Po pernykštės keistesnės vasaros, kuri, visi žinom, kokia ir kodėl buvo, atrodė, kad šiais metais tai jau atleisiu stabdžius, pasileisiu plaukus ir – pirmyn į neatrastus kraštus. Deja, taip jau susiklosto, kad planuoti atostogas pradedu likus vos kelioms dienoms iki jų. Iš pradžių metuosi į aktyvų poilsį Austrijoje, tada renkuosi tinginystę Turkijoje, o galiausiai išskrendu į Bulgariją. Kodėl būtent į ją? Netolimas skrydis, ne per karšta, dar nelankyta ir tiesiog nebe iš daug ko galėjau rinktis neperkeldama ir neprasitęsdama atostogų.
Aš ir „viskas įskaičiuota“ – keista net man pačiai. Vieninteliai rūpesčiai – įsėsti į savo lėktuvą (nežinau, kaip įmanoma supainioti, bet sako, kad būna) ir nepražiopsoti skrydžio namo dienos (o tai visai įmanoma).
Burgaso oro uoste įprastos procedūros, tik ES skaitmeninį Covid-19 pažymėjimą reikia turėti spausdintą. Laukimo salėje pasitinka kelionių agentūros atstovė ir nukreipia į reikiamą mikroautobusą. Pasiklysti nėra kur, nes teritorija maža, viskas vietoje, o ant autobuso priekinio lango iš tolo šviečia agentūros pavadinimas. Visgi tenka palaukti, kol agentūros atstovė suras dvi divas, nes jos sugeba pasimesti.
Prie mikroautobuso pasitinka toks tipinis, pavadinkim, Serioga: gal link keturiasdešimt, tamsiaplaukis, simpatiškas, bet patešlėjęs, cigaretė dantyse, paslaugus (pats sukrauna lagaminus į bagažinę). Kažkaip intuityviai užkalbinu rusiškai ir visai nenustembu, kad ta pačia kalba ir gaunu atsakymą. Čia, besiklausydama vairuotojų kalbos, atrandu, kad bulgarų kalba, nors ir atrodo gimininga rusų kalbai, bet ne tiek jau daug į ją panaši, kiek aš maniau. O dar vėliau nustembu, kad jaunimas ir rusų kalbos nemoka. Viešbutyje, kuriame gyvenau, susikalbėti buvo galima tik angliškai.
Serioga mane pasodina mikroautobuso priekyje, dėl ko lyg šiek tiek pasigailiu, nes turiu planų pabaigti valgyti lėktuve įsigytą sumuštinį (daugiau nedarysiu šios klaidos), iš kedų persliuogti į basutes ir nusnausti. Jau vėliau sumuštinis atsidurs viešbučio šiukšliadėžėje, basutės irgi palauks viešbučio, o pamiegosiu ant gulto prie baseino (ir tai vienintelis kartas, kai laiką leisiu prie jo). Užtat turiu gražaus laiko apsižvalgyti pakeliui.
Poilsį pasirenku Auksinėse Smiltyse. (Man dar nuo vaikystės labai gražiai skambėjo šis pavadinimas.) Skrendant į jas, atstumo prasme skristi patogiau į Varną. Aš gi pasirenku Burgasą. Nors iš Burgaso iki Auksinių Smilčių – 2,5 val. kelio, bet vis tiek sutaupau didelę dalį skrydžio į priekį dienos ir pusdienį – skrydžio atgal dienos. Atskridusi į Varną, viešbutyje būčiau atsidūrusi tik vakare, o skrydis atgal – anksti ryte.
Kelias iš Burgaso iki Smilčių driekiasi per Nesebarą, Saulėtąjį Krantą, Obzorą, Varną, kerta Balkanų kalnus, tai priartėja prie jūros, tai vėl nutolsta. Kai kur išnyra jau baigiančių nužydėti saulėgrąžų laukai, kai kur – nenušienautos, nurudavusiais stagarais virtusios žolės. Gana daug nebaigtų, apleistų statybų. Gatvėse – suklypę ženklai ir žinomi vardai (Lukoil, Lidl, McDonald, Shell). Kurortiniuose miesteliuose – nelabai skoningi, su aliuzija į turkų pasaką, pastatai. Tiesą sakant, tikėjausi, kad Bulgarija bus žydinti. Juk klimatas tam labai palankus. Bet rožių krašte mačiau vos kelias rožes. Net privatūs namai, ir tie neskendi gėlėse.
Tokius vaizdus sugeriu pakeliui ir susidarau šiokią tokią nuomonę apie šalį. Gal net ne apie šalį, gal tik apie tuos beveik 200 kilometrų, bet vis tik tam tikros tendencijos aiškėja. Kažkada, kai visi sėdėjome aptverti sienomis, viskas, kas už jos, bent jau man, atrodė be galo gražu ir daug geriau nei pas mus. Dabar, kai galiu judėti ten, kur tik noriu, ir turiu su kuo palyginti, suprantu, kaip mes toli esame nubėgę savo pasiekimais, tvarka, technologijomis, kultūra ir t. t.
