Bulgarija: Vraca

Bulgarija 2013, gegužė

Apie septyniasdešimtuosius praėjusio šimtmečio metus mokiausi Vilniuje. Tarybinis gyvenimas mums tada atrodė paprastas ir nepainus, mūsų tikslai aiškūs, o idealai pasiekiami. Alma Mater auditorijose ir koridoriuose, valgydami keturias – penkias kapeikas kainuojančias „piroškes“, varinėjome kalbas apie pašaukimą, ateities planus, vienas nuo kito neslėpdavome savo idėjų ir sumanymų, o vakarais bendrabučio kambariuose ryškiai dažydavomės plaukus ir dainuodavome azerbaidžaniečio Biul Biulio Ogly dainas, kartais jas paįvairindami posmais apie obelų žydėjimą Marse. Tiesos vardan reikia pasakyti, kad tuo metu mes dainuodavome tikrai daug.

Nors tarybinėje Lietuvoje mokslo metai prasidėdavo kaip ir dabar – rugsėjį, tačiau mes to rugsėjo ilgėdavomės visai ne dėl mokslo žinių poreikio. Šitas mėnuo iš kitų metų mėnesių išsiskirdavo vienu labai specifiniu reiškiniu, niekuo nesusijusiu nei su tuometiniais mūsų planais, nei su idėjomis, ar tų idėjų įgyvendinimu.

Devintojo metų mėnesio visi laukdavome dėl labai proziško dalyko, dėl savo pilvų, mat būtent tuo laiku visos Vilniaus daržovių krautuvės ir kioskai pradėdavo prekiauti bulgariškomis daržovėmis ir vaisiais: pomidorais, vynuogėmis, arbūzais, obuoliais ir paprikomis. Tos vynuogės tada mums atrodė labai saldžios, arbūzai ir obuoliai sultingi, paprikos svaiginamai aitrios, tačiau dažniausiai mes pirkdavome pomidorus. Dėl to, kad jie puvo pigiausi. Du kilogramai pačių raudoniausių, pačių kvapniausių, pačių sultingiausių, pačių pačiausių pomidorų tuo laiku visame Vilniaus mieste tekainuodavo vos šešiasdešimt kapeikų. Galiu lengvai įrodyti, kad tarybiniais laikais pirmoji pažintis su Bulgarija, daugeliui mūsų plačiosios šalies piliečių, prasidėdavo būtent nuo jų.

Paskui TSRS pasklido šioks toks atšilimas, kasmet važinėdavau į Lenkiją, kelis syk buvau Čekijoje, Slovakijoje, net Monake, dar vėliau pasileidau per visą pasaulį, tačiau tik prieš kelerius metus pirmą kartą iš tiesų aplankiau šitą šalį, su kuria pirmoji pažintis prasidėjo Vilniaus krautuvėse.

Taigi, 2004 metais kelionių agentūroje su Vytu nusipirkome kelialapius į ant Juodosios jūros kranto įsikūrusį kurortą „ Čaiką“, ir dvi savaites gyvenome patį gražiausią ir patį šilčiausią dykaduonių gyvenimą: dienomis pasišokinėdami per krūmokšnius ir daržų lysves nuo kalno leisdavomės į „ Čaikos“ pliažus, vakarais šnekėdavomės viešbutyje arba vaikštinėjom šalia esančio Zlatyje piaski kurorto gatvėmis, dažnai važinėdavome į Varną , apžiūrėjome šio miesto įžymybes, susipažinome su jo istorija ir architektūra, kaifuodavome turguose, kartais pasiduodavome net į kitapus Varnos įsikūrusius miesteliūkščius, ir visokiais kitokiais būdais turistavome. Tris dienas skyrėme senojo Stambulo miestui apžiūrėti.

Būtent tada sužinojome, kad Balkanų centre plytinčios Bulgarijos kraštovaizdis yra labai įvairus: šiaurėje dominuoja didžiulės Dunojaus žemumos, o pietuose – aukštumos ir kalvos, kad šita šalis turi apie du ar net tris šimtus kurortų, nesuskaičiuojamą daugybę visokiausio rango vandens centrų, į kuriuos iš visos Europos ištisus metus plūsta turistai.

