Brazilija: Sambą šoka malūnsparniai

Brazilija, 2011 metų spalis – lapkritis

Apie Braziliją pagalvodavom dažnai, pašnekėdavom, pasvarstydavom, bet kelionę vis atidėdavom vėlesniam laikui. Kartais ji mums atrodydavo per daug toli, kartais – per daug nesaugi, bet kai šią vasarą internete suradome nebrangius bilietus, priežasčių jų nepirkti tarsi ir neliko. Taigi, kaip mat įsigijom, o tada pradėjome konkretinti planus.

Galvojome, kad apie Braziliją žinome labai daug, tačiau kai jau reikėjo pradėti ruoštis, tai greit išaiškėjo,kad mūsų žinios apie šią šalį nėra nė labai išsamios, nė nuoseklios: Brazilijoje gera kava, garsus Rio de Ženeiro karnavalas, it vėjas greiti futbolininkai, čia klesti didelis nusikalstamumas , o gyventojai labiausiai už viską pasaulyje mėgsta žiūrėti serialus…

Kelionei tokios „nuodugnios“informacijos aiškiai neužteko… Pradėjau ieškoti.

Negaliu pasidžiaugti, kad labai sekėsi, ką tik surasdavau, buvo arba daugiau mažiau girdėta, arba visai neatitiko mūsų kelionės planų. Žodžiu,informacijos tarsi ir netrūko, tačiau buvo labai menkai mums rūpimos.

Internete „užšokau“ ant lietuvaičių , jau kelis metus gyvenančių Brazilijoje, puslapio.

Jų mintys intrigavo.

Išnaršiau visą jų interneto svetainę,o paskui parašiau trumpą laiškelį, pasiteiravau , į kokias įdomias vietas jie rekomenduotų nuvykti, ką patartų pasižiūrėti pačiame Rio de Ženeire,

Nors atsakymo ir sulaukėme, tačiau ilgiau pabendrauti ir plačiau pasikalbėti apie mums rūpimus klausimus nepavyko. Savo svetainėje Renata ir Ričardas sveikina visus keliaujančius be kelionių agentūrų pagalbos, tačiau, tai daro, tikriausiai, tik todėl, kad keliautojai tos pačios pagalbos kreiptųsi tiesiai į juos. Greitai suvokiau, kad jokių įdomesnių patarimų iš jų neišpešim, tikriausiai, užsisvajojęs apie kelionės malonumus pamiršau, kad jau 20 metų gyvename kapitalizme, kuriame net ir smagiai šiltuose kraštuose gyvenantis lietuviškas arklys, tėvynėje pasilikusio arklio veltui nekasys.

Tada įnikau į jau seniai mano pamėgtus rusų keliautojų puslapius, ir jie manęs, kaip visada, nenuvylė. Perskaitęs vos kelis kelionių aprašymus įsitikinau, kad lietuvių vaizduotėje susikurta Brazilija labai skiriasi nuo realiosios, kad lankytinų vietų čia yra kur kas daugiau, nė įsivaizdavome ,tačiau atvykėliui pamatyti bent jau Rio de Ženeirą, Amazoniją, ar Igvasu (Foz do Iguacu) krioklius, yra tiesiog būtina. Rio de Ženeiras mus jau viliojo seniai, Amazonija irgi, o štai apie Igvasu krioklius žinojau menkai. Draugai irgi.

Pavartėme Brazilijos klasikus, paskaitinėjome vieną kitą šiandieninio rašytojo kūrinį. Pralinksmino Paulo Koeljo patarimai , kurie keliautojus moko vengti muziejų, lankytis baruose, būti atvirais, nebijoti keliauti po vieną, niekada nieko nelyginti, pasistengti suprasti, kad aplinkui visi jus supranta, per daug neprisipirkti, nepamiršti,kad kelionė tai nuotykis, o svarbiausia – nesistengti per mėnesį pamatyti viso pasaulio.

Tada susumavom rusų keliautojų patarimus, Paulo literatūrinę išmintį, pasvarstėme, pagalvojome, ir grubus kelionės planas susidėstė tarsi savaime. Ne toks milžiniškas , kokius kartais pasirenka rusai, bet ir ne toks kuklus, kokį planuoti siūlo brazilas Paulas. Kadangi Igvasu kriokliai ribojasi su Argentina bei Paragvajumi, tai prie maršruto prijungėme ir šias dvi šalis, o paskui, pirkdami skrydžių bilietus, kažkaip netyčia pridėjome dar ir trečiąją Brazilijos kaimynę – Urugvajų.

Ir pasidarė linksma.

Visada prieš išvykdamas atlieku tokį vieną buitinį reikalą – visam kelionės laikui savo šunytes atiduodu globoti draugams. Šį kartą augintines prižiūrėti panoro mano sesuo, gyvenanti Marijampolėje. Paprašiau, kad iš manęs Sofiją ir Čen Dzenę ji pasiimtų Kaune. Į laikinąją sostinę išvažiavau gražų spalio trečiosios savaitės ketvirtadienį. Vienas. Su šuniukėm. Draugai ir bagažas turėjo atvykti penktadienį. Sesers priežiūrai įteikiau nusigandusias ir iš mano glėbio niekur eiti nenorinčias „panas“, apsigyvenau viešbutyje „Magnus“, ir visą vakarą pro langą žiūrėjau į pirmyn ir atgal zujančius kauniečius.

Londone apsistojome pas mano nuolatinio bendrakeleivio seserį Genutę. Ji tenai gyvena jau dešimt metų. Turėjome tris dienas laisvo laiko, kurio į valias užteko paslampinėti rudeniškomis didmiesčio gatvėmis, ir prancūzų menininko, žymaus tapytojo Edgaro Dega parodai aplankyti. Šitame didmiestyje pirmą kartą aš lankiausi prieš kelerius metus su turistų grupe. Tada man Londonas švietė tik gražiomis ir labai gražiomis spalvomis, jame mačiau tik iškiliausius pastatus, gražiausius parkus, turtingiausius muziejus ir gerus žmones. Šį kartą čia gyvenau emigrantų rajone tarp emigrantų, ir gražuolis miestas man pasirodė ne toks gražus, ne toks saugus, ir ne toks jau svetingas.

