Makedonija-Albanija (Ebasin-Tirana-Škoderis)-Juodkalnija
Ryte pasriūbaujam barščių sriubos iš lietuviškų stiklainių, dar pasidžiuginam laukiniu horizontu, įvertinam, kad čia vos keletas km likę iš vienos pusės iki Makedonijos, iš kitos iki Albanijos, susirikiuojam ir pirmyn. Šiandien bandysim pro Makedoniją pasibelst į Albaniją.
Atgal pro Floriną važiuojam į MK Bitola kryptim. Prie MK sienos draugingi pasieniečiai praveda trumpą apžvalginį pristatymą apie keletą vertų dėmesio šalies punktų (ypač rekomendavo Ohridą, miestą su 300 bažnyčių), mažu beveik susigundėm tuo Ohridu, bet ten pasirodo kažkoks festivalis vyksta į kurį 2 mln (hm, sakyčiau daugokai, gal mum pamelavo) smalsių žmogelų susirenka, tat mums kamščiai ir visa ta masė ne pakeliui. Tai tik palinksim makaulėm ponams pasieniečiams ir ate Graikija!
Mes Makedonijoj. Mašiniukai jau senoviškesni, daugiau kledarų prazvimbia pro šal. Pakeliui kažkurio miestelio krautuvėj užsiperkam makedonietiško vyno su sausainiais. Pravažiuojam vieną kitą miestuką, nestojam, keletas valandikių ir beldžiamės į Albanijos vartus.
Įdomu kaip čia mus pasitiks, bo buvom prisiskaitę įvairių istorijų kaip į šią šalį ne visus įleidžia arba kai kurie punktai įleidžia, bet reikia susimokėt po 10 e nuo makaulės. Dėl mokesčio jau buvom susitaikę, bet ar mus palaimins ir įleis jau kitas klausimas ir mažas jaudulys visgi kirbėjo, atgal barankint per aplink laiko užtruktume. O ir Albaniją knieti pamatyt. Hm dar ka tik mūsų vynelio ir ouzo neatimtų. Na ir ką, agi pasieniečiai čia pakliuvo visiškai atsipūtę, vienas kavutę gurkšnojo, kitas laikraštį skaitinėjo, iš mūsų paprašė atriekt tik 2 e už žalią kortą ir net į bagažinę nežvilgtelėjo, na kalašnikovų nesivežėm, tai ramu. Va ir patraukėm smagiaisiais albaniškais keleliais.
Gerų kelių ten nerasta, bildėjom, kad dulkės rūko, aplink visiška netvarka, pakelės pasipuošusios šiukšlėmis, mašinos prieš lenkiant ir netik lenkiant ir šiaip profilaktiškai pypsena. Laukuose vienas prie kito patupdyti dotai stūkso (kažkoks albanų vadukas buvęs paranojikas, kad jo šalį gali užpulti priešai, tat prisistatė štais tokių bunkerių, punktų, kuriuose galėtų tupėti kariaunykai, idant apsigint ir priešą iš kalašnikovo ar kokio kitokio pištalieto parguldyt). Joo šalis visiškas kontrastas mūsų ką tik lankytom. Gamta čia irgi traukia dėmesį, kalnai kokybe nenusileidžia jau matytiems, pakelėse galima išvysti asilų, kurie nežinia ką kramto, gal augantį šieną ar kokį akmenuką. Riedėjom link Tiranos autostrada, jeigu galima būtų taip pavadint tą siaurą kelią vinguriuojantį tarp kalnų. O vietiniai važinėja kaip patrakę, žiū nori aplenkt tokius lėtapėdžius ne kalninius kaip mes, tai pypsina ir šauna savo kibiriniais pro šal, gali sutikt ir kolonų veselninkų su išsikišusiu operatoriu kipsu pro mersedeso stoglangį.
Aukštumose išsiraizgiusių vingių šalikelėse pūpso kažokie lūšnelinio pavidalo prekystaliai su vaikais ar bobulencijomis, pardavinėjančiomis vaisius, arbūzus, sūrius ir belenką kitką. O mersų, kaip minėjau tikra galybė, kas antra mašina mersas, pietinėj Albanijos pusėj galima sutikt ir naujesnių, prabangesnių, o kylant į šiaurę jau daugiau padėvėtų, vėptelėjusių mašiniukų. Nors ir kokia gelda bebūtų, vietiniai “daigeliai” labai jas prižiūri, prausia ir blizgina. Kas 100 metrų visoj šaly gali sutikti jų auto prausyklų „LAVAZH“, kurios visiškai nepanašios į mūsiškes: dažniausiai koks bernužėlis su išsiraizgiusia šlanga laukia, kad kas užsuktų į jų punktą. Aišku mes LAVAZHO paslaugomis nepasainaudojom, nors mūsų Vytukas jau gerai dulkelų pamatęs ir paragavęs.
