Bulgarija yra graži, I dalis

Pagrindinė šeimos atostogų planuotoja bei idėjų generatorė esu aš – likusi dalis tik maloniai sutinka pavairuoti dalį kelio ar pazysti galinėse mašinos sėdynėse. Taigi, man ir šįkart teko garbė ir atsakomybė suplanuoti šeimos atostogas, pradedant maršrutais, kurortų pasirinkimu, viešbučių rezervavimu, lankytinais objektais, kurie tiktų ir patiktų visiems, na, ir baigiant preliminaria finansine apskaitėle. Po darbų maratono vienintelė atostogų birželio mėnesį vizija buvo saulė, šilta jūra ir lietuviškai piniginei draugiškas maistas Svaigau mintimi, kaip mes gulėsim išsitiesę viešbučio šezlonguose su knygom rankoje ir tingiai vartysimės atokaitoje nuo šono ant šono. Ilgai nesvarsčiusi, pasirinkau praėjusių metų maršruto dalį, t.y. Azovo jūrą Kryme – ten ir šilta, ir pigu, ir kelias jau žinomas. Bet pradėjusi domėtis įvairiuose rusakalbiuose forumuose apgyvendinimu ir kitais niuansais, sulaukiau tokios ukrainiečių reakcijos : „jūs ką?? Iš Lietuvos TOKĮ kelią važiuosit dėl tos balos? Jau geriau tada Bulgarija, ten ir pajūris geresnis, ir pamatyti yra ką..”
Užkabino. Bulgarija iki tol man asocijavosi tik su skrydžiais į pajūrio viešbučius, maniau, ten kažkas panašaus kaip mūsų Palanga, tik šilčiau. Pradėjau skaityti aprašymus, kelionių įspūdžius – beje, pastarųjų lietuvių kalba beveik nebuvo. Pasirodo, Bulgarijoje ne tik jūra, bet ir kalnai. Ir dar kokie. Ir vienuolynai. Ir žavūs istoriniai miestukai kalnuose. Ir, ir, ir…

Taip gimė naujas maršrutas. Atrodė jis štai taip – na, kiek nepanašu į tingų pliažinį poilsį:

Čia – bulgariškoji dalis ir vien Bulgarijoje maršrutas raitėsi iki pirmo pakjūrio kurorto, pasak google mapsų, apie 1400 km. Likusi dalis kiek paprastesnė: Lietuva/Vilnius-Lenkija-Slovakija-Vengrija , čia numatytas dienos sustojimas baseinuose (vaikų džiaugsmui). Toliau Rumunija, Bulgarija, ir – namo per tas pačias šalis.

Kaip sekėsi dviems suaugusiems ir dviems vaikams (6 ir 10 metų) šį maršrutą patirti realiai, čia bandysiu papasakoti.

Laikas – birželio 16-liepos 7 d.
Bendras kilometražas – apie 6500 km.
Kelionės išlaidos – už standartinės savaitės trukmės poilsinės kelionės lėktuvu vidutinės klasės viešbutyje kainą turėjome dešimties dienų poilsį BG pajūryje, penkių dienų klajones šalies gilumoje, dvi dienas su apsilankymais skirtinguose baseinų kompleksuose Vengrijoje, maistas, degalai, tarpinės nakvynės, lauktuvės.

Nors važiavome per Rumuniją, jos šiame reportaže nebus. Pirmiausiai todėl, kad važiavome ne per gražiąją jos dalį, o tiesiausiais keliais. Ir antra – iš skaitytų reportažų išvados aiškios: Rumunija (ypač transilvaniškoji jos dalis) yra pernelyg graži šalis ir jai reikia individualaus dėmesio, t.y. atskiros kelionės. Taigi, šįkart – skipinam.

Iš namų išjudam šeštadienio rytą. Pirmos dienos atstumas : Vilnius – Hajdúszoboszló (Vengrija)- 1118 km. Slovakijoje vakare skambinamės nusižiūrėto buto Hajdúszoboszle savininkui, užsitikrinam, kad butas laisvas ir jis mūsų lauks kad ir naktį, ir galiausiai apie 24 val būname vietoje.
Apartamentai – tavrkingi, erdvūs, viskas yra ko reikia, nauja statyba, kondicionierius abiejuose kambariuose, pilnai įrengtas virtuvės kampas, mašinos parkavimas apačioje garaže su pulteliu, liftas iš garažo į apartamentą, kaina labai protinga:

http://www.hajduszoboszlo.a-hungary.com/cr…frog-apartments

Šiame miestuke yra didžiausias Europoje lauko baseinų kompleksas Hungarospa :

http://ru.hungarospa.hu/

. Pernakvoję persirengiam maudymukais (mūsų butas prie pat baseinų) ir einame ilsėtis. Lauke oras įkaito iki 37 laispnių, taigi, tokio pobūdžio relaksas labai vietoje ir laiku.

