Kažkada, kažkur, pusiau nugirdėjome ar nuklausėme apie ne taip toli Prahos įsikūrusį, nedidelį liaudies buities muziejų (ček. Skansen). Taip jau nutiko, kad šiais metais ne tik kad vasara, bet ir padorus pavasaris in čekus kažkaip nenori ateiti, visos mūsų išvykos kažkaip seniai pamirštos buvo, o kelionių juk noris.. jau jauti kaip padukai niežti kažkur lėkti ir kažką pamatyt…
Ech… nu nesvarbu.. tiesiog vieną dieną, ėmėm ir sumąstėm – mat jį šunys, tą orą. Užteks namie smirsti. Bandom rizikuot ir šiaušt už miesto, grynesnio oro ir naujų įspūdžių pasiieškot. Tad vieną, pakankamai apniukusį ir begrūmojantį lietumi rytą išsiruošėme.
Informacijos beveik nulis. Žinome tik, kur važiuojame ir maždaug, ko ten tikėtis. Liaudies buities muziejus. Ne valstybinis. Regioninis. Bet ir tai įdomu. O svarbiausia vis šiokia tokia permaina.
Tad į kelią. Nuo Prahos centro iki Prerov‘o nepilni 40 km, o nuo mūsų dar mažiau, tad nepasakyčiau kad kelias abai prailgtų. Nepilnas pusvalandukas ir mes jau sukame į nedidelę parkavimo aikštelę prie muziejaus.
Prieš akis vienas kitas automobilis, snūduriuojantis miestelis, nedidelė bažnyčia su skambančiais varpais, tvenkinukas, nu ir žinoma muziejus.
Mus pasitinka nedideli vartai su pagrindine informacija, skelbiančia darbo laiką, lankymo taisykles, nu ir žinoma bilietų kainas.
Sukam link kasos, susimokam simbolinį muziejaus lankymo mokęstį ir traukiame pažindintis su muziejaus ekspozicija, kuri nepaisant pirmo žvilgsnio ne tokia jau ir maža.
Oficialiai šis muziejus vadinamas liaudies buities ir architektūros muziejumi, kuris apima Labės upės regiono kultūrą nuo XVIII antros pusės iki XX a. pradžios. Šiuo metu muziejuje iš viso yra 33 stambūs liaudies architektūros objektai – trobos (chalupa), grūdų sandėliai (spychar), svirnai, tvartai.
Oficialia muziejaus įkūrimo data laikomi 1900 metai ir tai be abejonės yra seniausias tokio tipo muziejus Čekijoje. Muziejaus įkūrėju tapo, vienas iš Habsburgų dinastijos atstovų – Liudvikas Salvatoras Toskanietis, kuris savo laiku buvo pagardėjęs keliautojas, geografas, etnografas ir rašytojas. Liudvikas Salvatoras minėtais metais netoli savo dvarelio nupirko Viduriniųjų čekų regionui būdingą sodybą, kurios patalpose buvo parengta pirmoji liaudies gyvensenos ekspozicija.
1967 metais ekspozicija buvo perduota Polabės muziejaus globai, kuris savo ruožtu ėmė sparčiai plėsti teritoriją bei ilgainiui ekspoziciją paversdamas tikru liaudies buities muziejumi.
Šiuo metu muziejaus teritorijoje esančiose sodybose galima žvilgtelėti į čekų liaudies kasdienio gyvenimo akimirkas – kūdikio gimimą bei krykštynas; duonos bei skanėstų kepimą; maisto gaminimą; pieno produktų gamybą; vaistažolių bei prieskonių ruošimą ir t.t.
Pamatyt kaip gyveno malūninkai, bitininkai, kalviai, batsiuviai ir siuvėjos.
Galiausiai ir senus padargus pasižiūrėt, o gal ir vienas pirmųjų skalbimo mašinų pamatyt. O jei jau ir tas neįdomu. Ekspozicijos pabaigoje muziejus jus kviečia apsilankyti XIX a. pabaigos mokykloje.
kad ir skirtingom veiklom kalnuose užsiiminėjam, vistiek sutinku, kad už kalnus geriau tik kalnai 🙂
Paantrinu Ra.
Лучше гор могут быть только горы, на которых еще не бывал
Так оставьте ненужные споры!
Я себе уже все доказал –
Лучше гор могут быть только горы,
На которых никто не бывал.
Pritariu Ra ir Tukui ir aišku Valerijui Visockiui. Ir autoriui. Gerai kartais ekspromtas. Nuo ilgo planavimo pavargsti ir susipyksti, o čia tam nėra laiko. O kalnai- jėga. Paskutinis kalnas – Tibidabo Barselonoje. 2 valandas kopėm, iki šiol džiaugiuosi, kad tramvajus ir funikulierius tada žiemojo, užtat vaizdai atpirko viską.
Sveikinu susirgus dar viena ,,liga” – šita irgi ilgam :)))
Maža pastabėlė ne į temą Cesiui, Vysockis buvo Vladimiras!
Taip taip, Linosa, jau supratau kokio sudėtingumo ši „liga” 🙂
Dabar lauksiu ne tik vasarų, bet ir žiemų 🙂
Oparatyviai susiruošėt – pavydėtina :)))) Bet tikrai, negaliu visiems nepritarti, kad ir kokia veikla užsiimtum kalnuose, jie niekada neatsibosta 🙂