Dalinai pripažinta Kosovo respublika

Kosovas 2012, balandis

Kosovas – juodųjų strazdų žemė. Taip, ar panašiai taip mes supratome šios šalies pavadinimo reikšmę. O kai pradėjome ieškoti tikslesnės informacijos, ir kai panorome sužinoti šio žodžio konkretesnį kilmės aiškinimą – pasimetėm. Turbūt pasimes kiekvienas, kažkada tik prabėgomis sklaidęs Balkanų istorijos lapus, tiek daug mums tenai yra nesuprantamo, nepaaiškinamo ir paslaptingo.

Kažkada buvęs gana vieningas kraštas, šiandien suskilęs į visą eilę respublikų, o Kosovas, į kurį mes susiruošėme vykti, pasirodo, yra dar pasismulkinęs į dvi nuo lygumų pavadinimų kilusias teritorijas: Kosovą ir Metohiją. Šalyje gyvena virš dviejų milijonų gyventojų, klimatas kontinentinis su maloniomis vasaromis ir nemaloniomis snieguotomis žiemomis, didžiausias miestas, ir tuo pačiu respublikos sostinė – Priština.

Mes susiruošėme būtent į ją, paskui į labai išgirtą miestelį kalnuose – Pėją.

Kaip ir visada panašiais atvejais, taip ir šįsyk, mane apėmė godus smalsumas Kosovo kaimynėms, ir aš internete susiradęs tų kraštų žemėlapį, apžvelgiau visus kitus įmanomus maršrutus, neįeinančius į pagrindinį mūsų kelionės planą. Tikimybė nusigauti iki Makedonijos , Juodkalnijos, Albanijos, Bosnijos ir Hercogovinos mane sudomino. Serbija ir Bulgarija – ne.

Ši mūsų kelionė labai skyrėsi nuo iki šiol visų mano aprašytųjų, mat ankstesnes rinkdavausi ir
planuodavau aš. Na, o šita, jeigu taip galima išsireikšti, mus pasirinko pati. Į ankstesnes vykdavome nepažįstamų kraštų pasižiūrėti, į šitą išsirengėme tikėdamiesi ir save šiek tiek kitataučiams parodyti. Paprasčiau šnekant, mūsų penkių žmonių grupelė balandžio mėnesį susiruošė į tarptautinį teatrų festivalį, kurio afišoje buvo įtrauktas ir mūsų kolektyvo vaidinimas „Šilkas“.

Mudu su Vytu į Vilnių išvykome likus dviems dienoms iki išskridimo. Turėjome šiokių tokių darbo reikalų, bet už juos kur kas labiau magėjo pamatyti mūsų kelionių kompanionų bei sirgalių Aleksandro ir Dainos naujuosius namus, esančius kažkur Zujūnuose, prie pat Vilniaus miesto ribos.

Pamatėm.

Jų didžiulį, tamsių medinių rastų rūmą juosia ūgtelėjusių eglių siena, už kurios plyti didelė pieva, priklausanti Vilniaus miestui. Taigi, kai turintis labai guvų protą ir savotišką jumoro jausmą Aleksandro ir Dainos sūnus Antanas sako: „Einu pasivaikščioti į Vilnių“, jis visada turi omenyje tą pievą, esančią namų pašonėje už eglių tvoros.

Be visų nesuskaičiuojamų gėrybių, kurias dideliame tamsiųjų rastų name mums aprodė Daina, ji ten dar turi ir keturias labai šaunias kates. Visos yra retų, ne taip jau dažnai mūsų kiemuose sutinkamų, veislių. Tris nusipirko pati, ketvirtoji, tiksliau – ketvirtasis, iš kažkur atsibeldė nė vieno iš šeimos narių nekviestas ir neprašytas. Tačiau Daina jo laukan neišvijo, pamaitino, pagirdė, sušildė, pavadino Rainiu, ir gyvena jis iki šiandien svetinguose namuose sotus ir sveikas.

