Baltarusija vs Švedija: mokome vaikus slidinėti

Baltarusijos ir Švedijos turbūt neįmanoma palyginti nei pagal jokį parametrą ir toks sugretinimas gali tik sukelti juoką. Tad pabandysime pajuokauti ir vis tik palyginti nesulyginamus dalykus, nes manome, kad galimybėmis vaikams išmokti slidinėti, kai sudėtinga pasiekti Alpes, šios dvi šalys yra šiek tiek panašios.
Pasirinkimas iš išskaičiavimo
Šeima gausėja, vaikai auga, kai kada koreguojasi ir finansinė padėtis, o slidinėti vis tiek norisi ir pačiam, ir vaikus pastatyti ant slidžių. Švedija jau seniai buvo mūsų galvose, teko ten lankytis ne kartą tiek darbo, tiek malonesniais reikalais. Draugų, kurie gyvena Stokholme, pasiūlymas kartu vykti slidinėti į Saleną mus tikrai „užkabino“ dėl labai praktinių sumetimų: pirma, mes jau 5-ių narių šeima, nebegalime paimti dar vieno vairuotojo ir pasikeičiant vairuojant per naktį nulėkti iki Italijos ar Austrijos, o kelionė iki Rygos, nakvynė kelte ir dar 450 km atrodė lengvai įveikiama, o kur dar pramoga vaikams plaukti keltu; antra, žinant švedų požiūrį į vaikus, buvome tikri, kad mūsų vidurinioji penkiametė lengvai ir užtikrintai atsistos ant slidžių ir grįš čempionė. Finansiškai, aišku, finale nelabai buvo pigiau nei būtume keliavę į Alpes, bet ten dar mielai nuvažiuotume ir greičiausiai tai bus ta vieta, kur statysime mažąją ant slidžių po poros metų.
Baltarusija į galvas atėjo visai netikėtai, o galbūt iš nevilties, kai susirinkę kelios draugės guodėmės, jog finansiškai šiais metais išlėkti paslidinėti greičiausiai nebus jokių galimybių. Gal suaugusieji ir neužsikrausime tradicinės Alpių adrenalino dozės, bet vaikai tai tikrai turės tikrą kaifą. Iki trasų nuo Vilniaus apie 200 km., kuras ir troba pigu, skipass’ai ir inventorius daugiau ar mažiau tikrai nesikandžioja. Vienintelis dalykas vizos ir siena… Tad „ant avantiūros“ pasirašė keturios šeimynos: dvi mamytės pasiėmė po vieną savo atžalą, viena šeima su keturiais sūnumis ir mūsiškė šeima su trimis dukromis – iš viso 6 suaugę ir 9 vaikai nuo 2-jų iki 13-os metų. Nors ir ne Alpės, bet su „chebra“ tikrai laiką praleisime linksmai, o svarbiausia, tie, kurie nemokėjo, išmoks, o tie, kurie jau šiek tiek mokėjo, įtvirtins savo įgūdžius ant slidžių. Varuva…Siličy ir Lagoisk.

daugiau foto rasite: http://www.mazasiskeliautojas.lt/lt/naujienos/baltarusija-vs-svedija-mokome-vaikus-slidineti.html