Netikėtai atsiradęs lietuvių emigrantų rajone , niekaip nepagalvotum, kad esi Europos megapolyje. Tai vienur, tai kitur girdisi dzūkelių, suvalkų, aukštaičių šnektos. Man čia jos pasirodė graudžios ir truputį juokingos , dar graudžiau atrodo svetimuose būstuose gyvenantys lietuviai, iš įpročio, vis dar žvejojantys upėse, auginantys ir turguose pardavinėjantys vištas, tačiau tuos darbus dirbantys jau ne realiuose gyvenimuose, o internetinėse erdvėse.

Tarp čia gyvenančių, iš visų pasviečių suplaukusių piliečių, tvyro įtampa. Nė kiek ne mažesnė įtampa tvyro ir tarp mūsų tautiečių. Kiekvieną dieną mano galvoje kirbėjo visokie klausimėliai. Ar reikia milijonams migrantų šito miesto? Ar reikia Londonui tokios krūvos svetimtaučių? Ir iš viso, kam reikia viso šito milžiniško tautų katilo? Mūsų svetingi šeimininkai vis juokavo, kad iš dešimties lietuvių šeši serga depresija, o keturi iš tų šešių gyvena Londone.

Vieną dieną, kažkur tarp Pikadilės ir Parlamento rūmų, pabandėme pakalbinti dvi lietuvaites, plaunančias parduotuvės langus, nekalbėjo. Paskui kalbinome mergaites, knaipėje prie Tiuso muziejaus, nurinkinėjančias nuo stalų nešvarius indus. Irgi nekalbėjo. Parke kalbinom medžių lapus grėbiančius du brandžius vyrus. Tie kalbėjo, bet labai mažai ir nenoriai. O štai metro vagone užkalbinti jauni vyrukai buvo šnekūs ir itin atviri, jie apgailestavo, kad į Londoną suplūdo visi Lietuvos nusikaltėliai, visos padugnės, visi nevykėliai, ir teigė, kad šiandien šitame mieste lietuvis su lietuviu nesišneka niekur, nė gatvėse, nė metro, nė krautuvėse, nė kur nors kitur, kad mūsų tautiečiai čia tarpusavyje nebendrauja dėl vienos labai paprastos priežasties, dėl baimės vienaip ar kitaip nukentėti nuo saviškių.

Pokario metais dėl užsitęsusių Stalino trėmimų lietuvių tautai buvo iškilusi grėsmė išnykti. Kaltas buvo totalitarinis režimas. Nebūtina tapti politologu, kad suprastum, kas šiandien vyksta Lietuvoje. Čia jau seniai veikia visokiausios kastos, atsirado „elitas“, kaip pavasarinės žibuoklės mėlynuoja ir dauginasi oligarchai, suprantu, kad šitie „tautos šviesuliai“ į pašalę vis labiau stumia paprastą dorą žmogų, bet tai yra ne tikroji „sodybų“ tuštėjimo priežastis.

Šiandieną Lietuvą susiname ir iš jos muilą nešame patys. Ir dėl to jos išsilakstymo kaltinti nebeturime ko. Visi išsibėgiosime velniop iš šitos nekenčiamos Marijos žemės, išsibėgiosim ne todėl, kad mums kažkur kažkas geriau sumoka, o dėl to, kad praradome bet kokią nuovoką, kodėl mes čia esam, ir ką čia veikiam. Tiesa, iš įpročio ką nors kaltinti, galime ir šiandien pabandyti susiieškoti kokį nors atpirkimo ožį, tačiau vargu ar patys juo patikėsime.

Nelinksma introdukcija pradėjau pasakojimą, deja, tokiu nelinksmu atspalviu buvo nudažytos tos nuostabios dienos Londone, prieš išvykstant į užatlantę.

II

Palikom lietuvišku svetingumu dvelkiantį namelį Londono Kioning Taune, ir per kokią valandą nusigavome į Hytrou oro uosto ketvirtąjį terminalą. Įsėdome į lėktuvą tvarkingai ir laiku. Kadangi į Rio skridome per Hiustoną, tai neišvengėme čia dirbančių Amerikos pareigūnų klausimėlių apie tai, iš kur atvykom, kur nakvojom Londone, ką čia veikėm, su kuo matėmės, kiek laiko planuojame būti Hiustone, ir t.t. Saugos darbuotojus nustojome dominę tik tuomet, kai aš pasakiau, kad Amerikos žemė mums yra labai įdomi, tačiau joje šį kartą mes svečiuosimės tik penketą valandų.

Kontinental oro linijų lėktuve buvo erdvu, įsikūriau viduriniojo kėdžių bloko krašte, prie praėjimo. Kitame krašte, prie kito praėjimo, apsigyveno skustagalvis negras, atsiprašau, brandaus amžiaus liesas ir menkas juodaodis vyriškis. Kadangi į tarpe mūsų esančias dvi kėdes mano juodasis kaimynas nepretendavo, tai aš lėktuve gyvenau erdviai ir beveik prašmatniai: sėdėjau, gulėjau, stebėjau skridimo maršrutą ir valgiau skanų, nors ir labai sintetizuotą maistą. Didelį Kontinental oro linijų svetingumą mano skrandis kiekvieną kartą sutikdavo priešiškai, jokių didelių bėdų,žinoma, neturėjau, tačiau vos tik suvalgydavau stiuardesių man pateiktus patiekalus, mano skrandis kaip man išreikšdavo nepasitenkinimą manimi, stiuardesėmis ir Kontinental oro linijų pastangomis įtikti savo klientams.

