Balkanai. Graikija. I dalis

LIETUVA-LENKIJA-ČEKIJA-SLOVAKIJA-VENGRIJA-SERBIJA-MAKEDONIJA-GRAIKIJA-MAKEDONIJA-ALBANIJA-JUODKALNIJA-SERBIJA-VENGRIJA-SLOVAKIJA-LENKIJA-LIETUVA

7 -ių draugų ekipažas

1. Diena, 07 24 pektadienis. Vilnius-Lenkija
Na ką, susirinkę chebrytę ir šmutkėm gerai prigrūdę išnuomotą gražuolį busiką Mersedesą Vytuką lynojant iki kaklo įkyrėjusiam lietui 19.30 pamojuojam Vilniaus kaminams ir traukiam kryptim Vilnius-Salonikai. Naktis Lenkijoje prabėga labai greit, matyt alutis ir vynelis paspartino laiko tėkmę ir padeda lengviau nusnūst.

2. Diena 07 25 šeštadienis Čekija-Slovakija-Vengrija-Serbija (Belgrad)
Ryte apie 7 val pasiekiam pirmuosius Čekijos kalnus, pasisveikinę ir pamojavę jiems minam gazą toliau į pietus link Slovakijos. (Čekijos kertam tik mažą lopinėlį, tad neperkam ir lipučkos už kelių mokestį, ką čia už 30 km mokėt). Slovakija jau džiugina kalnais gaminančiais debesis ir gražiais vingiais.
Keletas valandėlių Slovakijoj ir mus pasitinka vengrų šlakbaumai. Palaukiam eilėj “nakleikės” už kelius ir minam saulėgrąžų nuklotais laukais link Budapešto. Pakeliui neišlipdami is busiko išsilukštenam virtų kiaušinių ir taip pradžiuginam savo skrandžius. (beje geras atrastas maistas kelionėj) Viena kita valanda ir mes jau prie Serbijos sienos, čia pametam apie 2 val mūsų brangaus atostogų laiko, tenka taip ilgai laukt vos krutančioj mašinų eilėj. Kamštyje pilna vietinių iš Vokietijos, Austrijos, Olandijos, prisištabeliavę pilna šmutkių, apsikrovę vaikais turbūt traukia atostogų į gimtinę.
Vakarop priartėjam prie Belgrado aplink dairydamiesi kempingo, su kuriuo sekas gan sunkiai. Tenka pirkt vietinį žemėlapį degalinėj, kad išsiaiškint, koks jo adresas. (Dviems mūsų navigacijoms: Vladeliui ir Raselei, nepavyko jo rast). O tikrai žinojom, kad kempingas turi kažkur būt Belgrade prie Dunojaus upės. Jau visai saulei nuriedėjus už horizonto, pagaliau ir vietinių atsiklausę randam AUTO CAMP “DUNAV” prie upės, horizonte Knaufo gamykla. Aplink trainiojasi pora draugiškų šunėkų, o ir kempingo dėdulė ir tetulytė lb. mieli žmogeliukai, susitvarkom popiergalius ir skleidžiam palatkes. (Nakvynės kaina 6 eurai galvai). Viskas kaip ir gerai, jei ne uodai ir moškės, kurie puola kaip patrakę net tūlikuos ir duše. Uoj gardžiai įbeldžiam mūsų kelionės Shef povaro sutaisytą vakarienę (makaronų su tušonke), kas ką pagargaliuoja, paragaujam kaljano dūmelį ir sapnų sapnuot.