Perkam „Pliažo” bilietą su galimybe išeiti iš teritorijos ir vėl sugrįžti (jis brangesnis negu vienkartinis), nes pietauti norime miestuke. Susimokam ir už du gultus, nors jų mums beveik neprireikė (visą laiką mirkom vandenyje ar migravom po teritoriją, taigi, būtų pakakę tik kokio patiesaliuko pasitiesti ant žolės). Šis malonumas šeimai kainavo kiek virš 100 lt. Dengto komplekso ir lauko akvaparko (su vandens nusileidimais) bilieto nepirkom, ir labai gerai – nebūtume spėję apsilankyti.

Didelė teritorija, daug įvairių baseinų – baseinas su jūros bagomis, didelis gilus a la sportinio plaukimo baseinas, karšti terminiai baseinai, vaikiški baseinai su fontanėliais ir čiuožyklėlėm, šilti ir vėsesni baseinai, dideli ir maži… Su vaikais išties yra ką veikti. Yra natūralus vandens telkinys, kuriame gyvena žuvys ir galima paplaukioti valtele. Čia pat – gėrimai, užkandžiai, kavinukės. Daug, labai daug žmonių – jie atsinešę savo gultus, skėčius nuo saulės, palapines vaikams, maistą ir leidžia čia laiką panašiai kaip mes pajūryje.

Kelios „mobilios” foto.:

Pailsėję baseinuose, vakare susėdam nuspręsti, kur bus tolesnė nakvynė (įsitikinom, kad tokiose kelionėse labai praverčia viešbutukai ar apartamentai su wifi – galima iš vakaro per booking. com užsakyti kitą nakvynę. Tokiu atveju planuoji tik dienai į priekį, o ne visai kelionei). Sofija atrodo visai netoli, tik 755 km, taigi, užsakom numerį Bulgarijos sostinės centre.

Patarimas: važiuojant šiuo maršrutu (Slovakija – Vengrijos kampas su Debrecenu – Rumunija) Vengrijos kelių vinjetės pirkti nebūtina. Svarbu GPS’e nusistatyti opciją „vengti mokamų kelių”, ir puikiausiai išves visai normaliais nemokamais greitkeliais nuo sienos iki sienos.

Rumunijoje lygius vengriškus peizažus greitai pakeičia kitoks reljefas…

…o lygius ir gan plačius kelius pamažu keičia ne toks patrauklus kelelis, kuriuo lėtai kapstomės nuo gyvenvietės prie gyvenvietės. Stojam pakelės aikštelėje, vaikai supuola ant senučiukių sūpynių, aš įamžinu tokį vaizdelį :

, kai staiga iš už krūmynų išlenda kokie penki čigonai su dideliais maišais ir kirvukais. Du iš jų dėl kažko sukonfliktuoja ir ima visai rimtai viens kitą vaikytis su tais kirvukais. O vieta gan nuošali, aplinkui – jokių mašinų ar kitų žmonių. O mes – tik keturi turistai, ginkluoti varganu virtuviniu peiliuku, o mašinoje – pinigai ir užtektinai įvairios aparatūros… Kaip mes griebėm vaikus nuo sūpynių, kaip pakavomės mašinon ir sprukom iš ten…

Pasienis su Bulgarija pasitiko netikėtumu – abu GPS’ai užsispyrę vedė prie neveikiančio kelto per Dunojų ir nesiūlė jokių kitų alternatyvų. Sukom ratus, spręsdami galvosūkį, tai kaip čia dabar į tą Bulgariją patekti, kol šiaip ne taip susiorientavom, kad netoliese yra naujas tiltas (GPS’uose jis neegzistavo). Nemokamas. Jo pradžioje pareigūnai patikrino pasus, vienas mirktelėjo kolegai: „o, tvoja Litva” (o, tavo Lietuva) , palinkėjo gerų įspūdžių ir – štai mes Bulgarijoje.

O iki Sofijos dar toloka. GPS vėl pavedė, malamės kažkokiais neaiškiais remontuojamais keliukais, temsta, mums skambina užsakyto būsto savininkas ir kiek suirzta, išgirdęs, kad būsim tik apie 23 val. Paskui skambinamės dar kokius du kartus ir, po ratų sukimo mieste, reikiamos gatvelės ir parkavimo galimybės paieškų (o juk čia – pats sostinės centras, prie viešbutuko apskritai jokio parkavimo nėra – to užsakinėdami kažkaip nepastebėjom..) atsibeldžiam pirmą val nakties. Visi jau labai pavargę, vyras dar turi pora kvartalų tempti lagaminus iš mašinos iki numerio – sakyčiau, ši atkarpa ir diena buvo pati sunkiausia visos kelionės mastu.

