Berchtesgaden (Vokietija) atostogų gėrimas su Austrijos gaivinančiais ledukais bei Prahos citrinos lašeliais (III dalis)

9 diena

Išaušo dar viena puiki diena. Dangus apniukęs, bet šilta. Šiandienos tikslas aplankyti Zalcburgą Austrijoje. Juk Austrija visai šalia. Pasistatę automobilį kitoje upės pusėje nei miesto centras, nupėdiname link nuostabaus Mirabelės pilies parko. Kaip tik šiuo metu rožių žydėjimo metas – vaizdai ir kvapai nuostabūs. Zalcburge tenka lankytis gal jau kokį trečią kartą ir vis tradiciškai prasieinu pro šį parką. Mieste didelis judėjimas – labai daug turistų, daug veiksmo. Bevaikštant nuostabiomis Zalcburgo senamiesčio gatvelėmis, nukeliaujame link pilies, stūksančios ant kalno beveik pačiam miesto centre. Įsigyjame bilietus (kaina asmeniui apie 13 Eur) ir keliaujame link įdomios konstrukcijos keltuvų (laiptuoti), dar neteko tokiais keltis 🙂 Palandžioję po pilies koridorius, kiemelius, ekspozicijas, pagaliau užkopiame aukščiau, kur atsiveria nuostabi žalių miesto stogelių panorama bei tolumoje boluojantys kalnai, slėniai. Vaizdas nuostabus (dabar vėl žiūrint nuotraukas, iš naujo amą užima 🙂 Kaip pasiilgau tų kraštų…)

Nusileidę į miestą vėl pakliūname į žmonių masę, ramiai gatvelėmis neprasieisi–  visur pilna žmonių, klegesys, sambrūzdžiai, kamštukai. Nusprendžiame stabtelti papietauti, tad įlendame į kažkokį bromą ir prisėdame mažoje kavinukėje Espresso Fabrizi. (šalia stovi viena iš miesto įžymybių – karvutė sagutė 😀)Užsakymą priimti atšlepsi močiutė (tikrai močiutė, jai gal kokių 70 metų (jei ne daugiau) :)). Kavinės maistas šiek tiek nuvylė (sriuba 4,90 Eur, sumuštinis 9,30 Eur guliašo sriuba 4,90 Eur, štrudelis 4,60 Eur, daržovių štrudelis),turbūt super turistinis miestas turi ir tam tikrų minusų (tačiau pastebėjome, kad kavinė tiekia labai įdomų desertą Salzburger Nockerl, kurį daug kas užsisakinėjo). Bet skrandžiai apraminti, galime toliau keliauti senamiesčio gatvelėmis ir grožėtis architektūra, vitrinomis, bromais, kiemeliais. Tikrai dar grįžčiau pasivaikščioti į šitą miestą ir kitą kartą reiktų įgyvendinti tėčio pasiūlymą eiti suvalgyti dešrelių į Turgaus aikštę 🙂 Po kiek laiko keliaujame link automobilio, pakeliui prie upės dar stabteldami įsigyti gigantų Brezel riestainių (1 vnt apie 3 Eur).

Kelionės draugas turi pageidavimą ir siūlo nuvažiuoti į Red Bull muziejų, esantį Zalcburgo miesto pakraštyje. Kodėl gi ne? Važiuojam. Muziejus sužavi tiek savo ekspozicija, tiek savo prabangiu, aukštos klasės pateikimu, net WC pribloškia 😀 Kas fainiausia, kad šio muziejaus lankymas visiškai nemokamas. Kol kai kas renkasi lauktuves firminėje parduotuvėje prisėdu pailsėti ir pasigrožėti muziejaus konstrukcija.

