Baku ir truputis Azerbaidžano

Galvokite apie Baku, kaip apie tipinį postsovietinį miestą ir būsite labai neteisūs. Bent jau atsidūrę jo centre. Jei, prieš pirmą kartą vykdami į Baku, aplankėte Jerevaną ar/ir Tbilisį ir tikitės kažko panašaus (nors, mano nuomone, pavadinti Jerevaną ir Tbilisį „panašiais“ gali tik žmogus, nesigėdintis supainioti Naujojo Delio ir Teherano vaizdus) – vėlgi smarkiai apsiriksite. Nepaisant keletą tūkstančių metų skaičiuojančios savo istorijos, Baku smarkiai vystėsi (ar to vystymosi ženklai liko) keletu etapų: visi senieji laikai neblogai telpa beveik pilnai sienomis apsuptame ir gal kiek per daug išlaižytame senamiestyje, jį keletu luobų supa XIX amžiaus pabaigos naftos bumo produktas – didžiulių ir elegantiškų to laikotarpio namų, parkų ir krantinių žiedas.

Panašu, kad sovietiniu laikotarpiu šiam miestui taip pat sekėsi su architektais – nuo pat bolševikinės okupacijos 1920 m. iki šeštojo dešimtmečio vidurio miesto centras buvo apstatytas tradicinės architektūros ir stalinistinės eklektikos mišinių žiedu (kai kur gal ir ne visai deramai įsiterpusiu į ankstesniais laikais susiformavusius rajonus), kurie dabar ne tik prižiūrimi, bet ir atrodo tikrai neblogai. Miesto architektai sėkmingai sugebėjo ir tokius socialistinio realizmo artefaktus, kaip chruščiovkės, paslėpti kažkur toliau nuo centro lankytojo žvilgsnio, todėl naujausi laikai miesto centre ankstyvąjį ir vėlyvąjį architektūrinį stalinizmą kažkaip organiškai pakeičia dabartinių petrodolerių lietaus inspiruota stiklo, blizgančio metalo ir architektų fantazijos bakchanalija.

Žinoma, nenustebsiu, jei kas nors įrodys, kas visas šis įvaizdis yra klaidingas. Mano trejeto dienų kelionė į Baku buvo iš esmės darbinė, kurios esmę sudarė pranešimo perskaitymas konferencijoje ir sudalyvavimas keliuose „ritualiniuose“ renginiuose. Kartu „klajojančio kalbėtojo“ statusas paliko gana nemažai laiko klajonėms po „urbi et orbi“, t.y. miestą ir jo apylinkes ir šio, galbūt neteisingo, įspūdžio susidarymui.

Ir taip – jei kas paprašytų trumpai apibūdinti Baku, atsakyčiau fraze iš sovietinės komedijos „Briliantinė ranka“ – Baku – „город контрастов“. Kontrastai šioje šalyje visai neblogai sugyvena tarpusavyje ir visai netrukus M klasės Mersedesas visiškai nekontrastuoja su mano amžininku žiguliuku, o akies nerėžia ir KFC reklama ant ankstyvojo komunizmo laikotarpio „nacionalinių motyvų“ fasado.

Ultramoderni architektūra nebūtinai reiškia tokius pačius sąmonės ir socialinių struktūrų pokyčius. Tai matoma visur – nuo taksi iki muziejų. Ypač gerai tai matėsi paprastoje gatvės situacijoje – viena centrinių gatvių buvo blokuojama policijos. Panašu, kad laukiant kažkokių viršininkų kortežo. Tipinis vaizdelis Rytų despotijose. Gatvę norėjusį kirsti pagyvenusį žmogėną sulaikė policininkas – kaip supratau paprašęs palaukti kol pravažiuos kortežas. Kortežo horizonte nebuvo matyti, o ir seniokas nepanašu, kad buvo linkęs kepti popiečio saulėje. Todėl geru (post)sovietiniu mostu dailiai pasiuntė policininkų link vieno miesto Belgijoje (yra toks miestas, pavadinimu Huy) ir nuėjo per gatvę kažką bumbėdamas pusiau rusiškai. Toks nepagarbos viešosios tvarkos saugotojui pasireiškimas neiššaukė jokios rekacijos – policininkas ir toliau saugojo sankryžą, o keletas šalia buvusiųjų praeivių visą tai įvertino itin stojiškai.