Rytas Sofijoje. Papusryčiavę nutariam neilgam apsidairyti, nors nesame miestų, ypač didelių, mėgėjai (kaip tik priešingai). O šis – su 1,3 mln. gyventojų ir laikomas vienu didžiausių visame Balkanų pusiasalyje. Su mašina maltis po didžiulį, judrų, su daug vienpusio eismo, kamščiais ir kt. miestą nebuvo jokio noro. Juolab, kad Sofija – tik tarpinis taškas pakeliui į numatytus objektus.

Nakvojom netoli šio soboro, tai jį ir aplankėm:

Paskui toptelėjo mintis – ogi mūsų vaikai dar nė karto nevažiavę metro! O stotelė visai šalia. Rezultate, tą pasivaikščiojimui skirtą valandą praleidom visiškai neturiningai – važinėdami metro, valgydami ledus ir besiadaptuodami prie žiaurios kaitros.

Iš Sofijos judam link Panichishte, kur laukia Septyni Rilos ežerai. (Kryptis Сапарева Баня-Паничище). Nuo Sofijos – apie 90 km. Miestukas (gal labiau – kaimukas) pačioje apačioje. Iki keltuvų reikia važiuoti mašina siauručiu vingiuotu keliuku į viršų keletą kilometrų. Mielas upeliukas pakeliui:

Viršuje pastatome mašiną ir einam prie keltuvų (jie – dviviečiai, niekuo nesiskiria nuo slidinėjimo trasų keltuvų) . Bilietas aukštyn ir žemyn keturiems – apie 100 lt. Galima kilti ir leistis (ar vien tik leistis) takeliu, nemokamai – tik tam reikia laiko ir noro. Į vieną pusę keltuvas kelia pusvalandį, įkalnė vietomis gan stati.

Svarbu turėti patogią avalynę (t.y. ne paplūdimio šlepkes), vandens, užkandžių, megztuką ar striukytę priklausomai nuo oro ir sezono. Saulėtą vasaros dieną būtinas geras kremas nuo saulės ir kepurės – įdegis čia labai greitas, o gaivus vėjelis – apgaulingas. Kuo anksčiau užsikeli – tuo geriau, nes viršuje kopinėjimams reikia laiko. Perkant bilietus, patartina išsiaiškinti, kurią valandą reikės vėl būti prie keltuvų viršuje, nes pavėlavus teks leistis pėstute.

Kylam 🙂 Termometras rodo, kad viršuje – 18 laipsnių, valio, bus nekaršta (apačioje miestuke – visi 36).

Skaičiau, kad liepos-rugjūčio mėnesiais prie keltuvų susidaro didžiulės eilės. Mes kilom vienų vieni, o viršuje tesutikom pora kompanijų.

Septyni ežerai Rilos kalnų masyve išsidėstę kaskadiškai, vienas virš kito. Tam, kad visus juos pasiekti, reikia kopti aukštyn akmenuotu keliuku (ir paskui nusileisti žemyn). Pats aukščiausias ežeras yra 2535 m virš jūros lygio. Visi ežerai turi savo vardus ir savo caharterius – Ašara, Akis, Dvyniai, Žuvų ežeras ir kt. Vanduo, rašo, juose labai šaltas ir maudytis netinkamas. Mano nuomone, šiai išvykai reikėtų skirti visą dieną, nes vien iki pirmojo ežero į vieną pusę yra apie 30 minučių kelio kopimo (su vaikais matomai – kiek ilgiau).

Viršuje yra keletas kalnų viešbutukų, pirmasis jų matomas tik užsikėlus.
Be jų, civilizacijos čia nedaug. Nėra net tualetų ar šiukšliadėžių. Skurdžios rodyklėlės turistams, ir ne itin patogus takelis:

…ir spygliuočių kvapo persunktas, nepaprastai švarus oras, ir tyla, kurią pertraukia tik upeliuko tekėjimas ar žemiau ošiantis miškas..Ir ramybė….ir pojūtis, kad čia galėtum būti ir būti…

Einame ir taip:

Vaikai mėgaujasi 🙂

Atsiranda baisiai norinčių pasimėtyti sniegu, traukiam link jo.

Gamtos kontrastai…

Ežerų mes taip ir nepasiekėm…Apie dvi valandas užtruko tik nedidelis pasivaikščiojimas aplinkui, be rimtesnio kopimo. Tai vieta, į kurią dar norėčiau sugrįžti.