Tačiau su tomis katėmis labai nedraugiškai pasielgė mano šunytės, kurias aš nuvežiau Dainai, kad paglobotų mūsų kelionės laikotarpiu. Vos pamačiusios šeimininkės augintines, jos taip įkyriai ir garsiai pradėjo loti, kad tos vargšelės kūlvirsčiais spruko iš namų ir kažkur išsislapstė. Vakare girdėjau, kaip Daina vaikščiojo apie namą ieškodama prapuolusių savo numylėtinių. Veltui.

Taigi, Dainos ir Aleksandro namus pamatėm, svetingumu pasinaudojom, kates išvaikėm.

Ankstų balandžio keturioliktosios rytą mane ir Vytą pažadino kavos kvapas .

Greitai greitai išgėrėm, šiek tiek paplepėjome su namų šeimininke. Paskui išvykome į oro uostą.

Gal aš neteisus, bet man pasirodė, kad vis gražėjant mūsų sostinės centrui, visa kita nepaliaujamai prastėja: gatvės duobėtos, šiukšlinos, namai apleisti ir bjauriai nuterlioti grafitininkų „menu“. Kažkada maloniai akį traukę, įvairiomis premijomis apdovanoti gražuoliai Lazdynai ir Karoliniškės, šiandien pamažu virsta panašiais į liūdnai pagarsėjusias Rio de Ženeiro favelas.

Kopenhagoje palaukėme šešias valandas, po to sėdome į pilnutėlį lėktuvą skrendantį į Prištiną. Po dviejų valandų ir keturiasdešimt penkių minučių nusileidome Kosovo respublikoj.

Kadangi mūsų niekas nepasitiko, pradėjome erzintis, bet po dešimties minučių organizatoriai , su festivalio plakatu rankose, pasirodė aikštėje prie oro uosto, atsiprašė už pavėlavimą, ir nuvežė mus į netoli miesto centro įsikūrusį viešbutį „Viktorija“.

Pasaulyje mačiau ne vieną „Viktorijos „ viešbutį, tačiau šitas buvo kažkoks keistas ir dar papuoštas milžiniška laisvės statula, kaip du vandens lašai panašia į tą, prie kurios nusifotografuoti už Atlanto vis dar veržiasi ne vienas lietuvis.

Akimirką man pasirodė, kad pažaliavusi viešbučio skulptūra tarsi kažkam grūmoja savo neužgesinamu fakelu.

Mašina neskubėdama apsuko ratą aplink namą, ant jo stogo kėpsančią „laisvę“, ir sustojo.

Kambariai buvo prašmatnūs, lovos aukštos, neduok Dieve naktį iškristi, sūkurinės vonios, ir naujutėlaičiai plataus ekrano televizoriai ant senovinio fasono komodų. Bordo spalvos kilimus puošė karališkų regalijų ženklai, lelijos, ir praėjusių lėbavimų pėdsakai – jokiais chemikalais neištrinamos, tamsios negražios didžiulės neišsivalančios dėmės.

Vytas kaip mat sumojo, kad joks, nuo atlyginimo iki atlyginimo gyvenantis prištinietis, tokių charomų nepasistatydins, ir padarė išvadą, kad mes gyvename Kosovo nusikalstamų struktūrų valdomuose apartamentuose, įgytuose už kontrabandines prekes ir narkotikus. Aš dėl to nė trupučio nesukau sau galvos, ir į panašias pasakas žiūrėjau labai ramiai. Juk ne taip jau dažnai pasitaiko veltui gyventi penkių žvaigždučių viešbučiuose ir sėdėti ant paauksuotų unitazų.

Šitoje vietoje turiu pasakyti, kad dvi mūsų moteriškės, Lietuvoje prisiklaususios bobučių radijo apie nepakenčiamas Kosovo viešbučių sąlygas, savo lagaminuose atsivežė kelis bambalius švaraus vandens ir guminius kaliošus. Įsivaizduokite, kaip tos lengvatikės nustebo, kai čveicoriui atidarius paradines duris, visi atsidūrėme marmuru ir prašmatniausiais kilimais išpuoštame „Viktorijos“ vestibiulyje.

