizdavimu ir pagal visus logikus dėsnius šitoj vakarinėj pusėj turėtų būti panašiai žmonių, kaip ir rytinėj. Pasvajokim, ir padauginkim iš 100, o gal ir iš 1000.

Prieiti prie vandens nėra jokių šansų. Bandom eiti tolyn skersiniu mediniu taku, gal toliau paėjus sumažės. A nė per kur, kiek akys mato margai spalvotas skruzdėlynas ir dar kiekvienas apsitvėręs tvorele, bet taip , kad nebūtų jokio praėjimo.

Jie, turbūt, ir iš pliažo paeiliui grįžta, kas pirmas atėjo, tas paskutinis išeina, kitaip nėr kaip. Atsiprašau, bet mes taip nesitarėm, gręžiamės, ir, kadangi pajūriu einti nėra jokių šansų, lipam į miestą. Žygis į vakarus nepasisekė, einam per visą miestą, toliau trauksim į rytus. O rytuose, paėjus kokį kilometrą, visiškai tuščia. Vat ir suprask tuos žmones po to. Išsidrebiam prie pat vandens, šildomės, maudomės, grožimės netoliese “šokančiais” kaituotojais.

Paskutinė diena prie jūros pasitaikė kaip reikiant vasariška, todėl kai kas truputį perkepė ir kardinaliai pakeitė spalvą.
Išvažiavimo rytas, kad nebūtų gailą, pasitaikė permainingai apsiniaukęs. Matėsi, kad bus ir saulės, ir lietaus, ir debesų, bet važiuoti dar geriau, kai nekaršta. Nesikeliam su saule, bet ilgai miegoti irgi negalim, nes laukia pakankamai ilgas kelias namo, o dar ir du objektus aplankyti reikia. Nors dar gana anksti, į jūros pusę jau traukia ištisinė virtinė mašinų, bet mes šį kartą prieš srovę. Prieš 8.00 jau užvažiuojam į supermarketą Auchan Rumia, apsipirkti kelionei, papildyti lauktuvių, nusipirkti imbierinio alaus ir kartu pagirdyti „kregždutę“, mat supermarketas turi savo degalinę, su šiek tiek mažesnėmis kainomis. Labai patogi vieta, važiuojant tolyn už Gdansko, rekomenduoju. Vladelio vedami pervažiuojam Gdanską net nepatekę į kamščius, bet toliau jis pradeda blaškytis, ko pasekoje patenkam į greitkelį vedantį atgal į Gdanską. Tokiu būdu padarom pusvalandžio ratuką, dar kartą kertam Gdanską, ir toliau jau nuorodų pagalba patenkam į mums reikalingą kelią. Pirmas šios dienos objektas – Štutthofas.

Nesu buvęs jokioj koncentracijos stovykloj, net Kauno IX forto, mokyklos laikais kažkaip pavyko išvengti, nors kitus veždavo prievarta, todėl bus proga užpildyti šią spragą, o iš tikrųjų tai važiuojam Emilijos prašymu, mat „Dievų miškas“ mokyklinėj programoj yra. Muziejus nemokamas, bet už parkingą ir dar kažkokį bukletą sugebėjo nulupti 10 zlotų. Ilgai ten neužtrunkam, nes nieko įdomaus ten nėra, nesupratau, kam žmonės ten kiekvieną baraką ar stulpą fotografuoja. Toliau kelias veda į Marienburgą arba Malborką. Aš pats ten porą kartų esu buvęs, bet vaikui tai parodyti reikia didžiausią Europoję pilį-miestą. Stojam parkinge kitoj pusėj upės už 20 zlotų, bet su neribotu laiku. Brangoka, bet taip paprasčiau, nereiks po kiemus landžioti vietos ieškant, be to nuo tilto atsiskleidžia pats gražiausias pilies vaizdas.

