Balkanai 2012. 3 dalis. Albanija, Juodkalnija, Kroatija.

Albanija (albaniškai Shqiperia) – reiškia Erelių žemė. Po 2-ojo pasaulinio karo komunistų partijos sekretorius Enveras Hodža ilgam valstybę suėmė į savo griežtas rankas. Albanija apie 50 metų gyveno izoliuota nuo likusio pasaulio. Per tą laiką šalyje buvo pristatyta apie milijoną nedidelių bunkeriukų praktiškai kiekvienai albanų šeimai. Tie statinukai turėjo apsaugoti piliečius nuo įsivaizduojamų priešų.
Kažkada skaičiau ir įsidėmėjau įdomų faktą, kad 1985 metais visoje šalyje buvo įregistruota tik apie 500 automobilų, kuriuos vairuoti galėjo tik valdžios aparato atstovai. Buvau girdėjęs, kad anksčiau šalies keliai buvo tragiškos kokybės. Todėl įvertinus bent tuos kelius (Prrenjas-Elbasan-Durres-Shkoder), kuriais mes važiavome, galiu teigti, kad padaryta ir toliau tebedaroma milžiniška pažanga. Daug kur keliai remontuojami. Kelių kokybė, drįsčiau teigti, netgi lenkia mūsų kaimynės Latvijos kelius. Be abejo, buvau girdėjęs ir apie tai, kad Albanijoje vyrauja senesni Mersedesai. To priežastimi dažniausiai įvardijama patvari šių mašinų pakaba. Matyt, pagerėjus kelių kokybei, albanai įsidrasino pirkti ir kitokių markių automobilius. Nes, pervažiavus nemažą šalies gabalą, akys fiksavo gana didelę automobilių markių įvairovę. Aišku, mersedesų dauguma, bet turbūt jau ne tokia absoliuti, kaip anksčiau, prieš 10 ar 15 metų. Vistik vieną žiauriai blogą maždaug 5 km ilgio kelio atkarpą teko pervažiuoti prie Rrogozhine miestuko – ten buvo duobėtas asfalto ir žvyro mišinys, kuriuo riedėjome 10km/h greičiu ir nuščiuvę galvojome, nejau toks kelias bus ir toliau…
Albanija laikoma viena neturtingiausių Europos valstybių. Pastaraisiais metais jos ekonomika po truputį atsigauna, pritraukiama nemažai investicijų, ypač iš Italijos. Tačiau plėtrą labai stabdo korupcija.
Lietuvos užsienio reikalų ministerija savo puslapyje prieš kelionę draugiškai perspėja: „Jūsų pasirinkta valstybė yra valstybių, į kurias vykstant Lietuvos piliečiams rekomenduojama atkreipti dėmesį į kelionės saugumą, sąraše.“ Bet paskaitęs kitų panašių keliautojų atsiliepimus, nusprendžiau, kad nėra tas velnias toks baisus, kokį jį piešia. Pagalvojau, kad pervažiuoti šalį gal kaip nors pavyks. Nors velnio nebijojau, bet nakvynę vistik rinkomės Juodkalnijoje 🙂
Taigi, nuo Ohrido pakilus į kalnus, privažiavome Makedonijos – Albanijos sieną. Panašiai, kaip pirmą kartą prie Serbijos sienos, taip ir čia buvo juntamas lengvas jauduliukas. Laukiau kada ir kur čia reikės mokėti neaiškius mokesčius muitininkams ( keliautojų pasakojimuose suma svyravo nuo 2 iki 10 eurų asmeniui). Tai beveik nusivyliau, nes niekas jokių mokesčių neprašė, tik tvarkingai pase sudėjo antspaudukus ir viskas. Kiek pavažiavus sustojome degalinėje, kur atsivėrė gražus vaizdas į slėnį.

Čia pabendravome su pirmu albanu – degalinės darbuotoju. Pasiklausinėjome kokiais keliais mums geriau važiuoti. Žmogus pasirodė draugiškas ir žingeidus. Atlase parodė kokiu maršrutu geriausiai pasiekti Škoderį, šiek tiek papasakojo apie savo šalį, akcentavo, kad „Albania Progress“. Taip pat domėjosi kas mes tokie, kokios mūsų specialybės, iš kur ir į kur keliaujame. Šis paprastas degalinės darbuotojas sakyčiau puikiai reprezentavo savo šalį užsieniečiams.
Toliau kelias driekėsi kalnais žemyn. Į akis krito tai, kad pakelėse labai daug autoplovyklų-Lavazh‘ų.