Kai vakare įlipau į savo burbuliuojančią vonią, vėl prisiminiau kartu su mumis į Kosovą atskridusį lietuvišką vandenį ir dvi poras guminių kaliošų. Vanduo buvo skirtas nusiprausimui. O su kaliošais jų savininkės ruošėsi saugiai pasiekti tualetą, kuris anot „visažinių informatorių“, Balkanų šalyse visada būna įrengtas koridoriaus gale.

„Saugiai“…

Nežinau iš kur ir kada lietuvių leksikone išpopuliarėjo šitas žodis.

Tačiau mūsų tautiečiai jį labai pamilo.

Sklaidant spaudą, klausantis besikalbančių kaimynių, darbininkų ar ministerijos tarnautojų, susidaro toks įspūdis, kad šiandien mes visi valgome tik saugų ir labai saugų maistą, mūsų vaikai žaidžia ne bet kokiais, o tik saugiais žaislais, vyrai su moterimis su saugių sargių pagalba mylisi saugiose lovose, o po to į pasaulį kažkokiu keistu būdu ateina maži lietuviukai labai saugiam ir prasmingam gyvenimui.

Žavinga. Ir šiek tiek graudu.

Viešbutyje, papuoštame pažaliavusia laisvės statula, man viskas patiko. Nepatiko tik naujutėlės dar gurgždančios paklodės, ant kurių aš niekaip negalėjau įsitaisyti savo pamėgtoje pozoje. Vos tik susirangydavau į kamuoliuką ir pradėdavau snausti, kaip mat pradėdavau slysti glotniu paklodės paviršiumi ir išsitiesdavau kaip kirminas, o tai mane truputėlį nervino.

XXX

Į Prištiną atskridome balandžio keturioliktąją, penkioliktoji diena buvo laisva nuo bet kokių įsipareigojimų festivaliui. Tad visiškai logiška, kad ją visą skyrėme miestui ir jo gana nemažam turgui. Buvo vėsu, tačiau mus visur šildė žmonių draugiškumas, gera stipri kava, ir, žinoma, laisvai įkandamos produktų ir gėrimų kainos. Pastebėjau, kad visų pasaulio šalių piliečiai mėgsta lankytis pas tuos savo kaimynus, pas kuriuos yra pigu, ir ne visada toleruoja įsibranginusiųjų teritorijas.

Teisingumo dėlei turiu pasakyti, kad Priština yra miestas šiaip sau. Išvaikščiojome visą centrą, atkreipėme dėmesį į vieną kitą įspūdingesnį pastatą, gausybę viešbučių, apžiūrėjome mečetes, įsimintiniausią sostinės rūmą – sporto kompleksą, modernią biblioteką, statomą katedrą. Muziejų aptikome tik vieną, o ir tas pats buvo uždarytas rekonstrukcijai. Taigi, nė architektūra, nė miesto planavimo ar statymo meistryste per daug nesusižavėjome, tačiau džiaugėmės, kad po ilgo ir sunkaus karo, Priština yra per rekordiškai trumpą laiką pakelta ant kojų. Būtų tiksliau pasakyta, kad per žaibiškai trumpą laiką, Kosove išaugo visai naujas Kauno dydžio miestas. Buvusiojo liekanas , pastatus sulipintus iš rąstų, plytų ir molio, mes aptikome tik kur ne kur.

Nors čia cirkuliuoja euras, šalis dar nėra Europos sąjungos narė, na, o kad ji ja kažkada taps, neabejoju.

