Bordo regionas, išvirtęs į netikėtą viešnagę Prancūzijos Baskų krašte (Gascony) arba labai subjektyvūs pasisakymai apie kelią, maistą, filosofines nuotaikas ir visatą.

Bordo regionas, išvirtęs į netikėtą viešnagę Prancūzijos Baskų krašte (Gascony).

Visų pirma, oi minimalios mano žinios buvo apie baskus iki šiol. Visą laiką savo siauručiu proteliu maniau, kad jie tik Ispanijos šiaurėje bazuojasi ir yra pikti separatistai tik metro Madride ir sprogdinantys. Va pasirodo ir ne. Dalis jų ir Prancūzijoje gyvena (tiesa čia nesimėgauja tokiomis plačiomis teisėmis kaip Ispanijoje). Ir kalba savo keista, nei vienai kalbų grupei nepriskiriama kalba. Ir jie užsispyrę tvirtina, kad būtent baskiški produktai yra garsusis ančių kepenėlių paštetas (pranc. foie gras) ir kumpis (isp. jamon iberico) ir avelių sūris (pranc. fromage de brebis). Visa tai, ką didesni kaimynai bando savintis sau.

Ar dėl to kad maži ir užspausti sugebėjo išlikti per amžių amžius, ar dėl to, kad nacionalistai, ar dėl nuostabios gastronomijos ar dėl kokiu neaiškių priežasčių baskai pelno iš kart mano simpatijas. Net nepalyginsi su prancūzais, kurie deja galutinai nepelno mano simpatijų.. Ne mano šalis nors tu kūlversčius ir špagatus darytum kiekviena rytą. Ir kur tiems prancūzams telpa tos jų bagetės (ilgieji, grakštieji batonai)? Toks jausmas, kad jie tik jas tik perka ir kemša non stop.. Aišku kitas klausimas yra kaip jie jas kimšdami tokie plonučiai lieka? Na bet sis klausimas yra vertas visiškai atskiros diskusijos ir pasisakymo.

Taigi taigi. Planas buvo toks. Aš ir Guste ir mašina ir leidžiamės kažkur ramiai pavažinėti apie Bordo regiono apylinkes. Na buvo ne visai taip. Planuok neplanavęs – o geriausias planas yra JOKIO plano.

Diena 1.

Atskrendame i Bordo, kur smegenėles iš karto apsuka KARŠTIS ir SAULĖ. Ir ko gi daugiau trūksta lietaus ištisus metus plautai Liuksemburgiečio ir Briuseliečio sielai? Nusimetam visus savo svogūninius aprėdus (striukes, megztinius, vilnones kojines) ir iš karto atpalaiduoja ir kūną ir dūšią.
Įsiregistruojame i mažytį, šalia gražios, aka senovines Bordo stoties esanti ,,Etap” viešbutuką. Šio vakaro tikslų nedaug: surasti ,,Europcar” iš kur ryt imsime mašiniuką ir lengvai pažiūrėti kas čia per žvėris yra tas Bordo.
,,Europcar’ą” surandame ne be pastangų. Ir kam gi mums naudotis tiesiu požeminiu koridoriumi? Tai jau ne, sis lengvas kelias ne mūsų! mes geriau padarysime ekstra mylia ir apsuksime kelis ratus aplink stoti, kol rasime pagaliau jų ofisą. Checked 🙂

Tada judame link studentiškos Victoire Place de la Victoire aikštes. Stoties rajonas kaip ir visur palydi kebabų, falafelių ir kitu greitukų kvapais. Aš gundausi ne karta, bet nugali geležinė valia ir atsiminimas kad net prie geriausiu noru jokiu kebabo dabar neatkasčiau (tik ką užsidėjau kabes ir turiu keblumų kramtant chi chi).
Aikšte užkimšta bariukais ir ūžia nuo juose nusėdusių studentų tauškėjimo. Karštas oras + baltas šaltas vynas = KM (karšta meilė).
Vakare grįžę įsisukam i gerklių skalavimo koktelių maišymą (nes abi peršalę gerkles) ir tada jau krentam knarkt. Ryt i kelią!!!!