Praeinam drenažo kioskelius, kad ir kaip būtų keista, tokioj vietoj neįmanoma nusipirkti padoraus kolekcinio kareivėlio, jų paprasčiausiai nėra. Prie kasų labai nemaža eilutė. Už du bilietus, suaugusį ir moksleivišką suplojam 69 zlotus, brangoka vienok, bet į kainą įeina ir audiogidas, ir normalus gidas. Pasitvirtino blogiausi mano įtarimai, pilies savarankiškai apžiūrėti negalima, ekskursijos anglų kalba tik 2 per dieną, todėl teks eiti su lenkų grupe. Gavom kažkokią hiperaktyvią, fanatišką tetulę. Audiogidų išdavimo punkte mane gražiai pasiuntė, pareiškę, kad pastarųjų turi neužtektinai, todėl reikia užsisakyti iš anksto, tad teks klausytis lenkiškai. Aš dar suprantu kas 5-ą ar 10-ą žodį, o Emilija, kaip sako „nė v zub nagoj“. Apie pilies dydį ir grožį jau daug visur prirašyta, todėl nesinori kartotis. Parašysiu tik keletą pastebėjimų, mano manymu, naudingų patekus į tokią situaciją. Apytikslis ekskursijos su gidu laikas yra 3-3,5 valandos, mūsų tetulė sugebėjo mus pratampyti 4 valandas, ir galo dar nesimatė, todėl mes pasiplovėm kaip iš pamokų, keletas britų, papuolusių į mūsų grupę, tai padarė dar anksčiau, o japonai žiovavo kartu su mumis ir likusiais lenkais, nes buvo būtina ilgai pasakoti apie kiekvieną akmenį ir t.t., ir pan. Kadangi pilis sudaryta kaip ir iš dviejų dalių (dabar neatsimenu, tiksliai, kaip jos vadinasi, todėl vadinsiu jas – išorine, ir Didžiojo magistro pilimis), o didžiąją laiko ir kantrybės dalį atima būtent išorinė pilis, kurioje, iš principo nieko labai įpatingo ir nėra (vienoj pusėj paprasčiausios salės, į kurias be gido kažkodėl neįleidžia, o kitoj kažkoks ne prie ko atsiradęs gintaro muziejus (na, nemėgstu aš gintaro ir tiek), tai mano manymu, tik įėjus į vidinį kiemą

reikia palikti gidą likimo valiai ir eiti pasivaikščioti savarankiškai.

Išorinėje pilyje virš gintaro muziejaus esančią ginklų ekspoziciją galima apžiūrėti ir be gido, įėjimui į Didžiojo magistro pilį gidas taip pat nereikalingas.

Už paildomą mokestį galima užlipti ir į pagrindinį bokštą, bet mums po 4 valandų šliaužiojimo koridoriais ir sienų ramstymo norėjosi tik kuo greičiau dingti iš ten, juolab, kad dar ir iki namų kelias neartimas. Daug geriau negu klausytis nesuprantamų gido kalbų yra pasivaikščioti išoriniais kiemeliais palei sienas, kur tikrai galima surasti daug senų antkapių, įvairiausių užkoborių ir kitų gražių dalykų,

ką mes ir buvom padarę pirmo apsilankymo metu 2004 m. Tiesa, tada jokių gidų nebuvo, ir galėjai eiti, kur nori. Apie 19.00 pagaliau pasiekėm savo mašiniuką. Kaip pasakė Emilija, šita baisi ekskursija sukėlė jai didžiulę antipatiją visiems gidams ir buvo pati neįdomiausia jos gyvenime, nors, praėjus geram mėnesiui ir atslūgus emocijoms, išaiškėjo, kad jos nuomone pilis labai graži ir įdomi, ir ji mielai ten dar pasivaikščiotų ir kitą kartą, tik, gink dieve, be jokios palydos.
Toliau jau kelias namo. Kadangi maršrutą planavo Vladelis, tai nelebai ir atsimenu, kuriuo keliu grįžom namo, manau, kad tiesiausiu. Taip ir būna su tais GPS‘ais, posūkis į kairę, posūkis į dešinę, o reiktų vėliau parodyti žemėlapyje, tai ir nesurastum, kur važiavai. Po tradicinio sustojimo Lazdijų Statoil degalinėj (benzino niekada ten nesipilam, bet sustojam kiekvieną kartą būtinai, kartais dešrainio, kartais kavos, o šį kartą išvis be priežasties, bet tradicijų pažeidinėti negalima), Vladelio pražiopsoto „inkilėlio“ blykstelėjimo išvažiuojant iš Alytaus (nuotraukos iki šiol dar negavau, tai gal ir nelabai ką pažeidžiau, bet tikrai blykstelėjo stipriai), giliai naktį 2,30 parsibeldėm namop.
Išvada. Eilinį kartą įsitikinau, kad visai gerai toj Lenkijoj. Ir pažiūrėti yra ką, ir pailsėti yra kur.