Pagal programą, kurią mes gavome Lietuvoje, festivalis turėjo prasidėti balandžio šešioliktą dieną Pėjoje. Tačiau tos dienos rytą mes vis dar buvome Prištinoj ir mėgavomės karališkais pusryčiais dideliame mūsų „Viktorijos“ restorane. Vienuoliktą valandą į viešbutį atvyko organizatoriai ir pasakė, kad festivalis jau prasideda, paėmė lagaminus, mus susodino į lengvuosius automobilius ir nuvežė į Nacionalinį Kosovo respublikos teatrą. Tenai įvyko valandos spaudos konferencija, kurioje dalyvavo šalies teatro žmonės ir žurnalistai. Po konferencijos visi pavalgėme tajų restorane ir išvažiavome į Pėją. Judėjome lengvai kalnuotais keliais, kur ne kur matėsi karo su Serbija pasekmė – namų griuvenos. Tačiau, tik kur ne kur. Visas Kosovas jau beveik šimtaprocentinai prikeltas taikiam ramiam ir kūrybingam krašto gyvenimui.

Viešbutis Pėjoje buvo dar geresnis nei Prištinoj. Vakarieniavome puikiame restorane, kurio šeimininkas yra pamišęs dėl senų daiktų ir rakandų. Beveik kaip ir aš. Vakarienė buvo puiki, aštri, įvairi, kompanija gera, tačiau vienuoliktą valandą malonius pokalbius teko pabaigti. Laukė nelengvas rytojus. Festivalį turėjome pradėti mes, toliau šventinėje afišoje rikiavosi teatrai iš Makedonijos, Švedijos, Graikijos, Liuksemburgo, Italijos, Albanijos, ir, žinoma, Kosovo.

Spektaklis praėjo puikiai. Nelė ir Regina vaidino tikrai nepriekaištingai. Po spektaklio, teatro fojė žiūrovų ir mūsų laukė nedidelis „subantujus“. Niekas namo neskubėjo, kiekvienas ieškojo progos prie mūsų prieiti, paplepėti, padėkoti. Atkreipėme dėmesį į kitonišką Kosovo teatrinę publiką. Pas mus aštuoniasdešimt nuošimčių teatro lankytojų yra moterys, tenai proporcijos tiesiog priešingos mūsiškėms, aštuoniasdešimt penkis publikos procentus sudaro vyrai.

Atidarymo pokylis buvo paruoštas teatriniame interjere su gražaus balso dainininku ir nuostabiomis, visoje Europoje dainuojamomis dainomis. Į restoraną sugužėjo ir didelė dalis spektaklio publikos. Linksmi, laimingi ir raiškūs kalniečių veidai buvo tiesiog pritrenkiantys. Žiūrėjau ir gėrėjausi tais veidais, tokie jie buvo kalbūs ir iškalbūs.

Paskui pradėjo dainuoti pagrindinio mūsų festivalio organizatoriaus studentai. Antrakursiai. Ėjo po vieną prie mikrofono, žvilgčiodami į natas kažką trumpai pasitardavo su gitaristu, paskui suskambėdavo daina.

Didžiausio susirinkusiųjų smalsumo sulaukė stora kaip statinė studentė, kuri vos ne vos prasibrovė prie mikrofono, ir vos įsispraudė į dainininkui skirtą vietelę. Apšvietėjas net visas šviesas įjungė, kad prieblandoje ji ko nors neapverstų.

Iš restorano išėjom vidurnaktį. Lynojo, tačiau gatvėse buvo pilna žmonių.

– Ar pajutot nepakartojamą ir lengvą šio vakaro kvėpavimą? – paklausė kritikė iš Ukrainos.

Ir iš tiesų, šitas vakaras buvo nepakartojamas. Kažkoks svaigulys jungė visus vakarėlio dalyvius, natūralus linksmumas, ir nė lašelio falšo. Ir jokių tą svaigulį gadinančių porelių burkavimų ar erotikos. Turiu omenyje, tuos „šeimyninius“ pasiglamžymus , taip būdingus mūsų susibėgimams.

Iš ryto ant viso miestelio nusileido kalnai. Gulėjome lovose ir kalbėjomės apie nuostabią šventę, kurią mums padovanojo Kosovo teatralai. Pusryčių metu , ta pati Ukrainos teatro kritikė, gyrė Balkanų šalis, jų žmones, papročius. Ji yra taip pamilusi šitą kraštą, jog išmoko makedoniečių ir albanų kalbas, taip pat puikiai šneka angliškai, vokiškai, rusiškai, ir, žinoma, ukrainietiškai.