Numinta 1700 km.
Išmokta žodžių: Hvala {serb. Ačiū}

3. Diena 07 26 sekmadienis. Belgrad – Makedonija – Graikija
Išsiridenam 7.30 vietiniu laiku iš savo migių, išsidušinam, išsikuičiam, suvartojam po bulvių košės bomžpaketą, pamojuojam plačiajam Dunojui ir traukiam toliau Makedonijos kryptim per Belgrado centrą. Pats Belgradas niekuo nesužavi, pilna fabijoniškių tipo dėžučių, vyksta daug statybų, vieni po kitų dygsta stikliniai slovikai. Visai gražiai žiūrisi raudonų čerpių namukai slėniuose.
Toliau riedant link Makedonijos horizonte vis daugiau išnyra kalnų ir žaluma ima nykti. Vienoj degalinėj įsigyjam GUCA festivalio CD (draugiški serbai degalinėj prišoko ir puolė rekomenduoti patį geriausią kompaktą ir siūlė pirkt vietinių čipsų, o ne tuos kur visam pasauly per TV rodo). Gaila, GUCA festivalyje (rugpjūčo 6-9) nesudalyvausim ir purve nepašoksim, jau tuo metu teks namo traukt…
Tiesa, jei traukiat per SRB, geriausia turėt smulkių eurocentų kišenėj, nes visi WC mokami. Makedonijos sienos iš mūsų nulupa 80 eurų už žalią kortą, kurios pasirodo ne ES šalims neturim. Šiaip ji būtų, pasak jų, kainavus 210 eurų, bet pasieniečiai patys pasiūlė, kad jiems duotume 30 į kišenę ir 50 už kortą, išrašė popiergalį (kaip tulikinio popierius). Štai ir pirmą kart tenka duot kyšį, kas šiandien vairuojantiems palieka nemalonias nuosėdas.
Pati Makedonija traukia akį savo paveiksliukais, landšaftas geltonėja, kalnai pakalnės nuplikę ir kur ne kur asiliukas liūdnas šmirinėja. Degalinėse daugėja šunų, bet tokių atipūtusių dar turbūt neteko matyt. Greit praminam šią šalį, nes laikas spaudžia, turim šiąnakt sapnus sapnuot Graikijoj.

O va ir ji, pasieny neužsibūnam, lekiam toliau, lauke +32, jau gerai, šiluma kaulų nelaužo! Horizonte praplaukia miestas gigantikus Salonikai, rodos jam galo nematyt. Mieste tikrai neapsistojam nes ne didmiesčių atvažiavom žiūrėt, o ir laiko suvalgytų gerai. Minam į Kassandros pusiasalį (trečią Chalkidikės pirštą). Vienoj iš Aphitos miestuko degalinių mus pasitinka Laura, chebrytės klasiokė, kuri čia dirba gide. Pabūsim jos turistais. Kiek teko važiuot gilyn į šį ‘pirštą’, per Kalithea visur gatvėse pilna žmonių, dauguma ne vietinių, visur turgeliai su kitaicišku chlamu ir net parduotuvės su užrašu “šubi” (turbūt nemažai ruselkų atvažiuoja čionais pailsėt). O kaip maistas nosį kuteno, rodos skrandžiai plyš iš liūdesio, kaip valgyt norėjom, nevalgę buvom beveik visą dieną, tik užkandę kažkokių nevykusių pavytusių makedonietiškų degalinės sumuštinių, kuriuos teko degtine nuplaut, kad nepasigaut kokios zarazos.
Pagaliau, ir vėl sutemus, nutupiam kempinge šalia Kriopigi. Susimeistraujam vakarienę, gerai subalamutinam savo skrandžius, kurie turbūt liko nesupratę kas čia įvyko, po tiek nevalgymo laiko. Saulei paskendus jūroj, panaktinėjam dar pliaže ant šezlongų (ležakų), pasideginam prieš mėnulį, padegustuojam graikiško vynielio, Retsinos (sakų skonio vynas, nelabai skanus), alučio Mythos ir baju baj..O cikados visu choru ištisą naktį čirškia, mūsų žiogams iš jų dar daug pasimokyt reiktų. Reiktų lietuviškuosius skripkačius pagal erasmus mainų programą išsiųst pas graikines cikadas į čirškimo kursus

Nuriedėta ~750 km.
Išmokta žodžių: EYXPIΣTΩ ευχαριστώ (Efcharisto) [gr. Ačiū]