Diena 2.

Atsikeliam, pusrytukai mažame bistro prie stoties. Prašai žalios arbatos, gauni juoda. Who cares? Juk čia atsipūtę prancūzai. Tada pasiimam mažytį bet jauku Renault’čiuką ir tada jau laikas pasvarstyti o kur gi važiuoti? Tiesa, prieš tai beveik pusvalandį prakaituojame aikštelėje ieškodamos mašinoje o po to ir instrukcijoje nuorodų kaip gi po velnių automatiškai pareguliuoti veidrodėlius. Atsakymą surandame netikėtai.. Ogi mechaniškai. Rankute imi ir pasuki.. Nu jo. Va tai ir 21 amžius. 

Kaip visada vadovauja pasirinkimui 80% jausmai ir tik 20% racionalus protas.
Važiuosime i šiaure nuo Bordo miesto, į Medoc vyno regioną. Ir tikrai, už kelių kilometrų nuo Bordo tai ir prasideda. Žali, dar mažulyčių, vos neseniai pasodintų vynuogių ūgliukai šviečia iš visų keturių pasaulio pusių. Visur tiesiausios eilės, lysvės lyg su liniuote išmatuotos. Ir visur pakraščiuose pasodinti rožių krūmai. Tik vėliau išsiaiškiname kad rožės tarnauja lyg koks katalizatorius. Jei kenkėja puls laukus – pirma klius joms ir tada jau vynuogynų savininkai nedelsdami puls gelbėti savo vynuogienojų.
Voveriukas čia apsivožtų, nes Chateau, t,y, jos mylimų prancūziškų pilaičių čia prisėta kaip grybukų po lietaus. Vienas Chateau, antras, trecias ir t.t. Kiekvienas jų daro savo vynelius, rengia savo degustacijas.. Šitam vyno kelyje galima lengvai užsibūti. Sako žmonės savaitėmis ratais važinėja. Vienam padegustuoja, kitam, permiega trečiam pavalgo – ir taip nesibaigiantis voyage’as, kuris yra užpilamas neįtikėtino skanumo vynais.. Kol kas tokiam atsipūtimui jaučiamės nepribrendę ir judam toliau. Džiugina vaizdai pro langą ir išsiilgto vairavimo teikiamas kaifas.
Aplankome viena mažyli miestuką Pauillac , bet jis nesužavi ir nėra vertas aprašymo. Na nebent tai kad, jis yra ant savo pločiu įspūdingos, purvinos Gironde upės kranto. Bet nerealiai plačios.

Toliau riedame pažiūrėti didžiausios Europos smėlio kopos (Dune de Pyla) ir didžiausio austrių auginimo rezervato. Ši vieta kažkaip instinktyviai primena Neringa. Didžiulė smėlio kopa, pušaites, siauras pusiasalis išsikišęs iš sausumos iš abiejų pusiu skalaujamas jūros, raudonu namukų stogai, pakrantė prikimšta baltų jachtų ir laivelių. Jau man pradeda patikti labai. Ką aš čia taip kukliai – tarpais taip gražu – kad net vidurius susuka ir staugti norisi! Auuuuuuuu!!

Įdomybės: dyvų dyvai makaryvai – bet didieji supermarketai užsidaro pietums. Siesta. Vot taip va. Kaip ir Ispanijoje lieki atsidaužęs kaktą į stiklines duris.
Taip pat kelionėje pradedi suprasti kaip visgi nepatogu tos prancūzų valgymo taisykles. Pasvajok, kad kavinėse duotų valgyti bet kada. Pasvajok ir pamiršk. Nes valgyti gausi tik labai griežtomis, velnias žino kieno nustatytomis valandomis. Nuo 12-14 ir tada vakare nuo 19-21 (na jei pasiseks iki 22). O kitu metu graužk sušiktas bagetes arba sumuštinius. Na gali dar ir kruasanus. Zodžiu tešlos mažai nepasirodys. Ypač šioje kelionėje.. Dar dabar pagalvojus apie kruasanos negera.. kas galėjo pagalvoti kad ex bulkų mylėtoja kaip aš taip kada kalbės? 🙂