„ Įkurta 681 metais Bulgarija yra viena iš seniausių Europos valstybių. Jos istoriją nemažai paveikė ir tai, kad ji yra ties Europos riba su Azija. Apie 85 % gyventojų yra krikščionys stačiatikiai, o 13 % – musulmonai. Apie 10 % gyventojų yra turkų kilmės, o 3 % – tikrų tikriausi čigonai“. Muziejuose išskaitėme, kad būtent šiuose kraštuose buvo sukurta kirilica, o jos autoriai yra ne kokie nors svetimšaliai, o vietiniai visiems čia gerai žinomi tautiečiai Kirilas ir Metodijus.

Kasdieniniai valgiai čia taip pat atsirado susimaišius rytų ir vakarų tradicijų vėjams. Žymiausias Bulgarijos patiekalas yra jogurtas, ne vieną kartą labai komiškai aprašytas kaimyninės šalies dramaturgo Eženo Jonesku komedijose. Miestuose ir kaimuose iki šiol sklando visokiausios istorijos, bylojančios apie didelę šito patiekalo įtaką žmogaus amžiui, atsieit, tie kas valgo šitą valgį, gyvena daug daug ilgiau už tuos, kurie jo į burną neima.

Bulgarijos Nacionalinę Asamblėją sudaro 240 narių, renkamų ketveriems metams.
Šiandien Bulgarija gyvena šiek tiek įsitempusi, daugiausia eksportuoja pramonės gaminius, maisto produktus, kaip ir anksčiau – vaisius ir daržoves, vyną, net labai sėkmingai konkuruojantį su kitų Europos valstybių šitos rūšies gėrimais. Jei dar trumpam sugrįžčiau į tolimus 1970 metus, turėčiau paminėti ir garsiausią to meto Bulgarijos alkoholinį gėrimą – konjaką „Pliska“, kurį tuo laiku stengdavosi paragauti ir jaunas ir senas socialistinės Lietuvos pilietis. Savo populiarumu ir pigumu, „Pliska“ niekuo nenusileisdavo skaniesiems pomidorams.

Antrą kartą šią šalį aplankėme pernai, labai epizodiškai, važiuodami iš Sofijos į Makedonijos Strumicą ir atgal. Na, ir trečiasis pasimatymas su šiuo nepaprasto grožio kalnais pasipuošusiu kraštu, įvyko visai neseniai, šių metų gegužės mėnesį.

XXX

Šį kartą į Bulgariją išsiruošėme dvigubu tikslu: savo „Šilką „ bulgarams parodyti, na, ir labiausiai nuo Juodosios jūros nutolusio šalies krašto pasižiūrėti.

Sofijos oro uoste mus pasitiko trumpaplaukis žilagalvis Vracos miesto dramos teatro aktorius Kirilas, palydėjo į mikroautobusą, ir mes pajudėjome Vracos link. Iš pradžių, kaip ir praėjusį kartą Sofijos pakraščiais, paskui vinguriuojančiais kalnų keliais.

Iš Klaipėdos išvažiavome pavasarį, čia patekome į tikrą vasarą. Gamta bujojo šviežia žaluma, pakelėse rangėsi sraunūs , pilni vandens kalnų upokšniai, saulė ne tik skaisčiai švietė, bet ir be jokio gailesčio kaitino mūsų galveles.