Palikę muziejaus patalpas, matome, kad turime dar laiko. Birželio mėnuo – dienos ilgos, šviesios. Bet kadangi sekmadienis, tad vis tiek ramesnis laikotarpis tiek Austrijoje, tiek Vokietijoje. Pasitikrinu internete ir nusprendžiame, kad spėsime aplankyti Wimbachklamm tarpeklį (Bavarijoje). Automobilį pasistatome aikštelėje prie info centro ir stebėdami nuorodas kylam į kalną bei bandome atrasti tarpeklį. Prieiname vartelius, į kuriuos reikia įmesti porą eurų, kad varteliai pasisuktų. Susimokame ir žengiame į gamtos sukurtą stebuklų taką. Po labai snieguotos žiemos ir dar tirpstant sniegui viršukalnėse, vanduo šniokščia nenumaldomu greičiu, o jo spalva tiesiog pakeri. Iš abiejų pusių supa aukštos uolos, kuriomis teka vandens srovelės. Kitų lankytojų nėra, tad ramiai žvalgomės ir žengiam lėtu žingsniu toliau taku. Daug laiko neužtrunkame, nes takas nėra ilgas, tad į dienos pabaigą labai tinkamas lankymo objektas. Po miesto šurmulio pats tas pabūti apsuptam gamtos garsų. Savotiškai apsivalę, ramiu žingsniu grįžtame į automobilį.

Grįžę į namus, įsitaisome savo terasoje vakarienei su vokišku alumi bei Zalcburge įsigytais Brezel riestainiais.

10 diena

Paskutinė diena Berchtesgadene. 🙁 Šią dieną nusprendžiame išsimiegoti, dar pašmirinėti po patį miestelį, nusipirkti lauktuvių ir sau kokių daikčiukų 🙂 (čia aš buvau iniciatorė, nes sakiau, nieko nežinau, šian varau šopintis 😀). Pasitampę po parduotuves ir pilnomis kuprinėmis, prisėdome (jau anksčiau nusižiūrėtoje) ledainėje-desertinėje Cafe Forstner  jogurtinio torto  Vos radome laisvą staliuką, tad įsispraudę tarp daugybės žmonių, laukėme savo desertų (pieno kokteilis 5,20 Eur, štrudelis 4,60 Eur, desertiniai ledai 8-9 Eur,gabalėlis 3,70 Eur). Antra dienos pusė nusimatė rami – daiktų susidėjimas, apsitvarkymas, susižiūrėjimas dėl kitos dienos važiavimo. Laukė kelias į Prahą, Čekiją.

11 diena

 Atsisveikiname su Vaciuku ir sugrūdę mantą į bagažinę, paliekame nuostabų kraštą. Atvykus į Prahą man kultūrinis šokas 😀 DAUG žmonių, netvarka, kamščiai…  na visi žinote didmiesčių „malonumus“ 😀 Sakau, noriu atgal 😀 Bet šiame mieste mūsų laukia trys naktelės. Nakvynę užsisakėme per AirBnb (nuorodos neberandu, bet buto adresas Legerova 1855/20, Prague 120 00, Czechia. Tikrai nerekomenduočiau nuomotis, nes labai nudėvėtas būstas). Įsikūrę ir šiek tiek nuslūgus karščio bangai (šios dienos nusimato bele kaip karštos) išsiruošiame į miestą. Pavalgome Merlin kavinėje šalia namų ir keliaujame pėstute link centro pro Narodni muziejų. Žmonių mieste be proto DAUG (kaip aš to nemėgstu:D). Žinoma, miesto architektūra neginčijamai nuostabi, tad vėpsodami į šalis blūdinėjame po senamiestį. Centrinėje aikštėje stabtelim prie bokšto pasižiūrėti besikeičiančių figūrėlių.  (rankines, kuprines, deja, laikom stipriai prispaudę prie savęs, nes aplink labai daug ilgapirščių.) Vakarėjant draugelis mus nusiveda į vieną barą (Anonymous Shrink’s Office). Užėjus į barą, stabtelim apsidairyti. Barmenė paklausia mūsų kuo gali padėti, atsakome, kad norime paragauti gėrimų. Nežinau, kaip ji suprato, bet sako luktelkit ir liepia laukti prie vienos sienos. Staiga prasiveria siena (pasirodo tai slaptos durys :o), už kurių pasirodo vaikinukas su kostiumu, labai mandagiai mus pasitinkantis ir kviečiantis užeiti. Sekame jam iš paskos patamsiais, žemyn laiptais į kažkokį rūsį. Patenkame į mažą bariuką, labai tvarkingai ir jaukiai įrengtą. Prisėdus prie staliuko, padavėjas klausia gal mes norėtume į privatų VIP kambariuką, tačiau pasiliekame sėdėti netoli baro. Perklausia mūsų ar lankomės čia pirmą sykį – taip, mes pirmą kartą. Tad jaunuolis pradeda pasakoti, kaip čia kas vyksta. Atneša mums korteles su paveiksliukais (paveiksliukai atrodo, kaip tie, kokie būna pas psichologus, kur vieni mato drugelius ar kitokius velnius:)), tad kiekvienas turime išsirinkti po vieną paveikslėlį ir paduoti jam. Prieš nueinant padavėjas visų mūsų perklausia, ar niekas neturi kokių alergijų. Sėdim laukiam. Smalsu, kas gi čia bus 😀 O tada kiekvienam patiekiama po kokteilį pagal išsirinktą savo paveikslėlį ir smulkiai nupasakojama kokia jo sudėtis. Kokteiliukai mažiukai, bet stipručiai. Tokioje vietoje tikrai dar neteko lankytis ir labai įdomi pramoga 🙂