Po kopos tiesiu taikymu I Basku kraštą!!! Žemyn, vakarop magistrale! Mūsu nakvynė užsakyta pakelės B&B Bayonne , didžiausiame baskų Pranc0zijos teritorijos mieste. Gaunam sau prirūkytą (nes tokį užsisakėm per žioplumą) beveik belangį kambarį, viešbutis visai šalia greitkelio. Bet mes laimingos ir į tai ir visiškai nekreipiam dėmesio.
Gaunam sau skaniai pavalgyti šalia esančio hotelio restorane, prisikikenam, prisifotografuojame, kai kas spėja apkaušti nuo puses stiklines šlykščiausio pasaulyje ispaniško stalo vyno ir lūžtame su palaimingomis šypsenomis veide. Vistiek kelias, karštis, besikeičiantys vaizdai, buvimas dabartyje daro stebuklus.

Diena 3

Planuotas ankstyvas atsikėlimas (sukirtome mat iš vakaro rankomis kad atsikelsime 6-ą ryto ir pasimėgausime ankstyvu rytu) sužlunga gėdingai. Vos ne vos geležinės valios pastangomis praplėšiame akis ir leidžiamės į Biaritz. Baskų miestą/kurortą
Biaritzas nustebina savo grakštumu ir pretenzija į šiokią tokią prabangą. Žmonių nėra, krantinė be galo graži, šlaitas, uolos, aksominis saulės nutviekstas vandenynas. Man patinka labai.
Dar karta mūsų beprasmės pastangos gauti ko nors kito nei bulkų pusryčiams sudūžta kaip tos bangos į pakrantės uolas.. Fekin kruasanai ir bagetės. Paprasta kiaušinienė tampa gurmaniškiausia gastronomijos svajone tą rytą….

Toliau judame i baskų miestuką Saint Jean de Luz Vėl gražus, tipiška baskų architektūra pasidabinęs miestukas. Kažkur čia gimė ir Ravelis sukūręs žymųjį ,,Bolero”. Visai ne į temą, bet man buvo labai smalsu sužinoti kas gi įkvėpė šį kūrinį – ir pasirodo lydomo metalo vaizdas. Na va,o man visada ,,Bolero” ritmai skambėdavo labai erotiškai.

Pasivaikščiojimas, window shopping’as, vietinis gėrybių turgutis, kur nusiperkame paella ir ją sugraužiam prie bažnyčios.

Toliau judame i kalnus!!! Ah žalieji Pirėnai… Net kvapą gniaužia lygumų žmogui (tokiam kaip aš) tie vidutinio dydžio, žalia žole, miškais pasidabinę kalnai.
Viename mažyčiame kaimuke krentame į traukinuką, kuris mus per 35 minutes užridena i beveik 1 km kalno viršūnę! Peizažai, skardžiai, žaluma, laukiniai arkliukai rupšnojantys sau žolikę ant šlaitų, vanagai besklandantys ore – tik keli štrichai. Nupasakoti šios dovanos akims, gryno oro dozės plaučiams ir ryškumo akims neįmanoma! Geriau pridėsiu kelias foto.

Nuo viršūnės atsiveria Ispanija (po kaire) ir Prancūzija (po dešine). Pasijunti kaip koks žiedų valdovas. Aš rimtai. Tas suvokimas, kad dvi skirtingiausios kultūros yra čia pat po tavo ranka priverčia širdelę kažkaip smarkiau plakti. Tuk tuk Tuk tuk…. Iš tikro kokie mes visi skirtingi bet kartu ir tokie panašus. Žmones tokie patys tik kalbantis kita kalba…

Toliau mūsų kelelis vingiuojasi po mažus ir mielus baskų krašto kaimelius. Žaluma tiesiog akis spigina. Beveik akinių reikia. Kaimeliai jaukus, mieli, neapkrauti turistais. Baskų architektūra išsiskiria tikrai: balti 2-3 aukštų namukai su itin spalvingomis (dažniausiai rausvomis) langinėmis. Visur parduodami avelių sūriai, žąsų kepenėlių paštetai, kumpiai, šokoladai.
Vienas kaimelis ypatingas. Espelette. Jis garsus savo pipirų derliumi. Rudenį visi kaimelio namai, tiksliau jų sienos pasipuošia, yra apkabinėjami bedžiūnančiomis šių metų derliaus paprikučiais.