Visą laiką važiavome kalnais ir tarp kalnų, lindome į tunelius, kilome ir leidomės smagiais serpantinais, grožėjomės pievose ganomų margaspalvių avių bandomis, gaivinomės vandeniu iš pakelėse trykštančių šaltinių. Ir autobuse, ir neilgų sustojimų metu, Kirilas visą laiką kalbėjo. Pasakojo apie šalies miestus ir kurortus, kurių, kaip jau minėjau anksčiau, Bulgarijoje yra tikrai labai daug, apie bulgarų papročius, tradicijas, apie žmonių pomėgius, maistą, kainas, apie jų santykį su Europos sąjunga, apie, gali būti, šalyje bręstančius neramumus,ir apie Nacionalinį teatrų festivalį, kuris Vracoje prasidėjo jau dvidešimt ketvirtąjį kartą.
Atvykom į Vracą. Apsistojome keturių žvaigždučių viešbutyje miesto centre ir tuojau pat buvome pamaitinti. Paskui pažiūrėjome spektaklį, sukurtą pagal kelių pagrindinių Eženo Jonesku pjesių fragmentus, ir dar kartą pavalgėme.

Vraca pasirodė esantis gražus mielas miestelis, su šiek tiek duobėtomis gatvėmis miesto pakraščiuose, ir keliomis švariomis prižiūrėtomis pėsčiųjų alėjomis centre. Čia gyvena apie 60 000 žmonių. Miestas dydžiu nepasižymi, todėl mus labai nustebino didelė kultūros įstaigų koncentracija jo centre: tris padorias sales turintis dramos teatras, nacionalinis muziejus, koncertų salė, šokių salė, didžiulis etninės kultūros kompleksas, o taip pat daug restoranų ir kavinių, su skoniu ir išmone sutvarkytų miesto aikščių, fontanų ir… nesuskaičiuojama daugybė bankų.

XXX

Antrąją dieną Vracoje daugiausiai laiko skyrėme susipažinimui su šventės dalyviais, spektakliams, ir lengvam tinginiavimui. Nežinau ar čia sutapimas, ar šiuose kraštuose labai garbinamas Eženas Jonesku, tačiau šiame festivalyje ( tiksliau – dviejuose festivaliuose, mat tuo pačiu metu čia vyko šios šalies Nacionalinis mažųjų teatro formų festivalis ir tarptautinis Naujosios Europos Akcijos festivalis – NETA) iš 16 pristatytų pastatymų, mažiausiai penki buvo būtent šito autoriaus. Tad žiūrėjome tas nesibaigiančias absurdo istorijas, kartais neblogas, kartais ir visai prastas, o pertraukose planavome savo laisvalaikį, žymėjomės, ką turime pamatyti Vracoje, ką būtina apžiūrėti miesto apylinkėse. Esame įpratę kelionių planavimo semtis internete, tad ir šį kartą elgėmės beveik kaip visada, naršėme, atsirinkinėjome įsimintinus objektus, pasidarėme šiokį tokį jų apžiūrėjimo grafiką. Žodžiu, susiplanavom.

Tačiau mūsų viešnagę kuruojantis aktorius Timūras, susipažinęs su mūsų poilsine programa, mus tėviškai sukritikavo, ir sugriovė visus mūsų sudarytus planus. Trečią dieną po pusryčių, jis surinko mus lietuviukus į krūvą, iš kito viešbučio prigriebė aktorių albaną, kartu su jo širdies dama, visus susodino į mikroautobusą ir išvežė į kalnus.

Nežinau kodėl, tačiau pirmiausiai jis mums parodė labai įdomią nelaimės vietą, kurioje prieš 50 metų žuvo du šimtai žmonių, švenčiančių vestuves. Neišsigelbėjo niekas, nė nuotaka, nė jaunasis, nė svečiai. Prasidėjusi liūtis su tokiu greičiu ir įsiūčiu užpuolė tarpeklį, kuriame buvo surengtos vestuvės, nuo stačių kalnų sienų pasipylė tokios galingos vandens srovės, tarpekliu tekanti upė pritvinko taip žaibiškai , kad nepaliko jokių šansų vestuvininkams išsigelbėti .Apie šį liūdną atsitikimą byloja ir čia pat pastatyta atminties lenta, su trumpu nelaimės aprašymu. Gal būt Kirilas ekskursiją pradėjo nuo tos nelaimingos istorijos, norėdamas mums pasakyti, kad kalnai gali būti ne tik labai gražūs ir romantiški, bet ir negailestingai žiaurūs?