Į Hiustoną nuskridome ramiai.

Iš Hiustono į Rio de Ženeirą nusigavome taip pat labai ramiai ir tvarkingai. Maistas išliko toks pats. Pasikeitė tik lėktuvas, stiuardesės ir kaimynas.

Svečių namai, nakvynę užsisakėme internetu, iš pirmo žvilgsnio nesužavėjo. Mūsų kambarys buvo atskiras, gyvenome plačiai trise, tuo tarpu kiti buvo panašūs į kolumbariumus, viename kambaryje nakčiai apsistodavo net po aštuoniolika žmonių.

Tačiau pirmieji įspūdžiai buvo vis vien labai geri : svečių namai ne per erdviausi, bet švarūs, pirmojo aukšto foje nuolat sukinėjosi patys įvairiausi žmonės, vieni apsistodavo nakčiai, kiti, ko gero, čia jau gyveno nuo jų atidarymo dienos, švarios lovos, skanūs pusryčiai. Personalas buvo ramus ir paslaugus, o vienas ilgšis mulatas mums buvo itin malonus, mat jis buvo geras krepšinio žinovas ir mūsų Žalgirio komandos fanas.

Kopakabanos rajonas ,kuriame buvo mūsų laikinieji namai, mums pasirodė irgi labai mielas bei jaukus. Tik apie jo saugumą, prieš pat išvykdamas iš namų, prisiskaičiau visokiausių baisybių, bet juk galima pasistengti jų išvengti.

Vandenynas nuostabus, iš karto pakerėjo jo apatitinė spalva, bangos.

Girdėjau kalbant, kad Rio yra gražiausias pasaulio miestas. Šitas teiginys man labai giliai įstrigo į atmintį dar namuose, tačiau važiuodamas iš oro uosto į centrą, pradėjau juo abejoti. Kaip Rio de Ženeiras gali būti gražiausiu pasaulio miestas, jeigu jame niekur nesimatė gražiausių pasaulyje namų? Vieta kurioje jis pastatytas, pagauna vos pradedi riedėti oro uosto autostrada, to niekas nenuginčys, tačiau norėtųsi tokioje įspūdingoje vietoje pamatyti ir vieną kitą įspūdingą rūmą. Pirmąją dieną tokių nepastebėjau, įsidėmėjau tik dvylikos trylikos aukštų namų gatvių labirintus, milžinišką karkasinę geležinę Kalėdų eglę, kurią šventėms ruošė tuzinas darbinėmis uniformomis vilkinčių vyrų, šalia jos besisukiojantį kraną, ir neišvaizdų arkinį tiltą apšviestą erzinančia salotine šviesa.

Sudrausminau save sakydamas, kad Rio de Ženeiras yra milžiniškas, kad aš esu tik ką atvykęs į šitą miestą, ir kad niekur ir niekada negalima visko gauti iš karto.

Į lovą atsiguliau laimingas. Ilgiausias mano gyvenimo skridimas praėjo sklandžiai, pirmasis įspūdis apie naująją šalį buvo geras, o ko daugiau reikia?

III

Rio de Ženeiro gimimo metais yra priimta laikyti tūkstantis penki šimtai antruosius. Miestas yra pagrindiniai vartai į šalį, jis jau keturi šimtmečiai traukia piligrimus ir turistus iš viso pasaulio, žavi atvykėlius dailiomis salomis, didžiausiu pasaulyje miesto širdyje žaliuojančiu nacionaliniu parku, tropine augmenija apaugusiomis, iki pat vandenyno kranto prieinančiomis kalvomis, ežerais, ir skaisčia saule ištisus metus dosniai šildančia vietinius ir svečius. Tai miestas milžinas, ir prieš jį pradedant apžiūrėti, reikia gerai pagalvot, ko tu iš jo tikiesi ir lauki.

Mes pažintį su Rio pradėjome nuo vietos, kurioje buvome apsistoję – Kopakabanos, paskui aplankėme šalimais esančius Arpoadorą, Ipanemą, Leblon, Flamengo,Botofogo, Leme. Tai įlankų ir paplūdimių pavadinimai, o prie tų įlankų ir paplūdimių prisiglaudę to paties pavadinimo (su nedidelėmis išimtimis) miesto rajonai. Dvi dienas stengėmės visur vaikščioti pėsti, važiuodavome tik tada, kai kalnai trukdydavo patekti į kitą rajoną ar paplūdimį. Henris Mileris yra pasakęs, kad kelionėse žymiai svarbiau yra atrasti niekam nežinomą bažnyčią, negu nuvykus į Romą aplankyti Siksto koplyčią, kurioje du šitai tūkstančių kitų turistų bliauna vienas kitam į ausį. Panašaus principo šį kartą laikėmės ir mes, na bent jau aš tai tikrai. Žinoma, nešaukiu, kad nereikia pamatyti Siksto koplyčios ar popiežiaus, tačiau klaidžiojimas mieste tik su pačiomis būtiniausiomis koordinatėmis, kartais gali padėti ne tik geriau jį pažinti, bet ir pakeisti vaikščiojančiojo gyvenimą. Tikrai tuo tikiu.

Sakiau, kad atvykimo dieną miesto architektūra man nepadarė didesnio įspūdžio. Tos pačios nuomonės buvau dar dvi tris dienas. Miestas gražus, abejonių nekilo, pastatai gana aukšti, kažin ar žemi derėtų prie į dangų šaunančių kalvų ir vaizdingų skardžių , švaru, viskas prižiūrėta, tačiau stebinančių namų nė savo formomis, nė spalvomis nematėme. O aš tikėjausi, gražiausiu pasaulio miestu tituluojamame Rio de Ženeire, išvysti ne tik dievišką gamtą, bet ir tos dieviškos gamtos bei žmogaus fantazijos dermę .

