Čekija: Liguistas potraukis prie kaulų arba kauleliais nusėtas Sedlec bei įspūdingoji Kutna Hora

Prisiminus šią kelionę į galvą šauna vienintelė frazė „liguistas potraukis prie kaulų“, kurią pasiskolinau iš kadaise skaitytos knygos bei matyto filmo apie domininkonų vienuolį Kadfaelį, kuris pasitelkęs savo patirtį viduramžių aplinkoje tiria bei atskleidžia žmogžudystes bei kitus nusikaltimus. Anksčiau minėtos istorijos esmė – nusikaltimai kyla dėl nepasidalinimo įventųjų relikvijomis (kauleliais – liaudiškai tariant). Ir nors nusikaltimų (atskleistų ar paslėptų po istorijos šydu) mūsų kelyje daug nepasitaikė, tačiau ko jau ko , o kaulelių buvo tikrai daug. Bet apie viską nuo pradžių.

Geras oras bei laisvas savaitgalis bei nauja kelionė jau beveik patampa tradicija, tad ir šį kartą išimčių nebuvo. Pasiklausius prognozių bei apsvarsčius kur dar nebūta, apsistojome ties Kutna Hora. Tiesa, pati ten pabuvojau jau kelis kartus, bet kadangi antroji pusė buvo dar „nekrikštyta“ prie šio „must see“ punkto – pasirinkimas buvo aiškus. Tiesa, šį kartą permainai automobilis liko kaitintis saulutėje prie namų, o mes draugiškai iš centrinės Prahos stoties išdardėjome traukinuku. Nepilna valanda kelionės ispanų ir portugalų bendrakeleivių draugijoje neprailgo – pro langus skriejo tipiniai Čekijos laukai ir miesteliai, trumpas sustojimas Koline ir mes jau čia.

Prieš akis nedidele Kutna Hora traukinių stotis – du peronai ir kokie keturi ar penki keliai, senas pastatas bei požeminė perėja – nei daugiau, nei mažiau – tipinė provincijos stotis. Tiesa, mąnančius, kad ekskursiją galima taip iš karto peržengus stoties slenkstį pradėti, turiu nuvilti: pėdinti iki pirmojo žymesnio objekto, geras kilometriukas jei ne daugiau. Tačiau mums pasisekė, pasirodo nuo mano paskutinio apsilankymo Kutna Horoje (o buvau jau senokai), įvyko šiokie tokie pasikeitimai ir turtų patogumui nuo traukinių stoties iki centro kursuoja ne tik turistinis autobusas, bet ir nedidelis turistinis traukinukas, kuris sustoja Sedlece bei Kutna Hora centre. Panašu, kad traukinuko grafikas pritaikytas prie didžiojo traukinio grafiko, tad mes per daug nesvarstę ir tik trumpos informacijos pasiklausę, šokam vidun. Užsiveria durys ir trumpa streso akimirka, konduktorius prašo bilietų (dieve, dieve…) – tiesa, mums ir vėl pasiseka, pasirodo Prahoje pirkti traukinio bilietai galioja ir šiam pervežimui tad papildomų išlaidų išvengiam. Keletas minučių sausakimšame traukinyje ir pirmas sustojimas, kuriame iššokame ir mes. Prieš akis Sedlec.

Vykstantiems į Kutna Horą, reikėtų žinoti, kad nors pats miestas šiuo metu vadinamas vienu vardu, anksčiau šią vietovę sudarė keletas atskirų miestelių bei gyvenviečių, kurios laikui bėgant buvo prijungtos prie pagrindinio bei didesnio miesto. Tad kalbėdami apie žymiąją kaulų koplyčią, dažniausiai minime Kutna Horą, nors derėtų sakyti – Sedlec miestelis, kaip ir yra iš tikrųjų.

Išlipę ir žvilgsniu palydėję tolstantį traukinuką traukiame link Sedleco įžymybių – Sedleco kaulų (arba kitur dar Visų Šventųjų) koplyčios (Kostnice v Sedlci) ir Sedleco Mergelės Marijos ėmimo dangun bei Jono Krikštytojo katedros (Kostel Nanebevzetí Panny Marie a svatého Jana Křtitele).

Pirmoji mūsų kelyje išdygsta ispūdinga, masyvi ir traukianti akį Sedleco katedra. Traukia ji ne tik akį, bet ir turistus, bet šį sykį mes traukiame tiesiu taikymu link kaulų koplyčios, katedrą pasilikdami pabaigai, juo labiau, kad mūsų kelias link Kutna Horos centro, jos vis vien neaplenks.

Tiesa, kelias nuo katedros iki koplyčios netolimas, kiek daugiau nei šimtas metrų ir prieš mūsų akis iškyla nedidelė ir iš išorės ne itin įspūdinga Sedleco kaulų koplyčia, ją bei nedideles kapinaites juosianti mūrinė tvora, bei Juodosios Mirties (Maro) paminklas prie kurio buriuojasi turistų grupelės. Paminklas neblogas, tačiau prie jo neužsibūname ir siauru takeliu per kapinaites, traukiame link įėjimo į koplyčią, prie kurio jau nedidelė eilutė laukiančiųjų.

Ilgai laukt netenka ir mes jau viduje grožimės kaulais, kauleliais ir visomis grožybėmis. Žmonių palyginti nemažai, visi fotografuojasi, aišku ir mes neatsiliekame. O man mintyse vis iškyla kadaise matytas filmas iš serijos apie vienuolį Kadfaelį – „Liguistas potraukis prie kaulų“ ir paralelių čia tikrai nemažai (kas nematė pasižiūrėkit filmuką arba knygelę paskaitykit).

Taigi pusvalandukas fotografavimui ir apžiūrėjimui. Trumpai ir istoriją apie aklą vienuolį tvarkantį kaulus pasiskaitome (lankstuką galima pasiskolinti kasoje – turi ir lietuvių kalba) ir traukiame toliau.
Grįžtame prie Sedleco katedros, kadangi jau nusipirkome keturių objektų bilietą, tai įėjimas įtrauktas ir čionai (besidomintiems įtraukti: Kaulų koplyčia, Sedleco katedra, Akademija su muziejumi, Šv. Barboros katedra). Paveikslai, freskos, vėl keletas kaulelių – žodžiu tikras rinkinukas pasižiūrėjimui, kurė dar paįvairina vietos archeologinių-geologinių tyrimų ekspozicija.

Po Sedleco katedros jau pėstute traukiame iki istorinio Kutna Horos centro bei lankytinų objektų. Kelio gabaliukas nemažas, ypač jei saulutė kepina, bet įveikiamas. Pusė valandos puškavimo ir mes jau vietoje. Slankiojame grožėdamiesi senamiesčiu ir fiksuodami įdomesnius vaizdelius neskubėdami traukiame link pagrindinės Kutna Horos įžymybės Šv. Barboros katedros.

Šioje vietoje būtų galima nemažai pripilstyti apie Šv. Barboros statybų istoriją, architektūrą ir panašiai. Bet manau, kad norintys visada gali šios informacijos pasiieškoti internete, tad be tuščių žodelių geriau pasisklaidysiu nuotraukomis.