Po to sekė dar ne vienas liūdnas pasakojimas apie tai, kad kiekvienais metais kalnuose prie Vracos žūsta žmonės, dažniausiai alpinistai, mat šitose apylinkėse kalnai labai savotiški, vietomis panašūs į labai aukštas , stačias, išsirangiusias sienas, kurios yra tarsi specialiai gamtos sukurtos mėgėjams pasikarstyti.

Šiandien į Vracą suvažiuoja daugybė turistų iš Vokietijos, Italijos, Ispanijos, Prancūzijos, netgi Šveicarijos. Čia juos visus atvilioja tos aukštos, stačios, gyvatiškų linijų sienos, ant kurių jie išmėgina savo pasiruošimą, užsigrūdinimą, išmintį, pasitikrina pasirengimo lygį prieš kitus, dar sudėtingesnius kalnų šturmus. Mes irgi matėme bent devynis žmones, kopiančius tomis sienomis, ir du labai labai vikriai ir juokingai besileidžiančius žemyn. Atrodė, kad jiems tai yra pats paprasčiausias, pats kasdieniškiausias užsiėmimas.
Tačiau priminsiu, kad šis iš pažiūros lengvas žaidimas, kasmet pasiglemžia ne vieną drąsią širdį, kartais visai jaunas šeimas, kartais net ištisas grupes žmonių.

Toliau mūsų kelias serpantinu vinguriavo aukštyn, paskui žemyn, vėl aukštyn, kol pasiekėme garsiuosius Vracos urvus. Jie įspūdingi, šiek tiek drėgni, vėsūs, su gana daug siaurų ir žemų praėjimų, kuriuos man įveikti nebuvo taip paprasta. Kažkada dar Turkijoje, vaikščiodamas požeminių miestų labirintais pastebėjau, kad turiu visai nemažai su klaustrofobija susijusių problemų, tad landžioti šiais Vracos pelių urveliais man nebuvo jau toks didelis malonumas. Po mano ligų ir operacijų, šitą savo pasibuvojimąVracos požemiuose aš sau įvardinau vienu šiandien itin valkiojamu žodžiu“išbandymas“. Na, o jeigu rimčiau, tai jokio rimto „ išbandymo“ čia, žinoma, nebuvo, tiesiog viena kita šiek tiek sujauktos mano savijautos minutė.

Didžiausiame ir aukščiausiame Vracos urve dažnai vyksta koncertai. Dar viena nedidelio miesto kultūros įstaiga. Su mumis keliavęs albanas, žinomas Albanijos ir Kosovo artistas Mentoras Minoras (Mentor Minor), neiškentė ir uždainavo. Gerai skambėjo jo balsas šitoje gamtos sukurtoje salėje, įspūdingai.
Tos dienos Timūro ekskursija pasibaigė. Ko gero, kad jis gerai padarė, pakoreguodamas mūsų laisvalaikio planus. Net per visą dieną tiek daug patys tikrai nebūtume pamatę, o ir vargu ar būtume išvydę būtent šitas vietas.

Papietavom.

Pasivaikščiojom po miestą. Labai patiko privačiuose sklypuose prie namų raudonuojančios braškės…
Penktą valandą po pietų atėjome į pirmąjį tos dienos spektaklį. Septintą valandą – į antrąjį. Na, ir devintą trisdešimt, netrykšdami per daug dideliu entuziazmu, peržengėme didžiosios teatro salės duris, kur po kelių minučių prasidėjo trečiasis, paskutinis tos dienos vaidinimas.