Ši foto ne mano – pasiskolinta iš interneto, Rilos ežerai iš aukščiausio taško, šis vaizdelis pasiekiamas ištvermingiausiems:

Kitas dienos objektas – Stobo piramidės. (Stob kaime). Tai įvairių formų, apie 30-40 m pločio ir 6.10 m, o kai kuriose vietose – iki 12 metrų aukščio uolienos.

Objektas nemokamas. Atvykus pasitiko tik laukiniai šunys ir tuščias, matyt, kadaise naudotas kasos kioskas. Iki piramidžių veda vieškelis (mašinoms važiuoti juo draudžiama – šlagbaumas), o paskui – takelis įkalnėn. Štai toks:

O štai ir piramidės, labai iš toli:

Ir iš kiek arčiau..

Aplinkui – tik miškai, o mes vienų vieni šiam kampelyje (neskaitant lokių – rašoma, kad jų išties galima sutikti klaidžiojant po miškingas vietoves …).

Galima eiti toliau iki antros apžvalgos aikštelės, matomai, piramidės iš jos matomos kiek geriau. Mes grįžom į mašiną, kur laukė vanduo ir kondicionierius

Nežinau, ar šį objektą rekomenduočiau kaip labai įspūdingą, o ypač, jei kopti nusimato 36-37 laipsnių karšyje, kaip mums nutiko. Teigiama, kad įspūdingiausiai jos atrodo saulėlydyje arba mėnulio šviesoje (t.y., reikėtų karabdžintis prieblandoje miškuose apie keturiasdešimt minučių gan stačiu takeliu..hmmm, ir su potenicaliais lokiais aplinkui…).

Laikas ieškotis nakvyės, kuros šįkart iš anksto neužsakėme. Net nepamenu miestuko pavadinimo – liko tik vaizdas pro numerio langus.

Pernakvoję judam toliau, link istorinio miestuko Lešten. Tiesiog gražus svajingas rytas.:

Pravažiuojam naujausią slidinėjimo kurortą Bansko:

Lešten (XVIII – XIX a. miestukas). Kai kurie autentiški pastatai gyvenami, kai kurie – nebe.

Gal namuko? 🙂

Judam toliau, link Jagodina kaimo, kur kelių km atstumu (rašo, kad kažkur tarp Jagodina ir Tešel kaimų) turėtų būti Buinovo kanjonas/tarpeklis. Pavadinimas – nuo jame tekančios Buinovo upės. Nerasdami jokių nuorodų, paklausiam akštelėje stovėjusių policininkų, kurių, beje, pilni Bulgarijos keliai ir gyvenvietės. Pasirodo, mes visai čia pat, tik reikia keliuku nusileisti žemyn.

Kelias yra pačioje kanjono apačioje, po aukštais ir vietomis – itin siaurais uolų skliautais. Pravažiuoti juo išties įspūdinga, gaila, kad nutraukose nesimato viso efekto..

Sukame link olos Velnio gerklė (apie pusantro km nuo Trigrado kaimo), teigiama, kad būtent čia, pasak legendos, Orfėjas leidosi į Hado karalystę gelbėti savo žmonos Euridikės. Ola ypatinga tuo, kad joje teka aukščiausias Balkanuose požeminis krioklys, o vanduo oloje po žeme ilgai suka paslaptingus ir neištirtus ratus. Speleologai bandė mesti į vandenį įvairius daiktus ir žiūrėti, kur jie išlįs olos paviršiuje – nė vienas iš įmestų daiktų taip ir neišplaukė išorėn. Taigi, įspūdis išties mistiškas ir dera prie legendos – juk į Hado karalystę mirusieji patekdavo per Acherono požeminę upę, iš kurios niekas negrįždavo atgal .

Sulaukiam, kol gidas surinks reikiamą ekskursijai grupelę žmonių (einama tik su gidu) ir leidžiamės žemyn. Viduje vėsu, apie 8 laipsniai.

Bandau „pagauti” krioklį:

O dabar – linksmoji dalis, grįžimas atgal (ir galimybė krioklį pamatyti iš arti). Laiptukai į viršų. Kopėčių statumo, slidūs, šlapi..siauri. Pakopų – 280 🙂 Vaizdelis iš viršaus.

Čia aiškiau matosi statumas, laiptai – pačioje dešinėje.

Jeigu jūs, kaip ir aš, bijote aukščio – greičiausiai kopiant krioklys jau neberūpės 😀

Išlindus iš olos vėl galima imtis objektyvo.

Tęsinys čia:

https://www.mytrips.lt/Pasakojimas/Bulgarija-yra-grazi-II-dalis/881

Jei kam aktualu – „Velnio gerklė” atidaryta kasdien iki 16.15 val.