Paskutinis taškas šios dienos maršrute kaimelis Saint Jean De Pod, esantis visiškai netoli Ispanijos sienos. Jei jūs esate ką nors girdėję apie piligrimų Šv. Jokūbo kelią – tai tikrai girdėjote ir apie šį miestuką. Dauguma piligrimų savo kelia i Santjago de Kompostelą pradeda būtent čia (Berods ir Paulas Coelhas čia startavo). Ir tikrai miestelis turi stebuklingą laukimo ir vilties aurą. Kažkas mistiško tiesiog kabo ore.

Pagrindinė senamiesčio gatvė labai senoviška ir man iš karto pakvimpa viduramžiais. Joje įsikūrę daugybė piligrimų nakvynes namų albergų. Juos žymi kriaukles ant durų – Šv. Jokūbo piligrimų ženklas.

Kadangi neturime, kur nakvoti pasikliaujame nuojauta ir užvažiuojame į aukštą kalną už miestelio. Ir ten, atvertais vartais, mūsų laukia stebuklingas kiemas su baseinu, senoviniu namu ir vaizdu į kalnus. Ir ką jus manote – pasirodo ten nuomojami kambariai ir puikus, atskiras, pusiau provanciškas kambarys kaip tik tenka mums. Jaučiamės kaip minimum laimėję aukso puodą. Šiepiamės iki ausų, plepame (tiksliau labiau klausome) šeimininkės prancūziškos greitakalbes, nusiprausiam, atgaunam kvapą ir nuo kalno ridenamės i miestelį. nes esam alkanos kaip vilkai pilkai. Ir ačiū dievui kaip tik vakarienes metas Prancūzijoje. Miestukas vakaro valandomis itin ramus, tuščias, dauguma vietų užsidarę ir net jau pradedam nerimauti kad vėl liksime nevalgę. Bet staiga pamatome duris ir prie jų kabo meniu lenta. Neriame pro jas ir atsiduriame terasoje. O ten pilna čiauškančių, vyną gurkšnojančių ir skaniuosius baskų patiekalus valgančių žmonių!

Na bet, kad gyvenimas rožėm neatrodytų klotas – mane šiame baskiškų patiekalų rojuje vėl ištinka prancūziško maisto prakeikimas. Pasiklydus vertime išsirenku tai, ką esu tikra esant ,,Ėriukas su ryžiais” aka plovas su ėriuku. Bet tai kur tau. Po perkūnėliais! Gaunu ne išsvajotą avinuko plovą o lėkštę kažkokių patrakų. Jau atkandus pirmą kąsnį reikaliukai smarkiai ,,pasmirsta”. Mėsytė kažkokia tąsi ir šleikščiai švelni.. Vėliau išsiaiškinu, kad tai berods avinuko skydliaukė.. Mamamia.. Tfu tfu. Tą vakarą mane išgelbėja viena Augustės atiduota avies kumpele, mano bulves ir pupos. ir daug daug bulkos..Outch.. Na bet jokie patrakai man nuotaikos nesugadins.

Namo grįžtant mane išgąsdina asiliukas tamsoje. O vakarą užbaigiame labai romantiškai. Tamsoje išsinešame kėdes į lauką, grožimės tolumoje kalnuose dundančia perkūnija ir žybsinčiu žaibu, skaičiuojame žvaigždes, svajojame ir dorojame iš Bordo atsivežtą nežemiško skanumo vyną. Kažkaip net nesinorėjo, kad tas vakaras baigtusi….

Diena 4

Spėkit ką gauname pusryčiams? Mūsų namų šeimininkė širdingai pasiūlo mums 5 rūšių bulkų. Kas dar daugiau? Bless her. Užsikemšame jomis ir į kelią!