Ach kojos, ach vargšės mūsų kojos, po ilgų klaidžiojimų gatvėmis ir nuostabiaisiais Rio de Ženeiro paplūdimiais, jau po trijų dienų, visaip nenorėjo nešti mūsų į viešbutį.

Ketvirtąją ir penktąją dienas buvome suplanavę garsiesiems Rio de Ženeiro kalnams. Pirmąjį norėjau pamatyti Cukraus galvos kalną, nes jis man pasirodė mažiau nulaipiotas turistų, todėl geidžiamesnis . Apie keliones į tuos kalnus prisiskaitėme daug bauginančių puslapių, viena lietuvė savo pasikėlimą į Korkovadą prilygino Kristaus kančių keliui, taip sunku jų grupelei buvo pasiekti išsvajotą viršūnę. Mes jokių didelių vargų nepatyrėm. Neteko laukti milžiniškose eilėse, kęsti baisaus alinančio karščio taip pat neteko. Iš viešbučio išvykdavom jau įdienojus, važiuodavom, eidavom, stodavome į eilę prie bilietų, ir be jokio didesnio vargo, pakildavome keliais šimtais metrų arčiau debesų ir Dievo.

Apie nepakartojamą vaizdą, atsiveriantį nuo tų kalvų, prirašyta daug gražių žodžių. Nesikartosiu. Cukraus galvos kalne mane labiausiai nustebino ne fantastiška miesto panorama, nes tokios jos ir tikėjausi, o virš miesto turistus skraidinantys malūnsparniai. Nežinau ar taip būna visada, bet tą dieną jie čia išdarinėjo tikrus akrobatinius triukus, priskrisdavo prie viršūnės, visai kaip tikri žirgai atsistodavo piestu , darė netikėtus posūkius,nosimi smigdavo žemyn ir vėl kildavo aukštyn, paskui pakibę ore sukdavosi vietoje, tarsi šokdami kažkokį, jiems vieniems gerai žinomą šokį.

Ir dar. Kai stovėjome ant Cukraus galvos kalno ir žiūrėjome į triukus išdarinėjančius malūnsparnius, mus dar labiau nė malūnsparniai pribloškė kitas netoliese pamatytas vaizdas. Nuo apžvalgos aikštės gerai matosi netoliese esantis nedidelis oro uostas. Tai štai, to oro uosto taku įsibėgėjo nedidelis lėktuvas, atsiplėšė nuo žemės ir praskridęs po tilto apačia staiga smigo į viršų. Man net širdis pradėjo stipriau plakti nuo patirto įspūdžio. Iš pradžių galvojom, kad mums tik pasirodė, jog lėktuvas praskrido po tilto arka, tačiau po kelių minučių tokį patį triuką pakartojo dar du lėktuvai. Gal tai buvo privačių lakūnų pramogos, nežinau, tačiau įspūdžiai gniaužė kvapą visus tris kartus. Jų paveikti, Korkovado kalno lankymą atidėjom vėlesniam laikui, atsisveikinimui su šalimi, kai po trijų savaičių dviems dienoms vėl sugrįšim atgal.

Žvilgtelėję į miestą iš paukščio skrydžio, skubėjom aplankyti parkus, muziejus, ir šiaip įdomesnes turistų nenuzulintas vieteles, nesulaukiančias tokio didžiulio atvykėlių srauto ir dūsavimų. Tižukos nacionalinis parkas yra tiesiog dyvinas. Puikus Barboso Rodrigeso devynioliktame amžiuje įkurtas botanikos sodas . Nors pasaulyje jau esu regėjęs ne vieną panašų, tačiau šitas ir vėl stebino dar niekur nematytais žiedais, krūmais, medžiais, alėjomis, paslaptingomis skulptūromis, iš viso pasaulio suvežta flora, ir netikėtu ekspozicijos išdėstymu. Buvo malonu,kad jis yra labai kruopščiai prižiūrimas vietos gyventojų ir specialistų.

Zoologijos sode nebuvau. Tą dieną man pasirodė, kad nėra jokio reikalo lankytis viso pasaulio žvėrinčiuose, pasakiau Vytui, kad šitame fronte aš jau nesitikiu pamatyti nieko naujo, ir nuėjau į Ipanemos paplūdimį. Grįžę iš zoologijos sodo Vytas su Klaidu išsijuosę jį gyrė, vis kartojo, kad nuo jų atsiskyręs aš labai daug ką praradau, tačiau konkrečių tų mano praradimų, kažkodėl, neįvardino.

Rio de Ženeiro rajonas , kuris pavadintas paprasčiausiai „centru“, yra kolonialinis buvusios šalies sostinės senamiestis, šis rajonas , be jokios abejonės, turi pačią įdomiausią architektūrą visame mieste. Jis stebuklingas, tačiau paskandintas neišvaizdžiame dvidešimtojo amžiaus pradžios dangoraižyne. Pirmosios pažinties su senamiesčiu dieną, vaikščioti siauromis gatvelėmis buvo tvanku, bet smalsus turistas dėl savo žingeidumo pakelia viską.

Nepaprastai nuostabus, tiesiog fantastiškas,tobulas Municipalinis miesto teatras, 1909 metais pastatytas pagal Paryžiaus Operos pavyzdį. Dėmesio vertas šiuolaikinio meno centras, gražios niūrumu ir rimtimi alsuojančios bažnyčios, kuriose Klaidas meldėsi dar daugiau nė Portugalijos šventovėse, meldėsi ir lygiai taip pat kaip Portugalijoje, bėrė aukščiausiajam prašymus. O dar noriu pažymėti, kad visas senamiestis yra tikra šventė pilvui.