Pasirengimas – kaip kam, o mums malonumas
Su Švedija mums, žinoma, padėjo susivokti draugai, tiesą sakant, jie viską – trobą, mokyklėlę ir slides – ir užsakė. Mes tik užsisakėme skipass‘us, kuriuos mums paštu atsiuntė net į namus. Iš tiesų, taip gerai organizuotos rezervacijos ir užsakymo sistemos tikrai neteko sutikti – viskas iš vieno tinklapio. Vienintelis dalykas, kurį verta imti domėn – viską reikia užsisakyti labai anksti – dar rudenį, taip pat įvertinti švedų vaikų žiemos atostogų laikotarpį ir nusiteikti, kad ten gali būti šaltoka. Mums labai pasisekė, mes galėjome slidinėti visas dienas, švietė saulė, natūralus sniegas ir pan. Buvome vasario mėnesį per pradinukų atostogas, tad šiek tiek susidūrėme su didesniu srautu, bet tikrai nesiskundėme – užteko ir vietos ant trasų, ir nevargino eilės prie keltuvų. Draugai sako, kad į Saleną optimaliausia važiuoti kovo pradžioje. Taip pat atkreipkite dėmesį, jog dauguma apartamentų Salene nuomuojami nuo sekmadienio iki sekmadienio.
Turbūt brangiausias visoje šioje kelionėje mums atsiėjo būstas – ant abiejų šeimynų 1100 EUR plius išvalymas apie 200 EUR. Taip, žinoma, galima pataupyti ir patiems išvalyti, bet kadangi švedai sukuria daug taisyklių, bet jų skrupulingai ir laikosi, tai nusprendėme nerizikuoti ir susimokėti iš anksto. Nes gyvenant su keturiais vaikais, išvažiuojant skirtingu laiku būtų buvę labai sunku sutvarkyti viską taip, kaip radome. Ne duok dieve, po tavęs apsigyvenę žmonės, ras kur dulkelę, paskųs, o šeimininkai be jokios sąžinės graužaties nuskaitys pinigėlius už išvalymą iš jūsų kreditinės kortelės. Kaip bebūtų, suma didelė, bet tikrai troba verta tų pinigėlių: plotas, gal ir nedidelis, bet viskas labai gerai apskaičiuota, pirtis, drabužių džiovinimo spinta (būtinai iš striukės išimkite skipass‘o kortelę), atskiras sandėliukas slidėms susikrauti, o svarbiausia užsimauni slides ir tu jau trasoje. Ir dar – saugokite raktus, pametus – mokestis 180 EUR . Užsisakyti keltų bilietus taip pat jokių bėdų, tik vienintelis dalykas, kurį verta prisiminti – automobilio aukštis. Jei keliaujate su bagažine ant kokio tai nors džipo stogo, tai susimokėkite iš anksto, kaip priklauso, nes paskui sumokėsite, kaip už dar vieno keleivio bilietą. Kvailumas ir naivumas čia nepadėjo nei vienoje, nei kitoje Baltijos jūros pusėje.

Su Baltarusija teko jau patiems pavargti. Nors tiek Siličy, tiek Lagoisk slidinėjimo centrai turi puikius tinklapius ir aprašymus, bet susirasti trobos per ten nepavyko. Centruose yra keletas apgyvendinimo galimybių – viešbutis ir nameliukai-kotedžai. Tačiau mums pradėjus belstis ten prieš mėnesį buvo pasakyta, kad vietų nėra. Labai keista, vėliau pagal žmonių kiekį, niekaip negalėjome suprasti, kas tuose nameliuose gyvena. Na, bet tiek to, gal ten rusai turi užsisakę nuolatiniam savaitgalių naudojimui. Rezervuotis iš anksto slides ar abonentus slidinėjimui šansų jokių, bet pasiplanuoti išlaidas galima, nes kainos yra nurodytos visos. Su troba pavargome – mūsų poreikis buvo toks sudėtingas – keturios šeimos 15 žmonių norėjome gyventi kartu ir dar šalia slidinėjimo centrų. Beje, tarp Lagoisk ir Siličy yra apie 6 km atstumas. Keletas nuorodų į nekilnojamojo turto nuomos tinklapius, gautų iš draugų, problemą išsprendė per kelias dienas. Susiradome namą už 470 dolerių 4 nakvynėms visai mūsų kompanijai. Atstumo iki trasų atžvilgiu, žinoma, buvome apgauti, nedaug tik 15km, bet visa kita buvo puiku. Beje, su šeimininkais sudaryta nuomos sutartis buvo tas dokumentas, kuris padėjo gauti vizas, kurios mums vienam vyresniam nei 6-eri metai asmeniui kainavo 109 litus, įskaitant ir kelionės draudimą.