12 diena

Diena prasidėjo lietingai. Vienas iš kelionės kompanionų turėjo norą apsilankyti Cross Club (tai ne tik naktinis klubas, bet ir dienos metu veikianti kavinė, kurioje galimai skaniai pavalgyti (turi nemažai vegetariškų patiekalų)).Nuvykome iki ten tramvajais (pirkome 24 val. galiojantį bilietą, kaina 110 Kč). Vieta tikrai išskirtinė. Verta pamatyti visas šias sukurtas konstrukcijas, į kurias tikrai įdėta labai daug darbo. Šiuolaikinio meno kūriniai 🙂 Pagerėjus orui grįžtame į centro pusę. Pakeliui stabtelime prie Šokančio namoir toliau keliaujame link Vyšehrado tvirtovės (https://www.praha-vysehrad.cz/). Čia atrasite galerijas, paminklus, muziejų, parką, poilsio zonas, viduramžių bazilikos griuvėsius, taip pat didingą Šventųjų Petro ir Povilo baziliką. Apsukame ratą gynybine siena, nuo kurios atsiveria panoraminiai vaizdai.

Toliau nusprendžiame sėsti į tramvajų ir lėkti iki Prahos pilies. Vakaras saulėtas, šiltas tad pagalvojame, kad šį vakarą turėtų atsiverti graži miesto panorama. Prieš tai užsukame į parduotuvę nusipirkti vandens (past. pigesnio vandens dar niekur nemačiau)bei čekiško alaus. Atvykę prie pilies kiemo įėjimo stabtelim, pamatę didžiulę eilę. Suklustam, kas čia vyksta. Pasirodo, laisvai nepateksi, turi praeiti apsaugą ir metalo detektorių. Na ką darysi, stojam į eilę. Tik kažkaip sunerimome, kad mūsų tašės pilnos gėrimų 😀 Ką daryt? 😀 Ar praleis mus? Įpratę, kad Lietuvoje, net su vandens buteliuku sunku kur nors pakliūti. Bet jau artėjant mūsų eilei pastebiu, kad vieni vaikinai stovi atsidarę alaus skardines ramiai grukšnoja (Čekijoje galima vartoti alkoholį viešoje vietoje). Priėję apsaugą ramiai pastato savo skardines ant staliuko, praeina patikrinimą, pasiima gėrimus ir nukeliauja į pilies vidinį kiemą. O 😀 Ok, tai ir mums pavyks ramiai praeiti 😀

Patekę į vidų, kulniuojame link Šv. Vito katedros. OHO! Toks įspūdingas architektūrinis kūrinys, VAU! Jį būtina aplankyti ir pamatyti.