Na , tokių kvapnių ir malonių švenčių pilvui, mums , tikriausiai, reikės dar ilgai palaukti. Valgėme ankštose, tačiau labai mielose kavinėse, kuriose, mus aptarnaudavo brandaus amžiaus ir pagyvenę vyriškiai. Nesuprasdavom, kuris iš jų būdavo virėjas, kuris kelneris, užtat iš karto pajusdavome, kad jie yra tikri savo amato meistrai ir žinovai. Šitie vyrai mus maitindavo taip storai, kad aš niekada neįstengdavau suvalgyti ir pusės man priklausančio maisto. Visi trys likome sužavėti tomis maitinimo ir pagirdymo įstaigomis, jose plušančių žmonių darbu, ir esame labai jiems dėkingi, nes be tų įsimintinų užstalių, mums tikrai būtų kažko pritrūkę šitame milžiniškame mieste, nutolusiame nuo mūsų šalies už tūkstančių kilometrų.

Visame senamiestyje atvykėlius tiesiog lepina įvairaus dydžio valgyklėlės ir pavieniai prekiautojai. Važiuojant į svečias šalis, daugelis turistų tikisi ne tik pailsėti, bet, taip sakant, ir įgauti formą, suliesėti, pagražėti. Jeigu Rio de Ženeire to vilsitės ir jūs, aš turėsiu pagrindo suabejoti tomis jūsų viltimis,nes Brazilijoje vargu ar jums tai pasiseks padaryti.

Rio de Ženeire visokiausių pramogų galima atrasti be galo daug. . Kiekvienu metų, ir bet kokiu paros metu. O štai kai kam jų vis vien pritrūksta, ir jie įsigudrina paturistauti visame pasaulyje pagarsėjusiuose šio miesto lūšnynuose – vadinamuose favelomis, kuriose gyvena miesto skurdžiai, prostitutės, narkotikų pardavėjai , visas kriminalinis miesto pasaulis ir nepritapėliai. Paskutiniu metu Brazilijos policijos pajėgos pradėjo šių savavališkų miesto darinių valymą. Kai mes jau buvome Buenos Airėse, Rio de Ženeiro policija ir Karinio jūrų laivyno šarvuočiai ėmėsi žygių prieš pačią skaitlingiausią miesto favelą, pagarsėjusią didžiausiu nužudytų žmonių skaičiumi visoje šalyje.

Vien šioje faveloje gyvena apie šimtą dvidešimt tūkstančių gyventojų. O visame Rio de Ženeire panašių favelų yra galybė ir jose gyvena pusantro milijono žmonių. Operacijoje dalyvavo šimtai specialiųjų policijos pajėgų narių ir du šimtai karinio jūrų laivyno komandosų, šarvuočiai ir sraigtasparniai. Kampanija vykdoma prieš 2014 metų pasaulio futbolo čempionatą ir 2016 metų vasaros olimpines žaidynes, kurias rengs Brazilija.

Nežinau, kas sugalvojo turistams rodyti šitas favelas, kas pirmasis iš žmonių skurdo pradėjo darytis sau biznį. Ir nenoriu žinoti. Pasaulyje yra galybė bjaurių ir amoralių užsiėmimų, vedžioti turistus po Rio de Ženeiro lūšnynus , mano nuomone, yra vienas iš jų. Nesuprantu ir tų turistų, kurie ten veržiasi . Nesuprantu , kokį pasitenkinimą gali jausti žmogus, žiūrėdamas į kitų žmonių neturtybę ir vargą .

Kažkada Brazilija buvo tankiai, gal net tankiausiai apgyvendinta vietovė Pietų ir Šiaurės Amerikose. Anot pirmojo portugalų gubernatoriaus Tomio de Siuza žodžių – vietinių gyventojų rezervai čia buvo neišsemiami. „Net jei mes juos mėsinėtume gyvulių skerdykloje, jie vis vien būtų neišsemiami“ – sakė Tomis de Siuza, ir labai apsiriko. Jau po dvidešimties metų po kolonistų atvykimo , ligos ir sunkus darbas plantacijose atvedė Brazilijos tautas prie išmirimo ribos. Apie pirmųjų kolonistų išsilaipinimą, ir apie tai, kaip europiečiai būdami kur kas aukštesnio moralinio lygio už vietinius, buvo pavertę šią šalį tikra skerdykla, byloja solidi ekspozicija Nacionaliniame šalies muziejuje.

Šiandieną Brazilijos piliečiai yra labai „margi“, nes turi ir vietinių šalies gyventojų, ir europiečių, ir afrikiečių vergų kraujo. Čia skirtingų rasių atstovų santuokos buvo įprastos nuo pat portugalų kolonistų atvykimo, tai yra jau nuo šešioliktojo amžiaus. Enciklopedija sako, kad per tris šimtus buvimo Portugalijos kolonija metų, į Braziliją atvyko daugiau nei 700 000 portugalų ir maždaug 4 milijonai afrikiečių vergų. Dėl to Brazilija šiandien turi pačią didžiausią iš Afrikos kilusių žmonių populiaciją pasaulyje.

Rašydamas šį straipsnį , laikraštyje radau tokią informaciją: “Atokaus Brazilijos kaimelio Enviros teisėsaugininkai praneša ieškantys penkių vietinės indėnų genties Kulina narių, kurie įtariami per ritualinį kanibalizmo aktą nužudę ir suvalgę fermerį, devyniolikmetį Okelijų Alvesą de Karvalho“. Telieka viltis, kad šita kanibalizmo puota nėra keršto aktas, už kažkada patirtą europiečių siautėjimą šitoje šalyje. Ir ne protestas prieš šių dienų turistus, kaišiojančius savo smalsias nosis ten, kur į jas žiūrėti niekas nepageidauja.

