Balkanai 2012. 2 dalis. Graikija ir Makedonija

Graikijoje mūsų tikslas buvo Chalkidikės pusiasalio viduriniojo piršto Sithonia pačioje apačioje, praktiškai ant pasaulio krašto esantis, nedidukas Kalamitsi kaimelis. Kažkur buvau skaitęs, kad ten nedaug žmonių, ramu, gražu…Graikija šioje kelionėje buvo pasirinkta kaip poilsio, tinginiavimo, skanaus maisto šalis. Į sąlyginai netoli esantį Olimpo kalną per patį vasaros įkarštį kopti nesinorėjo (todėl pasirinkome vėsesnius Bulgarijos kalnus), jokių lankytinų objektų nelankėme, išskyrus pasivažinėjimą po aplinkines vietas. Dabar gal kiek gailiuosi, kad neužsukome į Meteorus. Na, bet viso pasaulio vienu kartu vistiek neaprėpsi. Be to, tuomet Saulė matyt neblogai buvo iškepinusi smegenis, nes jos savo tiesioginę funkciją – mąstyti – buvo primiršusios 🙂
Taigi, Chalkidikė. Kaip jau minėjau, pusiasalis, panašiai kaip šakutė, turi 3 atšakas-pusiasalius, kurių kiekvienas yra apie 50km ilgio. Panašiai kaip Kuršių Nerija, tik ten vietoj smėlio – kiek aukštesni uolėti kalnai, pakylantys iki 2 km. Pats vakariausias – Kasandros pirštas yra labiausiai lankomas turistų, nes arčiausiai Salonikų. Tai ir nulėmė, kad į jį netroškome pakliūti. Antrasis pirštas Sithonija yra mažiau populiarus, labiau „laukinis“, todėl jame ir apsistojome. Trečiasis pirštas – Atonas yra atskira stačiatikių vienuolių respublika, turinti autonominį statusą Graikijoje. Kad ir kaip būtumę norėję, bet pakliūti ten neturėjome jokių šansų. Nes per dieną ten įleidžiama tik keliolika ar keliasdešimt vyrų, užsiregistravus iš anksto. Moterims išvis ten patekti draudžiama.
Kalamitsi kaimelis išsidėstęs prie dviejų nedidelių įlankų, kurios skalauja du maždaug 500 metrų ilgio paplūdimius.

Tiesa, už gyvenvietės, perkopus uolėtą pusiasalį, yra dar viena maždaug 100 metrų pakrantė, priklausanti nudistų bendruomenei. Praktiškai visi vietiniai gyventojai gyvena iš turizmo – vieni užsiima patalpų nuoma, kiti – viešuoju maitinimu, treti – prekyba. Tik grįžęs namo kažkada supratau, kad ten neteko matyti nei vieno viešbučio. Tik privatūs apartamentai, vilos arba kempingai. Vieną iš dviejų kempingų – „Thalatta“ buvome nusižiūrėję ir žadėjome jame apsistoti. Bet karštis ir neaukšta apartamentų kaina (14 Eur/para asmeniui) išankstinius planus pakoregavo. Apsigyvenome „Vrahos apartments“ su vaizdu į jūrą ir salelę, pačiame kaimo centre, praktiškai pliaže.

Bet kartu gavome ir gana „vriedną“ šeimininkę bobutę, kuri norėjo apsukti mane ir paiimti už nuomą daugiau pinigų, negu draugai buvo prieš 5 minutes sutarę…verslas yra verslas 🙂 Dar po tuos namus maklinėjo mums šypseną kėlęs toks didelis kaip Šrekas ir labai flegmatiškas šeimininkės sūnelis. Kelionės kompanjonai nakvynės vietą rado netoliese esančiuose kituose apartamentuose. Ten irgi buvo gana įdomūs šeimininkai. Žodžiu, žmona devyndarbė – tvarkė visus reikalus su poilsiautojais, priimdavo, išleisdavo, remontavo spyną, net tualeto bakelio bėgo su įrankiais taisyti, o vyras toks stamboko kūno sudėjimo, tamsių garbanotų plaukų – panašus į mafijozą iš „Sopranų“ tik sėdėjo terasoje, komandavo žmonai ir dėliojo, skaičiavo pinigų krūveles 🙂
Čia pailsėjome kelias dienas. Režimas paprastas – vanduo, saulė, pliažo žaidimai, skanus maistas, vynas, alus. Kadangi ir Lietuvoje mėgstu paragauti graikiškų salotų, tai su nekantrumu laukiau, kol jas atneš tenai. Paragavęs tikrai nenusivyliau. Kolegoms kiti patiekalai – souvlaki, gyros irgi lindo skalsiai.

Kai kurie buvo išvykę pasisukinėti po apylinkes. Ramus ir tingus poilsis visur – saulės kaitra, cikadų giesmės, tobulas dangaus – vandens – smėlio peizažas.