4. Diena 07 27 pirmadienis. Chalkidikė (Arnea-Stagira) – Sithonia
Išsirutuliojam iš palatkių 9 ryto, pasidžiuginam vandens malonumais, pusryčiai ir į trasą. Šiandienos tikslas – pasimalt po Chalkidikę ir Sithonios pirštą. Laimim serpantinus. Ant vieno posūkio išlenda būrys klanų ožkų su piemenimis. Išsiridenam pasicikavyt ir papaparacint šitokį nematytą įvykį, piemenys tik krizena iš mūsų, et galvoja durneliai, ožkų nematę. O šitie tik lenda iš pakrūmių be sustojimo, rodos galo nematyt. Atsilaisvinus keliui, kylam toliau į kalną, pakeliui mus sustabdo kažkoks diedulis (turintis Džeko Nikolsono bruožų) išsitraukia palicajaus ženkliuką ir kviečia prisėst į jo kabokėlį vynelio paragaut. Patys net nepastebim, kaip neatsispiriam jo kerams ir jau sėdim užu stalo, ir pilstomės jo namūdinį vynelį. Kitas dėdė (kaip supratom jo sūnus), grajino kažkokia balalaike (buzuki), vietinės moterėlės traukė dainuškas, o šeimininkėlis kvietė šokiui. Uch patrypėm su senioku smagiai! Vynelis gardžiai gargaliavo mūsų gerklomis. Paskum senolis pakviečia mus į savo virtuvėlę, atveria ant parodos savo šaldytuvus, išeksponuoja mėsos gabaliukus (Souvlaki, kaip jie sako sufliaki) ir kt gėrybes, kad mes susigundom ir užsisakom. Vėliau sužinom, kad Graikijoj normalu pasikviest svečią į virtuvę ir atlapot jam šaldytuvą. Kol šimtametė bobulytė (turbūt jo žmona) kepa mums mėsiukus, senolis atitempia pilną krepšį nuotraukų iš čionais vykstančio gyvenimo. Vynas taip gardžiai bėgo, kad paėmėm dar. O Sufliakis ir kt. mėsgaliai tikrai nerealūs. Mėsa turbūt tų pačių kalninių ožkiukų kumpeliai, graikiškos salotos su feta sūriu ir tsadziki niam niam, net dabar seilė tįsta prisiminus. Aplink trinasi kelios lėtapėdės atsipūtusios katės, kurios tik ir laukia, kokio gardaus kąsnelio. Aišku joms nuskyla, nes savo graudžiomis akutėmis ir liesumu (visos gr. katės lb liesos) užhipnotizuoja mus, tat gardūs kąsniukai kaip mat krito po stalu. Uch, gerai prikemšam savo skrandžius, dėdė net savo kepta dešra pavaišina ir dar porą butelaičių vynčenzo pastato. Labai mielas senukas, geros dūšios, matosi kaip jis kaifuoja nuo savo darbo-gyvenimo būdo. Nušaunam dar po keletą kadrų su juo, prigriebiam vyno, uzo, visiems dar po autografą ant vyno butelių ir ate. Pasikrovėm gerų emocijų visai dienai.

Lekiam toliau kalnuotais posūkiais, kol užsukam pasiganyt į mažą miestuką Arnea, turbūt pataikom ant siestos, nes žmogai rodos išmirę. Vieninteliai mes per tokį karštį. Pasitrinam siaurom gatvelėm, paragaujam frape, padarom komandiruotinę ekipažo foto ir vėl į trasą.
Toliau judam link Aristotelio gimtinės Stagira. Susimokėję po 1 e patraukiam pasicikavyt dėdulės Aristotelio išradimais parke. Parkas su eksponatais užskaityti, kaip mokinukai papramogavom, pagrojom ‘metalafonu’, pažaidėm su saulės spinduliais per padidinamąjį stiklą ir išbandėm kt. neaiškaus sukirpimo įrenginius.
Riedam į Sithonią, vidurinį Chalkidikės pirštą. Į pirmąjį Agio Oros (Athos) pasirodo paprastam mirtingajam itin sudėtinga patekt, nes ten tik vienuolynai ir tik vienuolių vyrai gyvena, net gyvūnai, kuriuos jie laiko, tik vyr. giminės, moterims čia be šansų koją įkelt, o jei koks vyr. giminės padaras panorėtų, tai tektų leidimo laukt keletą metų.
Gamtos gražumėliai džiugina akį, tik spėk skenuoti pro langus apylinkes ir viską įsirašinėt į savo hardą. Net nepastebim kaip diena prabėga ir jau reik kažkur prisiparkuot. Tai ir padarom laukinėj gamtoj prie pat jūros, netoli Vourvourou. Ramybė garantuota, jokių žmonių, nuo mūsų kranto matosi pirmasis pirštas ir Atono kalno siluetas. Saulei nutūpus sukertam kažkur pakeliui mažam, miestuke įgytą arbūzą (karapuzi) (tokio skanaus nepamenu kada teko valgyt), tradiciškai vienas kitas gurkšnis vyno ir miegot.

