Viena iš mažiausių Vakarų Afrikos šalių, savo geografiniais kontūrais primenanti šaukštą – Beninas, slepia paslaptį. Mažos šalies dideli kerai užburia spindinčia magija ir lyg nykštukinė pasakų fėja užpusto kelią atgal mojuodama visagale burtų lazdele. Tačiau Beninas vis dar unikali, nuotykių ir laimės ieškotojų neatrasta pasakų šalis, kuri kaip stebuklų skrynia, iš išorės griozdiška ir nežinios pilna, atvėrus kurią spindi brangakmenių šviesa. Tereikia tureti nuo skrynios stebuklingą raktą ir visi neįmanomi stebuklingi dalykai stebuklų ir magijos šalyje Benine taps įmanomi…
Juodojo žemyno kraštas kur kilo Vudu magija – religija, iš kur į tolimą kelionę anapus Atlanto (ir anapus gyvenimo) pradėjo pirmieji Afrikos vergai, kur kovojo garsiosios, baimės jausmo nežinojusios moterys – karės Amazonės.
Ganvie – Afrikos Venecija
Esate buvę Venecijoje? Sunku įsivaizduoti kaip ten gyvena žmonės be normalių gatvių, medžių ir automobilių, kaip atlieka daug kasdienių darbų valtyse? Tačiau pabuvojus afrikietiškoje Venecijoje, vandeningoje Benino platybėje – Ganvie miestelyje pastatytame išimtinai vien tik ant vandens (Nakoue ežero) ir stebint vietinių žmonių kasdienybę praleidžiamą vien tik valtyse ar bambukais paremtuose linguojančiuose medinėse trobelėse, Venecijos gyventojų patogumai atrodo pasakiški.
Ganvie – didžiausia keliautojų atrakcija Benine, tačiau iki čia atvyksta ne visi. 20 tūkst. gyventojų turintis vandeningasis miestelis pasiekiamas tik valtimis iš Abomey Calavi. Man neapsakomai pasisekė – sutikau Ganvie turizmo asociacijos prezidentą. Ne tik praleidžiu keletą dienų jo namuose, visiškai šalia Nakoue ežero, gaudome laukines gyvates, klausausi istorijų apie Vudu magiją, bet ir plaukiu su juo į unikalią žvejybą po Abomey Calavi kanalus, renkant žuvis ir krabus iš krepšius primenančių metalinių tinklų. Ir žinoma, speciali kelionė į žavųjį Ganvie buvo organizuota. Kitaip tektų keliauti i Abomey Calavi ir laukti pakeleivių į motorines valtis, nes vienam plaukti brangu.
Ganvie istorija spalvinga ir dramatiška kaip ir kiekvienas jo gyventojo irklo mostas, kaip kiekvienas ypatingas žemės lopinėlis apsuptas Nakoue ežero platybių. Dabartiniai Ganvie gyventojai yra 17 – ojo amžiaus maištininkų palikuonys, kurie bėgo iš senosios sostinės Abomey, protestuodami prieš tironišką Dahomey Imperijos valdininkų vadovavimą. Kadangi Dahomey Imperijos kariai nemokėjo plaukti, išradingieji pabėgėliai pastatė bambuko trobeles ant polių tiesiog vandenyje ir iki šiol žmonės čia gyvena. Prieš kelis dešimtmečius Ganvie nebuvo nė trupinėlio žemės, tačiau didėjant populiacijai didėjo jos poreikiai ir reikmės. Mokykloms, kelioms šventovėms ir didesniems namams pastatyti buvo supilti kalnai smėlio. Tačiau dauguma trobelių, keli unikalūs viešbučiai ir net paštas tiesiog plūduriuoja ant vandens. Dauguma autentiškų medinių namelių vos nebyra į šipulius, kadangi metams bėgant vanduo