Kaip išmaitinti gausią kompaniją arba ką vežate
Taupumo sumetimais dar kelionės į Švediją pradžioje su draugais sutarėme, kad maitinsimės kartu ir maistą gaminsimės namuose. Sutarėme, ką paimame iš Lietuvos (pvz., varškės produktai ir juoda duona) ir ką įsigysime Stokholmo kokioje nors Maximoje, šiuo atveju buvo ICA. Dar patuštinome draugo medžiotojo šaldiklį ir buvome apsirūpinę daugiau nei apsirūpinę. Žinoma, šiek tiek planavome, ką kiekvieną dieną gaminsime, bet iš principo susidėlioti meniu ir susipirkti produktus nebuvo didelė problema, jei neskaičiuosime vyrų reakcijos, kai su drauge grįžome Stokholme į namus po apsipirkimo – labai jiems baisu patapo, kaip reikės viską sutalpinti. Kaip įprasta vyriškai giminei buvome išvadintos nei šiaip, nei taip… Tilpo ir dar būtų tilpę, moterys žino, ką daro. Užteko visko ir dar liko, pirkome Salene tik ledų vaikams, vakarieniauti – išbandyti kokį Saleno restoraną, taip ir nebuvome išėję, gal iš tinginystės, o gal taupumo. Bet kai namuose pirtis, o vaikai po slidinėjimo dienos nulūžta pažiūrėję vos du multikus, vargu, ar norisi save varginti restoranu – skani vakarienė ir taurė vyno su draugais – geriausia pramoga.
Važiuojant į Baltarusiją buvo didelė pagunda neimti maisto, juk atrodytų tokioje šalyje kainos turėtų būti įkandamos, o dėl pasirinkimo – na, išgyvensime, jau kaip nors… Bet patirtis kartais išlenda ir pasielgi priešingai. O dar ir pažįstami gyvenantys Minske patarė, kad vis tik verta prigriebti su savimi kai kurių produktų. Tad pasitarus, nuspręsta maistu apsirūpinti Lietuvoje. Pasiskirstėme atsakomybėmis: viena sausus produktus, kita – žalėsius, o dar viena – mėsytę. Meniu sudarytas, produktai supirkti – tikrai buvo nesudėtinga. O sprendimas apsirūpinti Lietuvoje pasiteisino šimtu procentu, nes gyvenome absoliučiame kaime, nuo kurio iki normalesnės parduotuvės geras desėtkas kilometrų, kainos tikrai didesnės, geriausiu atveju nupirksi kokio neblogo saltisono, o dar kiekvieną dieną kam nors varyti iki parduotuvės – baisus vargas. O čia grįžti, visko turi, aišku, ką gamini su šiokiais tokiais tiuningais pagal vaikų įnorius ir galvos nebesuki. Svarbiausia vaikai pavalgę ir jau gali eiti ilsėtis, nes vaikai tiesiog dingsta antrame namo aukšte. Jau po to vaikus sutinki tik ryte, kai jie su pasididžiavimu drebia į dubenis tėvams pačių virtą košę… O kad ją išvirtų bendru susitarimu atsikeldavo kartu nusistatę savo žadintuvus 7 val. ryte. Reikėtų pamatyti pasididžiavimą jų akyse.

Šiek tiek kėlė juoką baltarusų muitininkų nuostaba: o kam tiek daug jums makaronų, bet atsakius į klausimą „ką vežate?“ – „vaikus“, buvome greitai praleisti pro sieną, be papildomų kabinėjimųsi.