Nors jų sostinė man pasirodė esanti gana pilka , bet vietų gražių jie tikrai turi, ir gamtos.
Man patiko žmonės, gal dėl to, kad labai priminė dar jaunystėje pamiltus gruzinus. Iš pradžių aš niekaip negalėjau atsikratyti jausmo, kad ir vaikštau aš ne Kosove, o kažkokiuose dar nematytuose Gruzijos miestuose. Tačiau kosoviečiai , ko gero, yra minkštesnio, europietiškesnio charakterio. Visur pilna įvairiausių kavinių, nesitikėjau tokios gausos. O Prištinoje yra tokia vieta, kur kiekviename name yra įrengta po kavinę.

Vietiniai mėgsta tose kavinėse sėdėti ir gurkšnoti kavą ar arbatą. Kaip jau minėjau, miestai čia neištuštėja nė dieną, nė vėlais vakarais. Dar įdomus vietinių bruožas – darantis juos panašiais į gruzinus: ateina ryte kosovietis į savo įstaigėlę, atrakina, palinki samdytam darbuotojui geros dienos ir išeina į gatves…nieko neveikt. Jie dievina darbą – nieko neveikt, sėdi ant suolelių, trinasi tarpuvartėse, ar tiesiog šiaip sau stoviniuoja gatvėse, akimis į tolį palydėdami gražesnes dailiais batukais apmautas kojytes, ar patikusį švarką.

Pietavome kaimyninės Juodkalnijos teritorijoje. Iš viešbučio mus paėmė pirmą valandą, gi sugrįžome atgal tik šeštai. Balkanuose yra dievinamos ilgos užstalės, tačiau šita, nors ir su labai skaniais , čia pat kalnuose sugautos forelės kepsniais, man šiek tiek pakyrėjo.

Beje, iš pokalbio prie pietų stalo, man įstrigo viena mintis, kurią apie Lietuvą pasakė, vienas mūsų kraštą neblogai pažįstantis festivalio dalyvis:

– Lietuva ilgiausiai nepasidavė sovietiniam spaudimui ir išsaugojo savo mentalitetą esant pačiomis sunkiausiomis sąlygomis. Tačiau Tarybų sąjungos griūties sprogimo grįžtamoji banga, regis, jį labai stipriai apgadino.

Žodžiai buvo pasakyti paprastai, nenorint nieko įžeisti. Tačiau aš juos labai gerai įsidėmėjau, nes pats paskutiniu metu vis dažniau ir dažniau galvoju – po šimts, kas gi su mumis visais atsitiko?

Turim gražiausią pasaulyje kalbą, bet sugadinom, kur reikia nereikia prikaišioję ją svetimų žodžių, turėjom seniausias archaiškas pavardes, tačiau iki pasišlykštėjimo jas „sumoderninom“. Kad taptume vakariečiais, išsibėgiojome iš savo krašto ir pavirtome nieko gero tenai nesuradusiais neurostenikais. O per kvailus, visur ir viskam vadovaujančius vadybininkus, jau baigiam išbarstyti tai, ką kažkada turėjome savito ir vertintino.

Grįžkim prie malonesnių, linksmesnių kelionės epizodų.

Viena mūsų bendradarbė nupirko savo vyrui šaunią odinę piniginę, ir kuris laikas žvalgėsi panašios sau. Žvalgėsi žvalgėsi, kol jai į galvą neatėjo karti mintis, kad patrauklios piniginės savo turtui laikyti, šitoje šalyje ji ko gero neras. Viso to reikalo priežastis yra labai paprasta – tie daikčiukai, kuriuos mes įpratę laikyti piniginėse, Kosove yra greičiau vyriškas, o ne moteriškas atributas. Taigi, moterys, įsidėmėkite, ir kai būsite toje šalyje, piniginių ieškokite tik savo vyrams. Moteriškų nerasit.