Nudardėta nei daug nei mažai ~150 km.
Išmokta žodžių: Καρπούζι (Karapuzi) [gr. Arbūzas]

5. Diena 07 28 antradienis. Aphitos-Olimpo kalnas- Kalambaka
Anksti apie 7 val. ryte išsikrapštom iš savo guolių, nes Laurą reik parvežt atgal į Aphitos. Pakeliui sustojam paragaut nacionalonio pusryčio bugatsa ir tiro pita (ale kaip pyragėliai, būna įvairiausių rūšių, saldžių, kremais, obuoliais įdarytų, arba su fetos sūriu, kumpiu..), gali pirštus nusikąst iš skanumo. Susipilam ant viršaus Cafe Frappe ir gerai apsunkę spaudžiam į Aphitos.
Atsibučiavę su „dienos gide“ traukiam link Olimpo kalno (prie Litochoro miestelio). Pakeliui vėl už lango paliekam Salonikus. Pasiekę Litochorą pradedam kilt siauru serpantinu į Olimpą. (kalno aukštis 2917). Iki pat viršūnės kelias neveda, toliau jau reik lipt patiems. Pašmirinėjam, pabraidžiojam po ledinį kalnų upeliuką, pašaudom fotikais į vaizdus, kažkiek bandom palipėt, bet iki viršūnės ir atgal dar reiktų kokių 8 val., o mūsų rezervuare tiek laiko neatsiranda (mat vakare turim pasiekt Kalambaką), tat užsidėję pliusą leidžiamės žemyn. Dabar gal kiek gaila, kad neskyrėm daugiau dėmesio Olimpui, tikrai verta būtų užlipt, nes lankstinukai ir googlo paveiksliukai byloja apie gražius kalno pakaušius.
Serpantino šalikelėj sustojam akis paganyt į jūrą horizonte. Tuo pačiu kyla mintis ir papietaut, savo primuso pagalba išsikepam super duper kiaušinienę su dešros pėdsakais, pasirikiuojam po pomidorą ir vuolia! Turbūt joks 5 žvaigždžių restoranas neatstotų tokios atmosferos. Neužilgo prie mūsų prisėda pora vietinių graikų, riedėjusių žemyn. Vienas visas tatuiruotas, išsipaišęs. Atsipūtę vyručiai pasidomi iš kur mes, ką veikiam, kaip čia patekom, tra tata…lalala..Vienas mūsų kompanjonas gauna dovanų- žolytės, atgalios padovanoja jiems diedulio vyno bonką. Graikai pradaro vynčiką, parikiuoja savo stopkes ir visiems papilsto. Mūsų bernužėliai dar ištraukia degtinaitės padegustavimui. Įdomu įdomu kaip paskum tie vyručiai atgalios mynė.