Iš pradžių išsirenku viešbutį ant jūros kranto, bet paaiškėja, kad jame nėra vietų. Keista, aišku, kad agentūra parduoda paslaugą, kurios negali suteikti. Bet gal čia tokia šio verslo specifika? Po daugybės pasiūlymų peržiūros išsirenku kitą, šiek tiek toliau nuo jūros – Sunrise. Norint priekabių visada galima surasti, bet manęs jis visai nenuvilia. Pro kambario langus atsiveria jūra ir tas mane labai, labai nudžiugina.
Apie Auksines Smiltis neturiu kažko ypatingo papasakoti. Ne itin išvaizdus, ne itin švarus turistinis miestelis, nors paplūdimiai turi Mėlynąją vėliavą. Nežinau, ar ta nešvara daugiau pasako apie bulgarus, ar apie poilsiautojus. Tikriausiai apie pastaruosius. Šiaip didelę dalį poilsiautojų sudaro rumunai ir vokiečiai, bet ar jie čia pagrindiniai – nežinau.
Ką dar galima papasakoti apie atostogas, kai rytas prasideda saulėtekiu virš jūros, pusryčiais, maudynėmis bangose, vartymusi smėlyje, toliau – pietūs, vėl saulė, jūra, smėlis, vakarienė, jūra, smėlis, vakarinis pasivaikščiojimas miestelyje ir pajūryje bangoms atsimušant į kojas… Nuobodu? Ne. Jūra, saulė – tos stichijos, kurios kažkokiu būdu išvalo mintis, įkvepia optimizmo, nuramina, kažkur skraidina… Ar gali būti nuobodu? Tik ne po savaitės tokio poilsio. Ir jūra bei saulė yra tai, dėl ko tikrai nesigailiu atvažiavusi į Bulgariją.
Likus dviem dienoms iki skrydžio namo pagalvoju, kad gal vis tik reikėtų nuvažiuoti į kokią nors ekskursiją. Prisimenu, kad agentūros atstovė įteikė jų sąrašą, bet aš net nepažiūrėjau. Susirandu, kad būtent tą dieną nuo pietų organizuojama ekskursiją į Balčiką. Pagalvoju, kad tinka, nes skaičiau gražius atsiliepimus. Skambinu agentūros atstovui. Oi, ne, sako. Jie jau likus dienai iki ekskursijos norinčių nebepriima, o aš po keturių valandų norinti važiuoti. Ne tai ne. Gatvėje pilna prekiautojų ekskursijomis. Nusipirksiu iš jų. O šiandien vėl jūra, saulė, smėlis.
Grįždama pietų stabteliu prie labai į Raimondą Paulą panašaus ekskursijų pardavėjo. Sakau, kad turiu tik vieną dieną ir klausiu, kur tą dieną veža. Į Nesebarą. Irgi tinka. Susitariame, kad išsikeisiu eurus į levus (mano nuostabai, eurais nepriima) ir pavakary grįždama nuo jūros nusipirksiu kelionę. Grįžtu daug vėliau nei žadėjau, jau net nebesitikiu, kad dar rasiu, bet jau iš tolo matau, kaip Paulas man šypsosi. Pasisodina priešais, užsimezga kalba apie darbą, Lietuvą, rakiją ir dar kažką. Kai paklausia, o tai kur mano vyras, suprantu, kad jau laikas dingti.
Ekskursijos dienos rytą, kaip ir žadėta, nuo viešbučio mane pasiima mikroautobusas. Gidas klausia, kokia kalba man tinka – lenkų ar rusų. Nors lenkiškai ir galiu susislebezavoti, bet renkuosi rusų. Kartu keliauja tik vienas rusiškai kalbantis bendrakeleivis (kaip vėliau išsiaiškinu, Aleksandras, kurio tėvas ukrainietis, mama lenkė, gimęs Kazachastane, nuo vaikystės gyvenantis Bavarijoje, ir kurio vaikai kalba tik vokiškai). Kiti – „družina polska“, kaip gidas juos vadina. Visa ekskursija taip ir vyksta – dviem kalbom, kiekvienai tautai pridedant ką nors aktualaus būtent jiems. Mums, „rusakalbiams“, prie Varnos parodo, kur gyvena „mūsų armėnas iš Varnos Kirkorovas“, o prie Saulėtojo Kranto primena, kad dainų konkurse „Auksinis Orfėjas“ dainavo Pugačiova, Rotaru ir Kobzonas. Aš pagalvoju, kad ar tik J. Miščiukaitė čia nedainavo, bet šiaip su Aleksandru skaniai pasijuokiame. Dar sau mintyse pasidžiaugiu, kad gerai, jog mačiau visas šio sezono Nacionalinės ekspedicijos dalis, nes tikrai būčiau nežinojusi, kas yra važiuojant per Varną gido paminėtas lietuvis lenkų ir vengrų karalysčių valdovas Vladislovas Varnietis.