Penkių žingsnių programa arba tvarka bus
Tokio biurokratizmo jau seniai neteko patirti, kai Siličy pirmą dieną nuomavomės slides ir pirkome skipass‘us. Sunku įsivaizduoti, kas ten būtų daręsi, jei būtų daugiau žmonių nei mūsų 15 žmonių kompanija. Pirmas žingsnis – asmens identifikacija (padavus ID kortelę išgirstame klausimą, o čia jūsų toks pasas – na, taip… kas nors ne taip?) ir popierėlio užpildymas apie batų dydį, amžių ir svorį; antras žingsnis – išduoda kelis žetonus, už kurių vieną galima eiti nuomuotis 2 arba 3 poras slidžių; trečias žingsnis – išsirenki slides; ketvirtas žingsnis – sumoki ir įsigyji slidinėjimo abonentą, gauni poros A4 lapų sutartį; penktas žingsnis – išeidamas pro viso šito rato vartelius turi pateikti tą sutartį, kurią tiesiog užantspauduoja ir paspaudžia mygtuką, kad gali praeiti. Mūsų 15 kompanija šiai procedūrai užgaišo nei daug nei mažai, bet tikrai netoli dviejų valandų. Teisybės dėlei, paminėtina, kad Lagoiske ši procedūra, šiek tiek paprastenė, susimoki, išsirenki slides ir dar į atskirą kioskelį nubėgi nusiperki abonentą. Kad ir kaip skaičiuotum už slidžių komplektą ir abonentą slidinėjimui žmogui už tris valandas atseidavo maždaug po 10 EUR. Bet tų trijų valandų tikrai pakanka per akis dienai. Be to, Lagoiske šiek tiek pigiau ir ten tos dienos slides gali rezervuotis iš kart kitai dienai. Siličy tokios galimybės nėra. Vėliau kai pagauni sistemą, viskas vyksta greičiau arba tiesiog esi gudresnis. Ir dar, kad nevargtumėte ir nepatirtumėte nuostolių, beveik visur slidinėjimo centre (išskyrus Lagoisk Skipass‘ų kioskelį) galima atsiskaityti mokėjimo kortele. Ir dar vaikams šalmus geriau turėti savus, nuomuotis juos ten brangu, be to, ne visi punktai turi.

Švedija šioje paslaugų srityje visiškai priešinga. Kaip jau minėta, skipass‘us užsisakėme internetu ir juos gavome paštu į namus. Kortelės aktyvuojamos pirmą kartą keliantis keltuvu. Pakeliui netoliese Saleno slides išsinuomavome nuomos punkte. Kadangi užsisakėme iš anksto, komplektai jau buvo suruošti, jei matuojantis, kas nors netiko čia pat pateikia pamainą. Belaukiant eilėje vaikai išsirinko šalmus, kurie sudėti tiesiog dėžėse ir vaikams nemokami. Kainas jau sunku prisiminti, bet išlikęs toks skaičiavimas, kad slidės ir abonentas 6 dienoms kainavo maždaug 35 proc. mažiau nei būtume sumokėję Alpių slidinėjimo kurortuose.