medį naikina. Į turbūt egzotiškiausią turgų pasaulyje Ganvie gyventojai suplaukia valtimis ir sudaro tirštą kamštį mėtydami iš vienos valties į kitą paklausias prekes ir gaudydami atgalios skriejančias monetas ir į gumulus sutrintas kupiūras, į tirštą košę suaugusiose lelijų krūvose spraudžiasi juodnugarės kiaulės o po neaprėpiamus žvejybos plotus naviguoja daugybė senų ir jaunų šio vandens pasaulio žvejų. Apie Ganvie tiesiog negalima daug rašyti. Tai reikia pamatyti…
Vudu – magija ir kasdienybė
Benine taikiai sutaria trijų skirtingų religijų atstovai – musulmonai (15 proc.), krikščionys (20 proc.), likusieji 65 proc. išpažįsta senąją Vudu religiją – kultūrą ir gyvenimo būdą. Tačiau norėdami parodyti kokia jiems yra didelė Vudu reikšmė, Benino gyventojai mėgsta sakyti jog šalyje yra 15 proc. Musulmonų, 20 proc. Krikščionių ir 100 proc. Tikinčiųjų į Vudu magiją. Vudu religija paremta į senųjų Dievų ir totemų išpažinimą ir garbinimą, aukų davimą ir fetišizmą, juodąją ir baltąją magiją, spiritualizmą. Vudu skirstomas į baltąją ir juodąją magiją. Baltoji magija padeda meilės, pinigų, šlovės keruose, čia dažniausiai naudojami talismanai. Juodoji magija dažniausiai skiriama pakenkti, prakeikti. Čia naudojamos gerai pažįstamos kraupiosios lėlės ir adatos, įvairūs atgrąsūs gyvūnai kaip žiurkės ar gyvatės. Fetišizmas ir aukojimas nesvetimas Vudu kultūrai. Dažniausiai aukojami viščiukai ir kiti naminiai gyvūnai Vudu fetišams, tačiau pinigai vis labiau skverbiasi ir čia, todėl šalia Vudu fetišų galima pamatyti visa daugiau žvilgančių monetų. Pinigus susirenka Vudu globėjas. Fetišai atrodo gan bauginančiai. Iš neaiškios kilmės medžiagų – molio, mėšlo, žvyro, sulipdytas baubas su žmogaus – baidyklės bruožais, dažniausiai klūpi kiekvieno miestelio prieigose po saulę slepiančia pavėsine. Šalia būna padėta lėkštė, ten vištos šlauneles, žiauberė duonos, kelios monetos…
Jau pirmieji sutikti beniniečiai paklaus – kokią magiją tu gali valdyti ir kaip tu ją panaudoji. Galiausiai aš supratau, mano menas stabdyti automobilius (autostopas) vairuojamus man visiškai nepažįstamų žmonių vos pakėlus ranką, važiuoti ilgas distancijas su jais ir nemokėti ničnieko, jiems tai buvo tikrų tikriausia magija, o aš magas.
Beniniečiai – prietaringi žmonės. Tiki į gėrio ir blogio kovą ir pasikliaudami jėgomis iš viršaus banduo su blogiu kovoti. Valgo žuvų galvas, kad turėtų gerą atmintį, gyvates, kad būtų gudrūs ir ‚landaus‘ mąstymo, krabų kiautus, kad būtų atsparūs. Prieš išvykstant iš Ganvie mane priėmę žmonės įteikė paslaptingą dėžutę su keliais žaliais lapeliais joje ir nurodė ją visada laikyti kuprinėje – tai apgins mane nuo pasikėsinimų. (Jau po pusmečio grįžęs namo atidariau dėžutę, o ten nieko nelikę…matyt žalių lapelių išnykimas buvo kaina mano kovos su įvairiomis kliūtimis keliaujant per Centrinę Afriką…) Kasmet sausio 10 – ąją švenčiama Vudu diena, tai nacionalinė nedarbo diena.