Toliau vingiuojame vidiniais kiemeliais. Jau temsta ir pradeda ryškėti miesto šviesos. Bevaikštant pastebime kiemelį, tad pralendame pro arką. Matosi, kad kiemelis dienos metu naudojamas kavinės – greičiausiai žemiau esančios vyninės, nes čia auga vynuogės bei žemiau matosi kavinės šviesos. Bet mus patraukė užsukti iš šio kiemelio kampo atsiverianti fantastinė miesto panorama :O Nusprendžiame čia stabtelti ilgėliau ir pasigrožėti naktiniais vaizdais.

Palikę nuostabų vaizdą leidžiamės žemyn (jau pro kitą pusę nei atvykome) ir palei upę keliaujame link Karolio tilto. Pakeliui praeiname dar vieną miesto įžymybę – siauriausią Prahos gatvelę Vinarna Certovka, istoriniame Mala Stranos kvartale. Šioje gatvelėje neįmanoma prasilenkti net dviem žmonėms, kadangi gatvė yra tik 50 cm. pločio. Pėsčiųjų patogumui, abiejuose gatvės galuose įrengti du šviesoforai, kurie parodo, kada gatvė yra laisva ar užimta.

Atsidūrus kitame upės krante nutariame užsukti į vienų draugų rekomenduotą kavinę Sad Man’s Tongue (sakė labai verti dėmesio burgeriai). Galvojame, kad pavalgysime šioje vietoje, tačiau čia galima atsiskaityt tik grynais, o kronų turime ribotai, todėl užsisakome tik čekiško alaus ir truputį pailsime po vaikščiojimų. Priėjus padavėja su mini akcentu sako: Labas 🙂 Kaip sekasi? Mes tik žagtelėjome :O Pradėję kalbėtis išsiaiškinome, kad šios merginos tėtis čekas, o mama yra lietuvė (kuri mokė dukrą kalbėti lietuviškai) ir ji turi nemažai giminių Lietuvoje, kuriuos bent kartą metuose atvažiuoja aplankyti. Mūsų nauja draugė Marija baigus pamainą, prisėda prie mūsų staliuko 🙂 Net tik kalbamės, kaip jie čia gyvena, kaip darbai, kaip ką aplankyti, ką nuveikti, bet ir esame pavaišinami vietiniais stipriais gėrimais bei užkandžiais – labai svetingai buvome sutikti 🙂 Maloniai ir smagiai pabendravę  – išsiskiriame su puikiomis emocijomis bei su naujais kontaktais. Jeigu lankysitės Prahoje užsukite pasilabinti su Marija 🙂

13 diena

Šios dienos popietę stengėmės pramiegoti, nes karštis mieste svilino bele kaip. Į miestą išjudame po pietų. Pirmiausia ieškojome kavinės, kurioje gal būtų galima paragauti vietinio čekiško maisto. Apsilankėme Bredovský Dvůr, kur paragavau jautienos guliašo su bulviniais blyneliais (kaina 209 Kč). Pasistiprinę toliau nupėdiname iš kitos pusės (nei įprastai) link miesto centro vis besigrožėdami miesto architektūra. Išlindę vėl centrinėje aikštėje, nusprendžiame aplankyti Paternoster (nesustojantį) liftą. Šiais laikais tokį liftą surasti yra retenybė, o Prahoje jis gerai prižiūrimas ir išlaikytas. Buvo baisoka įšokti į judantį liftą, bet išdrįsau 😀 Tik kai neišlipau paskutiniame aukšte (kad palaukčiau, kol jis persikels į kitą pusę) ir kartu su juo pakilau iki visų mechanizmų, va ten tai kalė baimė 😀 Labai nejauki akimirka, kai prieš pat nosį judą įvairūs įrenginiai, o tu stovi tokioj mažoj būdelėje ir negali niekur pabėgti 😀 Tačiau besileidžiant pasirodžius aukšto šviesai širdies dūžiai šiek tiek nurimo 😀