Itin gerai modernizacijos paviršutiniškumas matėsi muziejuose. Senamiestyje įsikūręs mažytis pinigų muziejus – puikus to pavyzdys. Už du manatus sudarantis galimybę apžiūrėti buvusios mečetės pasieniais išstatytas įvairiais laikotarpiais Azerbaidžane cirkuliavusias monetas (keisčiausiai šiame kontekste atrodo, ko gero Austrijos-Vengrijos imperijos dinarai), jis kartu suteikia nuostabią progą išmėginti savo lingvistinius gebėjimus. Neįprastai gausūs tekstai po eksponatais parašyti dvejomis – azerbaidžaniečių ir anglų kalbomis, tačiau pastarasis tekstas verčia suabejoti savo anglų kalbos žiniomis. Padėtis pagerėja tik … prisiminus rusų kalbos gramatiką ir ja vadovaujantis skaitant anglišką tekstą. Ar verta tikėtis, kad pagyvenusi muziejininkė prisižiūrėjusi į besijuokiantį vienišą (o sprendžiant pagal tai, kaip mane sutiko – ir vienintelį tą dieną) muziejaus lankytoją, padarė kokias nors išvadas iš mano paaiškinimo, tikrai nežinau.

Bent jau man pasitaikiusiuose taksi skaitliukai dar nebuvo išrasti, kas nepaprastai sureikšmino išankstinio susitarimo ir minimalių derybinių įgūdžių svarbą. Šiose derybose mano derybinę poziciją silpnino, kad ir kaip būtų keista – rusų kalba. Nors vienintelis komplimentas dėl kalbos, kurio iš tikrų (Rusijos) rusų dėl jos dar studijų metais buvau susilaukęs, buvo susijęs su žodynu ir akcentu, dėl ko mane laikė „Pribaltikoje“ pasilikusių rusų kariškių palikuonimi (tokia išvada buvo daroma iš gana neblogo žodyno ir neįmanomo palėpti švelnaus „pribaltiisko“ akcento), kažkodėl Baku taksistai mane laikė atvykusiu iš Maskvos. Žinant kaip pastaroji publika yra linkusi taškytis pinigais, neatrodė, kad man pavyko susitarti dėl pačios geriausios taksi kainos.

Gruzijoje magiškas žodis „Lietuva“, veikia ir Azerbaidžane. Daugelis kalbintų vietinių, ypač vyresnio amžiaus mielai prisimindavo su ja susijusius teigiamus epizodus – nuo tarnybos sovietinėje armijoje, iki ne mažiau absurdiškų sovietinės prekybos ir kombinavimo ar dar kokių atvejų, iš kurių net ir trumpos kelionės taksi metu buvo visai smagu pasijuokti.

Kaip jau minėjau – Baku turi gražų senamiestį. Miestas senas, panašu, kad tokiu buvo jau ir Homero laikais. Tiesa, nors bolševikų invazija 1920 m. (taip, tais metais jie okupavo nepriklausomą Azerbaidžano valstybę) apsiėjo be didelių sugriovimų, o naciai miesto taip ir nepasiekė (buvo sustabdyti kitoje Kaukazo pusėje), tai nereiškia, kad ankstesni užkariautojai ir žemės drebėjimai buvo tiek pat gailestingi. Po to, kai paskutiniai karai apgriovė miestą XVI amžiaus pabaigoje ir dar šiek tiek – rusai 1819 m., senąją sostinės dalį sudaro tik keletas statinių.

Žymiausias – miesto ir šalies simboliu pristatomas, spėjamai XI amžiuje pastatytas neaiškios paskirties Giz Qalasi (Mergelių bokštas) – įdomi konstrukcija, kurios forma sunkiai paaiškinama tiek jam pripaišomomis jūros stebėjimo, tiek ir miesto sienos bokšto funkcijomis. Viduje įkurtas gana brangokas (5 manatai), bet technologiškai puikiai įrengtas muziejus su mąstymą turinčiomis žadinti 3D projekcijomis.