Per Beniną palei Atlanto pakrantę – per dvi valandas (arba dvi savaites)
Pirmoji pažintis su šalimi dažniausiai būna dirstėlėjimas į žemėlapį. Benino šalies geografiniai kontūrai vieni keisčiausių Afrikoje, primenantys pailgą šaukštą o kartais ir medį. Kelionė palei Benino Atlanto pakrantę, kur mažoje teritorijoje gyvena pusė visos šalies gyventojų, nutiestas pagrindinis kelias jungiantis Ganą ir Nigeriją ir kiekviename kampelyje dvelkia vergovės istorija, užtrunka tik dvi valandas (bet dažniausiai tai užtrunka dvi savaites) nes atstumas tėra 150 kilometrų. Keliaujant į pačią šalies šiaurę, iki pasienio su Nigeriu teks keliauti visą dieną ir suskaičiuoti per 700 kilometrų.
Grand Popo bus pirma stotelė keliaujant iš vakarų į rytus, bei pirma Benino vieta nustebinanti ir žavinti svetimšalio akį. Seniai, 18 – ame amžiuje garsiosios Dahomey Imperijos laikais Grand Popo buvo vienas iš pagrindinių religinių centrų, o atėjus Prancūzijos kolonistams šimtmečiu vėliau ir vienu iš didžiausių šalies uostų. Dabar Grand Popo tėra ramus užutėkis pilnas riebių, margaspalvių driežų, ožkų – liliputų trumpomis kojomis vikriai šuoliuojančių išgrįsta centrine gatve bei puriais smėlio klodais paplūdimyje ir iš tolo primenančių ne ožkas bet šunis. Jūra rami, bet apgaulinga – atskriejančios bangos sukasi ratu ir tempiasi pas save, pakrantė – statūs smėlio kupstai, sustumti bangų mūšos ir vėjo pūtimo, todėl Atlanto žydrynė ir beribis horizontas atsiveria tik prisiartinus prie pat vandens. Išstypusios palmės švelniai ošia, jaunieji žvejai ruošia tinklus paryčio žvejybai ir niekas nedrumsčia ramybės. Lyg pasilik čia amžiams…
Vakarais vaiduoklišką Gran Popo miestelį apgaubia tamsa, bet dauguma vietinių renkasi vieninteliame Afrikoje Suomių kultūros centre (sunku suprasti kodėl čia įkurtas suomių kultūros centras, gana atokiame Afrikos ir Benino kampelyje…). Vietiniai būriuojasi po palmėmis, laužo kokoso kevalus ir geria pieną bei šoka pagal egzotiškus Vakarų Afrikos ritmus, o aplinkui vaikštinėjantys kuklūs baltaodžiai – jokia staigmena, bus suomiai…
Grand Popo garsėja muzikos festivaliais į kuriuos suvažiuoja jų protėvių palikuonys išgabenti į vergovę, iš Brazilijos, Haičio, Jamaikos, Kubos.
Visiškai šalia Grand Popo galima rasti Ouidah – Benino kultūros ir Vudu centras. Būtent čia nusitiesė vadinamasis “kelias į vieną pusę” kai tūkstančiai vergų keliavo į Ouidah paplūdimį iš kur buvo gabenami laivais į Pietų Amerikos ir Karibų jūros šalis. Kartu su savimi jie išsivežė muziką, religiją ir papročius, kurie smarkiai įtakojo daugelį šalių anapus Atlanto. Vudu kultūra Karibų šalyse, fetišizmas, kovos menas kapoeira paplitęs Brazilijoje – visa tai atkeliavo iš Benino. Apie viską galima sužinoti apsilankius Ouidah istorijos muziejuje (Musee d‘Histoire de Ouidah), Vudu muziejuje (Casa do Brasil), bei Pitonų šventykloje (Temples des Pythones) mažyteje šventykloje pilnoje mieguistų gigantiškų pitonų.