IV

Dar pirmąją dieną vaikščiojant po Rio de Ženeirą ,man į akis krito viena įdomi smulkmena – čia dievinamas grožio kultas: krantinėse, paplūdimiuose, prie ežerų, ant kalvų, visur kur tik lankėmės, buvo pilna sporto aikštelių ir pačios įvairiausios sportinės įrangos. Miesto valdžia sporto labui yra nuveikusi labai daug. O miestiečiai, atsilygindami savo geradariams už jiems parodytą dėmesį, masiškai spardo kamuolį, žaidžia kvadratą, mėto į krepšį, kankinasi ant visokiausių sportinių padargų , tokiu būdu nuo išgverimo gelbėdami savo figūras ir saugodami sveikatą.

Į akis krito ir fantastiškos, šiek tiek apvalėti linkusios brazilaitės ir brazilienės. Tarp kitko, liesos ir prakaulios merginos Rio de Ženeire yra nemadingos, ilgais čebatais apsimovusi ir firminiais džinsais aptemta lenta čia vargu ar sulauktų didesnio dėmesio. Vietinės silpnosios lyties atstovės vertina tai, ką Lietuvos moterys kažkada vertindavo labiausiai: stamantrią krūtinę, tvirtą užpakaliuką ir sveikata trykštantį veidą. Šiandien lietuvaičių motinos siekia, kad jų dukterys būtų liaunesnės už nendres. Brazilės elgiasi šiek tiek kitaip , linki savo dukroms putlumo , o sulaukus pilnametystės , stengiasi joms įteikti čekį krūtų didinimo operacijai.

Tačiau, iš prigimties šiek tiek į apkūnumą linkusios brazilų moterys, turi savų rūpesčių. Mūsiškių mergaičių baubas yra velniai žino iš kur pas mus atklydusi anoreksija, braziliečių – celiulitas. Per vietinę televiziją netgi transliuojama tęstinė laida „Ar celiulitas yra brazilų nacionalinė problema? Vieną žiūrėjome ir mes. Transliacijos pabaigoje buvo reklamuojamas stebuklus darantis kremas – patepi juo švelniai per gruoblėtas celiulito paveiktas vietas, ir liga kaip mat išgaruoja. Ką gi, farmacininkai, tikriausiai , šiandien visur yra vienodi, mūsiškiai mikstūrų pagalba per rekordiškai trumpą laiką gali nugarinti pusę mūsų bruto, na, o tenai, Brazilijoje, per dar trumpesnį laiką, stebuklingieji vaistai išlygina odos nelygumus.

Sugrįžęs į Klaipėdą, apie brazilių putlumą papasakojau vienai menininkei. Ji kantriai išklausė mane, o paskui rūsčiai apibendrino:“ Pasaulyje jokio celiulito iš viso nėra, jį išgalvojo grožio verslą valdantys vyrai“

Keli žodžiai apie juos.

Pas mus yra madingi plaukuočiai, mūsų vyrų supratimu, apžėlęs vyras yra gundantis ir seksualus, jis žadina erotines fantazijas ir geismą. Gi Brazilijos jaunuoliai šiandien yra įsitikinę, kad tokio grožio negalima rodyti dienos šviesoje, visaip naikina savo plaukuotumą, ir pasirodo Kopakabanos, Ipanemos ar Botafogo paplūdimiuose švaručiai, gražučiai, kaip angeliukai, su kūdikių švelnumo oda, be jokių krūmokšnių ir gyvasties ant krūtinių, rankų ir kojų. Žiūrėdamas į tuos gražuolius aš juokaudavau, kad jaunieji brazilai yra pešti.

Negalima nepastebėti ir vieno bendro vietinių vyrų ir moterų bruožo, pomėgio tatuiruotis. Tiek daug, ir tokių didelių tatuiruotų kūno plotų neregėjau niekur . Tik Rio de Ženeire. Tačiau tos jų tatuiruotės labiau panašios į nesusipratimą, labai neišvaizdžios, labai neraiškios , negrabios, be jokio bent kiek išradingesnio piešinio, jokios aiškesnės prasmės, kad mes nuolat diskutuodavome, kur jie anas daro? Namuose? Paplūdimiuose? Kaimynas kaimynui? Žmona vyrui, o vyras žmonai valgydami blynus? Bėgdami? Teko girdėti, kad tatuiruotės kai kam sukelia geismą. Žiūrėdamas į gausias brazilų šeimas vėl besilaukiančias padidėjimo , juokaudavau – o gal?

Panorę praplėsti pažinimo ribas , kartą nukakome į užmiestį , tačiau neatradę ten nieko įdomesnio, nusprendėme daugiau neeksperimentuoti, ir visą likusį laiką skirtą Rio de Ženeirui, kaitome jo gatvėse ir paplūdimiuose. Paskui išskridome į Igvasu.

IGVASU

Igvasu miestelis yra gana nykus. Panašių pilna abiejose Amerikose. Neišvaizdi , garažų stiliaus architektūra, nuobodus gatvių planavimas, kaip kiečiai cibuliuose riogso nežinia kokiu tikslu čia pastatyti aukštnamiai, niekuo nepatraukiančios, anksti užsidarančios krautuvės, ir jokių, ar beveik visai jokių kultūrinių renginių.

Bendrą pilkumą šiek tiek įvairina gražiai sutvarkytas ilgas pėsčiųjų bulvaras , iš vakarų į rytus kertantis visą miestą, ir daugybė viešbučių išsimėčiusių po visą apylinkę. Dar čia yra bažnyčia,du didžiuliai prekybos centrai, autobusų terminalas, apie kurį vakarais šlaistosi alkoholiu atsiduodančios įtartinos abiejų lyčių ypatos, šeštadieninis turgus, senas , neregėtai apleistas zoologijos sodas, ir galybė vaistinių.

Žinojome, kad mieste yra daug turistų, tačiau jų beveik nesimatė .