Tirana jokio įspūdžio nepaliko, didmiestis su niekuom neišsiskiriančia architektūra, senais blokiniais daugiabučiais, centre tarybinio sukirpimo rūmai ir paminklai su nusipelniusiais tautai dėdėm. Miesto pakrašty viena kita prasikalus į dangų stiebias stikliaška. Tiesa, nors ir musulmoniškas kraštas, bet moterų juodai apsimuturiavusių ar apsidangsčiusių nesutiksi, tik vieną kitą kaimely ar mažesniuos miesteliuos šalies šiaurėj. Apie musulmonišką kraštą išduoda minaretai ir viena kita mečetė.
Lauke +37, smagumėlis! O mūsų kondicionierius dar kažkur Graikijoj užsilenkė. Tat tokiam karšty neblogai pasitušinam, tiktumėm kokiam vietiniui troškiniui.
Tiranoj nusprendžiam įbelst fast food‘o, greitai pagaminamo šlamšto, apgaut skrandžius ir sutaupyt laiko, kad saulei nenuriedėjus už horizonto spėt pasiekt Montenegro. Gatvės užkandinėj gaunam „GYROS“, agi kažkokie mėsgaliai (kaip dedami į kebabą) padėlioti ant paplotėlio, bulvės fri ir viena kita daržovė dėl kvapo ir spalvos. Grįžę prie busiko aptinkam keletą besitrainiojančių albanų, kurie tik pamatę mus iškart pasišalina. Ir kaži ką jie ten buvo sumisliję nuveikt, turbūt ne į veidrodėlį pasižiūrėt. Staigiai susivyniojam į savo mersą ir lekiam iš čia. Ir kuo toliau, tuo daugiau chaoso ir pypsenimų, dviratininkai važinėja kelio vidury, lauko kabokuose sėdintys vien tik vyrai primena Maroką, miesto centre gali sutikti ir diedulį pasikinkiusį asiliuką. Labiausiai tokia „bezabrazija“ pasižymėjo Škoderis, o tiesa dar gi šunys! Jie visur: pakelėse, gatvėse, net meile užsiiminėja miesto žieduose, čia jie pralenkia net Graikiją. Nuo Škoderio kelias (jei vėl jį būtų galima taip pavadinti), kaip mūsuose važiuojant į sodą ar mišką, gerai pakratė mūsų užpakalius. Nuorodų ir ženklų nerasi, mūsų GPSai Vladelis ir Raselė šios šalies kelių nepažįsta. Tat su žemėlapio pagalba kažkaip turėjom nusigaut iki Juodkalnijos.
Visgi šita kontrastiška šalis kažkuom man patiko, nors žmonių pažint nespėjom, aptikom tik populiariausią rūšį tamsaus gymio „daigelių“ ir nemažai blizgančių diskotekinių moteriškaičių. Paliekant šią šalį prieinam išvados, jog vietiniai čia turbūt gyvena iš LAVAŠO, arbūzų ir ratų kalpokų pardavimų.
Pamažu tamsėjant, pro akis belekiant toms pačioms lavašo iškaboms, pasiekiam Montenegro sieną. Albanai paprašo dar eurą už žalios kortos atidavimą ir ate. Juodkalniečiai muitininkai irgi atsipūtę neskubėdami sužiūri mūsų popierius, dar vienas pasidomi, kas mes tokie, iš kur, pasirodo bežinąs mūsų geriausius krepšininkus, pabaksnoja į žemėlapį kur mums verta nusibelsti ir ką pamatyt. Tiesa po muitinės teritoriją slankiojo net 7 šunėkai su vaikučiais, kurie bandė prisiplakt į draugelius, jei važiuotų tik mergų busikas, garantuotai kokį keturkojį keliauninką būtume priglaudę.
Atsižymėję traukiam link Budvos, pravažiuojam Podgoricą ir toliau serpantinais (nes reikiamoj vietoj nepataikom į autostradą) šiaip netaip atvingiuojam tik po 11 val vakaro į Sveti Stefan, kur nusprenžiam ir likt, nes iki Budvos nebėr jėgų vairuot ir busike kiurksot. Sveti Stefan randam APARTMANI, gaunam 3 kambarius su vaizdu į išsikišusį pusiasalį po 20 e galvai. Gerai nusikalę, išsisunkę ir išsitroškinę per šią ilgą dieną nusprendžiam daug nedegustuot, o apsidušint ir pailsėt.
Nudardėta ~600 km.
Išmokta žodžių: LAVAZH –autoprausykla
Hvala (kaip ir serbiškai, juodkalnietiškai ačiū)
pirmas 
79tieji 
ipvoisas