Pro šalį praslenka Litochoro namukai, miestelis kažkuom primena Šveicariją, gal tais kalnais aplink ir panašiais namais. Šaunam toliau link Kalambakos, kalnų vis daugėja, laukai išdžiūvę, nusispalvinę geltonai, alyuogių ir vynuogių betrūksta, kad pagalvotum, jog patekai į Ispaniją..
Netoli Kalambakos nusukam į kažkokį šunkelį (ne be reikalo taip jį pavadinom, bo sutikom nemažai besliūkinančių aptingusių šunų) ir susigundom stabtelt vietinėj, rodos visų pamirštoj tarp kalnų laukuos stūksančioj Tavernoj. Šeimininkas atneša apledėjusias stiklines alui ir ledinių meliono gabaliukų, uch, atgaiva dūšiai tokiame karštyje. Horizonte avis gano senas vienuolis (matėm, prieš tai irgi pasėdėjęs šioj tavernoj). Visiška idilė ir ramybė, taip ir užsimanai kurį laiką atitrūkt nuo pasaulio ir papiemenaut, už maistą.
Iš kažkur išlenda dar vienas dėdė (kaip supratom to diedulio sūnus, čia gi įprastas šeimyninis verslas). Šis pasirodo Vokietijoj 8 metus dirbęs, žino, kur Lietuva, pasipasakoja, apšviečia mus apie Meteorus.
Jau sutemus, pasiblaškę aplink, ir po Kalambaką, randam kempingą ir nutupiam. (4 km. nuo miestelio, pasak kempinge dirbančios sibirietės, kuri dar šneka rusiškai ir čia gyvena jau 8 metus).
Pavalgę vakarienę užsimanom pamatyt naktinę Kalambaką. 11-ą valandą vakaro mintis žirgliot 4 km. pirmyn ir atgal nelabai žavi, bet kur ne kur į galvą šauna ideali mintis – tranzuot. Nespėjam prie kelio net alaus iki galo išpliumpint ir žiū trečias šansas stoja! Didžiuuuuuulė fura mūsų laukia ir graikas vairuotojas mus mielai priima į savo Tvin Pyksinę kajutę. Patenkam į kažkokį sexodromą : viduj viskas nuklota raudonom ir rožinėm spalvom, raudonos su kvarbatkytėm užuolaidytės, gundanti minkšta pagalvėlė širdutės formos, net servetėlės ant panelės kyšojo iš rožėmis nusagstytos dėžutės. Turbūt vairuotojas čia mėgsta atsivest kokių fėjų ir parodyt jom šią jaukią minkštą kamurkę. Angliškais žodžiais su juo mums nepavyksta pasidalinti, o žiū mes jau ir mieste.
Veiksmas čia vyksta, gyvenimas verda net antradienio vakare. Rodos visi gyventojai išlindę į gatves, kabokai ūžia, žmonės dūzgia, muzika liejasi per kraštus. Miestelio aikštėj aptinkam koncertą, ale lietuviškojo Stano stiliaus, prie scenos linguoja keliolikinės panelės ir vaikučiai.
Netoliese stūksantis šaldytuvas su šaltu alum kaip magnetas pritraukia mus jo įsigyt.
Pasiklausom vienos kitos popselio-poprokelio graikiškos dainuškos, susipilam po puškutę alaus ir toliau, nuotykių ieškot. Sumąstom, kad reiktų surast kaboką bix‘ų stiliaus, ir ką-pasirodo tokie yra! Pateiraujam vietinės padavėjos, kuri pasisiūlo mus iki jų palydėt. O tie “bixeliai“ visai ne už kampo, kaip mergaitė sakė, o visai kitam gatvės gale. Tai panelytė ir dar vienas pakeliui prisijungęs padavėjas mus nulydėjo per visą miestelį iki žadėto punkto. Persimetam su jais vienu kitu žodžiu, mat sunkokai jiems su anglų, padėkavojam ir nutariam padegustuot „bixinio“ alaus. Aišku visur alus MYTHOS arba AMSTEL, pasirinkimas nedidelis. Kabokas nedidukas, užvadintas berods „60‘-ies“. Bet aplink sklandanti dvasia ir muzika tikrai primena bixus. Aplink šmirinėja graikai volasai, kažkokios trylikinės Mansoninės gotės su juodais skrybėliokais juodai išsimakliavojusios.
Šunys ir čia kaip iš sulėtinto filmo, rodos jiems batarkės baigia išsikraut, pėdina gatve, vos pasivelka, vienas jų taip prie mūsų prisvilo, kad vos atsikratėm.
Kad būtų linksmiau tranzuot atgal, dar prasiveriam vyno, bet be reikalo, nes ir vėl mikliai iš kokio 5-6-o rankos kilstelėjimo pavyksta susistabdyt arabiškų bruožų graiką, angliškai nė bum bum, bet kažkaip susišnekam ir mes jau vietoj. Draugiškasis vairuotojas paspaudžia mums rankas ir ate.

Šiandien nušoferiuota ~350 km.
Išmokta žodžių: bugaca – pyragėlis su feta sūriu
tiropita – pyragėlis su kumpiu ir feta sūru
παρακαλώ (parakalio) prašom