Penktosios valandos spektaklis buvo puikus, nors aš ir nemėgstu scenoje žiūrėti politinio teatro, tačiau du dar visai jauni aktoriai ant pakylos jautėsi kaip žuvys vandenyje, ir tikrai meistriškai susidorojo su ne taip jau lengva pjese. Devynioliktą valandą su aktoriais bulgarais vaidino ir Makedonijos žvaigždė, kurią mes prieš metus matėme šokiravimui skirtame Bitolos teatro pastatyme „Bernardos Albos namai“. Jos dukras tada vaidino vyrai, laikas nuo laiko kulisuose „pamiršdami“ visus savo viršutinius ir apatinius drabužius. Keistas sutapimas, tačiau ir Vracos scenoje apie šią garbaus amžiaus senutę, sukiojosi žvitrus jaunikaitis, kuris kartas nuo karto, užėjus aistrų priepuoliams, nusiplėšdavo nuo savęs visus rūbus, ir plikut plikutėlis pagyvenusiai senjorai demonstravo savo jausmus…

Paskutiniame vaidinime dūko jaunimas, visi buvo žavūs. Ir balsingi.

XXX

Susižavėjau vakariniu miesto gyvenimu. Pilnos kavinės geriančių ir valgančių žmonių, daug sėdinėjančių ant suoliukų, baseinuose dūksta ir vandeniu taškosi vaikai, dramos teatro aikštę okupavę riedutininkai, susidarė toks įspūdis, kad didelė dalis gyventojų kas vakarą susirenka miesto centre ir visai neskuba išsiskirstyti į savo butus ir namus. Prisimenate, šitais šauniais vakarais Balkanuose aš jau gėrėjausi toli gražu ne viename šių kraštų aprašyme, tie vakarai mane pakerėjo paprastumu, nuoširdumu, ir kažkokiu visai natūraliu veržimusi vieno žmogaus prie kito. Klaipėdoje nieko panašaus nėra, o manau ir nebus, kol tęsis popierinė miesto kultūros politika.

Visose kelionėse aš šį bei tą pasižymiu ant popieriaus lapų, kad rašant savo „ ataskaitas“, per daug nesipainiočiau. Vartydamas šitos kelionės lapus, apie ketvirtąją dieną Vracoje teradau parašytą vieną sakinį: “Turgai: sūriai, arbūzai, šviežios trešnės ir braškės“. Atleiskite, bet, kad čia daugiau nieko priduri ir negaliu. Sūriais aš per daug nesižaviu, dėl jų čia buvo visai pamišusios abi mūsų artistės. Na , o mes su Vytu kiekvieną rytą eidavome į turgų pirkti arbūzų, labai labai skanių ir sultingų trešnių, braškių, ir, žinoma, pomidorų, kurių valgymas mus kaskart nukeldavo į socialistinę jaunystę.

Vaisių ir daržovių kainos savo kuklumu čia taip pat šiek tiek priminė socialistinius laikus. 2013 metų gegužės viduryje Vracoje viskas kainavo maždaug nuo trijų iki penkių litų už kilogramą. Septyniasdešimtaisiais metais prasidėjusiai pomidorų valgymo manijai atsispirti mums yra sunku net šiandieną, tai ir pirkdavome visko į valias. Į viešbutį sugrįždavome nešdamiesi ne vieną krepšį.

XXX

Išaušo gegužės dvidešimtoji, kaip kažkas pajuokavo – džiaugsmosios dienos rytas. Mane pabudino varpas mušantis šešis, paskui septynis, dar vėliau aštuonis kartus. Labai neskardus, kažkoks kurčias, savo garsu labiau primenantis ant priekalo daužomą lakštą skardos. Buvo mūsų pasirodymo diena, tad visai nesunku suprasti, ką mes tą dieną veikėme. Festivalio direktoriaus pavaduotoja šią dieną mums buvo paskyrusi kelias repeticijas, tačiau mes , pasitarę su sceną aptarnaujančiu personalu, padarėme tam tikrus pakeitimus, ir vietoje kelių neilgų repeticijų ir prisitaikymų, paskyrėme vieną – ilgą.