Jei tiksliau išsireiškus plovykla – tai tik šlangas. Vienoje vietoje pastebėjome jų superkoncentraciją – maždaug apie 10, po 5 kiekvienoje kelio pusėje. Nežinau, ar reklaminiais, ar kokiais kitais tikslais, bet iš šlangų stipria srove tryško fontanai vandens, lyg laistytų daržus. Kažkas iš kompanjonų net nesuprato, kad ten buvo autoplovyklos. Manė, kad tikrai laistė kiemą, jog nedulkėtų. O aš nesupratau, kodėl jiems negaila vandens. Nebent iš kokių šaltinių jie ten nuolat trykšta.
Pravažiavome didmiestį Elbasaną.

Namai, transporto priemonės, žmonės liudijo, kad šalis gyvena skurdokai. Nors kartais mus pralenkdavo ir koks apynaujis BMW X5 ar X6. Dar vienas pastebėjimas – Albanijoje nustebino degalinių skaičius. Tikrai neperdėdamas sakau, kad jos išdėstytos kas 3 ar 5 kilometrus. Jokioje kitoje šalyje neteko pastebėti tokios jų koncentracijos. Nors pastatai nauji, bet viduje nieko panašaus į mūsų įsivaizduojamus Statoilus ar Lukoilus – viduje tik kavinė. Taip pat pastebėjome, kad neegzistuoja autobusų stotelės, žmonės stabdo autobusą ar mikriuką bet kurioje kelio vietoje.

Dar gana smagiai nuteikė greitkelio pirmojoje juostoje stovintis ir ką tik gamtinius reikalus atlikęs asiliukas :)…tie asiliukai mus dažnai prajuokindavo – tai į krūmus kokius įsibridę, tai šiaip ne į temą kur nors stovintys:)…
Nuo Škoderio sukome link Juodkalnijos miesto Bar. Netoli pasienio pastebėjęs aikštelėje kažką panašaus į suvenyrų kioskus, nusprendžiau stabtelėti ir nusipirkti kokį magnetuką su Albanijos simbolika. Bet staiga prie lango stiklo prisiploję senokai matytų čigoniokų veidai ir plekšnojantys per stiklą delnai instinktyviai privertė koją spustelėti akceleratoriaus pedalą…Buvome palydėti vietinių keiksmų papliūpa…Kolegos, važiavę paskui, nespėjo laiku pajudėti, todėl nuo murzinų ir įkyrių „laukinukų“ atsipirko davę kelis Eurus. Aš pirštų antspaudus ant stiklo nuploviau tik Lietuvoje, net kelionės lietus jų neįveikė 🙂
Kokius įspūdžius paliko Albanija? Šiaip gana neblogus, nepaisant netvarkos. Matosi, kad šalis stojasi ant kojų, žmonės stengiasi kažką dirbti. Pakelėse žmonių gausu – visi juda, kruta, neša ryšulius arba veža karučiais ar arkliais kažkokius daiktus.

Prie Durreso gausiai dygsta naujos statybos namų kvartalai.

Ar norėčiau grįžti į šią šalį? Kadangi man įdomios visos šalys, tai aišku, kad norėčiau.Tačiau pasaulyje yra daug kitų vietų, kur labiau norėtųsi sugrįžti.
Juodkalnija, ypač kalnuotoji jos dalis, kažkada bus mano kelionės pagrindinis akcentas. Todėl šįkart Juodkalnijoje buvome sumanę pravažiuoti jos pakrante ir dar šiek tiek patinginiauti prie jūros. Pirmiausia privažiavome vizitinę šalies kortelę – Sveti Stefan salą.

Vėliau sprendėme, kur ieškoti nakvynės. Kompanjonai norėjo veiksmo, todėl nakvynės pradėjome ieškoti gausiai turistų lankomoje Budvoje. Bet joje žmonių buvo daugiau nei silkių statinėje, todėl vietos neradome, o pakalbintas taksistas patarė mums išvažiuoti už Budvos. Aš asmeniškai dėl to tik apsidžiaugiau, nes tarp didelio žmonių kiekio praleidžiu kiekvienų metų liepą ir rugpjūtį savo gyvenamoje vietovėje – Palangoje 🙂 Taip mes atsidūrėme už maždaug 5 kilometrų, privačiame juodkalniečių name, kuriame gavome kelis apartamentus. Žmogui para kainavo 12,5 Euro. Šeimininkai buvo labai malonūs ir svetingi.. Dar tik tempiau kelioninius krepšius laiptais viršun į apartamentus, kai išgirdau jų kvietimą pasivaišinti rakija:) O kitą vakarą mus pavaišino paties šeimininko pagauta ir ant grotelių kepta Adrijos žuvimi Cypa ir, žinoma, rakija. Šeimininkė bendravo labai šiltai, nors namas didžiulis ir pilnas žmonių, turbūt visiems ji surado laiko. Beje, jos brolis vedęs lietuvaitę… Kai kitą kartą važiuosiu Juodkalnijon, tai žinau, kur apsistosiu. Už kilometro buvo Jaz paplūdimys, kuriame kitą dieną atgavome jėgas prieš ilgą kelią namo.