Nors Benino sostinė yra Porto Novo tačiau veiksmas vyksta už 30 kilometrų esančiame Cotonou. Dauguma valstybinių institucijų įkurtos vos 240 tūkst. gyventojų turinčiame ramiame ir gražiame Porto Novo miestelyje, tačiau visos ambasados, verslo centrai ir oro uostas įkurti didžiuliame Cotonou (800 tūkst. gyv.). Beninas, ypač Cotonou ypatingas savo triukšmingu transportu – motociklais, vadinamais ‘zemi johns’, kurie spiegia iš pat ryto laviruodami tarp kamščiuose įstrigusių didesnių transporto priemonių.
Norėdamas išvengti nekaip pagarsėjusio piečiausio ir didžiausio pasienio kirtimo su Nigerija, bei vieno iš pavojingiausio ir didžiausio Afrikos miestų – Lagoso, pasidaviau į šalies vidurį iš kur turėjau kirsti sieną ramesniame ir mažesniame pasienio poste. Sukoręs ilgą kelią turėjau pasukti atgal. Kelias link Nigerijos per Save postą vedė į niekur. Visiškai pamirštame kelyje buvo galima sutikti grubių veido bruožų kardais (cukranendrėms ir kokosams kirsti) ginkluotus aukštaūgius vyrus ir tik saldainiais prekiaujančias kaimo moteriškes. Toliau link Nigerijos keliauti buvo galima tik pėsčiomis, iš visų pusių subėgę motociklistai per daug įsijautė į taksistų vaidmenį. Teko pasukti atgal link Cotonou ir Porto Novo, jau pažįstamu, stebėtinai gerai išasfaltuotu vidurio Benino keliu. Vien kelionė Benino keliais kupina netikėtumų ir egzotikos. Pakelyje vietiniai prekiauja egzotiškomis prekėmis – ką tik nudobtais gyvūnais iš sausų džiunglių ir krūmų. Teko matyti laukinių kačių, žiurkių, mangustų, krokodilų, pakibusių aukštyn galva ant virvių ar tiesiog laikomų žmonių rankose. Vos sustojus ir atsisėdus šalia kelio privažiuodavo susidomėję vietiniai, siūlydami pagalbą, nakvynę, o maži vaikai šūkaliojo vienas per kitą „Jievu, kadū“ (Baltaodi, duok dovanų!!!).
Kelyje pasitaikė kinas verslininkas gyvenantis Benine jau 20 metų. Jis pasikvietė mane į savo namus – gamyklą, kur akys raibo nuo kinų maisto (tada tikrai supratau koks skirtumas tarp afrikietiško ir azijietiško maisto…) – ryžiai, žuvis, aitrūs prieskoniai, jūros daržovės ir maloniai linksintys kinai…Naktį sunkiai sekėsi užmigti, ir dėl kamuoliais puldinėjančių ir įkyriai zyziančių uodų ir dėl artėjančios akistatos su bėdų katilu – Nigerija ir problematiškiausiu jos centru – Lagosu. Benine pirmą kartą pasijutau blogai per 2, 5 mėnesio. Kaklo ir galvos skausmai, apetito ir optimizmo praradimas, nemiga – maniau, jog mane bando pagriebti maliarijos gniaužtai, nuo kurios pabėgau Ganoje, kur maliarija užsikrečia daugiausiai keliautojų. Spėjimas, kad pasigavau maliarijos parazitų nepasitvirtino. Tiesiog saulės smūgis ir perkaitimas ištisas valandas stovint kaitroje, bei nervinė alergija prieš rytinę Benino kaimynę – Nigeriją. Draugai beniniečiai pažadėjo už mane melstis…
Vos palikus Benino pasienį ir prisiartinus prie Nigerijos pasienio posto nustėru – prieš mane stovi išprotėjęs senis ir talžo medine lazda į žemę šaukdamas ‚duok 20 dolerių!!‘. Patirtis išmokė nekreipti į tokius dėmesio. Einu pro šalį užsimerkęs ir tikėdamas, kad paslaptingoji dėžutė su žaliais lapeliais mano kuprinėje atlieka savo darbą…
pirmas 
79tieji 
ipvoisas