6. Diena 07 29 trečiadienis. Meteorai-Delfai-Kirra (Itea)
Išsikrapštom iš palapinių kiek vėliau, apie 9 val., o ir buvom nusprendę nors kartą išbandyti kempingo baseiną, kuris tik nuo 10-os veikia. Pasiteliuškuojam, atgaunam kvapą ir tiesiu taikymu į Meteorus. Meteorai, anot vakarykščio tavernos pasakoriaus, kažkada buvę jūros dugnu, o iš kažkur atsibeldusi ugnikalnių lava suformavo tuos keistus kalninius darinius, uolas, ant kurių vienuoliai virvėmis tampydami į viršų statybines medžiagas susirezgė vienuolynus. Jooo kalnukai geros kokybės pasirodė, verti dėmesio, niekur tokių dar neteko matyt. Tik gaila, turistų tūkstančiai, kad jie kur. Autobusų gyva galybė privažiavę ir patys vos radom vietos kur prisištabeliuot, kad vieną iš vienuolynų aplankyt. Įėjimas 2 e., buvom prisiskaitę, kad į vienuolyną einant būtina ilga apranga (kelnes, ar ilgas sijonas), tiesa nebūtina-jei neturi, nemokamai duos kuom apsisiausti prie įėjimo. Be reikalo mes ten lindom, viduj kažkokių senovinių rakandų muziejus, kaip pas mus Rumšiškėse, kaukoliukų kambarys ir pilna turistų, kurie visur kiša savo nosis. Aišku vienuoliai darė čiūčia liūlia, jiems siesta, taip nė vieno ir nepamatėm. O pasirodo jie išlenda iš savo kamurkių 4 val. popiet, tada uždaromas vienuolynas ir anei vienas ne vienuolis čia nepateks, nėr čia ko spoksot. Padarom dar gražių spalvotų paveiksliukų su Meteorais, kurie noriai mums papozuoja ir kitas punktas – Delfai.

Pakeliui tarp alyvuogynų paliekam Amfissa miestelį ir kalnais pakalnėm atlinguojam iki Delfų. Paspoksom, pašmirinėjam po senovės šventyklą, kurioje pasirodo kadaise gyveno Delfų orakulas ir čia buvo svarbiausia Apolono garbinimo vieta. Delfai buvo visų graikų šventovė ir kas ketveri metai visokie sportsmienai suvažiuodavo (hm, na turbūt su arkliais atšuoliuodavo) ir čia rungdavosi Pitijos žaidynėse. Ir patys graikai mislijo ka čia yra pasaulio centras. Gražu vienok, horizontą čia senovės graikiški žmogeliukai labai dailų turėjo. Ech, gaila netelpa jis visas į mano objektyvą..
Toliau traukiam link jūros, miestely Kirra (Itea) stabtelim prie pakrantės pavalgyt. Kaboko šeiminykas žvejas pasiūlo nebrangiai šviežių žuveliokų net ne iš meniu sąrašo, (pasak jo, tam albume viskas pabrangiaja, tai net neverta jo atsiversti). Na, alkaniems, viskas tinka, kas valgoma. Šefas atneša mum gardžių sardinių file, keptą aštuonkojo aštuntą koją, vyno, alučio ir pats pasiplauna su savo laivuku žvejot. Eilinį sykį apsiryjam nuo tokios gausybės nerealaus skonio patiekalų (visa vakarienė su vyno uzbonu ir alumi atsieina apie 70 eurų 7 žmonėms). Žodžiu pavalgyt už 7-8 e galima visur+vienas kitas euriukas už gėrimus.
Sutemus netoliese randam kempingą šalia jūros, dar padarom vynelio injekcijų ir čiūčia liūlia..

Nulinguota ~250 km.

7. Diena 07 30 ketvirtadienis. Galaxidi-Astakos-Mitikas – Tourlida – Parga-Arilla
Rytas mus pasitinka su +33 laipsniais, o naktis pamalonino miegą su +29 iais. Dabar suprantam, kodėl graikai tokie lėti ir niekur neskuba. Ogi kai skubi, kažką greit vynioji, tai greit ir prakaituoji, tat kam netekt savo skysčių, tiesiog reikia viską daryt lėėėtai. Deja mums lietuvaičiams, streso mėgėjams, nelabai taip gaunas, na ir su lėtapėdiškais tempais daug per porą savaičių nepamatysi..
Tat greit susikraunam savo šmutkes ir traukiam pakrante ieškot, kur keliom dienelėm graikiškai pasibūt ir pailsėt nuo savo tempo.
Pralekiam pro Galaxidi. Turbūt pats gražiausias miestukas, kurį graikuose kol kas teko pamatyt: senoviniai namukai, jūra, laiveliai, ko daugiau norėt. Paskui minutei pasigailėjom, kodėl čia nelikom. Bet kaip čia keletą km numynę liksim, reik gi kokį vieną kitą pusšimtį nupjaut.
Kelias pakrante pralenkė visas iki šiol matytas pakrantes. Pakeliui užsukam į Astakos, lyg ir gražu, bet kažkas ne taip, traukos centras nesuveikia. Įsigyjam iš dėdulės, pardavinėjančio gatvėj, mėsos ir žuvies gabaliukų padegustavimui, pagainiojam uosto pakrantėj juokingus krabus ir vėl toliau.