Oras buvo puikus, bet va,vanduo, palyginti su Graikijos Kalamitsi vandeniu, buvo baisus. Nekalbu apie natūralų vandens drumstumą ar taršą. Kalbu apie žmonių išmestas šiukšles, kurių pilna jūra. Keista, paplūdimys kaip ir mokamas, bet šiukšlės jūroje kažkaip man neįsipaišo į kontekstą. Užtat nugalėjau savo vandens ir gylio baimę ir pusvalanduką paraižiau Adrijos bangas vandens motociklu.
Kitą dieną, važiuodami link Kroatijos, apsukome ratu aplink Kotoro įlanką. Vaizdai buvo puikūs, ko ir tikėjomės:)

Kroatijoje buvau numatęs apžiūrėti Dubrovniką ir Trogirą. Tačiau žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Planus pakoregavo turbūt nelabai dažnai šiuose kraštuose vasarą pasitaikantis stiprus lietus. Prisiminėme, kad pernai lietus mus užklupo Toskanoje. Į Dubrovniką įvažiavome dar tik pradedant krapnoti. Norėjome apeiti miestą juosiančios gynybinės sienos viršumi, tačiau prapliupus smarkiai liūčiai, kuri nei nemanė liautis, šio noro teko atsisakyti. Nelabai norėjosi mokėti berods 8 eurus už pasivaikščiojimą, per kurį lieki šlapias iki paskutinio siūlo.

Taigi, slėpdamiesi po stogeliais gerą valandą pasivaikščiojome po senamiestį ir nutarėme važiuoti link Trogiro – galvojome gal už kelių šimtų kilometrų lietaus nebebus. Tačiau stiprus lietus lijo ir ten, todėl nesukome į miestą. Pagalvojau, kad patiems kroatams ir visai augalijai toks lietus turbūt buvo kaip Dievo dovana pačiame vasaros įkarštyje. Tik mums-turistams kiek nepasisekė.

Nakvynę suradome netoli Zadaro esančiame Ražanac miestelyje. Tiksliau, kaip ir Makedonijoje, ji vėl pati surado mus. Šį kartą sustojome miestelyje tarp privačių namų pasitarti kas kur eina ieškoti miego vietos. Iš šalia stovinčio namo žmonės, pamatę mūsų būrelį, paklausė ar tik ne nakvynės ieškome:) Tai pas juos ir apsigyvenome. Žmogui kainavo po 10 eurų. Pagyvenęs namo šeimininkas nostalgiškai prisiminė Vilnių, Lietuvą, jos istorinę praeitį…Smagu, kad mus priima ne kaip atvykėlius iš kokio Mėnulio:) Ryte pasivaikštinėjau po bundantį miesteliuką. Nedidukame uoste vaikštinėjo vienas kitas orus vokietis poilsiautojas ir šnekūs kroatai žvejai…o kartu su manimi vaizdais grožėjosi ir vietinis šunėkas.

Kroatijoje buvau buvęs prieš 5 metus. Tai pastebėjau, kad kainos stipriai šovusios viršun. Pavyzdžiui, 0,5l alaus buteliukas miestelio parduotuvėje kainavo apie 4,50 Lt, duonos kainos tiksliai nepamenu, bet tikrai nemaža. Kuro kaina nusileido tik Graikijai.
Nuo kito ryto prasidėjo ilga kelionė link namų…

Šiaip, apibendrinant visą kelionę, galima sakyti, kad Balkanų šalys turi savito žavesio. Patiko tai, kad praktiškai visose šalyse sueidavome į kontaktą su vietiniais gyventojais. Jie suprasdavo rusų kalbą, mes supratome jų šnektas. Kalbos panašios, daug bendrų žodžių. Todėl bendravimas su žmonėmis paliko šiltus prisiminimus. Ta balkaniška netvarka irgi savotiškai žavi. Akys mato, kad šiukšlės – negražu, o širdis suvokia, kad čia taip ir turi būti. Nes kitaip tai būtų ne Balkanai. Be abejo, patiko ir kainos…
Nuojauta kužda, kad dar ne kartą teks pabuvoti Balkanuose 🙂