Pirmosios dienos iškyla po miestą mus beveik supjudė. Alinantis karštis erzino, mes blaškėmės gatvėmis kažko ieškodami, tačiau to kažko ieškomo taip vis ir nebuvo. Atsitiktinai aptikome įdomesnę kavinę, prisėdom, suplojom nemažą sumą pinigų ir visai neblogai pavalgėm. Vakare dar kartą išėjome pasivaikščioti jau nurimę, kad įdomumas ateis vėliau, dar kartą nemažai sumokėjom jau kitoje kavinėje, ir vėl neapsirikom.

Į šitą, rodos visai neįdomų miestą mus ir kitus turistus atviliojo, ne ką tik mano išvardinti skurdūs objektai, o visai kiti dalykai. Igvasu ribojasi su Paragvajumi ir Argentina, į Brazilijos kaimynes patekti galima be jokio vargo. Iš Igvasu į Paragvajų turistai ir vietiniai vyksta apsipirkti, į Argentiną važiuoja palošti kazino ir šiek tiek paištvirkauti. Miesto ribose yra nedidelis oro uostas, iš kurio nesunku nukakti į toliau esančius abiejų Amerikos žemynų miestus. Visai netoli Igvasu,ant Paranos upės stovi Paragvajaus pasididžiavimas, tikras inžinierinės minties stebuklas, pati galingiausia pasaulio hidroelektrinė . Ne kiekvienas protas gali suvokti, kokio galingumo yra šitas monstras. Prieš ją apžiūrint naudinga pasižiūrėti filmą apie jos gimimą , o paskui žvilgtelėti ir į pačią užtvanką. Elektrinė gamina tiek elektros energijos, kad jos beveik užtenka visiems Paragvajaus poreikiams tenkinti.

Tačiau svarbiausia čia yra tai – kad vos už dvidešimt septynių kilometrų nuo miesto centro yra didelė ne tik šio regiono, bet ir viso pasaulio įžymybė – kriokliai . Jais be jokių trukdymų galima gėrėtis iš visų trijų respublikų: Brazilijos, Paragvajaus ir Argentinos, ir iš kiekvienos pusės jie atrodo vis kitaip, atskleidžia vis kitus nepakartojamus savo paveikslus.

Igvasu kriokliai yra Paranos intake Igvasu upėje,dvidešimt trys kilometrai nuo žiočių. Kriokliai priklauso Igvasu – Didžiojo vandens nacionaliniam parkui. Brazilijos pusėje reikia praeiti beveik tris kilometrus, kad galėtum bent paviršutiniškai susipažinti su visa vandens kuriama sinfonija. Argentinoje panašiai. Viso čia yra 275 kriokliai, aukščiausias 80 metrų, įspūdingiausia krioklio dalis yra vadinamoji „Velnio gerklė“. Tai, kaip specialistai sako, U formos 150 metrų ilgio klifas, kurio kraštais krenta galinga, milžiniška vandens srovė. Igvasu krioklius atrado ispanas Alvaras Nunezas Kabeza de Vaka 1542 metais.

Krioklius lengviausiai galima pasiekti iš Foz do Iguasu (Brazilija),Puerto Igvasu(Argentina) ir Siudad del Estės (Paragvajus). Jie yra tikrai fantastiški. Sunku net su kuo nors palyginti. O ir lyginti su kuo nors jų neverta.

Mes juos aplankėme ilgai nedelsdami, jau antrąją viešnagės Igvasu dieną. Vytas ne tik apžiūrinėjo visas grožybes,bet visą laiką dirbo kaip prisuktas, be atokvėpio paveikslavo turistus, mus, vandenį, įspūdingas pakrantes, pursluose plaukiojančias valtis, čia pat maklinėjančius mokslininkus, tiriančius Paranos uolienas bei dirvožemį , pačius mažiausius, vos vos įžiūrimus augaliukus, ir krokodilų jauniklius bei varanus, kurių čia buvo tiesiog apstu. Kur tik pasitaikydavo šiek tiek sausesnis žemės lopinėlis, visur buvo galima pamatyti storaodžių pakrantės gyventojų išperas.

Kriokliai paliko neišdildomą įspūdį.

Maršrutas pasibaigia vaizdingiausioje vietoje, netoli nuo „Velnio gerklės“, paskui visi turistai liftu pakyla į viršų. Čia galima nusipirkti visokiausių suvenyrų , atsipūsti ir pavalgyti. Didelį įspūdį palieka ir čia pat esantis restoranas. Tokios patiekalų gausos gali pavydėti kiekvienos maitinimo įstaigos šefas. Už šimtinę litų gali visko kirsti kiek tik širdis geidžia, ir tai padaryti yra tikrai verta, nes tokius plačius savitarnos stalus, Brazilijoje galima rasti tiktai prie Igvasu krioklių. Ir niekur daugiau. Tikrai.

Grįžom į viešbutį, savaime suprantama, kad buvome gerokai pavargę, bet vakarėjant Vytas dar įsigeidė pasivaikščioti Paranos pakrantėmis. Gyvenom centre, upė buvo ne taip toli, beveik čia pat, tačiau Klaidas eiti kategoriškai atsisakė. Teko Vytą lydėti man. Vakaras buvo gražus, tačiau pasivaikščiojimas prie vienos iš pačių didžiausių Amerikos upių man malonumo nesuteikė. Keliukas, vedantis į paupį buvo siauras, abiejose jo pusėse augo visokie šabakštynai, kažkur lojo šunys, o kitoje upės pusėje, degantys langai bylojo apie artėjantį vakarą . Šiaip taip nuvinguriavome apačion, ten atradome išasfaltuotą aikštelę, tikriausiai, skirtą vietiniams žvejams. Iki vandens buvo tik keli metrai, tačiau jo pasiekt mes negalėjom. Ir ačiū Dievui, kad negalėjom, nes man visur vaidenosi tykantys krokodilai. Mažiukų iki soties prisižiūrėjau prie krioklių, būtų naivu galvoti, kad jie gyvena tiktai toje vietoje…

Šiaip ne taip įkalbėjau Vytą grįžti namo. Buvau ne juokais supykęs. Jokios romantikos šitame pasivaikščiojime aš neįžvelgiau. Netoli mūsų viešbučio sutikome grupelę transvestitų,vykstančių į vakaruškas. Mergaitės žvygavo, su visais sveikinosi, mirksėjo akimis, gręžiojosi atgal ir visiems siuntė oro bučinius. Tikriausiai, ėjo ieškoti naktinių nuotykių.