Papročiai ir tvarka trasose
Baltarusija buvo deja vu, prisimenant studijų laikus, kai slidinėti mokėmės Slavske (Ukrainoje), kalbant apie slidinėjimo kultūrą ar nutrūktagalviškumą. Per 15 metų slidinėjimo praktiką, jau seniai neprisimenu tokių vaizdelių, kai rusakalbių, nebūtinai jaunuolių, mūvinčių džinsais ir paprastas striukes, pasileidę tiesiai nuo trasos juodos atkarpos, suklykę „ura“, savo žygį užbaigia pergalingu kūlversčiu trasos apačioje. Tikrai neįprastas vaizdelis, nes Alpėse tokių jau neišvysi: arba tave išvarys nuo trasos, arba tiesiog ten žmonės taip nesielgia. Saugumas ir darbuotojų paslaugumas čia šiokia tokia problema, bet visa kita – reikia lenkti galvas prieš Baltarusijos kalnų slidinėjimo (greičiausiai A.Lukašenką) entuziastus, nes padaryti iš nieko puikias slidinėjimo trasas… Tiek Lagoisk‘e, tiek Siličy‘je yra keturviečiai keltuvai, po keletą trasų įvairiems lygiams. Žinoma, jos tikrai neilgos, bet vaikams pats tas – jiems lengviau leistis trumpomis trasomis ir vėl kilti – ne taip pavargsta. Siličy dar gali didžiuotis ir puikiais tramplynų parkais. Buvo džiugu už vaikus, kai jie 7 vaikų būreliu (mažiausioji slidinėjo tėveliams ant pečių, o dar vienas keturmetis slidininkas nepatempė vyresnių galimybių ir tempų) vieni kitus palaikydami ir padėdami nukritus, kartu į keltuvus, kartu ir nuo trasų – negalėjo atsidžiaugti slidinėjimo malonumais. O tėveliams beliko tik skaičiuoti viščiukus, ar visi dar vietoje. Kažkaip visi vieningai nutarėme, kad buvo pakankamai saugu leisti vaikams čiuožti vieniems, nes visada per atstumą vienas ar kitas iš mūsų suaugusiųjų stebėdavome, o vaikai džiaugėsi laisve… bent jiems taip atrodė.

Švedijoje viskas taip tvarkinga ir aišku, kad kartais darosi net nepatogu. Tokio paslaugumo ir dėmesio vaikams tikrai neteko sutikti. Jau prakutusiam vaikui tikrai galima leisti čiuožti vienam – prie bugelio jam paduos keltuvą, dar padės jį užsidėti, sėdant vaikui į kedutinį keltuvą, keltuvas pristabdomas, viršuje – visada pasiruošę darbuotojai padės nulipti. Trasų ir keltuvų per akis, trasų lygiai taip pat įvairūs, bet labiausiai džiugino pritaikytos trasos ir keltuvai (šliaužiantys žeme kilimėliai) net patiems mažiausiems. Todėl kukulių slidininkų ten pilna trasų apačia. Vaikams šalmus dėvėti privaloma, priešingai nei Baltarusijoje, mums neleido slidinėti su mažają nešynėje kuprinėje, net pasikelti keltuvais, o Baltarusijoje buvome kaip stebuklas ir visus toks slidinėjimo būdas su vaiku nešynėje ant nugaros tik kėlė nuostabą.

Dar vienas panašumas – ilgesnis darbo laikas – Švedijoje galima slidinėti iki 18 val., kai kurios trasos dirbdavo ir ilgiau, o Baltarusijoje visos trasos dirba iki 22 val., o mes dar pataikėme tą savaitę, kai savaitgalį galėjai slidinėti iki 2 val. nakties. Jau baltarusai nustebino žaidimų aikštelėmis vaikams, o pamatę švedų aikšteles vaikams tai net aikčiojome… kaip ir nuo pavėsinių, kuriose yra grilinės su nemokamomis malkomis (švedai pakvaišę nuo grilinių dešrų) arba „varmstugų“, į kurias gali ateiti pasėdėti, sušilti ir ramiai suvalgyti savo sumuštinius ir išgerti arbatos. Pripažinkite Alpių kurortuose dažniausiai jauti diskomfortą, kai trauki kokiame bare savo sumuštinius, minimaliai išleidęs pinigų arbatai ar karštam vynui – neva kavinės klientas. Švedai nustebino tokiu pramąstymu, o kai dar prisimenu, kai slidinėjome Italijoje su dvimete viduriniąją, kaip man būtų pravertę tokios šiltos patalpos poilsiui su vaiku…