Bokšto papėdėje po atviru dangumi eksponuojami keleto antikinio laikotarpio namų rūsiai (su tokiose vietose iki negalėjimo nusibodusiomis amforomis ir akmeniniais sarkofagais), tačiau tai ir beveik užbaigia matomo itin senų laikų palikimo sąrašą. Senamiestį supa graži ir daugelyje vietų puikiai išsaugota viduramžiška siena, kurią vietomis vakarinėje dalyje puošia ir kovinėse pozicijose stovintys viduramžių pabūklai, įskaitant natūralaus dydžio balistą.

Kažkur senamiesčio kampe, o jei tiksliau – šalia tos pačios balistos, įsikūręs Širvan šacho dvaras – turbūt antras pagal neįspūdingumą (po Bulgarijos karališkosios rezidencijos) iš mano matytų karalių rūmų. Nors pagal pilkumą ir neišraiškingumą – jie visgi drąsiai konkuruoja su Golestano rūmais kaimyninio Irano sostinėje. Kompleksas pastatytas įspūdingoje ir strategiškai patogioje vietoje – ant uolos krašto, iškilęs virš miesto ir gerai saugomas tvirtovės sienų. Rūmai, įskaitant įspūdingą kupolą, buvo gerokai apgriauti rusų 1819 m., todėl net ir atstatyti lankytojams daugiausiai demonstruoja pilkas sienas. Nepaisant to, už porą manatų galima pasivaikščioti po porą gražių kiemų, pasigėrėti visai nebloga artefaktų kolekcija ir netgi galimų interjerų projekcijomis ant jau atstatyto sosto salės kupolo. Išėjau su viltimi, kad kada nors, kai rekonstrukcija bus baigta ir atkurtos lauko ir vidaus mozaikos, rūmai bus itin gražūs.

Baku turi ir metro. Tipinį sovietinės metro statybos atvejį su kiek tolokai išdėstytomis, tačiau gerai prižiūrimu marmuru spindinčiomis monumentaliomis stotimis, unikaliai „papimpintais“ (pėdų lygyje žaižaruojančiais nuolat besikeičiančiomis spalvomis) turbūt vienintelio kada nors egzistavusio tipo sovietiniais eskalatoriais ir tais pačiais Leningrado gamybos metro vagonais. Modernybė čia skverbiasi kiek lėtokai – mano vizito metu jau veikė elektroninis bilietas – t.y. už du manatus perkama plastikinė kortelė, leidžiant važiuoti tiek, kiek kartų joje rasis labai nesunkiai kontaktiniame aparate grynais papildoma 70 kapeikų suma, tačiau metro vis dar turėjo tik vieną su trupučiu linijos (nepaisant kiekviename vagone kabančių perspektyvinių plėtros planų, apimančių žiedinę ir dar kelias kitokias linijas), kuria tebevažinėjo senoviniai vagonai. Tiesa, priešingai nei Jerevane, pastarieji buvo bent jau perdažyti, o kai kurie – specialiai papuošti Baku žaidynių atributika.

Po nepriklausomybės paskelbimo (nors teisingiau sakyti – atkūrimo) Azerbaidžanas maudosi naftos dolerių jūroje. Tiesa, Baku apylinkėse, jūroje (Kaspijos), iš kurios ta nafta yra pumpuojama, maudytis neberekomenduojama dar nuo XIX amžiaus pabaigos. Beje – prie to smarkiai prisidėjo Nobelio premijos įsteigėjas, su savo broliu šį verslą užsukęs dar aštuntame užpraeito amžiaus dešimtmetyje ir čia susikrovęs didžiąją dalį kapitalo, iš procentų nuo kurio ir mokamos penki garsieji kasmetiniai apdovanojimai. Kitą vertus, naftos dolerių atrodo pakankamai net ne vien politinio stabilumo užtikrinimui ar valstybinės naftos kompanijos Socar dangoraižiams, tačiau lieka ir prašmatniems visuomeniniams pastatams. Geriausias tokio prašmatnumo pavyzdys – neseniai atidarytas Heidaro Alijevo (buvusio prezidento, dabartinio prezidento tėvo) centras.

