Azerbaidžanas, Baku, nafta, vietinė Carla Bruni ir tos juokingos diktatūros

Savo keliones mes tikriausiai galėtume skirstyti į dvi rūšis.

Beveik ekspromtinės – kai praktiškai “netyčia” (žinokit, būna:) nusiperkam bilietus per kokį eilinį bilietų išpardavimą į kur nors, po to iš kokio Wikitravel ar Lonely planet’o susirenkame šiek tiek informacijos apie tą vietą, ir paskutinę naktį paskubomis susimetę kuprines išlekiame.

Arba ekspromtinės iki galo. Nuo pirmo skiriasi tik tuo, kad nėra viduriniosios dalies – informacijos susirinkimo apie šalį. Šitos būna net įdomesnės, nors turi ir savų trūkumų (turėti informacijos apie kultūrą, į kurią vyksti, visada gerai), bet būna didesnis siurprizas nežinant, ko tikėtis iškėlus koją iš lėktuvo. Net ir Pietryčių Aziją vykstant apie ją žinojom tik tiek, kiek lietuviškos geografijos ir istorijos pamokos kažkada išmokė – ekspromtas valdo 🙂

Tokia panaši nežinomybė buvo su Azerbaidžanu – pasiūlymas nakvynei Baku nukrito tarsi iš dangaus prieš porą dienų iki skrydžio, turėjom tik adresą ir praktiškai daugiau jokios informacijos apie šalį. Ir vos per porą dienų neblogai užlopėm šitą geografinę spragą. Įdomi šalis – nors buvom tik Baku ir jo apylinkėse, pamatėm tik skurdžiausią gamtos regioną, egzotikos paragavom nemažai – ne veltui Azerbaidžanas labiau priskiriamas Azijai, nors sėdi praktiškai ant Europos ir Azijos ribos.

Baku – poros milijonų gyventojų gigantas, už naftos pinigus išblizgintas ir restauruojamas taip, kad neiškišus nosies iš Baku galėtum pagalvoti, jog esi kokioje Kaukazo Šveicarijoje. Bet prezidentinė diktatūra naftos pinigus pasiskirsto taip, kaip jai, o ne tautai, reikia – Baku blizgesys ir šalia esantis skurdas labai kontrastuoja.

Jei reikėtų apibūdinti dviem žodžiais Azerbaidžaną, turbūt geriausiai tiktų islamas ir nafta. Religijos įtaka kultūrai ypač ryški (žmonės uždaresni, moterų kavinėse beveik nėra ir pan.) palyginus su po to aplankyta krikščioniška Gruzija, o nafta Azerbaidžaną padarė turtingiausia regiono valstybe, po truputį superkančia tą pačią Gruziją. Šiaip įdomu, kad nafta Azerbaidžane pradėta išgauti seniausiai pasaulyje – jau prieš tūkstantį metų apie ją žinojo, XIX a. naftos bumas gerokai pakėlė Azerbaidžaną, o XX a. pradžioje Baku buvo išgaunama pusė viso pasaulio naftos. Dabartiniai naftininkai arabų šeichai tuomet dar jojo ant asiliukų. Ir jei ne regiono istorija bei dabartinė diktatūra, galbūt azerai galėtų gyventi ne ką prasčiau nei kokie naftos pinigus protingai investuojantys norvegai.

Toliau – pasakojimas per nuotraukas, bet čia jų tiesiai į tekstą neleidžia įkelti, todėl tęsinys:

http://100dienu.blogspot.com/2010/06/azerbaidzanas-baku-nafta-ir-tos.html