Bevaikštant po miestą ir dalinantis lifto įspūdžiais, dar turėjau vieną užgaidą –  suvalgyti (vis matomą ant kiekvieno kampo) desertą – TRDLO. Pasirodo, tai nėra visiškai čekų tradicinis patiekalas, tai vengrų atvežtas receptas. Su mielu noru norėjome paragauti šio raguolio su gausybę ledų (galima rinktis įvairių jų įdarų ir patiekimo būdų) 🙂 Kol pirkome raguolius, mus užklupo liūtis, atkeliavus po akinančiai karštos dienos. Teko nešti kudašių su varvančiais ledais ir ieškoti pastogės, lekiant per miesto balas. Kadangi buvome visai netoli draugelis nuvedė mus į skautų barą (Skautsky institut –  šiek tiek undergroundinis bariukas. Tačiau alus tik po 2 eurus) šalia pat Prahos astronominio laikrodžio. Jokios iškabos – visiškai nieko. Pro šalį einant gyvenime neužsuktum ir nežinotum, kad tokia vieta pūpso pačiam centre 🙂 Permirkę ir varvantys, rankose su savo raguoliais, prisėdame bare. Vakarėjant vaizdai nuostabūs. Pailsėjus ir nurimus lietui, keliaujam namo ruoštis rytdienos išvykimui.

14 diena

Prieš paliekant Prahos miestą, užsukame papusryčiauti į netoliese esančią kavinukę, kurioje galima nusipirkti vietinio, labai populiaraus maisto – chliebički (sumuštiniai su įvairiais pagardais) (Liberske lahudky) (Draugai rekomendavo būtinai jų paragauti). Tai tikrai greitas, pigus, skanus maistas. Pasirinkimas didelis ir vietiniai gyventojai labai mėgsta šį maistą, nes žmonės ėjo ir ėjo šniūrais, kol mes pusryčiavome.

Mojam Prahos miestui ir judame pro Vroclavą link Varšuvos. Vroclave stabtelime papietauti (Umami Dumpling & Pasta Bar) centrinėje aikštėje ir viena akim žvilgtelti į šį gražųjį miestą. Laiko turime nedaug, tad tenka palikti miestą su viltimi, kad teks į jį grįžti ilgesniam laikui. Jau į vėlesnį vakarą atvykstame į nakvynės vietą Lenkijoje (Perla Lesna Nadarzyn). Mums dar pasiseka, kad kavinė sutinka patiekti maistą. Viešbutis gyvuojantis nuo senų laikų, tad jo ir stiliukas atitinkamas. Kambariuose oras buvo labai pritvinkęs, o lauke spiečiai uodų. Šiaip ne taip prieš miegą bandėme prasivėdinti kambarius, kad bent kažkiek būtų galima sudėti bluostą.

15 diena

Tai diena, kai grįžtame į Vilnių (šią kelionę numynėme apie 3600 km). Pilni įspūdžių, emocijų ir su begaliniu noru grįžti, keliauti 🙂

Keli pastebėjimai (o man pamokos) – pirmiau vykčiau į Prahą (didmiestį), o tada jau Vokietija, Austrija, kur vyrauja gamta, miesteliai, ramybė 🙂  Keliaujant pakeliui nakvojome gražiuose miesteliuose, bet pagal kelionės planą visai neskyriau laiko jų aplankymams 😮 Būtą dienų, kai buvau numačiusi aplankyti šiek tiek, o realybėje nespėji visko apžioti 🙂

Man didžiausia pamoka, o Jums palinkėjimas – išmokti 100% pajusti ir džiaugtis ta akimirka, kai esi būtent ten, kur esi 🙂