Mokyti vaikus geriau patikėti profesionalams
Į Švediją važiavome jau iš anksto suplanavę ir užsakę mokyklėlę savo viduriniajai merginai, kuriai tuo metu buvo ką tik suėję penkeri. Draugų berniukui tuo metu buvo treji su puse, kuris mūsų dukrai taip pat palaikė kompaniją. Buvo šiek tiek nejauku dėl kalbos barjero, bet švedų treneriai panašu tikrai įgudę mokyti kitataučius. Mūsų vidurinioji po dviejų po pusantros valandų pamokų su mumis jau kėlėsi į viršų ir sėkmingai leidosi, o pabaigusi visą keturių dienų kursą – dviese su vyresne sese jau kartu mėgavosi slidinėjimu. Pakankamai greitai ir nebrangiai (kainą sunku prisimint, bet tikrai pigiau nei Alpėse) įvykdėme savo tikslą – išmokyti vieną iš mūsų dukrų slidinėti. Ir kai lyginame, kaip čiuožia vyriausioji, kurią mokėme patys, ir kaip vidurinioji, kurią mokė profesionalūs treneriai, skiriasi, kaip diena nuo nakties – technika ir atsargumas. Savamoksliai kažkaip linkę labiau į nutrūktagalviškumą…

Baltarusijoje treneriai mūsų kompanijoje tikrai turėjo paklausą. Valanda individualaus mokymo kainuoja nuo 16 iki 20 EUR. Buvo ir tėvelių, kurie stovėjo pirmą kartą ant slidžių, bet buvo ir vaikų, kurie tai darė pirmą kartą. Tėvai kaip tėvai, o vaikai čia buvo svarbiausia: kai kuriuos vaikus tikrai buvome užsispyrę išmokyti, o kai kuriems sutvirtinti įgūdžius. Treneriai, aišku, kita kalba nei rusiškai nekalba ir nelabai turi praktikos mokyti kitakalbius. Bet tiems vaikams, kuriems buvo lemta išmokti, išmoko ir tokiomis sąlygomis, kurie dar šiek tiek buvo per maži, tiesiog pritrūko jėgos. Tiesa, vienas berniukas, kalbantis rusiškai, kuriam mama paėmė trenerę (sovietiniais laikais buvus nusipelniusia sporto meistre ir trenere), kad šis išmoktų čiuožti nedarydamas posūkių plūgu, paskui prašė: „mama, neimk man daugiau šios trenerės, ji ant manęs rėkia“… Tačiau mes paėmę savo viduriniajai valandą pamokos, savo vyruku buvome patenkinti. Mergaitę šiek tiek buvo apėmusi baimė, ji pati paprašė trenerio, kad galėtų čiuožti drąsiau. Jis puikiai pagavo, ko reikia, labai greitai perėjo per pagridninius technikos elementus, baimės išgaravo ir buvome pagirti, kad turime labai gerai teisingai techniškai čiuožiantį vaiką. Tai štai, ką reiškia geri pagrindai. O vyresniajai, patikėkite, nieko daugiau ir nedarome susitikę trasoje, kaip tik rėkiame: „o kur posūkiai“ Juk tiesiai pasileisti smagiau…
Reziumuojant
Neagituojame nei už vieną, ne už kitą šalį, bet jei nors kiek sugundėme kitokiomis slidinėjimo alternatyvomis, galime tik pasidžiaugti. Iš tiesų Baltarusijos slidinėjimo centrai, jei ne vizos, turi labai didelį potencialią tapti vilniečių slidinėjimų kurortais – arčiau nei Latvija, tikrai geriau ir pigiau nei Lietuvoje. O kur dar egzotika, pvz., eilės, ne net ne eilės, o apgultis Mc’Donalde arba šeštadienio naktį surastas serviso meistras, kuris pakeitė vieno automobilio nutrūkusį generatoriaus dirželį. O ko vertas kelias nuo Stokholmo iki Saleno, kai atrodo, jog važiuoji ištisinių ežerų pakrantėmis ir pušynais, o dar pasivėžijimas po taiginius miškus šunų kinkiniu ar 50 km atstumu esantys Norvegijos slidinėjimo centrai.