Šį kart akį patraukia Mitikas, bet jame pasirodo itin ramu, o ir panardyt nelabai kur rasi, tat ir vėl spaudžiam gazą. Mūsų paieškos apsistot kur porai dienų gerokai prailgsta. Bandom prašukuot Tourlida pelkynus ir paspėliot kuo mus pasitiks Lefkada, bet kalnų praretėjimas nedžiugina, tat sukamės atgal ir po ilgų dvejonių nusprendžiam šaut link Pargos. Pakeliui kažkokiam kaime pas lėtą graiką sukertam pietų, kad netrūktų įsitempusios nervų stygos ir netektų traukt peiliukų. Pasisotinę toliau traukiam visai nežavinčiom Rietavo lygumom, džiaugiamės, kad neilgam, nusiraminam-horizinte vėl išdygsta kalnai pakalnės. Taip lauktoji Parga visiškai nuvilia mūsų kelionės herojus. Palanga tarp kalnų prie jūros su tūkstančiais turistų ir dar traukinukai pilni žmonių važinėja…Kas nori daug veiksmo gražioje vietoje-tai puiki vieta, o kas pabėgt nuo žmonių, tikrai ne. Papiktinti viso šito reikalo riedam belenkur nuo Pargos, gal pasiseks kokią vietikę nugriebt. TAIP, mum pavyksta! Vos už kelių km pakliūnam į Arilla kaimuką, jei taip jį galima pavadint, nes tik viena kita trobikė stūkso ir nieko daugiau, jokių parduotuvių, ir tik pora kabokų. Mum svarbu krantas, čia tikrai galėsim po vandeniu į žuveliokus paspoksot. Surandam namą, gaunam porą kambarių ir dar kažkodėl su nuolaida kai pasakom, kad mes is Lietuvos (vienas 4-vietis kambarys parai gavos 60 eurų). Pagaliau išsipokinam čiumodanus ir relax porai dienų.

Atriedieta ~400 km.

8. Diena 07 31 penktadienis. Arilla
Pagaliau įgaunam graikišką tempą ir niekur neskubam, pliažinamės gerą pusdienį, išsinuomoję keturvietį plastmasės gabalą-delfininį dviratį pamainom plaukiam toliau nuo kranto panardyti. Povandeninis pasaulis užburia akį, pagąsdinam vietinius žuvukus, o tie savo ruožtu mus, tiksliau mane: su triūbke beplaukinėjant iš akmenų išlenda ilga žuvis gyvatė, kažkokia nematyta neregėta, išsigąstu ir šoku kuo toliau nuo jos, kad jai nešautų kokios blogos mintys apie mane ir nepradėtų imtis kokių veiksmų.
Popiet siesta, palaižom ouzą skiestą vandeniu, gulinėjam, šmirinėjam ir nieko neveikiam. Saulei nukritus už kalnų pakrantės kaboke įbeldžiam musakos (graikiškas nacionalinis jovaliukas iš kiaušinienės, baklažanų ir faršo, beje visai skanus tas apkepas ir vertas dėmesio), žuvies ir midijų.
Vieną kitą valandikę, kalbai prie vyno besirišant, praleidžiam ant oranžinių pliažo ležakų ir palydim mėnulį užu kalno. (vakarais nieks nieko nesako, jei išsitiesi ant gultų ir pinigų už tai neprašo, kam aktualu, dieną gultas 3 e, su skėčiu 5, bet mums neprireikė)

Nuvažiuota net 8 km iki miestuko Perdika parduotuvės ir atgal.
Išmokta graikiškų žodžių: musaka (graikiškas nacionalinis sluoksniuotas jovalas iš kiaušinienės, baklažanų ir faršo)