Malonu pasigirti, kad Balkanuose teatrinė visuomenė vis daugiau sužino apie mūsų kolektyvą, tai vieno, tai kito miesto tarptautinių festivalių organizatoriai domisi vis naujesniais mūsų pastatymais. Atrodo, kad laimingą gastrolieriaus kortą netrukus ištrauks ir mūsų spektaklis, sukurtas pagal Maironio poeziją „Susiliejimai“. Šių metų rugsėjį, šitas pastatymas yra kviečiamas dalyvauti tarptautiniame mažųjų formų festivalyje, kuris vyks Slovėnijoje, Lublijanoje. Na, dėl šito kvietimo – važiuoti ar nevažiuoti – mes dar turime labai rimtai pasvarstyti, o Blagojaus Stefanovskio raginimą su „Šilku“ atvykti į Juodkalniją aš sutikau su entuziazmu: domina šalis, visada malonu susitikti su pačiu ponu Blagojumi Stefanovskiu, maga plačiau pasižvalgyti ir po Juodkalnijos sostinę Podgoricą.

Šilką vaidinome didžiojoje festivalio salėje. Žiūrovai ir komisija buvo labai vieningi ir gyrė mus išsijuosę. Toliau mūsų laukė trys dienos be jokių didesnių rūpesčių, dar keli festivalio spektakliai ir išvykos į Vracos apylinkes. Visus sužavėjo labai jaukūs vienuolynai, jų baldai ir rakandai, nacionalinių valgymų užeigos, ir, žinoma, vienintelis tačiau nepakartojamas piknikas, kurį mums surengė festivalio organizatoriai tarpeklyje, ant sraunaus upeliūkščio kranto. Tas tarpeklis ir piknikas man priminė kitą pikniką, įvykusį kažkada seniai , jaunystėje, kalnuose netoli Jerevano.

Didelį įspūdį paliko Nacionalinis muziejus, o ypač trakijos brangenybės. Šių dirbinių Bulgarijoje rasta daugiau nei penkiolika tūkstančių. Visi jie priklausė karališkiesiems papuošalams. Datuojami trečiu tūkstantmečiu prieš mūsų erą. Radiniai nėra paprasti trakiški papuošalai, tai ypatingai aukštos kokybės karališkosios ornamentikos pavyzdžiai. Sofijos nacionalinio muziejaus direktorius Bozhidaras Dimitrovas (Bozhidar Dimitrov) sako, kad visoje Europoje ir Artimuosiuose rytuose tėra vienintelis radinys, kuris gali prilygti šiems puikiai pagamintiems šedevrams – tai aukso lobiai, rasti senovės Trojoje.

Žinoma, Vracoje saugoma tik nedidelė dalis šios kolekcijos, tačiau ir ji palieka nemažą įspūdį. Juolab, kad su didele įtaiga mums buvo parodyta, vietos muziejaus darbuotojų.

Man vis labiau patinka Bulgarija. Ir jos kalnai man labai patinka, gal jie nėra pernelyg aukšti, svaiginantys ir stebinantys, tačiau tikrai čia yra galybė vietų , sukeliančių pačius maloniausius jausmus.

Išvažiavome viskam pasibaigus, išsimiegoję po bendro banketo. Kartu su mumis į Sofiją vyko ir šio festivalio žiuri pirmininkė Nora Makarova. Ji dievina Bulgariją. Šioje šalyje ji lankosi jau daugiau nei dvidešimt metų. Vracos miesto artistai juokauja, kad ponią Norą Makarovą į jų kraštus vilioja ne tik nepaprastai graži jų šalis, bet ir labai senas jos romanas su vienu gražuoliu Vracos artistu, šiandieną jau beveik išblėsęs, tačiau vis dar niekaip galutinai nenutrūkstantis. Apie tą gražų romaną būtų galima parašyti dar vieną straipsnį, ir ko gero ilgesnį už šitą, tačiau tikriausiai bus geriau, jeigu tas siužetas pasiliks mūsų visų vaizduotėse.
Pamilau šitą šalį – Bulgariją – ir tikiuosi kitų susitikimų.

P.S. Neseniai Vytas nusipirko naują aparatą, deja, visos nuotraukos labai tamsios, gal dar neišmokom naudotis.