Pats buvau nukulniavęs į svečius pas nudistus. Šios bendruomenės nariai ten įsikūrę beveik stacionariai. Iš visokiausių pliauskų ir lapų pasistatę pavėsines, susigabenę puodus, keptuves smaguriauja šviežia žuvimi ir gyvena ten tikrai ne vieną dieną. Be jokio pavėsio ir išgėręs visas vandens atsargas, išbuvau ten tik pusantros valandos.
Taigi, gyvenimas Kalamitsi judėjo tingiai, lėtai, teisingai. Tikrai gera vieta poilsiui, jūra švari, žmonių nedaug, graikai svetingi, maistas skanus, kainos prieinamos. Mėgstantiems grožėtis povandeniniu pasauliu yra nardymo centras.

Viskas, kas geriausia, turi pabaigą, taigi vieną rytą pasukome link Makedonijos. Gal kiek ne į temą, bet man labai graži jos vėliava 🙂

Jos pasienyje pirmą ir paskutinį kartą per kelionę muitininkai paprašė atverti bagažinę. Bet pamatę gausybę krepšių, miegmaišių, pagalvėlių tik paklausė „ transit ?“. Atsakiau jiems tuo pačiu žodžiu „transit“ ir niekas nebenorėjo nieko tikrinti, tad pajudėjome tolyn. Bitoloje užsipylėme pigiausio per visą kelionę dyzelino (3,80 Lt). Makedonijoje buvo numatytas vienas tikslas – Ohrido miestas prie to paties pavadinimo ežero, kurie abu įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sarašą.

Ohridas vadinamas bažnyčių miestu. Sakoma, kad kažkada jų buvę apie 350, šiandienai išlikę tik apie 50. Ko gero tai tiesa, jei skaičiuosime tokias miniatiūrines kaip ši, esančias praktiškai namų kiemuose.

Gana įdomiai suradome nakvynę Ohride. Jei tiksliau, tai nakvynė pati mus susirado. Įvažiuojant į miestą, panašiai kaip močiutės Palangoje, taip ir Ohride ant šaligatvių sėdėjo vyrukai su lentelėmis, siūlančiomis nakvynę. Nutarėme nestoti, o važiuoti kur nors arčiau ežero ir ten vietoje pasieškoti patys. Kadangi eismas ten vyko lėtokai, tai neužilgo šalia mašinos pastebėjome kažką mums šaukiantį ir bemostaguojantį rankomis vieną vyrukų su lentele. Geriau įsižiūrėjęs pamačiau, kad vyrukas mus vijosi dviračiu. Paspaudžiau gazą, bet už puskilometrio, prie šviesoforo jis vėl mus pasivijo. Nieko nebeliko daryti, kaip tik atsidarius langą šnektelėti su juo. O jis pasiūlė mums nakvynę prie pat ežero – pasirodo, kad be reikalo bėgome. Taigi, nuvinguriavome paskui jį į nakvynės vietą – kambarius privačiame name. Vyrukas buvo draugiškas, davė Ohrido žemėlapį, pristatė mus namo šeimininkei ir vėl nurūko ieškoti kitų klientų. Nakvynę suderėjome po 9 Eur žmogui.
Miestas pasirodė tikrai gražus, dvelkiantis senove. Jeigu dieną jis atrodė kiek apmiręs dėl +37 kaitros, tai sutemus vakare atgijo tarsi gyvas organizmas. Žmonių sparčiai daugėjo iki tokio kiekio, kad drąsiai galiu palyginti su Klaipėda Jūros šventės metu. Centrinėmis gatvėmis reikėjo prasibrauti. Kavinė, kurioje apytuštėje valgėme pietus, buvo pilnutėlė. Tarp kitko, pietų kepsnio neįveikiau, ko gero, pirmąsyk gyvenime. Nes kepsnys buvo toks dvigubas, perlenktas, o jo viduryje dar buvo kumpis su lydytu sūriu. Ypatingo žavesio miesto atmosferai pridėjo per centrines gatves keliaujantis orkestras. Smagiai skambėjo būgnai ir aidėjo nuo dūšios pučiamos triūbos. Pasijutau kaip kokiam Kusturicos filme. Atmosfera buvo tokia balkaniškai gyvybinga, pulsuojanti gaivališka energija. Na, apie tai, kad mes iš Lietuvos, tai buvo gana įdomu stebėt makedonų reakciją: trumpa pauzė, susižvalgymas tarpusavyje, šypsenėlės ir – „aaaa, basketbol, basketbol….“ ir tą pralaimėtojų štampą uždėdavo be jokio gailesčio 🙂
Makedonija man priminė Lietuvą prieš 15-20 metų. Rūbų parduotuvės priminė lietuviškasias „muges“ ar pirmąsias „komercines“ parduotuves, rūbų kolekcijos – pasenusios, su naftalino kvapeliu. Gatvėse nesislapstant – ant taburečių pardavinėjami piratiniai DVD filmai, PC žaidimai, audio įrašai. Informacija rūkantiems – cigarečių pakelis kainuoja tik 4-5 litus, bet labai dvokia dūmai, todėl savo rūkalius ujome toliau nuo savęs:) Šiaip šalis paliko labai šiltą įspūdį. Gaila, kad spaudė laikas, tad negalėjome joje ilgiau užsibūti.