Dar viena nepakartojama vieta kurią galima pamatyti atvykus į Igvasu, tai nuostabusis paukščių rojus, įkurdintas nacionalinio parko pakraštyje, Brazilijos krioklių pašonėje. Fantastiškas sodas ir tikrai nepakartojami jo gyventojai. Įsimylėjau tukaną. Abipuse meile. Vos tik įėjome į didžiulį voljerą, parkas šaunus tuo, kad pas kai kurias paukščių rūšis galima užeiti į svečius, prie manęs kaip mat atšokavo fainuolis tukanas, su tiesiog milžinišku, jo mielam kūnui visiškai netinkamu snapu. Jis koketavo , žnaibė mano blauzdas, rankas, kedeno plaukus, ir kartu su manimi pozavo Vyto fotoaparatui. Niekaip nesitikėjau čia sutikti tokio draugiško padaro. Mieliausias gyvis iš visų bet kada matytų. Nuoširdžiai gailėjausi, kad neturėjau jo kuo pavaišinti, būčiau tikrai pavaišinęs tą sutvėrimą, nežiūrint visur kabančių draudimų maitinti sodo gyventojus.

Štai dėl šitų mano išvardintų objektų, iš viso pasaulio kampelių,plūsta žmonės į šitas vietas. Dėl jų čia atskridome ir mes. Šešioms dienoms. Jos visos buvo puikios. Visos labai skirtingos. Na, gal, išskyrus paskutinę. Ji tapo tikru išbandymu Vytui ir Klaidui. Nemanau, kad jie yra nepataisomi rajūnai , tačiau Brazilijoje maistui skyrė daugiau dėmesio, nė turistinėms įžymybėms. Šeštąją dieną Igvasu pradėjo pilti lietus, kaip iš kibiro. Galėjome kur nors nueiti, šitų kraštų gatvės , ypač miestų centrai, neblogai pritaikyti pasivaikščiojimams lietaus metu, tačiau Vytas ir Klaidas niekur eiti nesiruošė. Jie drybsojo lovose ir vis zyzė, kad aš nusileisčiau apačion ir įtikinčiau viešbučio administraciją atidaryti restoraną, kadangi jie abu mirštą iš bado.

Paskui kažkuris įjungė televizorių. Žiūrėjome Amerikos madas, klausėmės muzikos, ir nesiliaudami nė minutei kalbėjome apie maistą. Klaidas vardino visus Brazilijoje ragautus skanumynus, į padanges kėlė vietinę jautieną, fantastiško skonio kepsnius, liaupsino pupeles ir padažus, o paskui, kai braziliškos virtuvės pažinimas išseko, pradėjo šlovinti Lietuvos nacionalinį pasididžiavimą – cepelinus, šaltibarščius, rūgpienį, silkutę su karštomis bulvėmis ir t.t. ir t.t.

Kai per televizorių prasidėjo kulinarinė laida, jie abu staiga puolė iš lovų, per keletą sekundžių apsirengė ir mes strimgalviais atsidūrėme gatvėje. Beveik visos kavinės buvo uždarytos. Atradome kažką prie autobusų terminalo. Tuos du stalus kavine pavadinti buvo per drąsu, bet taip tą vietą vadino savininkas. Jis šnekėjosi su mumis, jo moteris kepė mums vištų kulšis, šonkaulius ir gabalą širdies,o linksmas senis , pravarde Džeksonas, vis kalbino tai mane, tai Klaidą, tai Vytą. Kai atnešė kepsnius ir alų, Džeksonas be jokio kvietimo atsinešė kėdę, atsisėdo prie mūsų stalo, ir garsiai čepsėdamas bei šūkaudamas suvalgė pusę mums pateiktos mėsos, išgėrė Klaido gėrimą, o paskui , tikriausiai atsilygindamas už mūsų svetingumą, pradėjo šokti. Už antrojo stalo sėdinti juodukų porelė buvo labai patenkinta tuo Džeksono šokiu, pritariamai linkčiojo galvomis, ir skatindami šokėją vis plojo. Mes buvom irgi patenkinti, tačiau nelabai. Šeimininkas vis ragino mus pripažinti, kad senis nė per nago juodymą nenusileidžia Maiklui Džeksonuui, bet to patvirtinti mes , kažkodėl, neskubėjom.

Vakare atsiverčiau internetą ir sužinojau, kad Amazonės drėgnieji miškai, Vietname tyvuliuojanti Halongo įlanka ir Argentinoje esantis Igvasu krioklys yra įvardyti tarp naujųjų septynių pasaulio gamtos stebuklų. Buvo malonu suvokti, kad kai kuriuos stebuklus jau mačiau ir aš. Bet dar liko ir dėl ko stengtis.

Tą patį vakarą, Vytas padarė labai blogą darbą – netyčia paspaudė kažkurį fotoaparato mygtuką, ir ištrynė beveik pusę kelionės fotografijų. Nežinion nuplaukė daug Argentinos, Paragvajaus nuotraukų, nepakartojami vaizdai nuo Rio de Ženeiro kalvų. Nieko nepadarysi, visko būna, visko pasitaiko.