XXX

Aktorės iš Kosovo išvyko už mus anksčiau, mat Nelė turėjo kažkur važiuoti su Klaipėdos dramos teatru. Po poros dienų Pėją palikome ir mes. Festivalis dar tęsėsi, bet kadangi mes į šventę atvykome dviem dienomis anksčiau, tai anksčiau ir išvykome. Mus ragino pasilikti iki šventės pabaigos, bet mes piktnaudžiauti svetingumu nenorėjom. Aš pats esu vieno Klaipėdos festivalio organizatorius , ir puikiai žinau ką šeimininkams reiškia per daug užsibuvę svečiai.

Vėl važiavome jau pažįstamomis vietomis. Kelias nebuvo labai įdomus, bet ir nuobodus nebuvo. Vis galvojau, kaip jie taip greitai sugebėjo pasikelt iš griuvėsių? Ko gero, kad Kosovas sulaukė tikrai ne mažos Europos sąjungos pagalbos. Ne kitaip.

Antrą kartą žvalgantis po Prištiną įspūdis buvo blogesnis. Namai, kad ir nauji, tačiau labai jau margi, eklektiški, gigantiški stikliniai viešbučiai nesiderina su mažesniais pastatais, susidaro toks įspūdis, jog miestas nors ir naujai pastatytas, tačiau pagal labai jau pasenusį modelį. Visame mieste yra vos vienas parkas, o ir tas pats mums pasirodė labai jau mažas ir nykus. Tikriausiai, didžiausia šiandieninių naujųjų miestų nelaimė yra ta, kad jiems trūksta vienos stiprios rankos, geros poros akių, sugebančių matyti bent du ar tris šimtus metų į priekį.

Patys kosoviečiai Prištinos taip pat neliaupsina. Ne vieną kartą teko girdėti teiginį, kad Kosove visi miestai yra labai gražūs, išskyrus sostinę. Mes irgi taip pat ne vieną kartą pagalvojom.

Po liuksusinių viešbučių, mūsų pačių išsinuomotas viešbutukas prie turgaus, buvo nors ir kuklesnis, bet tikrai neblogas. Na, užkniso nebent elektrinis šildymas: ventiliatorius tarsi pamišęs pripučia karčio per kelias minutes, o už valandos kitos, žiūrėk, jau ir vėl darosi šalta. Kažkada, pasidavęs naujovėms, savo namuose aš irgi užsinorėjau senuosius radiatorius pakeisti naujais. Tačiau gerai, kad laiku pamačiau kas iš to išeina. Šiandieną savo sendaiktį pradėjau tiesiog dievinti, niekada į nieką neiškeisiu, paprašysiu Dainos, kad jį dekoruotų linksmomis gėlytėmis ir tegul sau stovi.

Tiesa, noriu paminėti dar vieną dalyką. Iš pasikalbėjimų su kosoviečiais ir užsieniečiais, kurie neblogai pažįsta šią šalį, susidarė toks įspūdis, kad žmonės čia labai myli savo kraštą, tyliai ir kantriai dirba jo gerovei, ir nelaksto už jūrų marių skanesnio duonos kąsnio ieškodami. Gal kada nors lakstys, bet šiandien – ne.

Parskridome sklandžiai.

Oro uoste mūsų laukė geroji mūsų globėja Daina, Aleksandras, ir nusivežė į savo namus. Šunytės pasitiko kaip visada – cypimu ir džiaugsmingu uodegų vizginimu. Su Dainos katėmis jos taip ir nesusibičiuliavo. Tačiau katės jų jau nebebijojo. Jos karstėsi palangėmis, karnizais, komodomis, ir iš viršaus žiūrėjo į nieko joms padaryti negalinčias lojikes.

Grįžę sužinojome neblogą naujieną. Baigiamojo vakaro metu, mūsų spektaklis buvo apdovanotas pagrindiniu festivalio prizu – vietinio skulptoriaus statulėle. Tos statulėlės mes dar nematėme. Žinome tiek, kad ją suvyniojo į laikraščius, įdėjo į popierinę dėželę ir išsiuntė į Klaipėdą. Laukiam.

Šiam kartui užteks