Pažintis su Nesebaru prasideda nuo vyno degustacijos jaukiame vyninės Messembria kiemelyje. Keturias vyno rūšis pristato charizmatiškas vaikinas, patikinantis, kad suprasime ir lenkiškai, nes jis kalba bulgariškai, šiek tiek prideda rusiškų žodžių ir taip gaunasi lenkų kalba. Gerai, tinka ir taip. Dar kažkodėl jis nusprendžia, kad mes su Aleksandru esame pora iš Rusijos. Dėl Rusijos tai abu mojam rankomis: ne, ne, ne. Dėl poros nesiginčijame.
Ir viskas būtų gerai su ta degustacija, jei ne prasidėjęs turgus: pirkite tą, dovanų gausite aną; supakuota taip, kad būtų patogu lagamine transportuoti; jums nešiotis nereikės, prekes atnešime vakare į autobusą ir t. t., ir pan. Galiausiai į rinką išmetami kremai, rožių aliejai, muilai ir dar nežinau kas. Aš maunu į lauką. Iš paskos ir „mano vyras“. Kol „družina polska“ apsipirkinėja, pasišnekučiuojam apie kelionių patirtis. Mano jos ne tokios plačios, o bendrakeleivio – nuo Sirijos, Tailando iki Brazilijos, Kolumbijos, Kanados ir dar daug, daug kitų šalių.
Po apsipirkimo gidas trumpai aprodo Nesebaro senamiestį ir palieka mus laiko leisti savarankiškai, kas man labai patinka.
Nesebaro senamiestis įsikūręs vos 300 m. pločio ir 850 m. ilgio pusiasalyje. Miestas laikomas bene seniausiu Europos miestu, įkurtu dar prieš mūsų erą. Legenda pasakoja, kad kažkada kiekviena turtinga šeima mieste turėjo pastatyti po cerkvę. Jų buvo apie keturiasdešimt, o dabar išlikusios apie dešimt. Tiesa, kai kurių išlikę tik griuvėsiai. Taip pat – gynybinės sienos dalis, malūnas. Pats miestelis labai simpatiškas, bet paverstas ištisiniu turgumi, užgožiančiu tuos gražiuosius tipinius namukus. Dar suprasčiau, jei būtų prekiaujama vien šiam regionui būdingais amatininkų darbais, bet dabar jie paskęsta kiniškame ar į jį panašiame šlamšte: neaišku, kaip su Nesebaru susijęs gintaras, matrioškos, sovietinė ir hitlerinė atributika (labai juokinga, kai ant šaukštelio su iškalta svastika, kitoje pusėje iškalta kaina rubliais ir kapeikomis). Vyninėje sakė, kad „kai vokiečiai mus įrašė į UNESCO, tai čia nieko neleido daryti“. Besigrožėdama Nesebaru pagalvoju, kad kaip gerai, jog neleido, nes neaišku, kaip jis atrodytų, jei būtų leidę.
Prieš kelionę skaitinėdama apie iš Bulgarijos atsivežamas lauktuves, nieko ypatingo, išskyrus rožių aliejaus kosmetiką, neradau. Jau vėliau, grįžusi namo, šiek tiek pasigailiu, kad nenusipirkau rožių likerio. Nusiperku pietietiškų saldumynų. Tokių, kokius parduoda Turkijoje, Egipte ir kt., tik skirtumas tas, kad jie rožių skonio. Mano nuostabai, jie labai skaniai susivalgo. O dar, anot Aleksandro vokiškų užrašų, geriausia, ką iš Bulgarijos galima parsivežti – tai Trojanskaja slyvovica. Sako, ją ten geria visi: ir jauni, ir seni, ir kai linksma, ir kai liūdna, ir sveiki, ir ligoniai. Net covidą ja gydėsi. (Aš, aišku, rekomenduoju medikų siūlomus būdus.)
Išvykimo dieną manęs ir dar vienos poros iš Lietuvos pasiimti atvykęs vairuotojas apiburbuliuoja, kad stovime penkiais žingsniais toliau nei jam patogu sustoti. Visas toks nelaimingas, tarsi mes kalti, kad jam apskritai reikia dirbti. Tai va toks paskutinis štrichas ir lieka Bulgarijos paveiksle. O šiaip, ačiū Bulgarijai už nuostabų orą, jūrą, puikias atostogas, įdomias pažintis ir naujas patirtis, bet yra vietų, kurios atgal traukia lyg magnetas, o yra, kurios patiko, bet daugiau – nebe.
pirmas 
79tieji 
ipvoisas