Rūkas ryte žaliuose Pirėnuose nuteikia svajingai. Bandome kilti piligrimų keliuku i kalną, pamatyti senovinę baskų tvirtovę. Pravažiuodama mojuoju visiems sutiktiems piligrimams išsiruošusiems šįryt į kelią. Giliai širdyje labai norėčiau būti jų vietoje šiandien. Na bet duos dievas kitą kartą. Deja rūkas vis tankėja ir netoli viršūnes mes jau vargiai ką matome. Apgręžiame mašiniuką kol manęs dar neištiko didi panika serpentine ir leidžiamės atgalios. Na ne visos viršūnės gyvenime įveikiamos iš karto. Reikia susitaikyti su tuo.

Dar karta stabtelime miestuke, įsigyjame vietines keramikos (su pelenais) subtilybių pas vietinį keramiką ir prievartiniu būdu išklausome ,,paskaitą” apie jo meną.

Pusrytines bulkos dar karta primena apie save. Augustei stoja skrandis. Bandome ją gaivinti ir toliau riedame į šiaurę jau link Bordo.. Sudie nuostabiam basku kraštui ir halo vynuogynams. Tik galėtų gyvatės po ratas nepuldinėti ir mūsų negąsdinti be reikalo. Po šio ,,išpuolio” sunkiai sekasi vaikščioti vynuogių laukais, nes visur vaidenasi blyksinti gyvates oda. Ačiū dievui daugiau nesutinkam tu šliaužiančiųjų.

Saint Emilion miestukas yra visiškas must see! Vėl vaizduotės nukeliama esu į viduramžius o siauros akmenimis grįstos gatvytės, šviesus namukai, pilis – puikiai padeda vaizdams plėtotis.
Pagaliau viduryje dienos gaunu išsvajotąjį omletą ir jo nemainyčiau i jokį Mitchelin restorano meniu! Best things in life are free, well almost free .

Na ką, pakeliui namo įveikiame dar viena didelį iššūkį – prisipilame degalų į baką!! ir jei kas manote kad tai labai lengva padaryti svečioje šalyje neįprastose degalinėse – tai padarykite o tada tik juokitės iš mūsų blondinių.

Bordo atiduodame mašinikę ir dabar mes pėsčiosios kaip ir kiti mieste. O Bordo miestas labai vasariškas ir ispaniškas. Vakaro pabaiga – vyno siurbimas prie dideles upes pakrantės. Būtent į tą pakrante atrodo papiknikuoti, pasivaikščioti ar pasivažinėti riedučiais tą vakarą susirenka visas miestas. Štai ką daro pirmoji vasariška pasiilgta saulė. Gerumėlis!
Beje, ar matėte kaip keliauja būsimas Airbus A380 sparnas? Žr. į foto. Patogiai įsitaisęs ilsisi prieš būsimus tolius

Kita diena mėgaujamės ilgu miegu, dar ilgesniais pusryčiais, tingiu tolimesniu pasivaikščiojimu po miestą ir tęsiam nosių deginimą paupyje. Čia pagaliau į trasą išeina Augustės žymieji virbalai-keliauninkai ir yra numezgamos gal kokios 2-5 eilės. Tegyvuoja virbalai!

Tada kuprinikės ant pečių, į vietinį autobusą, atidardam sąžiningai 45 minutes ir mes jau oro uoste.

Nors liaudies išmintis sako, kad kiekvienos kelionės kulminacija yra grįžimas namo – manęs šis posakis tuo metu kažkaip neįtikina. Taip norėtųsi kuo ilgiau išlaikyti tą tik kelionėse, kai nuolat judi, aplankantį dabarties jausmą. Kai tik vakare atsigulęs susivoki, kad galva plyšta nuo spalvingiausių įspūdžių ir kad visą dieną neturėjai laiko o ir noro pasikapstyti savo praeityje arba panerimauti dėl ateities. Va tas tikrasis visų budistų, kitų –istų ir visų žmonių ieškomas momentas. Svarbu tik jį pagauti.