Šalies modernumo požymių mažėja tolstant nuo Baku centro. Atsiranda vis daugiau chruščiovkių, nors panašu, kad nauja statyba dominuoja. Viešasis transportas, miesto centre veikęs Vakarų Europos pavyzdžiu, pakraščiuose transformuojasi į Teherano tipo chaosą, kurį darniai papildo Maskvos tipo „maršrutkių“ ir taksuojančių vairuotojų tabūnai. Išvykimo į pietus taškas – pakelė ties Koroğlu metro stotimi yra tapusi didžiule numeruotų autobusų ir visokių kitokių vežikų sankaupa – akivaizdžiai jaučiasi Azijos pradžia.

Nuo Koroğlu metro pro naftos pumpavimo bokštais nusėtus laukus pavažiavus keliolika kilometrų už miesto nusmurgęs, bet visgi asfaltuotas keliukas atveda į galutinę 217 maršruto autobuso stotelę – Yanar Dağ (tiurkų kalbų gomurinė „ğ“ netariama, tik trumpai numykiama). Kitoje kelio pusėje apsilaupiusiame kioske sėdinti moteriškė už du manatus parduoda bilietą – praėjimą į tai, kas kitur būtų laikoma nuvargusios dulkinos gamyklėlės galiniu kiemu. Tačiau už keleto pastatų nesunkiai randamas griovys su retu fenomenu – degančia žeme. Tą, beje ir reiškia Yanar Dağ. Deganti žemė, arba tiksliau – gal dešimties metrų ilgio ir pusantro pločio neaukštos kalvos šlaitas jau daugiau nei tūkstantį metų puošiasi iš pajuodusios žemės kylančiomis nedidelėmis degančių dujų liepsnelėmis. Ugnis nedidelė, galima prieiti visai šalia, netgi paleisti pilką žemę visai šalia ugnies. Galima paliesti ir juodą žemę, tačiau prieš tai nepakenktų apsirūpinti kremu nuo nudegimų.

Ir pabaigai – šiek tiek pabambėjimo. Esu labai piktas dėl mūsų užsienio reikalų žinybos nekompetencijos. Dar suprasčiau, kodėl jie nesugeba pasirūpinti, kad Lietuvos Respublikos piliečiams nereiktų vizų keliaujant į tokias šalis kaip Gajana, Fidžis, Namibija, Kataras ar Pietų Afrikos Respublika (nors visų kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai kažkaip išvengia šios ~50 eurų vertės, o PAR atveju – ir dar krūvos popierių reikalaujančios ir šiaip ganėtinai žeminančios procedūros), bet kodėl mums reikia vizų keliaujant į Azerbaidžaną? Ar mūsų šalys dėl kažko pykstasi? Ar dar kas nors? Ir kodėl latviams nereikia vizų į Uzbekistaną, o mums – reikia? Beje – jei kas nors man pradės aiškinti, kad Lietuva negali vykdyti kitokios vizų politikos nei visa ES (kas irgi bent kiek pasidomėjusiam šiuo klausimu irgi neatrodo panašu į tiesą), tada aš atsakysiu tik kontra-klausimu – gal tada apskritai reiktų išvaikyti užsienio reikalų ministerijos konsulinį departamentą – vis vien jie nieko nesprendžia ir palikti tik tas vargo peles, kurios mūsų konsulatuose štampuoja vizas?

Paminklas buvusiam prezidentui (nenustebčiau jei pakeitęs Leniną)

Dar vienas praktinis patarimas: mano vizos gavimo atvejis buvo sąlyginai paprastas. Mano turėtas oficialus iškvietimas kažkodėl nedarė jokio įspūdžio itin jaunam Azerbaidžano konsulato pareigūnui, tačiau vizos išdavimą apsunkinusius biurokratinius formalumus labai palengvino parastas žmogiškas bendravimas. Tiesa, labai tikėtina, šio gero bendravimo sąlyga buvo tai, kad neseniai buvau pasikeitęs pasą ir niekas neišdavė, jog prieš metus jame buvo atsiradusi Armėnijos sienos kirtimo žyma.

Netikėtas atradimas – gėlių skulptūros ir keistas ekskursas į vaikystę