9. Diena 08 01 šeštadienis Perdika-Metsovo
Laikas pradėjo bėgt nepavejamu greičiu, jau nedžiugina rugpjūtis, atostostogų ir vasaros pabaiga kvepia…Na bet nesiparinam, susidėliojam rakandus kaip kokie čigonai ar keliaujantis cirkas ir riedam toliau, dar tiek pamatyti reikia! Atsilabinam su kurortu ir toliau per Perdiką kalnais pakalnėmis ir vingiais iki Metsovo, senovinio miestelio kalnuose. Na kaip googlas visažinis pasakojo, jog ten tetulytės tautiniais rūbais vaikštinėja, tai jųjų neteko tokių sutikt (o gal per kokią vietinę šventę jos taip išlenda, arba pataikėm ant siestos), nors berods draugai matė kažkokias babulytes juodai apsirėdžiusias, panašu, kad iš tos serijos. Miestukas užskaitytas, visai kitoks nei kiti pajūriniai miestukai, nedidukas, jaukus, ne vieną amžių matęs, stogai dar dauguma akmeniniai, nors gali rast ir naujom šviežiom čerpėm dengtų. Siauros gatvės, vazonikai, driežiukai lakstantys po kojomis, šmirinėjančios katės ir vietinis maistas: sufliakis (graikiški šašlykai) su dešra-šio miestelio paveikslo komponentai. Bet suvenyrų ieškojimas veda iš proto, visuose kioskuose tas pats kičas, nėra ką pirkt, o pasilikom paskutinę graikišką vietą lauktuvių įsigijimui…gerai nors medaus uzbonus su graikiniais riešutais randam…o ouzo kokiam paskutiniam supermarkate dar prigriebsim.

Gražiai sudėlioti kalnai toliau kaip koks 3 D filmas bėga pro akis. Pravažiuojam Floriną ir jau visai saulei pasislėpus bandom ieškot laukinės vietikės nakties prieglobsčiui kur prie ežero. Užteks išlaidaut, sutaupysim monetų ant kuro ir taip pagyvenom porą dienų kaip buržujai.
Gerai pasimalę po kalnus vienoj degalinėj užklausiam dėdžių, kur čia būtų galima išmiegoti ir kur tas ežeras. A šie maždaug “camping is everywhere”. Graikai pasirodo nesiparina ir baudų nerašo, kad miegosim tiesiog kažkur. Štai pagaliau randam ežerą Limni Prespa, prie kurio pakraščio ir liekam. Vieta mistinė: aplink, kur ne kur stūkso karvašūdžių pyragai. Vieni dar švieži tebegaruojantys, kiti – nebe pirmo šviežumo – padžiūvę. Aplink zuja uodai, vos spėjam purkštis šiems neskaniu dezodorantu. Danguj tūkstančiai žvaigždžių ir akį mum merkia blyno formos pakabintas mėnulis. Auga keisti baubukiški augalai ilgomis šaknimis, rodos atsibudę ims ir apraizgys savo ilgom kojom mūsų palapines ir mus pačius bemiegančius. Mintis, kad ryte mus gali pasitikt banda kurios veislės kanopinių, atsibeldusių atsigert ežero vandens, neapleidžia, tat nuskenavę aplinką, kad išvengt karvių tortų, nusprendžiam palapines statyti viena prie kitos, o ir drąsiau girdėt knarkiantį draugą pašonėj. Naktį pasigirsta kažkokie keisti garsai, rodos kažkas aplink palatkes krebžda..o gal kas vandeny teliūškuojas, visai išsibudinu..nu gal žuvys šokinėja, bet nepanašu, kažkas krykštauja keistu negirdėtu balsu. Ryte nusprendžiam, kad tai galėjo būti pelikanas naktibalda, nes ežere jų čia visa buveinė bešeimininkaujanti. Smagi naujiena mūsų akim! Pirmą kart gyvai, ne kokiam zoologijos sode, pamatom pelikanus su savo dideliais sterbliniais snapais.

Skaitliukas prisuko ~300 km.
Išmokta graikiškų žodžių: sufliaki (šašlykiukai ant iešmo), nors manau tą žodį jau ir anksčiau buvom išmokę.
Gaila graikiško gyros neteko paragaut, šitam miestely kažkodėl visose vietose jis turėjo būt padarytas po poros valandų, net keista, koks čia susitarimas tarp kabakų..